Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 23 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Ulyčia

ŠEPETOS PELKĖS PASLAPTYS

Ingrida NAGROCKIENĖ

2013−10−10

Komentarai7    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Durpyno siaurukas, kuriuo durpės vežamos į gamyklą. 2006 m.
Valentino Beinorio nuotrauka
Šepetos pelkė šiandien – svarbus pramonės objektas Kupiškio rajone. Iš durpių gaminiai vežami ne tik į kitus rajonus, bet ir į užsienio valstybes. Ši pelkė žmonėms naudinga buvo ir anksčiau – ji uogomis ir grybais maitino aplinkinių kaimų gyventojus. Per ilga šalia jos susitelkė ir nauja gyvenvietė Šepeta.

Į pelkes – uogų

Rudilių kaime gyvenanti 75-erių Monika Butkevičienė dar prisimena, kaip ji būdama maža mergaitė vos ne kiekvieną dieną keliaudavo į Šepetos pelkynus uogauti. Rudenį, pavasarį – spanguolės, vasarą – bruknės. Ir taip buvo iki pat savo šeimos sukūrimo.

„Eidavome iki pat Galinių apie 7 kilometrus miškais. Kokie gražūs būdavo smėlio kalneliai ten, kopos – kaip pajūryje. Dar ir dabar akyse stovi tos vietos. Kai pagalvoji, ot laikai būdavo. Nuo ryto išeidavome su mama į tuos miškus ir grįždavome tik vakare. Kiek kilometrų reikėdavo įveikti, bet niekas nesiskųsdavo. O dar nežinai, kokie pavojai tyko, juk pelkėmis vaikščioti – ne žeme. Būdavo, pamatome didelį plotą spanguolių, o pasirodo, aplink jas visa žemė liūliuoja. Pasiunčia mus, vaikus, mama pasižiūrėti, jei nėra labai baisu, ir pati iš paskos ateina. Kiek prisimenu, Šepetos pelkynuose buvo ne vienas atviras ežerokšnis ir daug jau užžėlusių, virtusių akivarais. Tokiose vietose matydavosi keistai nuaugę berželiai, pušytės – maži, į šluotas panašūs medeliai“, – prisiminė M. Butkevičienė.

Durpes iš pelkių darbininkai gabendavo vagonėliais.
Jos vaikystė prabėgo netoli Rudilių kaimo buvusiame Dubliškių kaime. Anksčiau čia gyveno daug žmonių, bet kolūkio nacionalizacija suvijo juos visus į Rudilius ir miškų apsuptyje buvusi gyvenvietė išnyko.

Važiuojamais keliais iš šios vietos pasiekti Šepetą reikėtų įveikti kone dvi dešimtis kilometrų. Miškų takeliais Šepeta ir jos pelkė būdavo daug arčiau.

Apie Šepetos pelkynus M. Butkevičienė nuo seno girdėdavo įvairių pasakų ir legendų. Viena jų, kad čia nuskendo bažnyčia ir vieną kartą per 100 metų per Velykas vis dar iškyla.
O iš savo senelio pašnekovė yra girdėjusi, kad aplink pelkes stūksančiuose smėlio kalneliuose galima rasti gintaro. Esą čia buvęs didžiulis ežeras su požeminiais kanalais. Nors pati Rudilių gyventoja tuo abejoja, nes niekad gintaro ten nematė. O štai spanguolių vilkdavo maišus.

Durpyno produkcija, XX a. 7 dešimtmetis.
Gyvatynai, vilkai ir banditai

Nematė ji ir garsiųjų Šepetos gyvatynų. Tačiau šių pelkių vilkai kartą jai buvo pastoję kelią.
O dar baisesnių pakeleivių šiuose brūzgynuose močiutė pasakojo sutikusi praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai jos žodžiais tariant, siautė „banditizmo“ laikai.
„Buvau dar vaikas ir nelabai supratau, kas ten dėjosi. Atsimenu tik vyrus su ginklais, moterų riksmus. Pamatę mus su mama tie žmonės liepė kuo greičiau nešdintis. Rytojaus dieną toje vietoje tebuvo nauji smėlio kupstai. Baisūs laikai buvo...“ – prisimena M. Butkevičienė.

Šepetos pelkynuose moteris nebevaikščiojo jau daug metų. Šiandien, anot jos, tikriausiai ten viskas kitaip ir atrodo – pašnekovė abejoja, ar dar rastų tuos pačius žmonių išmintus takelius, arklių vežimų išvažinėtus keliukus. Tik dar kartais ji pasišneka su Šepetos durpynuose dirbančiais traktorininkais, pasidomi, ar dar ne viską išrausė kasdami durpes.
„Negaliu ramiai pasakoti apie tas vietas. Širdį spaudžia mieli prisiminimai – tiek jaunystės ten išvaikščiota. Norėtųsi bent kartą tai ir vėl pamatyti“, – atviravo M. Butkevičienė.

Anksčiau durpyne sunkių fizinių darbų nevengė ir moterys.
Nuotraukos iš „Durpetos“ metraščio
Slepia gamtos gėrybes

Prisimindama senelių pasakojimus apie Šepetos pelkėse buvusį ežerą pašnekovė, tikriausiai, nelabai ir suklydo. Viena iš mokslinių versijų, kurią knygoje „Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai“ pasakoja istorijos mokytoja Renė Sankauskienė, spėja, kad prieš dešimt tūkstančių metų čia tyvuliavo nemažas ežeras. Jis seno ir pavirto aukštapelke, kurios viduryje dar liko klastingi akivarai. Kai kurie tokie ežerokšniai ir dabar turi pavadinimus: Ilgis, Nykštaberžis, Kirvinis, Skedenis, Dalbinis.

Pelkės dugne glūdinčios durpės verčia mąstyti apie kitą versiją, kad šioje vietoje, Mūšos ir Šventosios vandenskyros įduboje, rinkosi vanduo. Jo perteklius skatino pelkėjimą ir taip susidarė pelkė, atsiremdama į aukštumos kalnelius. Jie ledyno – sustumta morena. Iš šios pelkės išteka Račiupio ir Rudilio upeliai. Jie išneša besikaupiantį vandens perteklių, kurio spalva tamsiai ruda.
Šepetos pelkę supa miškai. Jie senovėje užėmė didžiąją šios vietos dalį. Dėl pelkėjančių plotų bei žmonių ūkinės veiklos miškai smarkiai sumenko. Sumažino juos ir čia buvę gaisrai.

Nuo seno Šepetos brūzgynai garsėja spanguolynais, tekšėmis, mėlynėmis ir vaivorais. Nors ir jų vis mažėja.
Pelkėse auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas beržas keružis. Niekur kitur mūsų šalyje nėra tokių gausių šio medžio augimviečių.
Pelkėje galima rasti kiminų – durpinių samanų. Šie augalai seniau praversdavo namų statyboje kaip izoliacinė, apšiltinimo medžiaga. Vartoti ir liaudies medicinoje sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti. Akmens amžiuje žmonės kiminus naudodavo ir kūdikių priežiūroje – įvyniodavo samanas į kailinius vystyklus.

Besiplečianti Šepetos gyvenvietė, XX a. 7 dešimtmetis.
S. Kisieliaus nuotrauka
iš „Durpetos“ metraščio
Paslapčių šepetys

O kad Šepetos apylinkėse gyventa dar akmens amžiuje, liudija Šepetos apylinkėse rasti akmeniniai kirvukai.
Pati Šepetos gyvenvietė atsirado tik 1930 metais (Šepetos vardą gyvenvietė gavo 1963 m.).
Vykdant žemės reformą kaimai buvo suskirstyti į vienkiemius ir čia iki sovietinių metų įsikūrė tik kelios sodybos. Atsiradus durpių gamybai bei tarybiniam ūkiui ši vietovė ėmė smarkiai plėstis.
Šiandien sunku paaiškinti, ką reiškia žodis Šepeta. Viena iš versijų, kad pavadinimas kilo iš lenkų kalbos žodžio szept – šnibždėjimas. Kita – paprastesnė, jog šiai vietai vardą davė žodis šepetys, kurio šeriai primena pelkės brūzgynus.
Nenuostabu, kad paslaptingą ir kartu pavojingą vietą žmonės apipynė padavimais ir legendomis. Populiariausią jų – jau papasakojo M. Butkevičienė. Kitą – rašytojas Kazys Inčiūra. Jis savo poemoje „Šepetos ragana“ rašė apie karalaitę, gyvenusią audringą gyvenimą.

Darbai šalia pirmojo Šepetos gyvenamojo namo. 1960 m.
Nuotrauka iš „Durpetos“ metraščio
Ji už nedorą elgesį sulaukė prakeiksmo. Praradusi rūmus karalaitė ilgai klajojo Šepetos pelkėse ir krėtė pokštus. Kenkdama žmonėms nesurado laimės ir ramybės. Ir tik viena ją taikiai sutikusi nuotaka išlaisvino raganaitę nuo prakeikimo. Nuo tada ji tapo žmonių pagalbininkė.
Dar viena Šepetos legenda pasakoja apie piemenaitę. Ganydama bandą raiste ji pametė vieną veršiuką. Užtai išvaryta jo ieškoti mergaitė prakeikė savo miestą. Ir po daugelio metų esą čia šulinį kasę gyventojai rado juodus mergaitės plaukus. Yra pasakojimų apie vaitojančius ir praeivius įsiurbiančius akivarus, apie gyvatynus ir vaiduoklius.
Tokius pasakojimus, ko gero, kūrė sunkiai prieinamos pelkės vietos.

Turtingos pelkės

Ar pelkės akivarai vis dar dejuoja, geriausiai galėtų pasakyti UAB „Durpetos“ darbininkai. Jie kiekvieną dieną iš pelkynų gabena per ilgus amžius susikaupusias naudingas iškasenas – durpes. Šepetos durpyno plotas šiuo metu yra 1056 hektarai. Iš jų eksploatuojama apie 400 hektarų.

Jaunieji Šepetos gyventojai 1973 m.
Jurkšto nuotrauka iš „Durpetos“ metraščio
Anksčiau kurui durpės pardavinėtos tik vasarą tiesiai iš durpyno. O dabar prekiaujama ištisus metus. Toks kuras yra gera alternatyva malkoms.
Durpės ir jų substratai naudojami ir žemės ūkyje, augalininkystėje. Šepetoje išgaunamą produkciją perka ne tik lietuviai, bet ir užsienio valstybių gyventojai. O pati Šepetos durpių gavybos istorija prasidėjo dar 1936 m., kai Lietuvos pieno centro valdyba pastatė durpių kraiko fabriką ir tris lentinius sandėlius žaliavai laikyti. Buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, pastatytas stebėjimo bokštas, mūrinis kontoros pastatas ir gyvenamasis namas su garažu. Iš Vokietijos parsigabenta įranga durpėms presuoti.

Tokie briketai siūlyti vietos ūkininkams, statybos įmonėms. Tačiau ši prekė nebuvo itin populiari ir durpių fabrikas turėjo sustabdyti savo veiklą. 1944 metais jis bandytas atgaivinti, bet nesėkmingai.

Šiame durpių fabrike durpių gavyba būdavo sezoninis rankų darbas. Žmonės į pelkes nešdavosi specialius kastuvus ir išsirikiuodavo 12 metrų atstumais. Kasėjai turėdavo įveikti po pusę griovelio per dieną (apie 50 m). Norėdami daugiau užsidirbti, jie šias normas viršydavo keturgubai ir iškasdavo net iki 100 kubinių metrų durpių per dieną. Sukrautos durpės būdavo džiovinamos ir rankomis stumiamais vagonėliais gabenamos į cechą. Šio darbo nevengė ir moterys.

Darbo sąlygos durpynuose būdavo labai sunkios. Vasarą žmones kankindavo karščiai ir dulkės. Žiemą vietomis užšaldavo, vietomis likdavo atviri akivarai.

Durpynas paruoštas durpėms paimti. 2006 m.
Valentino Beinorio nuotrauka
1962 metais Šepetoje ėmė veikti izoliacinių plokščių cechas. Šiai produkcijai naudota žaliava iš durpyno.
Šiuo metu čia dirba UAB „Durpeta“. Įmonei iš viso priklauso 6 gamybiniai padaliniai, per metus pagaminantys apie 500 000 kubinių metrų durpių žaliavos. Beveik treč¬dalis šio kiekio yra perdirbama į durpių substratus bei dur¬pes kurui. Įmonėje dirba daugiau kaip 200 darbuotojų.
Durpynų ši bendrovė turi ne tik Šepetoje.


Skaityti komentarus (7)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Adelė, Doviltas, Dovilta, Doviltė, Klema, Klemas, Klemencija, Klemensas, Klemensa, Klementina, Klementinas, Klemė, Koluma, Kolumbas, Liubartas, Orestas.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt