Kupiškėnų mintys

2021 m. sausio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Ulyčia

PRIE PROSENELIO SODINTŲ MEDŽIŲ

Aušra JONUŠYTĖ

2013−07−18

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Romualdas Gudas Kuosėnuose. 2010 m.
Aktorius, kino režisierius Romualdas Gudas, gimęs Kuosėnuose, šiuo metu vasaras praleidžiantis gimtojoje sodyboje su žmona Danguole, papasakojo apie savo gyvenimo kelią.
Jaukiai įsitaisę ant suolelio lauke pradėjome pokalbį.


Kuo jums ši vieta brangi? Kuo ji susijusi su jūsų vaikyste ir jaunyste ?

Tėvai visą laiką šioje vietoje, kur dabar aš vasaroju, gyveno. Tik mūsų troba buvo link kelio, tarp medžių. Jie, sodinti prosenelio, ir dabar išlikę. Troba buvo labai supuvusi. Mat statyta iš žalių drebulių, greitosiomis po tūkstantis aštuoni šimtai kelintais metais vykusio gaisro, kai sudegė beveik visas kaimas. Paskui buvo pristatytas ir kitas tos trobos galas. Vykstant melioracijos darbams apie 1974 metus ji buvo nugriauta.

Mūsų šeimoje pirmoji gimė sesuo Aldona, 1925-aisias, brolis Algimantas – 1927-aisias ir viskas. Kai pirmagimiai jau gerokai ūgtelėjo, netikėtai mama pajuto, kad gal vėl laukiasi. Pasisakė mano seseriai Aldonai. Toji pasakiusi gimdyk, gimdyk. Mama buvo už tėvelį jaunesnė 13 metų. Mane pagimdė 1938-aisiais.

Romualdas Gudas apie 1992 metus.
Iš vaikystės pats įsimintiniausias įvykis buvo, kai aš pradėjau eiti į mokyklą 1945 metais. Taip viskas seniai buvo, kad ir sunku prisiminti. Mus tada mokė mokytojas Viktoras Kavoliūnas. Mokykla buvo Jonušienės kieme, Kuosėnų kaime. Kaip šiandien atsimenu, ateina mokytojas, visi atsistojam ir giedam Lietuvos himną. Mokykloje buvo bibliotekėlė. Tai pradėjau iš jos pasiėmęs knygas skaityti. Taip pat atsimenu, kad klasėje kabėjo Kazio Šimonio paveikslų reprodukcijos.

Aš buvau gerokai pasiutęs. Net klasėje man kėdę pastatė atskirai. Kitaip matyt nesusitvarkė. Mano mokytojas mane vadindavo Nerimantu. Netgi kai mane vežė krikštyt jau paaugusį, sakė, kad mane vos pavijo pakupį. V. Kavoliūnas mus mokė gal porą metų ir mirė. Tuomet mus perkėlė į išvežto Antano Dirdos namus. Man jau pasidarė tolimesnis kelias į mokyklą. Kaimo vaikų buvo nedaug. Atsimenu, mūsų klasėje gal buvo kokie aštuoni–devyni. Kartu mokėsi ir tokių peraugusių. Kažkodėl jiems tie mokslai nesisekė.

Nuo kada išryškėjo jūsų gabumai vaidybai?

Kai mokiausi Kupiškyje, ten mokytoja Felicija Jakutytė dėstė lietuvių kalbą. Jinai mus mokė gal ir ne tiek ilgai, bet labai daug statė vaidinimėlių. Atsimenu „Jūs šaukėt Taimyras“, paskui „Sniegutis“. Aš buvau sniegutis, tai mama pasiuvo iš naminės drobelės aprėdus. Nutepė juodai anglimi mane. Buvo vaizduojama klasių kova Amerikoje ir aš buvau juodaodis jos gyventojas.

Danguolė ir Romualdas Gudai. 2012 m.
Baigęs mokyklą norėjau stoti į konservatoriją, bet artimieji suniekino. Galvoju, tai kur stot? Sesuo buvo baigusi Žemės ūkio akademiją. Tai man irgi pasiūlė tenai. Įstojau. Netgi gerai išlaikiau matematikos egzaminą. Antras buvau. Bet visiškai nesigaudžiau tuose moksluose. Besimokydamas sutikau tokią artistę iš senų laikų, kurią pažinojau, Dalią Cinauskaitę. Dalia paragino mesti tuos mokslus. Aš parašiau tokį gudrų pareiškimą ir pavadinau „Dėl pablogėjusios materialinės padėties“. Tais pačiais metais mes du iš Žemės ūkio akademijos įstojom į Konservatoriją. Aš ir Jonas Jurašas. Jis buvo Žemės ūkio akademijos tris kursus jau baigęs, o aš beveik pirmą išvargęs. Tais metais priėmė mokytis į Konservatoriją tik 14–16, o stojančiųjų buvo apie 250 žmonių. Pusė mūsų kurso jau buvo kažkur kitur mokęsi.

Ar išliko atmintyje stojamieji egzaminai?

Atsimenu, rektorius buvo Jurgis Karnavičius. Reikėjo ir padainuoti, ir pašokti, ir eilėraštį paskaityti, ir pasakėčią paporinti. Tai jisai ir klausia: „Kodėl nestoji į vokalinį“? Aš atsakiau, kad neturiu muzikinio išsilavinimo. Tai sako: „Nieko, mes čia per porą metų paruošim“.

Su kuriais iš būsimų žinomų aktorių teko mokytis?

Mokiausi su Eugenija Pleškyte, Regina Pauliukaityte, Ferdinandu Jakšiu, Inga Chadaravičiūte. Iš pradžių mus mokė neseniai miręs mūsų pirmas dėstytojas Vladas Limantas. Antroji dėstytoja – Stefa Nosevičiūtė. Vėliau teko mokytis pas šaunią dėstytoją Aureliją Ragauskaitę. Neseniai jos buvome nuvažiavę aplankyti.

Imperatorius Decijus filme „Romos imperijos žlugimas“.
Ar studijų metais teko vaidinti? Kaip prasidėjo jūsų, kaip aktoriaus, gyvenimas?

Mes penki nuvažiavom į Šiaulius. Buvęs dėstytojas V. Limantas jau dirbo tame teatre vyriausiuoju režisieriumi. Tai ten pradėjom. Ten tuo laiku, tai buvo gerai, bet mūsų gretos retėjo. Išsisklaidėme kas kur, nes buvome kviečiami ir kitur dirbti. Praėjus penkeriems metams mane pastebėjo Henrikas Vancevičius ir pakvietė į Vilniaus akademinį teatrą. Ten nelabai sutardavau su teatro poniutėmis. Reikėjo išeiti.

Su kokiais režisieriais jums teko dirbti?

Režisierius Stasys Motiejūnas, dirbęs Lietuvos kino studijoje, pasiūlė padirbėti prie dokumentikos. Paskui važinėjau su garsiais Lietuvos artistais po visą Lietuvą ir juos pristatinėjau. Dirbau antruoju režisieriumi pas Arūną Žebriūną. Jis mane pasikvietė į kino studiją. Prasidėjo darbas kuriant 4 serijų filmą „Turtuolis-vargšas“. Aš tuomet tos patirties dar neturėjau. Man reikėdavo važinėti visur ir kviesti aktorius. Juos surinkus parodyti A. Žebriūnui. Su Jonu Vaitkumi dirbau prie dviejų jo filmų. Darbavausi kartu su Gyčiu Lukšu kuriant filmą „Mėnulio Lietuva“. Ieškojau jam aktorių. Dirbau 16 metų su įvairiais režisieriais.

Dirbau kino studijoje iki Lietuvos nepriklausomybės. Po to kino studija buvo uždaryta. Likau be darbo. Teko net kurį laiką padirbėti muitinėje. Vėliau, filmavausi dviejuose amerikiečių Lietuvoje kuriamuose dokumentiniuose filmuose. Buvau vieno amerikiečių kuriamo filmo „Genevere“ antruoju režisieriumi. Atsimenu, prasideda mūšio filmavimas.

Apie laivą ištisai ugnies liepsnos. Režisierius sako stop. Dujų čiaupus užsuko ir nebedega. Pasakė kartoti ir vėl viskas iš naujo. Ką čia ir kalbėti, kaip palengvėjo darbas.
Teko dirbti ir Rumšiškių etnografiniame teatre. Pristatydavau „Sutaro“ ansamblį. Dainuodavau, šokdavau žydų šokį. Grodavau tambūrinu. Būdavo pirmą dalį atlieka ansambliečiai, o aš antrą. Sueidavo pasižiūrėti po 6–8 grupes turistų. Versdavo pasirodymus vertėjai.

 Romualdas Gudas su savo išaugintais moliūgais Kuosėnuose. Apie 2008 metus.
Nuotraukos iš Romualdo Gudo
asmeninio albumo

Kaip ir kada grįžote į gimtinę, į tėviškę?

Gimtinė man visais laikais buvo brangi. Aš parodysiu, kiek aš čia randu dirvoje man brangių visokiausių dalykų. Matote štai keletas pasagų, čia balnakilpė, durų rankena. Specialiai padariau lentelę ir ant jos sukabinau. Gimtinė man... Žmonai tai buvę nebuvę. Man čia brangus kiekvienas medis, brangūs prosenelių sodinti medžiai. O mamos, tas Dundulių sodintas miškelis. Šitas molinis tvartas. Tokį retai kas Smetonos laikais pasistatydavo turėdamas 8 ha žemės.

Mokydamasis Konservatorijoje ir dirbdamas visada čia atvažiuodavau, kol gyveno mama. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę su broliu iškart atsiėmėme žemę.

Aš turėjau sodą prie Vilniaus, geroje vietoje prie Žaliųjų ežerų, su 6 arais žemės. Tą žemės lopinėlį dirbau 20 metų. Bet ten buvo ne tas, kas dabar Kuosėnuose. Aš žmoną kalbinau, kalbinau, kad ten reikia parduoti ir prikalbinau. Statyti nameliui čia iš pradžių neturėjau medžiagų. Nes prieš statant buvau klausęs architekto, kokį namelį statyti. Jisai patarė, jei rimtą namą – tai senoje vietoje. Jei kaip vasarnamį, tai čia, dabartinėje vietoje. Išėjo toks lenktas stogelis, bet man užtenka. Čia labai gražios vietos. Ateina stirnos. Žiemą dažnai atvažiuojame, pasikūrename krosnį. Išvažiuojame vasarą tik kokiom 2–3 dienoms.

Statomas namelis Kuosėnuose. Apie 2006 metus.
Turime savo reikmėms pasisodinę apie 30 arų daržą. Yra sodas. Turime šiltnamį. Auginame pomidoriukus, agurkiukus, krapiukus, bet svarbiausia bulvės. Parduotuvėse nupirktų jų neįmanoma valgyti. Neįmanoma. Trąšų, chemijos nenaudojame. Tik arklio mėšliukas, atsivežtas iš Mirabelio. Daržoves man patinka auginti. Aš esu prisisodinęs česnakų. Žmona bara už svogūnus, kad daug jų prikaišiojau. Ten ir ten svogūnai. Aš toks žmogus, dirbu tik, kai nuotaika yra. Štai lauke dušiuką pasidariau, kai reikia pasėju visas daržoves. Kartais žmona neturi laiko tiems darbams su savo tų leidinių redagavimu užsiėmusi. Man gera savoje žemėje.

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Daugis, Eigilė, Justas, Rimantas.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt