Kupiškėnų mintys

2021 m. sausio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Ulyčia

PO MARKSIZMO-LENINIZMO EGZAMINO – Į SIBIRO PLATYBES (2)

2013−06−20

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Bronė Venckienė su šeima.
Nuotrauka iš Bronės Venckienės
 asmeninio albumo
Tęsiame buvusios tremtinės Bronės VENCKIENĖS pasakojimą apie išgyventą tremtį, ten patirtus sunkumus ir sutiktus žmones.

Kelionė į Rusijos gilumą

Kai pervažiavome Lietuvos sieną, jau buvo tamsu, o prašvitus pastebėjome lauke po 2–3 moteris, įsikibusias į virves ir traukiančias akėčias. Mes juokėmės ir rodėme sargybiniams sakydami: „Štai jūsų traktoriai kombainai, jūsų technika.“ Jie neturėjo mums kaip paaiškinti.
Mus vežė per pietų Uralo kalnų vietovę, kalnų nebuvome matę, todėl vaizdai buvo įspūdingi: stačios kaip siena raudonos uolos, tarpekliai.

Kai mus išvežė už Maskvos, tada atrakino vagono duris. Žinojo, kad nepabėgsime, per daug toli nuvežė. Bet kurgi bėgsi, jeigu jokio dokumento neturi. Pasą kai paėmė, tai 10 metų iki tremties pabaigos negrąžino.

Taip ir bėgo dienos vagone ant narų, suspausti kaip silkės statinėje važiavome vis tolyn nuo gimtų namų į nežinomą ateitį.
Kai sustodavo ešelonas, išlipdavome iš vagono atlikti gamtinių reikalų čia pat po vagonu, ant geležinkelio bėgių ir nė žingsnio toliau, šalia sargybinio. Kartu vyrai ir moterys. Jeigu nepatogu – užsimerk, kitos išeities nėra.
Priemiesčiuose dėl mūsų buvo paruoštas maistas: sriubos ar košės koks šaukštas. Mes mažai tą maistą valgėme. Pakelyje vietinės rusės moterys žinojo, ką veža, tai atnešę varškės ar ko kita parduodavo. Jeigu turėjai rublių, galėjai nusipirkti.
Važiavome per dykumas: aplink raudona smėlio jūra ir daugiau nė gyvos dvasios. Pravažiavome Čitą, Čeliabinską, Novosibirską, Krasnojarską.

200 kilometrų už Krasnojarsko ant didelio lygaus žemės ploto buvome išlaipinti, kur buvo daugybė seniau atvežtų žmonių su šeimomis, mažais vaikais, senoliais. Ėjome prie tų žmonių ir klausėme, iš kurios Lietuvos pusės jie čia atvežti. Aš čia sutikau iš Didžprūdžių kaimo, Kupiškio valsčiaus, atvežtą Čiliepų šeimą. Jie apie mano šeimą nieko negirdėjo. Sužinoję, kad aš čia atkeliavau iš Vilniaus, iš mokyklos suolo, tuojau atpjovė lašinių gabalėlį ir padavė. Už tą dovaną iki šiolei esu jiems dėkinga.

Gyvenimas ant maišų

Tarp žmonių vaikščiojo kolūkių pirkliai – rinkosi darbo jėgą. Jie rinkosi vyrus, pusamžius žmones, vaikų ar senesnių atvykėlių nenorėjo imti.
Po pietų mus sunkvežimis atvežė į taigos kolūkį. Ten stovėjo be stogo, be langų į žemę perlindusi lūšna, vietoje grindų buvo kur ne kur išpuvęs lentgalis. Ten visi ir sulindome. Vėl spūstis, nes vietos buvo mažai. Kai atsigulėme, pjovė blusos. Ir iš kur jos ten atsirado?
Kiti namai iš išorės atrodė neblogai, mediniai, suręsti iš netašytų rąstų. Visa eilė – ištisas sodžius. Kiek ten gyveno gyventojų, nežinia, nes nieko nematėme, neteko pasikalbėti.

Viename name nusipirkome nedaug bulvių, lauke suradome keletą akmenų, kur pastatyti puodą, įkūrėme ugnį, bulves sutarkavome, ir tą masę išplakėme vandenyje. Pasidarė skystis, panašus į kisielių – daugiau nebuvo ko pridėti. Duonos neturėjome.

Po savaitės sunkvežimiu nuvežė iki siaurojo geležinkelio, ten susodino ant platformų ir nakčia, lyjant lietui, atvežė iki Orešnoje kaimelio. Šlapi iki siūlo galo nulipome nuo platformų, bridome iki kelių purvyne, nors niekas nepasakė, kur eiti. Žiūrime, stovi barakas. Ten gyveno kalmukai. Barake nebuvo stogo skliautų, visur tekėjo vanduo. Kur buvo sausiau, pasiklojome ką turėjome ir atsigulėme.

Rytojaus dieną kalmukas mus bara ir varo lauk. Jų barako lubos ir sienos baltintos kalkėmis, kai mes vaikštome, jiems viskas krinta. Bet kur mums eiti? Mokykla buvo prikimšta šeimų su mažais vaikais, kiti sėdėjo ant maišų kieme, nes viduje nebebuvo vietos. Tai daugiau kaip savaitę gyvenome barako pastogėje. Paskui dviese ėjome į kaimą ieškoti, kas mus priims gyventi. Susiradome vienišą moterį rusę su keturiais mažais vaikais. Priėmė gyventi virtuvės kampe.

Darbas

Į darbą teko eiti apie 3 kilometrus. Darbovietė vis tolo gilyn į taigą, nes patys tiesėme siauruko geležinkelio 15 kilometrų liniją. Vyrai taigoje, netoli darbo vietos, pastatė palapinę, kad būtų kur pernakvoti. Surėmė jaunus berželius, šonus apdengė medžių tošėmis, bet kai lijo lietus, vanduo sunkėsi pro mažus plyšelius ir sulijo patalines. Taip ir gyvenome. Į kaimą grįždavome tik tada, kai turėjome laisvadienius.

Ten, kur dirbome, virėja graikė virė mums sriubą. Pakabintas didelis 4–5 kibirų katilas, apačioje kūrenasi ugnis. Į katilą įmeta kolūkyje pastipusio arklio mėsos gabalą, o sriubos paviršiuje plaukioja kirminai. Dar prideda keletą saujų kruopų ir „karališki“ pietūs paruošti. Jeigu būna gabalėlis duonos, tai geriau ji, nes sriuba per brangi – porcija kainavo 1 rublį.
Visi tremtiniai buvome komendanto žinioje. Be jo leidimo negalėjome niekur išeiti – grėsė 25 metai lagerio, ir tai buvo traktuojama kaip pabėgimas. Iš pradžių, kol mūsų komendantas nepažino, ant arklio atjodavo iš už 3 kilometrų stovinčio kaimelio tikrinti pagal sąrašą. Vis bijojo, kad nepabėgtume.

Kitas gyvenimo etapas

1949 metų rudenį mus perkėlė į geologinę žvalgybą Sajano kalnuose. Kai atvykę į naują vietą išlipome iš mašinos, vaizdas buvo slegiantis. Toks jaunas vokietukas sako: „Geriau jie mus būtų sušaudę negu čia atvežę.“ Kelios trobelės sulindusios į žemę, ant stogo – jeigu toks kadaise buvo – augo usnys, dagiliai ir dilgynės. Vaizdas baisus. Buvo ir geresnių namelių, bet pirmas įspūdis nekoks.

Viename kambarėlyje gyvenome 8 merginos. Kambarėlio viduryje – geležinis pečiukas, o nei malkų, nei anglies nebuvo. Toliau aplink kalnai, o arčiau lyguma, stepė. Nėra jokio medelio. Buvo rugsėjo pabaiga, lauke dar nešalta, bet vėliau išdalino po vatinę „pufaikę“, vatines kelnes, šiltą kepurę.
Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Čia mums buvo geriau nei miško darbuose – buvome pavalgę.

Mūsų darbininkams buvo atskiras maisto sandėliukas. Kolūkiečiai iš aplinkinių kolūkių atvežė kiaulienos. Jiems už darbą kolūkis pinigais nemokėjo, tai jie tiosiog prašydavo, kad paimtume kiaulieną ir sumokėtume pinigais.
Mūsų darbas šachtose sunkus ir pavojingas. Darbovietė nuo kolūkio buvo už 3 kilometrų. Dirbome pamainomis. Mūsų urvas buvo kalno viršukalnėje 25 metrų gylio vertikaliai. Ten gilumoje dirbo 4 vyrai. Jie su kaltais kalė akmenyse skyles, vėliau dėjo dinamitą ir išsprogdindavo. Mes, dvi merginos, „varatoku“ su dideliais kibirais nuolaužas kėlėme į viršų. Pilnas kibiras sverdavo apie 40 kilogramų. Kai ištraukiame tą kibirą į paviršių, parvirstame abi ant žemės, gulime ir nebegalime atsikvėpti. Ir taip visą pamainą, kol viską išvalome.
Netoli darbovietės buvo tokia požeminė landynė, vadinama „zemlianka“. Viduje geležinė krosnelė, anglimi kūrenama. Ten visi susirinkdavome, kai baigdavosi pamaina.

Darbas prie Jenisejaus krantų

Pasibaigus darbui šachtose mus suskirstė į grupes ir pervežė dirbti į Krasnoturanško rajoną, Dimitrejevo kolūkį. Čia vaizdas buvo kitoks: daug namų, neapleisti, mediniai. Mus pasitiko meistras, pas kurį vėliau dirbome, nuvedė į butą pas rusę moterį. Ten gyveno ir meistro šeima.

Netoliese buvo Jenisejaus upė, o ant jos kranto – šachta, kur dirbo vyrai. Tik ne po žeme, bet horizontaliai ėjo gilyn į kalną. Jie uolas sprogdino dinamitu, bet skeveldras vežė vagonėliais, kurie riedėjo padarytais bėgiais. Atveža prie išėjimo angos ir išverčia vagonėlį tiesiai į upę.

Mano darbas buvo atvežti būrus (strypus) iš kalvės, kuri buvo kolūkio centre. Nuo kolūkio iki darbovietės 3 kilometrai kelio per kalnus. Užsidedu ant pečių 6–7 štangas ir einu per kalnus į darbo vietą. Mažiau paimti negaliu, nes nespėsiu: jie greitai lūžta, o darbas turi tęstis.

Paskui meistras davė tokią valtį-geldą: išskobta iš storo rąsto be irklų ir nedaug į vidų sunkėsi vanduo. Vietoje irklų – pagalys. Sudedu tuos būrus ir plaukiu pagal pakraštį, bet vienoje vietoje buvo stati kaip siena uola, o vanduo sukasi verpetais. Ten gilu ir valtį suka atgal. Kol pripratau, buvo labai baisu, nes plaukti nemoku. Šeimininkai, pas kuriuos gyvenome, sakė: „Brone, tu vieną kartą negrįši, čia net suaugę vyrai nuskęsdavo.“

Upė buvo labai plati, vietiniai sakė – apie 40 km. Kito krašto nematyti, tolumoje matėsi tik melsvos kalnų viršūnės. Vanduo buvo labai skaidrus, nes ji tekėjo kalnuotomis vietovėmis – net 4 metrų gylyje matėsi kiekvienas akmenėlis, o iš tolo vanduo atrodė žalios spalvos.
Plaukdama valtimi mačiau, kaip į vandens paviršių iššoka didelės žuvys, sterli vadinamos. Tai brangi ir skani žuvis. Jas žvejojo nelegaliai. Atplaukia iš toliau kateris ir meta dinamitą į vandenį. Ten apsvaigintas žuvis pilvais į viršų vanduo atplukdo į krantą. Jeigu toks momentas pasitaikė – imk kiek nori. Šiaip žuvies nusipirkti niekur nebuvo, vietiniai nežvejojo, gal uždrausta buvo – nežinau. Čia išgyvenome iki 1950 m. gruodžio 31 d.

Taiga

Važiavome gal 500 kilometrų be sustojimo: dieną ir naktį. Mus atvežė į taigą. Kai atvežė į vietą, buvo Naujųjų metų rytas. Išlipome iš mašinos ir negalime paeiti, nejutome kojų – buvo labai didelis šaltis – 55 laipsniai. Veidai apšarmoję – visi lyg vienas sniego kamuolys. Aplink tik taiga ir Sajano kalnai. Čia amžinojo įšalo žemė, nes jis 30–40 cm. Gylyje niekada neatšyla, todėl niekas neaugo, išskyrus egles, pušis ir maumedžius. Suėjome į klubo patalpas ir sugulėme ant grindų, kad nors kiek pailsėtume. Paskui atėjo mūsų bendradarbiai lietuviai, su kuriais kartu dirbome seniau. Vienam iš jų buvo namelis pastatytas, tai mes keturiese ten persikraustėme gyventi. Po tokios kelionės susirgome visi, išskyrus mano vyrą. Vaistų neturėjome, todėl gėrėme tik karštą arbatą.
Mums pasakojo, kad esame 400 metrų virš jūros lygio, todėl čia oras yra retesnis ir sunkiau kvėpuoti. Tai pajuto tie, kurių silpnesnė širdis.

Čia ir klimatas buvo kitoks: žiema labai šalta su giliu sniegu. Gegužės mėnesį dar daug sniego, o rugpjūtyje pasirodo jau naujas sniegas. Niekas neaugo, jokių daržovių nebuvo, net bulvių. Kartą, kai iš kaimo atvežė bulvių, tai už kibirą mokėjo 15 rublių. Visi puolėme nusipirkti, bet ne visiems užteko.

Parduotuvėje daugiausiai prekiavo sūdyta žuvimi ir statinėje lydytu sviestu. Miltų ir mėsos čia nebuvo. Mūsų atlyginimai buvo nedideli – apie 150–200 rublių.
Čia su vyru išbuvome tik iki rugpjūčio pradžios, nes jis susirgo maliarija, nebegalėjo dirbti. Šiai ligai įveikti reikia pakeisti klimatą, todėl mus išvežė į Abakanskovo rajoną. Ten priėmė gyventi vietiniai lietuviai – buvę bendradarbiai.

Vyro iš karto į darbą nevarė, o mane įdarbino kontoros valytoja ir pasiuntine.
Klimatas čia šiek tiek švelnesnis, buvo gyventojų daržai. Klimato kaita ir vaistai vyrui padėjo, pagerėjo jo sveikata.

Pro šalį ėjo keleivinė geležinkelio linija, tai mums, tremtiniams, su komendanto leidimu buvo galima nuvažiuoti iki Abakano miesto.
Pasveikęs vyras pradėjo dirbti šachtoje. Artinantis žiemai ir mes turėjome pastogę – kaip ir visų tremtinių būdelę, pusiau įkastą į žemę. Ten gyvenome iki balandžio mėnesio, paskui su kitais darbininkais atvežė į Ačinsko rajoną, į plytų fabriką.

Ačinsko miestas nuo plytų fabriko buvo apie 3–4 kilometrus. Iš miesto iki fabriko važinėjo dideli autobusai, o netoli fabriko – aerodromas buvo, toliau už miesto – didelė trijų aukštų ligoninė. Čia žmonės, atrodė, neblogai gyvena, nes aplinkui dideli dirbamos žemės plotai, o Sibiro žemė labai derlinga. Turėjome po karvę, kiti ožkas.
Čia gyventi mus priėmė tremtinė latvė su vyru kinu ir dukrele.

Reabilitacija

1957 metais atėjo dokumentas iš Lietuvos, kur vyriausybės įsaku aš buvau reabilituota. Į Lietuvą mums sugrįžti neleido. Kai nuėjau pas komendantą pasiimti paso, jis manęs paklausė: „Tai ką, tikriausiai labai džiaugiatės, kad esate laisva?“ Aš jam sakau, kas man sugrąžins tai, ką čia praradau brangiausia – savo sužalotą gyvenimą, prarastą jaunystę, sveikatą. Viską palaidojau čia Sibiro taigoje. O jis man sako: „Už tai padėkokite savo lietuviškiems šunims.“

1958 m. liepos 25 d. atvykome į Latviją, Madonos rajono miestelį Erglius, pas vyro sesers šeimą. Pagaliau baigėsi kryžiaus keliai, ilgas, varginantis klajoklio gyvenimas po neaprėpiamas Sibiro platybes ir stingdantis šaltis.

Sugrįžus iš tremties po kurio laiko buvome nuvykę į Lietuvą. Labai išsiilgome lietuviško krašto, aplinkos, gimtos kalbos. Deja, dideliam mūsų nustebimui, tautiečiai nepanoro su mumis bendrauti. Kai tik sužinojo, kad esame „iš ten“, iš karto nutrūko kalba, pradėjo šalintis mūsų. Pasijutome pažeminti, lyg būtume kažkuo kalti.

Vyras važiavo į keletą vietų norėdamas gauti darbą ir tikėdamasis, kad vis tik galėsim persikelti į Lietuvą. Viskas buvo veltui – kai tik sužinodavo, kad esame tremtiniai, visur durys užsidarydavo. Pasijutome lyg antrą kartą represuoti, nors trėmimas jau buvo pasibaigęs.
Kada rudenį žąsų ir gervių pulkai į vakarus traukė padangėmis, mes jiems pavydėjome laisvės, o patys pasilikdavome su savo širdies skausmu, nelaimingi.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Jaunutis, Jomantas, Paulė, Paulius, Povilas, Viltenė, Viltenis, Viltė, Viltys, Viltonas, Žiedė.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt