UlyÄia
PO MARKSIZMO-LENINIZMO EGZAMINO €“ į SIBIRO PLATYBES
Nors nuo didžiųjų trÄ—mimų praÄ—jo ne vienas deÅ¡imtmetis, taÄiau likusių gyvų tremtinių atmintis gyva. Jų užraÅ¡yti prisiminimai priverÄia susimÄ…styti ir krÅ«ptelÄ—ti net ir visko maÄiusius ar abejingus žmones. Ne vienam tuomet kyla klausimas: kur žmogaus galimybių ribos, kiek galima iÅ¡tverti ir kokia stipri turi bÅ«ti meilÄ— gyvenimui ir TÄ—vynei, kad žmogus nepalūžta net ir paÄiomis beviltiÅ¡kiausiomis akimirkomis.
Neseniai redakciją pasiekė buvusios tremtinės Bronės Venckienės ranka rašytas prisiminimų rinkinys.
Tai, ką išgyveno ji ir jos artimieji, labai artima ir pažįstama tremtiniams, o jaunajai kartai tegul tai bus pamokymas, kaip nepalūžti ir net sunkiausiomis aplinkybėmis išsaugoti žmogiškumą bei supratimą.
Tremtis
Mano šeima gyveno Didžprūdžių kaime. Juos kaip ir mane areštavo 1948 m. gegužės 22 d. Kupiškio geležinkelio stotyje susitiko mano ir dėdės šeimos – jos kartu išvyko į tremtį. Apie jų kelionę daugiau nieko nežinau. Ilgai vieni apie kitus nieko nežinojome. Kai iš tremties vietos parašiau laišką kaimynams, per juos sužinojau, kad tėvai gyvena Irkutsko srityje. Tai buvo 1000 kilometrų nuo mano tremties vietos. Tėvai dirbo miško darbininkais. Ten klimatas drėgnas ir žvarbus, nes netoliese Baikalo ežeras.
MamytÄ— mirÄ— 1949 m. lapkriÄio 8 d. ir palaidota taigoje netoli barako, kuriame gyveno. TÄ—tis mirÄ— 1952 m. balandžio 14 d. Jis buvo palaidotas Å¡alia mamos. Å alia jų amžinojo poilsio atgulÄ— ir dÄ—dÄ—. Visus laidojo nedideliame žemÄ—s lopinÄ—lyje, kuris nebuvo aptvertas jokia tvora, todÄ—l aplink kapus laisvai vaikÅ¡Äiojo karvÄ—s, ožkos. Ant kapų neaugo jokios gÄ—lÄ—s, nebuvo jokio kryželio – tik žemÄ—s kauburÄ—lis, apaugÄ™s žole.
Į Lietuvą grįžo sesuo Ona Vėtaitė-Karoblienė.
Iš savo šeimos narių į tremtį išvažiavau viena – iš Vilniaus. Čia gyvenau ir mokiausi Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultete. Buvo pats egzaminų laikymo įkarštis. Susirinkome į auditoriją laikyti marksizmo-leninizmo egzamino. Ištraukiau bilietą, atsakiau į visus klausimus, dar palaukiau, kol draugė atsakinėjo, ir paskui abi išėjome į koridorių. Staiga priėjo vienas iš mūsų draugų ir sako: „Bus žmonių vežimas į Sibirą, mano draugas dirba „Depe“. Yra paruošti vagonai ir sunkvežimių eilės stovi Lukiškių aikštėje.“
Atsimenu, aÅ¡ nusijuokusi sakau: „Na, kaipgi, veÅ¡ mus, nes patys „kalÄiausi“ Äia.“ Pasirodo, tie žodžiai buvo pranaÅ¡iÅ¡ki – nuo mÅ«sų ir pradÄ—jo.
Gyvenau M. K. ÄŒiurlionio gatvÄ—je. TÄ… vakarÄ… jau buvau lovoje, bet dar nemiegojau. Užgirdome, kad kažkas lipa laiptais aukÅ¡tyn. PasibeldÄ—. PusseserÄ— priÄ—jo prie durų, paklausÄ— kas ten. „Policija. AtÄ—jome dokumentų patikrinti“, – iÅ¡girdome atsakymÄ…. Dokumentų tikrinimas buvo ne naujiena – ateina, patikrina pasus ir iÅ¡eina. Ä® kambarį įėjo keturi vyrai: mÅ«sų namo komendantas su knyga po pažastimi ir dar trys vyrai ilgais odiniais paltais – Äekistai. PapraÅ¡Ä— parodyti pasus. Pusseserei pasÄ… atidavÄ— atgal, o į manÄ…jį ilgai žiÅ«rÄ—jo. „JÅ«sų pasas netikras“, – pasakÄ— Äekistas ir liepÄ— man keltis, pasiimti, kokius turiu dokumentus, ir eiti kartu. Dar norÄ—jau apsirengti, nes buvau tik su naktiniais baltiniais, bet neleido, sakÄ—, kad tuojau grįšiu atgal, nes apaÄioje yra jų virÅ¡ininkas, kuris patikrins pasÄ…. SuspÄ—jau tik paltÄ… užsimesti ant peÄių ir iÅ¡Ä—jome.
PriÄ—jus prie bendrabuÄio durų aÅ¡ pradÄ—jau verkti. Dabar eisime, sako Äekistai, į jÅ«sų policijos skyrių, kuris buvo Naugarduko gatvÄ—je. Staiga pasigirdo komanda „Stot – rankas už nugaros.“ Dabar jau buvo aiÅ¡ku, kad mane veda į kalÄ—jimÄ….
Kamera mažutÄ—, kertÄ—je nedidelis stalelis, aptrupintas duonos trupinÄ—liais. Po kiek laiko į kamerÄ… atÄ—jo uniformuota mergina ir liepÄ— nusivilkti – net plaukus iÅ¡ÄiupinÄ—jo. Kai apsirengiau, nuvedÄ— į kitÄ… kamerÄ…, kur sÄ—dÄ—jo vyrai. KariÅ¡kis suraÅ¡Ä— protokolÄ…, kad kratos metu nieko nerasta, ir sargybinis nuvedÄ— į požemį. Ä®vedÄ— į menkai apÅ¡viestÄ… kamerÄ…, kur ant grindų eilÄ—mis viena prie kitos gulÄ—jo moterys, studentÄ—s. Tarp jų ir iÅ¡ mano tÄ—viÅ¡kÄ—s kaimynÄ—, medicinos sesuo Ksavera VanagaitÄ—. Ji dirbo Vilniaus ligoninÄ—je.
Po poros valandų atÄ—jo sargyba ir mane iÅ¡sivedÄ— pas tardytojÄ…. ApklausÄ—, kas esu ir iÅ¡ kur. SakÄ—, kad perkels į kitÄ… gyvenamÄ…jÄ… vietÄ…, bet kur – nesakÄ—. LiepÄ— tik pasiimti viskÄ…, kas reikalinga. Kai paklausiau, kodÄ—l Äia mane atvedÄ— ir kuo esu nusikaltusi, iÅ¡girdau atsakymÄ…, kad mÅ«sų kalba Å¡iuo klausimu baigta.
Tada paprašė surašyti viską, ko man reikia, ir sakė, kad rytoj atveš. Prašiau leisti važiuoti kartu, nes pusseserės gali nebūti, bet neleido.
Ryte atėjo darbuotoja, visiems išdalijo po duonos gabalėlį, išvedė mus sargyba į koridorių, išrikiavo po du ir išvedė į kiemą. Ten jau stovėjo sunkvežimis, dengtas tentu, susodino su visais ryšuliais, keturi sargybiniai atsistojo prieš mus sunkvežimio gale, kad nesimatytų, kas vežama, ir išvažiavome iš kalėjimo tiesiai į Panerių geležinkelio stotį.
Ten jau laukÄ— ilgas eÅ¡elonas vagonų, kuriais veždavo gyvulius. MÅ«sų vagonas buvo treÄias nuo eÅ¡elono pabaigos. Paskutiniame vagone važiavo sargyba ir kariÅ¡kiai. IÅ¡ apylinkių vis važiavo maÅ¡inos su žmonÄ—mis: Å¡eimos su vaikais, senukais, jaunais ir senais.
Stotyje buvo susirinkę labai daug žmonių, jie mojo rankomis, verkė. Net ešelono dundesys nenuslopino to triukšmo, kurį girdėjome. Mes nors ir pro ašaras giedojome himną „Lietuva, Tėvyne mūsų“.
Tęsinį skaitykite kitą ketvirtadienį.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
