Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Ulyčia

PO MARKSIZMO-LENINIZMO EGZAMINO – Į SIBIRO PLATYBES

2013−06−13

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Nors nuo didžiųjų trėmimų praėjo ne vienas dešimtmetis, tačiau likusių gyvų tremtinių atmintis gyva. Jų užrašyti prisiminimai priverčia susimąstyti ir krūptelėti net ir visko mačiusius ar abejingus žmones. Ne vienam tuomet kyla klausimas: kur žmogaus galimybių ribos, kiek galima ištverti ir kokia stipri turi būti meilė gyvenimui ir Tėvynei, kad žmogus nepalūžta net ir pačiomis beviltiškiausiomis akimirkomis.


Neseniai redakciją pasiekė buvusios tremtinės Bronės Venckienės ranka rašytas prisiminimų rinkinys.


Tai, ką išgyveno ji ir jos artimieji, labai artima ir pažįstama tremtiniams, o jaunajai kartai tegul tai bus pamokymas, kaip nepalūžti ir net sunkiausiomis aplinkybėmis išsaugoti žmogiškumą bei supratimą.


Tremtis


Mano šeima gyveno Didžprūdžių kaime. Juos kaip ir mane areštavo 1948 m. gegužės 22 d. Kupiškio geležinkelio stotyje susitiko mano ir dėdės šeimos – jos kartu išvyko į tremtį. Apie jų kelionę daugiau nieko nežinau. Ilgai vieni apie kitus nieko nežinojome. Kai iš tremties vietos parašiau laišką kaimynams, per juos sužinojau, kad tėvai gyvena Irkutsko srityje. Tai buvo 1000 kilometrų nuo mano tremties vietos. Tėvai dirbo miško darbininkais. Ten klimatas drėgnas ir žvarbus, nes netoliese Baikalo ežeras.


Mamytė mirė 1949 m. lapkričio 8 d. ir palaidota taigoje netoli barako, kuriame gyveno. Tėtis mirė 1952 m. balandžio 14 d. Jis buvo palaidotas šalia mamos. Šalia jų amžinojo poilsio atgulė ir dėdė. Visus laidojo nedideliame žemės lopinėlyje, kuris nebuvo aptvertas jokia tvora, todėl aplink kapus laisvai vaikščiojo karvės, ožkos. Ant kapų neaugo jokios gėlės, nebuvo jokio kryželio – tik žemės kauburėlis, apaugęs žole.
Į Lietuvą grįžo sesuo Ona Vėtaitė-Karoblienė.


Iš savo šeimos narių į tremtį išvažiavau viena – iš Vilniaus. Čia gyvenau ir mokiausi Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultete. Buvo pats egzaminų laikymo įkarštis. Susirinkome į auditoriją laikyti marksizmo-leninizmo egzamino. Ištraukiau bilietą, atsakiau į visus klausimus, dar palaukiau, kol draugė atsakinėjo, ir paskui abi išėjome į koridorių. Staiga priėjo vienas iš mūsų draugų ir sako: „Bus žmonių vežimas į Sibirą, mano draugas dirba „Depe“. Yra paruošti vagonai ir sunkvežimių eilės stovi Lukiškių aikštėje.“


Atsimenu, aš nusijuokusi sakau: „Na, kaipgi, veš mus, nes patys „kalčiausi“ čia.“ Pasirodo, tie žodžiai buvo pranašiški – nuo mūsų ir pradėjo.


Gyvenau M. K. Čiurlionio gatvėje. Tą vakarą jau buvau lovoje, bet dar nemiegojau. Užgirdome, kad kažkas lipa laiptais aukštyn. Pasibeldė. Pusseserė priėjo prie durų, paklausė kas ten. „Policija. Atėjome dokumentų patikrinti“, – išgirdome atsakymą. Dokumentų tikrinimas buvo ne naujiena – ateina, patikrina pasus ir išeina. Į kambarį įėjo keturi vyrai: mūsų namo komendantas su knyga po pažastimi ir dar trys vyrai ilgais odiniais paltais – čekistai. Paprašė parodyti pasus. Pusseserei pasą atidavė atgal, o į manąjį ilgai žiūrėjo. „Jūsų pasas netikras“, – pasakė čekistas ir liepė man keltis, pasiimti, kokius turiu dokumentus, ir eiti kartu. Dar norėjau apsirengti, nes buvau tik su naktiniais baltiniais, bet neleido, sakė, kad tuojau grįšiu atgal, nes apačioje yra jų viršininkas, kuris patikrins pasą. Suspėjau tik paltą užsimesti ant pečių ir išėjome.


Priėjus prie bendrabučio durų aš pradėjau verkti. Dabar eisime, sako čekistai, į jūsų policijos skyrių, kuris buvo Naugarduko gatvėje. Staiga pasigirdo komanda „Stot – rankas už nugaros.“ Dabar jau buvo aišku, kad mane veda į kalėjimą.


Kamera mažutė, kertėje nedidelis stalelis, aptrupintas duonos trupinėliais. Po kiek laiko į kamerą atėjo uniformuota mergina ir liepė nusivilkti – net plaukus iščiupinėjo. Kai apsirengiau, nuvedė į kitą kamerą, kur sėdėjo vyrai. Kariškis surašė protokolą, kad kratos metu nieko nerasta, ir sargybinis nuvedė į požemį. Įvedė į menkai apšviestą kamerą, kur ant grindų eilėmis viena prie kitos gulėjo moterys, studentės. Tarp jų ir iš mano tėviškės kaimynė, medicinos sesuo Ksavera Vanagaitė. Ji dirbo Vilniaus ligoninėje.


Po poros valandų atėjo sargyba ir mane išsivedė pas tardytoją. Apklausė, kas esu ir iš kur. Sakė, kad perkels į kitą gyvenamąją vietą, bet kur – nesakė. Liepė tik pasiimti viską, kas reikalinga. Kai paklausiau, kodėl čia mane atvedė ir kuo esu nusikaltusi, išgirdau atsakymą, kad mūsų kalba šiuo klausimu baigta.


Tada paprašė surašyti viską, ko man reikia, ir sakė, kad rytoj atveš. Prašiau leisti važiuoti kartu, nes pusseserės gali nebūti, bet neleido.
Ryte atėjo darbuotoja, visiems išdalijo po duonos gabalėlį, išvedė mus sargyba į koridorių, išrikiavo po du ir išvedė į kiemą. Ten jau stovėjo sunkvežimis, dengtas tentu, susodino su visais ryšuliais, keturi sargybiniai atsistojo prieš mus sunkvežimio gale, kad nesimatytų, kas vežama, ir išvažiavome iš kalėjimo tiesiai į Panerių geležinkelio stotį.


Ten jau laukė ilgas ešelonas vagonų, kuriais veždavo gyvulius. Mūsų vagonas buvo trečias nuo ešelono pabaigos. Paskutiniame vagone važiavo sargyba ir kariškiai. Iš apylinkių vis važiavo mašinos su žmonėmis: šeimos su vaikais, senukais, jaunais ir senais.
Stotyje buvo susirinkę labai daug žmonių, jie mojo rankomis, verkė. Net ešelono dundesys nenuslopino to triukšmo, kurį girdėjome. Mes nors ir pro ašaras giedojome himną „Lietuva, Tėvyne mūsų“.


Tęsinį skaitykite kitą ketvirtadienį.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Felė, Felicija, Felicijonas, Felicijus, Felicita, Feliksas, Felius, Josvyda, Josvydas, Jovyda, Jovydas, Vaidvilas, Vaidvilė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt