Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Ulyčia

MONSINJORAS PETRAS MEILUS: BE PRIMICIJŲ, SULAUKĖ SEKUNDICIJŲ

Dr. Aldona Vasiliauskienė

2013−05−02

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kunigas Petras Meilus.
Devyni Lietuvos kunigai 2013 m. balandžio 10 d. sulaukė 50 metų kunigystės. Tarp jų ir skapiškėnas monsinjoras Petras Meilus.

Vaikiška išdaiga

Šeriškių kaime 1932 m. sausio 1 d. gimė jauniausias – ketvirtas Albinos Boikaitės ir Kazimiero Meilaus sūnus. Baigęs Šiurpiškių pradžios mokyklos 4 skyrius Petras Meilus mokėsi Skapiškyje. Monsinjoras prisimena, kad po vieno ilgai užsitęsusio vakaro trys liko nakvoti gimnazijoje, eiti 5 km į Šeriškius nesinorėjo. Laikydami save dideliais patriotais iškrėtė „zbitką“. Vienas iš jų, prapjovęs portrete Stalino lūpas, įdėjo cigaretę. Valytoja, pamačiusi išniekintą portretą, nubėgo pranešti tą vakarą budėjusiai mokytojai, jų auklėtojai Alei Markevičiūtei. Ši niekam nesakiusi prispyrė tris drąsuolius, ir šie prisipažino. Liepė kuo greičiau nupirkti portretą (jų tuomet buvo pilna parduotuvėje) ir pakabinti. Auklėtojai išaiškinus, kuo galėjo baigtis šis pokštas jiems, jų šeimoms ir net giminei, vaikinų didvyriškumas, kaip sako monsinjoras, bematant išgaravo. Portretas buvo greitai pakabintas ir niekas daugiau apie tai nesužinojo.

Nepasidavė ligai

Petras Meilus, 1949 m. baigęs Skapiškio progimnaziją, mokslus tęsė Kupiškio gimnazijoje (aštuntoje klasėje). Besimokant 1950 m. gydytojai ištyrė, kad Petras serga džiova (atvira jos forma), užsikrėtė nuo vaikystėje džiova sirgusio brolio. Gydymas ilgai užsitęsė, neapsieita be sudėtingų operacijų.

Baigęs 9 klases Kupiškyje, vėliau dvejus metus mokėsi Pandėlyje (mat Kupiškio gimnazijoje buvo įvesta prancūzų kalba, o Pandėlyje tebebuvo mokoma vokiečių kalbos). Tačiau nebaigus 11 klasės jį vėl ėmė kankinti ligos. Kadangi gerai mokėsi, tai atestatą išdavė, sumažindami kiekvieno dalyko po vieną balą.
Nors kai kurie kunigai jį atkalbinėjo, kad nestotų į seminariją, jis ligonis ir užims vietą sveikam. Tačiau Petras buvo užsispyręs ir 1958 m. parašęs pareiškimą (pirmą pareiškimą rašė 1957 m.), gavo kvietimą atvykti egzaminams.

Pašaukimas atėjo iš vaikystės

Monsinjoras pasakoja, kad jam buvo 5 ar 6 metai, kai vienas kunigas Skapiškyje, Gerojo Ganytojo šventėje pamokslo metu kalbėjo, kad kunigas dėl Kristaus atsisako šeimos. Jam tada nesąmoningai šovė mintis: „Man reikės atsisakyti šeimos: palikti mamą, tėtį... Kaip aš galiu palikti šeimą?“ Šią, tuomet jį sujaudinusią, mintį monsinjoras prisimena ir šiandieną.
Tvirti tikėjimo pagrindai Petrui susiformavo jau vaikystėje. Seneliai buvo uolūs katalikai: senelis Aleksandras Meilus pavaduodavo vargonininką – mokėjo giedoti Mišparus. Jo sūnus Kazimieras, Petro tėvas, buvo kaimo kantorius. Visi Kazimiero vaikai turėjo gerus balsus ir muzikinę klausą, tad visi giedojo chore. Ir Petrui neteko būti klapčiuku, jis iš karto pakilo prie vargonų.

1948 m. birželio mėnesį į Skapiškį atkeltas kunigas Feliksas Laimingas Blynas ėmėsi organizuoti chorą. Į chorą jis ragino kalėdodamas, subūrė vaikų ir jaunuolių, ir kaip pats kunigas vadino – „plėšikų chorą“. Paaugliai įsijungė į suaugusiųjų chorą. „Saldu ant širdies, prisiminus Skapiškio chorą, – kalba monsinjoras, jame pradėjęs giedoti nuo 1948 metų, būdamas šešiolikos. – Kunigas vis sakydavo: vaikai, taip garsiai nešaukit. O mes rėkdavom – net mėlyni.“

Sulaukus 16 metų Petrui kilo didžiulis noras tapti kunigu, džiaugiasi, kad šis noras nedingsta ir šiandieną. Iš kur atsirado toks noras, negali paaiškinti: „Nors mirt reikėtų, bet būsiu kunigu...“

Saugumas neišgąsdino

Kad Petras Meilus lanko bažnyčią, Skapiškio mokykloje niekas nieko nesakė. Tik kai per Kalėdas nenuėjo į pamokas, buvo baramas. O už bausmę liepta ranka perrašyti istorijos vadovėlį. Rašė ir per pertraukas – keturis mėnesius, bet perrašė...
Jau mokantis Kupiškio gimnazijoje 1950 m. klasės draugams per Kalėdas nenuėjus į mokyklą, jais susidomėjo saugumas. Į kabinetą buvo kviečiami po vieną. Čia ant stalo pasidėjęs brauningą (pistoletą) sėdėjo nemalonios išvaizdos darbuotojas:
– Kokią mokyklą lankai?
– Kupiškio, – atsakė Petras.
– Ne Kupiškio, o tarybinę, – riktelėjo saugumietis. – Tarybinę mokyklą lankai, o eini į bažnyčią. Kodėl?

Saugumietis dar ilgokai pašūkavęs, tą kartą paliko ramybėje.
Seminarijoje klierikas Petras ne tik mokėsi, bet ir dirbo vargonininku.
Įstojus į seminariją du–tris kartus per metus kviesdavo į saugumą, o parvažiavus atostogų į kaimą, dar ir į Kupiškio rajoną.

Ne kartą yra kalbėję:
– Norim tave padaryti tarybiniu kunigu.
– Aš ir esu tarybinis, – atsakydavo klierikas Petras.
– Koks gi tu tarybinis? – pasityčiodami ir pasišaipydami klausdavo saugumiečiai.
– Ar galiu būti dar tarybiškesnis: pasas tarybinis, baigiau tarybinę mokyklą, gyvenu Tarybų Sąjungoje. Tad koks tarybiškesnis dar galėčiau būti?
– Pats nesupranti, ką kalbi, – sumišę atsakydavo saugumiečiai.

Mamos laidotuvių procesija prie Skapiškio bažnyčios. 1974 metai. Sūnus kunigas Petras Meilus stovi pirmoje eilėje antras iš dešinės.
Nuotraukos iš Janinos Mikėnaitės-Meiluvienės albumo.
 Kupiškio etnografijos muziejaus rinkiniai.

Kunigystės pradžia

1965 m. balandžio 10 d. vyskupas Petras Maželis 18 klierikų įšventino į kunigus. Visi įšventintieji kartu su vyskupu P. Maželiu Kauno arkikatedroje aukojo šv. Mišias. Iškilmingų primicijų nebuvo, jas buvo griežtai uždraudusi okupacinė valdžia, už nepaklusnumą žadėdama atimti Kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą, ir jie nebegalėsią dirbti dvasininkais.

Antrąją Velykų dieną jaunas kunigas parvyko į savo gimtąją parapiją – Skapiškį ir prie šoninio Švč. Mergelės Marijos altoriaus aukojo pirmąsias šv. Mišias. Choras, pamatęs, kad Petras išeina iš zakristijos apsirengęs kunigo drabužiais – ėmė giedoti kitas giesmes – iškilmingas.
Oficialių primicijų palaiminimų nebuvo. Šv. Mišiose dalyvavo tik mama, broliai, keli giminaičiai – tad juos ir palaimino.

Darbas parapijose

Kunigas Petras Meilus labai troško dirbti savo Panevėžio vyskupijoje, tačiau visą gyvenimą darbavosi Kauno arkivyskupijoje, keturiose vietose (Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Eržvilke) ir septyniose parapijose. Be to, aptarnavo Paupio Švč. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo parapiją. Ilgiausiai – 29 metus – dirbta ir tebedirbama Kaune: 1963–1969 m. ir nuo 1990 m.; devynerius metus (1981–1990) – Eržvilke, Šv. Jurgio parapijoje (Raseinių dekanatas); aštuonerius metus – Ukmergėje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje (1973–1981); 4 su puse metų – Šiauliuose, Šv. Petro ir Povilo parapijoje (1969–1973).

Kaune vikarauta Šv. Juozapo, Švč. Jėzaus Širdies parapijose, klebonauta Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje ir Šv. Antano Paduviečio parapijoje, altaristos pareigos einamos Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje. Eitos įvairios pareigos: vikaro – 18 m., klebono – 20 m., altarista – nuo 2001 m.

1998 m. kun. Petrui Meilui buvo suteiktas monsinjoro titulas.
Dirbdamas Šv. Antano Paduviečio parapijoje monsinjoras aštuonerius metus buvo Bažnytinio tribunolo notaru, buvo ir Kauno miesto dekanu. Be darbų gausos parapijose, nuolatinio saugumo „dėmesio“, monsinjoras atliko svarbių remontų ir puošybos darbų, reikalingų jo parapijos bažnyčiai.

2001 m. balandžio 17 d. monsinjoras Petras Meilus buvo paskirtas altarista į Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką ir sugrįžo į ją gegužės 17 d.
Monsinjoras pasakoja, kad pagrindinis altaristos darbas klausykla, raštinė ir laidotuvių apeigos. Seniau raštinėje dirbo tris dienas, dabar – tik dvi. Interesantų raštinėje gana daug: monsinjoras randa kiekvienam reikalingą žodį, kreipiantį į dvasines vertybes. Kas dešimt dienų eina į klinikas. „Einu ir einu“, – sako monsinjoras. O prie klausyklos visada nusidriekusi eilutė, tikintieji laukia nuoširdaus žodžio, pamokymų...


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Adeodatas, Emilas, Emilė, Emilija, Emilijonas, Emilijona, Judita, Rama, Ramantas, Ramantė, Ramvydas, Ramvydė, Ramė, Ramys, Ramotas, Saulenė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt