Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Talalojus

MAŽYČIO TVARTELIO ŠVIESA: NUO ŠIRDIES IKI DANGAUS

Kun. Justas JASĖNAS

2012−12−27 0

Iš pat vaikystės atiteka giluminis ir nesumeluotas Kalėdų ilgesys. Jos turi būti baltos, šaltos, taikingumu, ramybe ir bendryste pažymėtos. Vienintelės, nepakartojamos, taip ilgai lauktos. Būdamas mažytis kaime stebėdavau bruzdesį ir lyg nežemišką sujudimą: tvarkomos, šveičiamos namų kertelės, močiutė didelėje krosnyje imdavo kepti šližikus, paskutinį vakarą atsirasdavo eglė... Puldavau padėti jos puošti, tai jau mano pareiga, jaučiausi toks reikšmingas, galįs ir aš, mažas, savo dideliems namiškiams padėti.

O paskui tylus ir ramus vakaras prie stalo. Ypatingas vakaras, gal net šventas. Paprastas, toks išlauktas sėdėjimas kartu prie žvakių... Jau be nuoskaudų, bėgimo, be jokių darbų. Kaip gera bent tą vakarą užmiršti visus įsipareigojimus, kad nepabaigėm, kad stinga. Vakaras be nerimo, tik mylimų žmonių bendrija, jų žvilgsniai ir veidai. Kvepia saugumu.

Iš pat vaikystės atkeliauja ir pirmasis įsižiūrėjimas į Betliejų ankstų rytą. Bažnyčioje pilna žmonių, tolumoje girdisi maldos, sudūzgia vargonai. O aš einu prie mažo vaikelio ėdžiose. Kaip jis šiandien papuoštas ir lankomas, labai lauktas! Net gyvulėliai jam šnopuoja tiesiai į veidą, pulkelis piemenukų nušalusiomis kojelėmis. Spindinčios lemputės, trimituojantys angelai, šulinys su tekančiu vandeniu. Gerai, kad taip įsivaizduojam, taip mažumėle priartėjam prie slėpinio, tauriau, iškilmingiau būnam. Tos Kalėdos truputį pasakiškos, truputį vaikiškos, tegul tokios ir išlieka...

Kai po daugelio metų vaikščiojau Betliejaus gatvėmis, suvokiau, kaip sunkiai toji Kalėdų istorija taisėsi savo gyvenimą, kaip sunkiai kūrėsi, kaip ilgai ėjo iki mūsų šiandienos. Gailiausia nežinomybėn įpuolusios šeimos - čia keliauk į visuotinį gyventojų surašymą (kaip dabar pasakytume) užsiregistruoti, čia bėk Egiptan slėptis su mažu vaikeliu nuo tirono valdovo kėslų.

Ar ne taip ir mums? Kaip širdį išsaugot, kaip mylėt ir globot mylimus, kaip išmokt pasilenkti prie mažesnio, bet taip pat į gyvenimą pašaukto? Ar ne viso gyvenimo misija mokytis? Kalėdų žinia ir sako, kad Jėzus iš Aukštybių atėjo pas mus, kad žmoniškumą pašventintų, kad žmogui viltį padovanotų, jog jis ne vienas pluša be atvangos, kad žmogų išmokytų akis Dangop pakelti, kad pačiu buvimu padėtų žmogui nesujaukti tvarkos.

Mums visiems Kalėdos paskirtos kaip priminimas, jog žmoniškumu apdovanoti esam, bendruomenėn pakviesti, draugėn sutelkti. Tevienija namai ir šalia gyvenantys žmonės visomis valandomis. Kad tik turėtume, kad išsaugotume tokį aiškumą kaip vaikai. Užplūsta mažyčio tvartelio šviesa: nuo širdies iki Dangaus. Teapima džiaugsmas tame kelyje - būkim, gyvenkim, dirbkim ir švęskim.

Nieko daugiau vienintelis taip
Gimsta istorija
Jau turėsim
Dilstantį gyvenimą