Kupiškėnų mintys

2024 m. balandžio 19 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Talalojus

KUPIšKIO SOCIALINėS GLOBOS NAMų ISTORIJA

Ingrida NAGROCKIENÄ–

2012−12−20

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Pastaraisiais metais socialinės globos namai nuolat renovuojami, čia vykdomas ne vienas stambus projektas.
Kupiškio socialinės globos namai - vieni iš daugelio Lietuvoje veikiančių globos namų, kuriuose gyvena žmonės, turintys psichinę negalią. Jie gyvuoja jau 65 metus. Per šį laikotarpį įstaiga pakeitė ne vieną pavadinimą: jie buvo ir invalidų namai, ir psichoneurologinis internatas, ir Kupiškio pensionatas. Dabartinis pavadinimas labiausiai atspindi šių namų prasmę - juose savo vietą randa ir į naudingą veiklą įsitraukia socialiai pažeidžiamiausi žmonės.

Socialinės globos namų Šnipeliškio kaime tiksli įkūrimo data nėra žinoma. Kaip byloja archyviniai dokumentai, 1944 m. Kupiškyje veikė invalidų namai, kuriuose gyveno neįgalūs seneliai.
Kupiškio apskrities Vykdomojo komiteto 1947 m. balandžio 4 d. posėdyje protokoliniu sprendimu Nr. 5 tuometinei Invalidų namų direktorei draugei Stefanijai Aleknavičienei ir Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėjai draugei Kazanavičienei buvo nurodyta perkelti buvusius ligonis į invalidų namų pagalbinį ūkį, esantį Šnipeliškio kaimo ūkininko Kazio Malinausko sodyboje.

1966 m. direktorės pareigas perėmė Elena Matulionienė (pirma iš kairės).
Tuo metu įstaiga vadinosi Kupiškio apskrities invalidų namais. Jų valdas sudarė apie 50 ha žemės, likęs 2 aukštų medinis namas, klojimai, iš molio plūktas tvartelis, 1919 m. statyta klėtelė. Šiandien pastarojoje įrengta koplytėlė.
Pirmoji šių namų direktorė S. Aleknavičienė - ūkininkė savamokslė. Tuo metu globos namuose gyveno senyvo amžiaus ir fizinę negalią turintys žmonės. Jais rūpinosi tik 5 darbuotojai.

Pirmoji darbovietÄ—

Viena iš jų medicinos seselė Stanislava Sadulienė. Moteris savo prisiminimais sutiko pasidalinti ir su „Kupiškėnų mintimis“.
Invalidų namai 1951 m. vasarą buvo pirmoji darbovietė tuomet septyniolikmetei ką tik Panevėžio akušerių mokyklą baigusiai merginai. Nesulaukusi paskyrimo atidirbti už studijų metais gautą stipendiją Stanislava nusprendė pasisiūlyti į ieškomos seselės vietą Invalidų namuose.

„Negalėjau sėdėti ir laukti. Mama buvo namuose, reikėjo jai padėti užsidirbti gyvenimui. Juk ji tam mane ir leido mokytis į Panevėžį, kad greičiau įgyčiau profesiją. Taip ir atėjau aš į šiuos namus liepos mėnesį, nespėjusi net atsikvėpti“, - prisiminė pašnekovė.
Nei įsidarbinimas, nei pats darbas Invalidų namuose merginai nebuvo lengvas. Direktorė Stefanija Aleknavičienė, pasak S. Sadulienės, nepatikliai žiūrėjo į jauną specialistę. Nors pati, anot jos, buvo visiškai beraštė ir mokėjo tik pasirašyti dokumentus.

1960 m. darbuotojai saviveiklininkai.
Dar sunkiau Stanislavai buvo dvejus metus dirbti su ligoniais. Pirmą pusmetį ji viena turėjo apžiūrėti 25 išlaikytinius ir dar bent pusšimtį nuolat iš kaimų gabenamų purvinų, utėlėtų elgetų, kurie esant tarybų valdžiai negalėjo blaškytis laisvėje. Tokie asmenys ilgai neužsibūdavo Invalidų namuose - radę progą sprukdavo. O jaunai seselei tekdavo juos gaudyti.

„Darbas buvo labai sunkus. Pradžioje nebuvo netgi sanitaro, tad viską dariau pati: savo rankomis kilnodavau neįgalius ligonis, neštuvais gabendavau juos į pirtį prausti. Kartu šiuose namuose gyveno ir psichikos negalią turintys žmonės. Kartais pavykdavo juos įkalbėti padėti mano darbuose už pažadėtą skanumyną“, - pasakojo S. Sadulienė.
Dažniausiai ištesėti duotą žodį merginai būdavo sunku. Už ligonių priežiūrą ji gaudavo vos 375 rublius. Tais laikais, pasak pašnekovės, tai buvo nedideli pinigai, o parduotuvėje būdavo tik saldainių, degtinės ir cigarečių.
Specialių vežimėlių ar kitų pagalbos priemonių Invalidų namai neturėjo. Vargais negalais pavyko rasti lovų prasidėjus elgetų antplūdžiui. Jas darbuotojai vežėsi iš į Sibirą ištremtų gyventojų namų.

Tokie baldai buvo pilni blakių ir jas išnaikinti teko pačiai medicinos seselei. Cheminės priemonės atsikratyti parazitų sunkiai padėjo, todėl Kupiškio invalidų namus tikrintojai tuomet minėdavo kaip užkrėstus blakėmis.
„Mus tuomet prižiūrėdavo Šiaulių sritis. Iš jos atvykdavo ponų, kurie tikrindavo tvarką namuose ir, kiek aš dirbau, patikrinimo aktuose visuomet būdavo įrašas apie blakes“, - pasakojo pašnekovė.
Nelengva buvo ir su ligoninės patalyne. Įsisiautėję ligoniai suplėšydavo paklodes. O kadangi sauskelnių tais laikais nebūdavo, viską tekdavo plauti rankomis. Invalidų namuose dirbusi skalbėja tai darydavo su paprastu ūkišku muilu ir soda, skalbinius trindama į metalinę trintuvę.

Kadaise Å«kininko namuose prisiglaudÄ™ invalidų namai Å¡iandien labai pasikeitÄ™, ne vienÄ… kartÄ…  keitÄ—si ir jų pavadinimas.
Naktiniai ligoniai ir vitaminas C

Maisto Invalidų namai užsiaugindavo savo ūkyje: laikė karvių, kiaulių. Gyvulius prižiūrėdavo trys darbuotojai. Kartu jie rūpindavosi ir darbuotojų gyvuliais.
„Visko užsiaugindavome patys, pirkdavome tik duonos. Ligoniams nieko netrūkdavo - valgydavo gerą maistą. Jį virdavo virėja, o aš prieš patiekiant turėdavau patikrinti, ar pietūs - kokybiški“, - kalbėjo buvusi Kupiškio invalidų namų seselė.
Kaip prisimena pašnekovė, įstaiga buvo įsikūrusi name su mansarda. Joje buvo direktorės ir buhalterės kabinetai bei kitų keturių darbuotojų nakvynės kabinetas nenumatytiems atvejams.

Kolegos pykdavo, jei Stanislava likdavo per naktį Invalidų namuose, mat ligoniai tuomet labiausiai susirgdavo. Jie visą naktį pravaikščiodavo prašydami seselės pagalbos.
„Pradžioje labai stropiai klausydavau jų nusiskundimų naktimis. Paskui pakako vitamino C ir ryte ligoniai atsikeldavo kuo sveikiausi“, - šypsojosi ponia Stanislava.
Iki namų Kupiškyje medicinos seselei iš darbo tekdavo pareiti penkis kilometrus. Darbo reikalais į miestą darbuotoja vykdavo Invalidų namų kumele. Ši transporto priemonė praversdavo ir gaudant nuklydusius ligonis.

Šiuo metu Kupiškio socialinės globos namuose gyvena 125 gyventojai ir dirba 70 darbuotojų.
Nuotraukos iš Kupiškio socialinės
globos namų archyvo

Žmonės gyveno savo gyvenimus

„Turėjome tokį jauną pacientą, kuris nuolat savo ratukais išvažiuodavo į Šepetą. Ten nežinia, iš kokių pinigų pasigerdavo. Ir tuomet jau gaudavome skambutį iš milicijos, kad parsivežtume iš kokios nors pakelės“, - nuotykius su ligoniais ėmė pasakoti pašnekovė.
Moteriai itin įsiminė pacientas, vardu Jonas, kuris apie savo gyvenimo sąlygas nuolat pranešinėdavo ministerijai, siųsdamas jai raštus. Vienas tokių skundų buvo dėl paties ligonio išsidrožto šaukšto. Jį Jonas pasigamino, nes nekentė metalinių indų ir neleido niekam net prisiliesti prie šaukšto. O atkeršyti kaimynui sugalvojęs namų gyventojas jį išplovė išmatose.

Kitą raštą Jonas ministerijai siuntė dėl uždraustos meilės. Darbuotojai stengėsi apsaugoti tuomet kartu gyvenusius vyrus ir moteris nuo tokių nuotykių. Šią naštą jiems palengvino tik antraisiais Stanislavos darbo metais pradėta reforma, kai vyrai buvo išvežti į Obelių pensionatą, o Šnipeliškyje liko tik moterys.
Vieną kartą net ir nauja tvarka neišgelbėjo Kupiškio invalidų namų darbuotojų nuo gėdos. Visi šalies kolegos, pasak S. Sadulienės, kalbėjo, kaip jos darbovietėje viena neįgali moteris pagimdė kūdikį. Ją slapta aplankė draugas iš Obelių.
Moteris jokiais būdais nesutiko nutraukti nėštumo ir atidavusi vaiką į kūdikių namus pati važiuodavo jo maitinti. O vėliau ponią Stanislavą pasiekė žinios, kad jos globotinė išėjo iš valdiškų namų ir kartu su vaiku apsigyveno bute, pradėjo naują gyvenimą.
Pati pašnekovė po dvejų metų paliko Invalidų namus ir 36 metus dirbo Infekcinėje ligoninėje.

Metai Ä—jo

O 1960 m. Kupiškio invalidų namuose buvo įrengta valgykla, gyveno 80 moterų, kuriomis rūpinosi jau 20 darbuotojų.
1966 m. direktorės pareigas perėmė Elena Gedvilaitė-Matulionienė, baigusi Žemės ūkio akademiją. Jai vadovaujant gyveno jau 100 gyventojų, dirbo apie 40 darbuotojų. Didėjo globos namų ūkis: turėjo iki 100 ha žemės, laikė apie 200 kiaulių, 15 karvių, 30 prieauglio.
Direktorė E. Gedvilaitė-Matulionienė daug prisidėjo prie globos namų plėtros - 1972 m. buvo pastatyta karvidė-kiaulidė, garažas, o 1980 m. pirtis, skalbykla, katilinė.

1982 m. globos namams pradėjo vadovauti Birutė Jugulienė. Ji tęsė pradėtus darbus. 1984 m. pastatyta žemės ūkio mašinų pastogė, 1986 m. gyvenamasis namas Nr. 3, pradėti statyti kiti gyvenamieji pastatai. Rengiamos išvykos, koncertai.
Nuo 1987 m. direktoriaus pareigas ėjo Bronius Korizna. Jo vadovavimo pradžia sutapo su Atgimimu ir permainomis visoje Lietuvoje. Keitėsi požiūris į neįgalų žmogų, pradėta vykdyti jų integracija į visuomenę, ėmė dirbti socialiniai darbuotojai. 1994 m. pastatytas gyvenamasis namas darbuotojams, o 1991 m. pradėti statyti nauji 300 vietų korpusai gyventojams.

1997-1998 m. po truputį pradedami apgyvendinti vyrai. 1998 m. socialinės globos namuose gyveno 130 gyventojų, dirbo 75 darbuotojai.
Nuo 1999 m. iki 2000 m. globos namams laikinai vadovauja Skemų socialinės globos namų direktorius Gintaras Girštautas. O nuo 2000 m. gegužės 1 d. socialinės globos namams pradeda vadovauti dabartinis direktorius Dainius Bardauskas.
Laikui bėgant keitėsi ir įstaigos pavadinimas - vadinosi Kupiškio invalidų namais, vėliau - Kupiškio psichochronikų invalidų namais, psichoneurologiniu internatu, Kupiškio pensionatu. Dabartinis pavadinimas - Kupiškio socialinės globos namai.
Šiuo metu namuose gyvena 125 gyventojai, dirba 70 darbuotojų.

Pastaraisiais metais globos namuose renovuoti pastatai, rekonstruota katilinė, atnaujintas autoūkis, tvarkoma aplinka. Didelis dėmesys skiriamas gyventojų patogumui ir gerovei: įrengtas modernus užimtumo ir sveikatos profilaktikos centras. Jame įrengta kineziterapijos salė, masažo kabinetas, relaksacinis kambarys, keramikos darbų studija, kompiuterių klasė, žaidimų kambarys, stalių dirbtuvės, vyksta muzikos ir rankdarbių užsiėmimai. Kambariai ir įranga pritaikyti sunkią negalią turintiems globos namų gyventojams. Veikia 100 vietų moderni valgykla ir salė renginiams.

Laikas bėga, skaičiuoja metus, keičiasi žmonės, darbuotojai, pastatai ir požiūris į čia gyvenančius. Visos jėgos telkiamos ir darbai atliekami stengiantis sumažinti atskirtį tarp visuomenės ir socialinės globos namų žmonių, kuriant kuo patogesnę ir pritaikytą gyvenimo poreikiams aplinką ir buitį.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Aistė, Eikanta, Eikantas, Eikantė, Eirimas, Eirimė, Eirimtas, Eirimtė, Laisvūnas, Laisvūnė, Leonas, Nodravas, Nodravė, Nogailas, Nogailė, Nogintas, Noginta, Putrimas, Simonas, Simona, Timonas.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 004 516

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]