Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Talalojus

GELEŽINKELIAIS NUDUNDĖJO SUBAČIAUS STOTIES ISTORIJA

Ingrida NAGROCKIENĖ

2012−12−06

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Šiuo metu Subačiaus geležinkelio stotyje dirba apie 15 žmonių. Darbo čia daug mažiau nei praeitame amžiuje.
Dar ir dabar gali išgirsti vyresnio amžiaus žmones sakant, kad jie iš Subačiaus geležinkelio stoties. Kai kam tai jau atrodo keista, tačiau praeitame amžiuje buvo ne viena Lietuvos gyvenvietė su panašiu pavadinimu. Mat ir jų atsiradimą nulėmė per šalį pradėtas tiesti geležinkelis. Ilgą laiką ši pramonės rūšis buvo pagrindinis tokių miestelių judėjimo centras, čia dirbo daug vietinių gyventojų, vyko prekyba.

Geležinkelio stočių pavadinimai

Nuo 1861 metų, kai Lietuvoje nutiestas pirmasis geležinkelis, šalies teritorijoje pradėtos kurti ir geležinkelio stotys. Visos jos buvo pavadintos artimiausių gyvenamųjų vietovių vardais, tačiau laikui bėgant aplink stotis pradėjo kurtis žmonės - radosi naujos gyvenvietės, kai kurios iš jų išsiplėtė plačiau ir gyventojų skaičiumi praaugo tas, kurių vardą gavo.

Dabar rankų darbą geležinkelyje keičia kompiuteriai ir kita moderni technika. Tačiau kai kurie įrenginiai čia vis dar nepamainomi nuo sovietmečio.
Autorės nuotraukos
Prie geležinkelio įsikūrusių naujųjų gyvenamųjų vietovių trumpasis pavadinimas paprastai buvo toks, koks gautas nuo gretimos gyvenvietės, o visame vartotas nomenklatūrinis junginys - geležinkelio stotis. Tokio tipo gyvenvietėse - žmonės gimė, augo, gyveno.
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą nuo 1994 metų geležinkelio stočių gyvenviečių neliko. Savivaldybėms, kurių teritorijoje buvo geležinkelio stočių tipo gyvenamųjų vietovių, jų pavadinimus teko pakeisti. O pirmiausia - nusistatyti vieną iš teisinį pagrindą turinčių tipų: kaimas, miestelis ar miestas.
Tokiu būdu miesto statusą gavo ir buvusi Subačiaus geležinkelio stotis.

Kūrėsi gyvenvietė

Ši gyvenvietė vietinių žmonių dar būdavo vadinama naujuoju Subačiumi, nes ji atsirado vėliau nei šalia (pietryčiuose) įsikūręs senojo Subačiaus miestelis. Jis rašytiniuose šaltiniuose minimas dar nuo 16 a. pabaigos.
Naujasis Subačius pradėjo kurtis prieš I pasaulinį karą Dvariškių kaimo ūkininkų žemėje, kur 1873 metais rusų prekybininkai nutiesė Radviliškio-Daugpilio geležinkelio liniją, ieškodami kelio į Baltijos šalis.

Gyvenvietė plėtėsi daugiausia pietinėje geležinkelio pusėje, prie vieškelio į senąjį Subačiaus miestelį, ir vakarų pusėje, palei kelią Stračnių kaimo link. Šiaurinėje geležinkelio pusėje tuomet tebuvo tik vienas didelis pastatas - ūkininkų pastatytas užvažiavimo namas. Čia savo arklius su vežimais palikdavo į Panevėžį, Kauną ar Vilnių traukiniu važiuodavę gretimų apylinkių gyventojai.
Geležinkelis Subačiuje buvo didžiausias traukos centras, aplink kurį kūrėsi visas šios gyvenvietės gyvenimas. Puikias sąlygas verslui čia rado nemažai žydų šeimų, kurios geležinkeliu gaudavo reikalingų prekių.
Taigi 20 a. pradžioje Subačiuje stovėjo kelios krautuvėlės, valstybinė degtinės parduotuvė, paštas.

Buvęs Subačiaus geležinkelio stoties viršininkas Algirdas Mateika (dešinėje) tarnyboje.
Nuotrauka iš A. Mateikos asmeninio archyvo
Buvęs viršininkas

Kaip Subačiaus geležinkelio stotis gyvavo po II pasaulinio karo, „Kupiškėnų mintims“ sutiko papasakoti iki šiol šalia traukinių stoties gyvenantis vienas jos buvusių viršininkų Algirdas Mateika.
Šiandien 83-ąjį savo gimtadienį švenčiantis vyras geležinkeliečio tarnybą pradėjo dar 1949 metais. Jį į Subačių iš pat Latvijos pasienio, kur gyveno devyniolikmetis, pasikvietė Subačiaus geležinkelio stočiai tuomet vadovavęs A. Mateikos brolis.
„Buvo tokia tvarka, kad geležinkelio stotyse dirbusių vyrų nekviesdavo į armiją. Todėl brolis man parūpino darbą Subačiuje, čia gavau pačias paprasčiausias pareigas: teko padirbti ir iešmininku, vėliau budėti“, - pasakojo pašnekovas.

1949 metais, anot jo, Subačiuje buvo perdavimo stotis. Čia stovėjo medinis barakas besikeičiančioms darbuotojų brigadoms laikinai apsistoti. Medinė keleivių laukimo stotis buvo visiškai sudegusi.
1953 metais, A. Mateikos žiniomis, buvo pastatytas naujas geležinkelio stoties pastatas ir poilsio namai geležinkeliečiams, kurių čia buvo apie šimtą. Tuo metu jau veikė ir traukinių depas, kur keisdavosi mašinistai.

Subačiaus geležinkelio stoties tarnautojai prie geležinkelio stoties  Nepriklausomybės 20-mečio paminėjimo proga.
„Geležinkeliečio darbas buvo tikrai sunkus ir atsakingas. Šiai profesijai reikėjo mokytis. Paprasčiausius iešmininkus apmokydavome per tris mėnesius, budėtojui reikėdavo pusmečio. Tačiau šios profesijos žmonės atlyginimus gaudavo mažesnius ne kiti to meto darbuotojai ir gyveno už juos prasčiau“, - prisiminė pašnekovas.

Visą mantą į vagoną...

1973 metais A. Mateika buvo paskirtas Subačiaus geležinkelio stoties viršininku. Iki tol kas kelerius metus jam tekdavo nuolat keisti darbo vietas. Dvidešimties susituokęs su subatėne Bronislava jis gyveno ir dirbo geležinkelio stotyse keliuose Žemaitijos miesteliuose, Gustonyse (Panevėžio r.). Iki paaukštinimo vyras mokėsi geležinkeliečių mokykloje Liepojoje.

„Kai esi jaunas, toks gyvenimas nekelia didelių rūpesčių - tiesiog susikrauni savo daiktus į vagoną ir kraustaisi į kitą stotį. O naujoje vietoje laukia nauji žmonės, papročiai ir tradicijos. Prisimenu, kai perkėlė į Žemaitiją, pusę metų pratinausi prie vietinių tarmės“, - šypsojosi subatėnas.

Subačiaus geležinkelio stotis 1930 metais.
Nuotraukos iš N. Mickevičiaus nuotraukų rinkinio Subačiaus bibliotekoje
Subačiaus geležinkelio stočiai A. Mateika vadovavo 14 metų. Geležinkelio depe apie 30 metų dirbo ir jo žmona Bronislava.
Šeima gyveno viršininkui skirtame viename iš geležinkeliečiams pastatytų trijų namų. Tame pačiame dviejų galų pastate 1944-1953 metais buvo įsikūrusi ir traukinių stotis.
„Šis butas buvo viršininkams, bet geresnis jis tikrai nėra: lubos aukštos, langai dideli. Iki šiol čia nėra jokių patogumų“, - apie savo būstą, kuriame gyvena daugiau nei tris dešimtmečius, pasakojo A. Mateika.

Rankų darbas nebaidė

Pasakodamas apie viršininko pareigas, pašnekovas prisimena, kad jos nebuvo lengvos: teko prižiūrėti apie šimtą darbuotojų. Nors tais laikais, anot jo, ir žmonių požiūris į darbą buvo kitoks.
„Jautėme atsakomybę už savo darbą. Pats esu dirbęs Karsakiškyje ir iš Subačiaus kiekvieną dieną pėsčiomis geležinkelio bėgiais eidavau 2,5 valandos. O dabar kas nors eitų, kai gali už pašalpas be darbo sėdėti? Šiandien geležinkeliuose viskas mechanizuota, centralizuota, o tada reikėjo daug rankų darbo. Bet niekas dėl to nesiskundė“, - kalbėjo A. Mateika.

Jo vadovavimo laikais, pasak pašnekovo, Subačiuje palei geležinkelį buvo didžiulis miško sandėlis. Medienai iš jo krauti į vagonus reikėjo bent aštuonių vyrų, kurie virvėmis per vieną dieną pakraudavo vieną vagoną.

„O dabartinė technika leidžia vienam žmogui per dieną pakrauti medienos du tokius vagonus“, - sakė buvęs viršininkas. - Dabar viskas kitaip: ir bėgiai stipresni, ir iešmai.“
Pačioje geležinkelio stotyje A. Mateikos vadovavimo metais dirbo 18 darbuotojų. Daugiausia prie geležinkelio dirbdavo vyrai.

Per 12 valandų budėjimo, pasak pašnekovo, tuomet praeidavo po 25 traukinius. O dabar vyras pro langus tiek besuskaičiuoja vos per mėnesį.
Kiekvieną dieną bent du keleiviniai traukiniai eidavo maršrutais Maskva-Kaliningradas ir Šiauliai-Daugpilis.

Toks intensyvus judėjimas praeityje, pasak pašnekovo, valdžioje kėlė minčių pastatyti viaduką ant pagrindinės Subačiaus traukinių pervažos, tačiau tam sukliudė šalia geležinkelio stovėję pastatai. O vėliau šios idėjos iš viso atsisakyta.

„Per tiek metų subatėnai priprato prie traukinių eismo, persirikiavimo. Dabar, žinoma, jų mažiau ir pervaža daug laisvesnė. Pripratome ir prie nuolatinio traukinių dundesio, per tiek metų jo net nebegirdžiu. O vienu metu teko gyventi visai šalia bėgių, traukinys važiuodavo visiškai palei langus“, - šypsojosi A. Mateika.

Technika keičia žmones

Subačiaus geležinkelio stotis tuomet buvo 3 klasės. Čia vyko parkavimai, iškrovimai, buvo vežami keleiviai. Subačiaus padalinys priklausė Šiaulių geležinkelio apygardai. O visą šią infrastruktūrą valdė Vilniuje įsikūrusi 1 klasės geležinkelių valdyba.
Dabar Subačiaus geležinkelio stočiai vadovauja Liucija Ribakova, dirba iki 15 darbuotojų. Dauguma darbų atliekami paspaudus vieną mygtuką budėtojų poste. Čia pakaitomis visą parą po 12 valandų dirba keturi žmonės. Jiems privalu prižiūrėti bėgius, traukinių saugumą.

Jau seniai gyvybės ženklų nėra senajame Subačiaus depe. Tarnavęs mašinistams pasikeisti, vėliau kaip karinė atsargos bazė, 1961 metais jis buvo uždarytas. Kurį laiką čia buvo saugomi seni traukiniai, šilumvežiai, o dabar tik piktžolės želia.
Prieš keletą metų subatėnai kurpė projektą depe įsirengti keramikos dirbtuves. Tačiau ši idėja taip ir liko neįgyvendinta.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Audra, Audrė, Audrius, Audrys, Audronė, Audronis, Audronius, Audrūnas, Dainotas, Juntautas, Juntautė, Matilda, Rimgaudė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt