Kupiškėnų mintys

2024 m. balandžio 19 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Talalojus

TIKėJIMO PėDSAKAIS PO SKAPIšKį

Ingrida NAGROCKIENÄ–

2012−11−15

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Skapiškio bažnyčios istorija siekia 1500 metus.
Skapiškio istoriją pasidalijo dvi kadaise čia stovėjusios bažnyčios. Viena jų priklausė domininkonams, kita - parapijai. Galiausiai liko tik viena, ji ir šiandien skapiškėnus kas sekmadienį kviečia į šv. Mišias.

Viena skurdžiausių

Skapiškio praeitį gaubia paslaptis. Šiandien jau sunku pasakyti, ar istoriniuose šaltiniuose minimą Skapams priklausiusį miestelį Mituvą galima sieti su dabartiniu Skapiškiu, ar miestelį įkūrė kitoje vietoje.

1519 metų Gardino seniūno Jurgio Radvilos bajorės Elenos Baltramejienės-Tartilavičienės skundas prieš Stanislavo Skapo raštininką Jurgį rodo, kad tuo laiku tikrai buvo Mituvos miestelis ir čia stovėjo bažnyčia. Ji galėjo būti statyta apie 1500 metus.
Pagal to meto žinias tai privačios fundacijos bažnyčia. O 16 a. viduryje Skapiškio parapija buvo viena skurdžiausių ir teturėjo vos porą valstiečių kiemų.

1684 m. į Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės Tribunolo knygas įrašytame testamente minima, kad testatorius Ukmergės pilies raštininkas Felicijanas Stanislavas Skapas Ožakas savo pirmtakų statytą bažnyčią radęs labai apleistą: be stogo, be lubų. Kadangi jos rūsiuose buvo palaidoti Skapo seneliai, jis nusprendė atnaujinti bažnyčią ir tikėjosi dar labiau įskiepyti tikėjimą vietiniams gyventojams.
Po remonto Skapiškio bažnyčiai buvo užrašyta 16 valakų žemės ir parūpintas nemenkas biudžetas.

Bažnyčios klebonai tuomet gyveno Kreipšių palivarke. Polaidžio metu būdavo sunku pasiekti Skapiškį, nes patvindavo ežeras, pelkės ir upeliai. Todėl klebonas pamaldas laikydavo palivarko koplyčioje. Ji stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo, todėl vyresnieji skapiškėnai dar atsimena buvusio altoriaus liekanas.
Apie 1760 metus Kreipšių palivarke buvo ir klebonui priklausantis bravoras. Čia gyveno 8 valstiečių šeimos, turėjusios po žagrę jaučių, kai kurios ir net porą arklių. Žiemą ir vasarą baudžiauninkai turėjo eiti 3 dienas lažą, o nuo šv. Martyno iki šv. Jurgio dar iš eilės rytais verpti, važiuoti į pastotes Rygoje arba Vilniuje. Nevažiuojantiems tekdavo mokėti 1 muštinį talerį, duoti linų, sėmenų ar vištų.
Mituvos ežeras taip pat priklausė klebonijai. Dėl jo nuolat kildavo ginčai su Skapiškyje buvusiu vienuolynu.

Bažnyčios smuklės

1694 metais Skapiškio klebonas J. K. Šrubovskis nurodė tikslias parapijos ribas. Jos apėmė kaimus aplink Skapiškį, patį miestelį, klebonijos jurzdiką apie bažnyčią už tilto.
1707 m. Skapiškio parapijos bažnyčios inventoriuje nurodyta, kad šv. Lauryno kankinio vardu pavadinta bažnyčia buvo mūrinė, stovėjo ant kalnelio viduryje miestelio. Bažnyčioje įrengti 4 altoriai, 2 relikvijoriai, supuvusi medinė klausykla. Prieangyje stovėjo 12 suolų, kabojo 3 varpai.

Zakristija ir koplyčia taip pat buvo mūrinės. Šventorius aptvertas, už jo abiejose pusėse klebono jurisdikos gyventojai turėjo savo namus ir daržus. Netoli bažnyčios stovėjo dvi smuklės - viena priklausė vikarui, kita - klebonui. Jose buvo pardavinėjami įvairūs gėrimai, gaminami bažnyčiai priklausančiame Kreipšių palivarke.
Bažnyčiai tuomet priklausė 3 valakai žemės trijuose laukuose. Po du margus žemės šalia bažnyčios turėjo klebonas ir vikaras.

Greta - domininkonų bažnyčia

1720-1740 m. Skapiškyje klebonavo ir lietuviškai pamokslus sakė Vilniaus kanauninkas Juozapas Dominykas Puzinas. Netrukus jis tapo Livonijos vyskupu ir su broliu Mykolu 1750 m. Skapiškyje įkurdino domininkonus. 1752 m. pastatytas vienuolynas, jam buvo dovanota 137 valakai žemės. O netrukus domininkonai pasistatė naują bažnyčią, kuri kėlė sumaištį tarp dvasininkijos.
1775 m. Skapiškio klebonas Ignacas Duninas Barkauskas vyskupui skundėsi, kad parapijoje yra Puzinų šeimos funduotas domininkonų vienuolynas, kuriam ir priklauso miestelis. Vienuolyno bažnyčia, anot jo, ne parapinė. O vienuoliai senajai bažnyčiai daro skriaudą naudodamiesi jos turtu ir teisėmis.

Klebono žodžius rašte papildo žinios ir apie pačios parapijos gyvenimą. Pasak I. D. Barkausko, parapijoje yra vienas miestelis, 37 kaimai, 16 vienkiemių, trys nedideli ežerai. Iš viso čia buvo beveik 3000 gyventojų. Tarp jų po vieną disidento ir čigono šeimą bei 134 žydai.
Iš amatininkų tebuvo siuvėjų, batsiuvių ir kalvių. Žmonės gyveno skurde, vargino prastas derlius.
Klebonijos, dvasininko duomenimis, apskritai nebuvo. Ją atstojo namelis menkame sklype, kur gyveno vargonininkas ir apsistodavo iš Kreipšių palivarko atvykdavęs klebonas.

Klebonas tuomet dirbo 3 valakus žemės, jo valstiečiai - 4 valakus.
Parapijoje nėra smuklės ir dėl medžiagų trūkumo dar nepastatyta mokykla. Šešis parapijos vaikus vargonininkas moko miestelyje prie šventoriaus.

Garsieji varpai

1841 m. klebono Motiejaus Klimavičiaus rūpesčiu sumūryta dviejų aukštų parapijos bažnyčios varpinė. Joje buvo vienas už kitą didesni, penki skambūs varpai. Yra padavimas, esą buvo nulietas ir šeštasis, pats didžiausias varpas, bet vežant per ežerą žiemą ledas įlūžo ir krovinys su visomis rogėmis nugarmėjo į dugną. Žmonės pasakojo, kad skambinant likusiais varpinės varpais, didžiausias kurį laiką atsiliepdavęs iš ežero. Pasak padavimo, bandyta skenduolį ištraukti. Bet šis buvo užkeiktas pinigų už varpą negavusio meistro ir iki šiol guli dugne.

Kitas padavimas byloja, kad vežant varpus per ežerą, vienas jų gyrėsi, kad jis taip skambėsiąs, jog iki Biržų bus girdėti ir visi bambizai pavydėsią. Todėl Dievas pagyrūną nugramzdino į ežero gelmes. Esą kai pasibaigs bausmė, varpas iškils į paviršių. Tai nutiks šv. Lauryno dieną. O dabar šio šventojo atlaidų metu, per mišias, per pakylėjimą, girdisi, kaip ežere sudejuoja nuskendęs varpas.
Skapiškio varpai buvo pavadinti šventųjų vardais. Jie skambėdavo skirtingais balsais.
Visais varpais skambindavo Skapiškyje tik didžiųjų švenčių dienomis, per atlaidus ir sekmadieniais. Garsas būdavo toks stiprus, kad girdėdavosi ir kitose parapijose.
Varpais skambindavo išmokyti parapijos vyrai, kuriems nestigo jėgų išjudinti ir patį sunkiausią varpą.

1951 m. rusai varpus nukabino ir vežė į Rusiją. Dabartinis Skapiškio bažnyčios varpas yra vienas iš tų išvežtųjų. Jį grąžino šio krašto šviesuolis Lionginas Indreika.
Liko koplyčia
19 a. Skapiškio parapija priklausė Žemaičių vyskupijai. Čia 1850 m. pirmą kartą lankėsi ir pats vyskupas Motiejus Valančius. Jis kartu su vietos gyventojais pasirūpino, kad valdžia katalikams atiduotų ir naująją domininkonų bažnyčią. Ši buvo tuoj pat sutvarkyta ir pašventinta.

Senoji parapijos bažnyčia liko koplyčia. Tuo metu ant jos fasadinės sienos buvo išrašytas skaičius 777. Ką jis reiškė, niekas jau nebežino. 1812 m. šios bažnyčios rūsyje rusai įkalino ir sušaldė keletą Napoleono kariuomenės belaisvių.
Po Pirmojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos metais, senojoje bažnyčioje vokiečiai rodė religinius kino filmus. Mėgaudamiesi šeimininkų vaidmeniu Skapiškyje atėjūnai nusprendė pataisyti purvinas ir nuolat užliejamas miestelio gatves. Sugriovę senąją bažnyčią, jos plytomis, rąstais ir akmenimis išgrindė kai kuriuos keliukus. Bet ir šie netrukus paskendo įprastame polaidžio purvyne.

Nugriautos bažnyčios vietoje atsivėrė didžiulė, nelygi duobė. Pietinėje pusėje riogsojo akmenų ir mūro liekanų krūva. Ši aikštė iki šiol vadinama senuoju šventoriumi, pradūlėjo iki 1936 metų, kol buvo užlyginta. Ši vieta po to skleidė kraupius pasakojimus apie vaiduoklius. Užuominų apie paslaptingus reiškinius neslėpė net ir patys parapijos dvasininkai.

Į naują bažnyčią

O į naująją, pašventintą domininkonų bažnyčią buvo perneštas visas senųjų Dievo namų inventorius. Tarp daiktų buvo ir stebuklais pagarsėjęs šv. Marijos paveikslas.
Bajorų kaimo meistras Andriejus Kinderys nutekino Dievo stalą, kuris tebėra iki šiol.
Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apšaudyta. Vokiečiai norėjo ją sudeginti. Miestelio gyventojai spėjo užgesinti gaisrą, nors pastato stogas buvo sugadintas. 1923 metais bažnyčia suremontuota klebono Mykolo Prijalgausko rūpesčiu. Buvo uždėtos naujos gegnės, stogas apdengtas skarda. 1936 m. išdažytas ir išdekoruotas jos vidus.
Per Antrąjį pasaulinį karą į bažnyčią įkrito bomba. Buvo pramuštas pastato stogas, lubos. Bet bomba nesprogo. Šį įvykį skapiškėnai laikė stebuklu, mat jo metu liko sveikas šv. Marijos paveikslas.

Kaip pažadą nebegerti vyskupui Motiejui Valančiui skapiškėnai 19 a. pastatė blaivybės paminklą. Jis perstatytas 1990 metais.
BanguolÄ—s AleknienÄ—s nuotrauka
BlaivybÄ—s pÄ—dsakai

Skapiškio miestelį, be bažnyčios, garsina blaivybės paminklas. Jį gyventojai pastatė 1862 metais, kaip pažadą nebegirtuokliauti. Blaivybe skapiškėnus užkrėtė dar 1850 m. apsilankęs vyskupas M. Valančius.
Iki jo vizito Skapiškyje veikė net keletas žydų smuklių. Jas vienu metu turėjo netgi ir vienuolynas bei bažnyčia.
Todėl prasidėjus blaivybės metams kunigai ėmė skelbti laiškus, raginančius atsisakyti žalingų įpročių. Toks žingsnis kuriam laikui davė gerų rezultatų, tačiau netrukus vyskupą pasiekė žinia, kad Skapiškyje vėl ėmė klestėti smuklininkų verslas.

Sugėdinti blaivybės skleidėjų skapiškėnai netrukus įrodė vyskupui, kad gyvena dorai, ir blaivybės idėją patvirtino tuo metu madingu tapusiu blaivybės paminklu.
Jį skapiškėnai pastatė Kupiškio ir Salų kelių sankryžoje. Tai aukšta tribriaunė koplyčia, sumūryta iš tašytų akmenų ir plytų su barokinės formos stogu ir kryžiumi. Aplink koplyčią po pat karnizu įmūryti degtinės buteliai, kurių kyšo tik dugnai. Šios koplyčios forma nusižiūrėta nuo kito - pirmųjų 1787 m. misijų paminklo.
1944 metais karo metu paminklas buvo apgriautas. O 1990 metais vėl atstatytas pagal architekto Rimo Valecko projektą. Statybas organizavo Stanislava Mažeikytė. Medžiagomis rūpinosi miestelio gyventojas Bronius Bickus. Jo rankomis atkurtos kai kurios paminklo detalės.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Aistė, Eikanta, Eikantas, Eikantė, Eirimas, Eirimė, Eirimtas, Eirimtė, Laisvūnas, Laisvūnė, Leonas, Nodravas, Nodravė, Nogailas, Nogailė, Nogintas, Noginta, Putrimas, Simonas, Simona, Timonas.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 003 896

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]