Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Talalojus

LAIŠKAS IŠ PRAEITIES PRIMINĖ KAREIVINIŲ ISTORIJĄ

Ingrida NAGROCKIENĖ

2012−11−08 0

Visai neseniai siuvyklos „Lelija“ darbuotojas Antanas Skaržauskas remontuodamas įmonės patalpas už senų radiatorių rado lygiai prieš dvidešimt metų mylimajai ir draugui į Rusiją rašytus kareivio laiškus. Tai, ko gero, buvo paskutinė siųsta žinia iš čia kadaise buvusių kareivinių. Jos savo istoriją baigė 1992 metų rudenį. Nuo 1936-ųjų čia griaudėjo ir rusų, ir vokiečių, ir Lietuvos savanorių kareiviškos komandos.

Tarnauja kitiems tikslams

Iš kadaise buvusio didelio Kupiškio kareivinių komplekso, užėmusio net 25 hektarų sklypą su dvylika pastatų, mankštos aikštele ir šaudykla, šiandien belikę pavieniai statiniai, kurie tarnauja visai kitiems tikslams. Dabar juose veikia alaus darykla, automobilių detalių parduotuvė, dirba Kupiškio rajono aplinkos agentūros specialistai, budi Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 504-osios pėstininkų kuopos savanoriai.
Viename didžiausių pastatų, kur gyveno kareiviai ir buvo įrengtos jų mokymosi klasės prieškariu, nuo 1994-1995 metų triūsia bendrovės „Lelija“ siuvėjos. Per beveik du dešimtmečius ši siuvykla buvo gana smarkiai išsiplėtusi, tačiau dabar čia dirba tik apie 30 darbuotojų. Bendrovė naudojasi vienu iš trijų aukštų.

Savivaldybei priklausančiam pastatui reikalingas kapitalinis remontas. Tam reikia lėšų, todėl įmonės meistrai savarankiškai pasiremontuoja tai vieną, tai kitą avarinės būklės kampelį.
Neseniai tvarkydamas vidaus patalpas siuvyklos senbuvis A. Skaržauskas už radiatoriaus rado du aptrupėjusius kareivio laiškus. Juos 1992 metų rugsėjo 5 dieną parašė iš Rusijos į Kupiškį tarnybai siųstas Sergejus.

Neišsiųsti laiškai

Jei ne „Kupiškėnų mintys“, šis radinys, ko gero, taip ir būtų likęs nežinomas. Jį perėmusi Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė Aušra Jonušytė teigė, kad tai - svarbi medžiaga, liudijanti Kupiškio kareivinių istorijos paskutinius gyvavimo metus.
Kodėl laiškai nebuvo išsiųsti, istorikė pasakyti negalėjo, tačiau, jos spėjimu, tam būtent ir sutrukdė sovietinės armijos pasitraukimas iš Lietuvos.
Savo laiškuose Rusijoje likusiai mylimajai Natašai ir draugui Aleksandrui autorius rašė apie tarnybą Kupiškyje. Jis džiaugėsi, kad čia ji nebuvo labai griežta: retai tekdavo sulaukti „padjomų“ ir kitų netikėtų komandų. Daugiausia laiko Sergejus leisdavo budėdamas poste ir stebėdamas kareivinių kiemą.

Tai, anot jo, valdžiai visai nenaudinga. Laikyti dykaduoniaujančius: miegančius ir valgančius - jaunuolius, pasak Sergejaus, tikra kvailystė.
Kalbėdamas apie savo laisvalaikį vaikinas pasakojo šeštadieniais gaudavęs progų išeiti į miestą, pasižvalgyti po parduotuves. Pasak laiško autoriaus, kareiviai tuomet rasdavo laiko ir tokiems neleidžiamiems pomėgiams, kaip alkoholio vartojimas.
Pačiam Sergejui tokie prasižengimai vieną kartą kainavo gana brangiai. Jį vadovybei paskundė naujokai. Bet už tai pastarieji gana smarkiai gavo į kailį.

Kalbėdamas su mylimąja laiško autorius liūdėjo, kad ši jam jau mėnesį neatsiunčia net menkiausios žinutės. Vaikiną dėl to slegia vienatvė. Dar labiau kareivis nerimavo dėl kalbų apie planus perkelti jo tarnybą į Kareliją.

Perėmė savanoriai

Kiek laiko Kupiškio kareivinėse tarnavo rusas Sergejus ir koks buvo tolesnis jo gyvenimas, šiandien tikriausiai nebesužinosime. Tačiau kas nutiko su pačiomis kareivinėms, liudija įvairūs istoriniai šaltiniai ir straipsniai.
Metams nuo rusų armijos pasitraukimo iš Lietuvos praėjus laikraštyje „Savanoris“ rašoma, kad kareivinių rajoną perėmė Kupiškio savanorių kuopa.

„Perėmė greitai, ryžtingai ir pačiu laiku, o tiksliau „per anksti“, kadangi kai kuriems sumaišė visus planus“, - apie paskutinius Rusijos kariuomenės bandymus pasipelnyti iš Kupiškyje likusio nekilnojamojo turto tuomet rašė j. ltn. Vytautas Voveris.
Straipsnio autoriaus teigimu, „Rytų atėjūnų“ vagystėms kelią pastojo lietuvių savanoriai, kurie įsikūrę kareivinių teritorijoje dalį jos ketino atiduoti Savivaldybei, kuri nereikalingus pastatus galėjo nuomoti gaisrininkams, siuvimo bendrovei „Lelija“. Šios dalybos kurį laiką kėlė aistras tarp naujųjų kareivinių šeimininkų.

Patys Kupiškio savanoriai įsikūrė viename pastatų, susitvarkė aplinką ir iki šiol čia šeimininkauja.
Kupiškio savanorių kuopos įkūrimo diena galima laikyti 1991 metų kovo 18 dieną, kai kuopos vadu buvo paskirtas Algis Juknevičius, kuopininku - Vidmantas Bickus. Tų pačių metų pavasarį kuopos vadas per rajoninį laikraštį kreipėsi į rajono gyventojus ir pakvietė juos stoti į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT). Sulaukta nemažai patriotiškai nusiteikusių savanorių.

Prieškario kareivinės

Dabar Kupiškyje veikia Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 504-oji pėstininkų kuopa, kuriai vadovauja vadas kpt. Boris Gembickij. Čia tarnauja vos daugiau nei pusšimtis savanorių. Prisikviesti į tokią tarnybą šiais laikais nebėra lengva.
O 1936 metais, kai tik buvo pastatytos kareivinės Kupiškyje ir čia buvo perkelti Pajuosčio (Panevėžio r.) karinio miestelio kariškiai, jaunuoliai degė patriotizmu.
Apie to meto kario gyvenimą itin išsamiai 1996 metais savo prisiminimuose papasakojo buvęs Lietuvos puskarininkis iš Kupiškio, dabar jau miręs Feliksas Manionis. Daugiau pasakojimų iš to laikmečio nėra išlikę.

Iš Panevėžio rajono kilęs ūkininkų sūnus Feliksas buvo pakviestas tarnybai į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Aštuoniolikmečiui reikėjo atitarnauti vienerius metus. Tačiau F. Manionis pasiliko ilgesniam laikui ir baigė puskarininkių kursus. Už tai gavo 200 litų mėnesinę algą (tai buvo dideli pinigai, nes 90 litų kainavo karvė).
„Į Kupiškį mes atvykome pavasarį. Mūsų pulkas vadinosi 4 pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Mindaugo. Visus tris mūsų būrius iš pradžių apgyvendino atskirai. Vienus nusiuntė į Aukštupėnus, kiti apsistojo centre klėtyje, o mano būrį apgyvendino klojime. Čia pasistatėme suolus bei stalus ir ant jų mokėmės. Taip gyvenome kokį mėnesį. Kareivinių pastatas dar nebuvo visiškai įrengtas. Tik vasaros pradžioje pagaliau apsigyvenome kareivinėse“, - Kupiškio kareivinių statybas prisiminė F. Manionis.

Darbo tuomet netrūko ir patiems kariškiams: reikėjo tvarkyti aplinką, įrengti mankštos aikštelę, šaudyklą.
Pastarosios statyboje kiekvienas karininkas, nepaisant jo laipsnio, turėjo iškasti po du kubus žemių. Šaudyklai buvo parinkta vieta rytinėje kareivinių sklypo dalyje. Iš abiejų pusių ją gaubė pylimai, kad kulkos nesužeistų praeivių.

Nuo bibliotekos iki arklidžių

Iš viso prieš karą Kupiškio kareivines sudarė 12 pastatų. Čia buvo gyvenamosios patalpos ir mokymo klasės, budėtojų postas, valgykla ir biblioteka, štabas, ligoninė, maisto produktų, šautuvų bei šovinių, batų ir drabužių sandėliai, artilerijos pabūklų laikymo vieta, arklidės, daržinė bei puskarininkių ramovė. Pastarajame pastate vyko rimtesni renginiai ar minėjimai. Čia savo šventes rengė kareivinių vadai ir aukštesni karininkai.
Į kareivines ateidavo kunigas, dažnai lankydavosi žinomas fotografas Juozas Karazija.
Pulkai turėjo savo orkestrą. Kariai rengdavo šventes visuomenei, vaišino miestiečius koše ir sriuba.
Kupiškio kareivinėse prieš karą tarnavo įvairių meistrų. Siuvėjų, batsiuvių, inžinierių darbus, ginklus taisė meistrai iš pačių kariškių.

F. Manionio tarnybos metais trijose Kupiškio kuopose buvo apie 360 kareivių ir apie 50 karininkų. Šis skaičius nuolat kisdavo.
„Kiekvieną vasarą buvo rengiami mokymai. Pėsčiomis eidavome iki 100 kilometrų. Didesnius atstumus įveikdavome traukiniu. Po pratybų būdavo galima ir pailsėti. Artileristai pirmiausia turėdavo nuprausti žirgus. Prie artileristų buvo šešių raitelių grupė, vadinama žvalgų būriu“, - pasakojo buvęs kariškis.

Arklidės stovėjo už dabartinio prekybos centro. Šieną ir avižas arkliams parduodavo ūkininkai. Už tai buvo gerai mokama, todėl pašarų niekada netrūko.
Visa kareivinių žemė buvo nupirkta iš aplinkinių ūkininkų.

Perkelta gimnazija

„Užėjus rusams, mes nesutikome tarnauti ir pasitraukėme iš kariuomenės“, - apie tarnybos pabaigą Kupiškio kareivinėse prisiminė F. Manionis. Nepaisant to, kad naujoji valdžia kariams siūlė gerus atlyginimus, kupiškėnas 1941 metais pradėjo dirbti inspekcijos buhalteriu Šeduvos rajone. Apie savo karinę patirtį vyras stengėsi nesigirti ir bijodamas represijų buvo pasiruošęs lagaminus suėmimo atveju.
Į Kupiškį F. Manionis galiausiai grįžo tik 1960 metais.

Trumpam į šį miestą buvęs kariškis buvo atsikėlęs dar ir II pasaulinio karo metais. Tuomet (1941-1943 m.) Kupiškio kareivinės tarnavo švietimui. Čia perkelta Kupiškio gimnazija.
Karo metais šioje mokykloje vyko slapta patriotinė agitacija: buvo leidžiami lietuvybę ir nepriklausomybę skelbiantys leidiniai „Vieninga kova“, atsišaukimai. Juos šeštadieniais platino patys gimnazistai ir bet kurią akimirką rizikavo savo gyvybe.

Spėjama, kad patriotinius žurnaliukus spausdino gimnazijos mokytojai ar net to meto karinis veikėjas Jonas Černius.
Tuo pat laikmečiu Kupiškio kareivinių teritorijoje dirbo ligoninė.