Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Talalojus

TIKROS VERTYBĖS STIPRESNĖS UŽ LAIKMEČIŲ VĖTRAS

Ada DVARIONAITĖ

2012−09−20

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

1988 m. spalio 30 d. Kupiškyje iškelta tautinė vėliava.
Gimtinė, savas kraštas. Paprasti žodžiai. Kada jie prisipildo gyvybės ir pažadina žmogaus emocijas?
Kai ateina gyvenimo branda, kai prabėgęs laikas virsta prisiminimais, kurie priartina pradžią. Pradžioje viskas jautru, pirmąkart pamatoma, patiriama ir pajuntama. Ten, vaikystėje, glaudžiasi stipriausi prisiminimai, šeima, mama ir tėtis, ten dar ramu ir saugu. Iki išėjimo į kelią, vedantį iš namų į pasaulio patirtis, kurios anksčiau ar vėliau paskatins atsigręžti atgal, apmąstyti, ką įsidėjai į  kelionę, ar užteko to, ar neišmėtei perniek tų dvasios, moralės vertybių. Apie materialias vertybes nekalbame, jos trumpadienės, sunyksta nuo vartojimo, dėl jų neverta galvos sukti...
Įdomu, ką apie gimtąjį kraštą, jo sampratą ir suvokimą laiko tėkmėje svarsto kultūros žmogus, visą brandų gyvenimą dirbęs kultūros bare. Ir sovietmečiu, ir atkurtos Nepriklausomybės metais, tik kelerius pastaruosius metus pokyčių pastūmėtas į kitą veiklos sritį. Taigi pasikalbėjome su tikru kupiškėnu, ilgamečiu kultūrininku Kaziu Stančiku.


“Kroštas brungiausias” - šio laikraščio puslapio tema. Kas sutelpa, Jūsų požiūriu, į tokį teiginį?

Paprasti, visiems suprantami dalykai - tai žemė, kalba, papročiai ir žmonės. Visa tai kinta su laiku, todėl, manau, labai svarbu tą paveldą užfiksuoti knygose, almanachuose, žodynuose, enciklopedijose. Kad visa svarbi informacija, gimtinės žinios būtų sudėtos į šaltinius, kuriuos mūsų vaikai, anūkai, kai suvoks, kad nori žinoti apie savo šaknis, galėtų atrasti, atsiversti, perskaityti.

Ar to bereikia, jeigu yra visažinis “Google”?

Kaip tik “gūglas”, priartinęs visą pasaulį prie mūsų namų, parodė, kokios trapios yra naujausios žmogaus sukurtos technologijos ir visi išradimai. Įvairiausiuose pasaulio kraštuose siaučiantys gamtos kataklizmai, žemės drebėjimai, cunamio bangos, branduolinės katastrofos, nenuspėjami ir nesuvaldomi taifūnai per kelias minutes nušluoja nuo žemės paviršiaus visą žmogaus kūrybą ir patį žmogų. Įsivaizduokime, nelieka elektros, koks būtų gyvenimas net pačiame moderniausiame daugiabutyje, kaip žmogus išgyventų be kompiuterio, televizoriaus, mobilaus telefono ryšio. Jis - bejėgis, vargšas... Taip pamąsčius, raštas vis dėlto yra tikra vertybė.

“Žmogaus ir visuomenės gyvenimo pamatinės vertybės nepavaldžios politiniams lūžiams”, - teigia kupiškėnas Kazys Stančikas, prieš kelis dešimtmečius buvęs visuomenės pokyčių centre. 1988 m. spalio 9 d. Sąjūdžio mitingas prie Pyragių ežero, renginį vedė K. Stančikas. 
Bet laikmečio pasiekimų ignoruoti turbūt neverta. Gali būti, kad kiekvienai žmonių kartai skirta vis kita užduotis. Tarkim, mums, užaugusiems, išsimokslinusiems ir subrendusiems dar sovietmečiu, socialinio ir ekonominio lūžio žmonėms, dabar reikia iš naujo atrasti materialaus turto, pinigų vertę. Mus anuomet mokė pirmiausia gyventi dėl visuomenės, o rūpintis tik savo nauda ir afišuoti savo gerovę buvo lyg gėdinga.

Kažin, ar buvo civilizacijos istorijoje žmonių karta, kuriai nebūtų tekę išgyventi kokio nors netikėto lūžio, virsmo. Nieko nėra amžino ir sustingusio, viskas nuolat keičiasi, dėl to neverta nei skųstis, nei nerimauti. Yra nuolatinis vyksmas. Jeigu galėtume į dabartį pažvelgti iš ateities, pamatytume, kad tai natūralu ir, ko gero, visa tai vyksta į gera. Iš pirmo žvilgsnio žmonija neatpažįstamai keičiasi, nes auga progresas, bet žvilgtelėkime į antikinę literatūrą. Šimtmečiai, net tūkstantmečiai nepakeičia pamatinių moralės vertybių: žmonių silpnybės, ydos tada ir dabar tokios pat, siektinos dorybės - irgi. Gobšuolių, pavyduolių pilna, aferistų irgi. Valdžiai ir turtui tarnaujančių - gausybė, pataikūnų, dėl gerovės besižeminančių irgi ne vienas ir ne du.

Daugelis dabar dejuoja, kad esą sovietmečiu buvo geriau, visi žmonės turėjo darbą, gavo uždarbį, kad ir menką, bet galėjo išgyventi. Jautėsi ramūs. Dabar baisu, nes kiekvienam reikia pirmiausia pačiam rūpintis savimi. Bet juk tai yra naujiena tik sovietmečio žmogui. Tarpukariu lietuviai, visi socialiniai sluoksniai jau buvo suradę savo nišas. Iš istorijos prisimename, senoliai pasakojo, koks siaubas buvo daugeliui žmonių, 19 amžiuje panaikinus baudžiavą. Klaiku, nebeliko pono, kuris lieptų eiti kasdien į darbą... Argi nėra panašumo su šiais laikais, kai suirus kolūkiams, kaimo žmonės sutriko: ką dabar daryti, jeigu niekas nieko neliepia? Ir ne tik kaimo, bet ir miesto gyventojui tas pats baisumas, jeigu jo įmonė bankrutavo, jis jaučiasi bejėgis. O reikia imtis veikti ką nors, ir iš menko dalyko kartais gimsta geros idėjos.

1989 m. birželio 14 d. surengtas pirmasis Gedulo ir vilties mitingas Kupiškio geležinkelio stotyje. K. Stančikas - antras iš dešinės.
Nuotraukos iš Savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo
Ar galime sakyti, kad daugelis mūsų bėdų atėjo iš sovietmečio, o gal visos iš ten?..

Kai kurios - tikrai. Anuomet viskam dirigavo vienintelė partija, o dabar - valdančioji. Tebesame taip  įpratę visi, nesipiktiname. Mūsų valdininkai juk jaučiasi ponais, nors nieko nėra labiau laikino už juos. Visi laiko savaime suprantamu dalyku, kad, tarkim, darbo vietą bent jau biudžetinėje įstaigoje lengviau gausi, jeigu priklausysi valdančiajai politikų daugumai arba būsi karštas jų rėmėjas. Jeigu žmonės drįstų tuo viešai piktintis, netoleruoti, valdžia taip nesielgtų.

Mūsų valdžia yra demokratiškai renkama, ji turėtų visada dirbti dėl žmonių, visada su jais tartis. Atrodo, tokie lūkesčiai niekada neišsipildys?

Kodėl, štai rinkimams artėjant labai juntama, kaip politikai pasiilgę tautos. Tik tautai reikėtų iki pat kitų rinkimų nepaleisti valdžios nuo pavadžio.

Atrodo, kad  nutolome nuo savo pokalbio temos, politika visiems dabar ant liežuvio...

Nemanau, kad nutolome. Jeigu manęs paklaustumėte, kas suvienija ekonomiką, socialinį gyvenimą, politiką, kas yra visos valstybės pamatas ir pagrindas, kas turi viršenybę, atsakyčiau - kultūra, kultūringumas plačiąja prasme. Jeigu mūsų visuomenė turėtų tokį supratimą ir tokį prioritetą, tikrai per dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų nebūtume prigyvenę tokį  žmonių susiskaidymą, susipriešinimą, tokius ryškius turtinius skirtumus, nereikėtų dabar kaip didžiausią naujieną kurti kaimų bendruomenes (jos Lietuvoje, nors ir neoficialios, visada buvo, turėjo didelį autoritetą, galią). Ar galėjo kas pamanyti, kad bus Lietuvoje tiek daug socialinių darbuotojų, kuriems reikės rūpintis apleistais senukais, atstumtais vaikais, nes jų tėvai, darbingi žmonės, arba emigravę, arba socialiai degradavę. Neviltis visuomenėje randasi iš supainiotų vertybių, iš valdžios netinkamai pasirinktų prioritetų. Ar valstybei valdyti pas mus pasitelkiama geriausią išsimokslinimą gavusi naujoji karta, protingi jauni žmonės? Ne, tik savi, lojalūs, lengvai valdomi ir paklusnūs, kuriems svarbu neišsišokti, nesuerzinti savo viršininko... Švietimas ir kultūra valstybei turėtų rūpėti pirmiausiai, paskui rastųsi visa kita. Tai gerai suvokė mūsų okupantai, pirmiausia ir nukirtę šaknis - į Sibirą trėmę mokytojus, inteligentus, organizacijų vadovus, bendruomenių aktyvistus.

Tai suvokus, ką daryti žmogui, piliečiui, kuris mato, kad jis paliktas sau, kad valdžiai rūpi tik ji pati, kad nematyti artimoje ateityje lengvesnio gyvenimo?..

Turbūt kiekvienas žmogus savaip supranta gyvenimo lengvumą ar sunkumą. Kad ir jausdamiesi dabar vargstantys, turbūt negyvename taip, kaip mūsų tėvai ar senoliai aname šimtmetyje. Galima filosofuoti, o galima, tarkim, ...pasiimti krepšį ir traukti į mišką grybauti. Ko žmogus eina miškan? Tikisi daug baravykų, kitų gerų grybų surasti - toks idealus būtų tikslas. Bet kažin ar suras, kai kam gal ir pasiseks iš karto. Taigi sumes į krepšį ūmėdes, gruzdus, lepšiukus. Pasukęs namo, ko gero, baravykų pulką atras, toks likimo pokštas dažnai nutinka. Taigi žmogui reikia veiklos šią dieną, nemąstant apie dešimtmečių, šimtmečių perspektyvas. Šios dienos sprendimas - grybai, pats pavalgei, jei turi su kuo, pasidalijai, kas atliko, pardavei. Ateis kita diena, ji turės savo sprendimus. Kam labai širdį drasko žvilgsnis į turtingesnio kaimyno kiemą, verta prisiminti paprastą tiesą: ir milijonieriaus, ir paskutiniojo klipatos gyvenimo takas nuves prie tų pačių vartų į anapus, jokie turtai nuo to neišpirks. Tiesiog nėra priežasties rūstauti ant savo gyvenimo, jis keičiasi, baravykų visi anksčiau ar vėliau surandame, svarbu, kaip patys savo gyvenimą vertiname. Viskas, kas nutinka, yra patirtis, kuri ko nors išmoko.

O sugrįžtant prie savo gimtojo krašto, kokią saugią vietelę mūsų sujauktuose gyvenimuose jam surasti?

Mūsų senoliai sakydavo: savo gryčioj ir patamsy gali vaikščioti. Nesigėdykime gimtinės, saugokime, neišvažiuokime, neparduokime kitiems. Kiti taip nemylės, nevertins. Jiems bus tik namai, tik kiemas, o mūsų čia - šaknys, gyvos ir tvirtos.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Cilė, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, Cilė, Dargintė, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, Suvaidė, Suvainas, Suvainė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt