Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Talalojus

IŠ KUPIŠKIO AERODROMO - Į AUKŠTAS PADANGES

2012−09−13

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

V. Lašas - lakūnų mokyklos kursantas,
1964 metai.
Mestelk akmenuką vandenin, pasklis į tolius ratilai. Kupiškėnui Vidučiui Lašui tokiu akmenuku, sužadinusiu vaikystės metų prisiminimus, tapo “Kupiškėnų minčių” laikraščio puslapis “Kroštas brungiausias” ir jame perskaitytos klasės draugės Eugenijos Pelanytės-Sokienės moksleiviškų dienų prisiminimų nuotrupos. Metams bėgant viskas, kas buvę pradžioje, darosi itin brangu, norisi tai išsaugoti.

V. Lašas, tuometės Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos 1961 metų laidos abiturientas, dabar gyvenantis Vilniuje, prisiminimus apie senąjį Kupiškio aerodromą sako parašęs prieš kelerius metus, saugojęs manydamas, kad gal kam prireiks, susidomės. Ir štai gera proga išpažinti savo negęstančią meilę gimtinei ir kartu papasakoti apie tuos laikus, kurie dabarties kartai nepažįstami. Kas dabar bežino, kad Kupiškyje būta aerodromo ne Paketuriuose, o Lauko gatvėje?

 Taigi įdomaus skaitymo ir gražios kelionės į pusšimčio metų praeitį, į senąjį Kupiškio aerodromą. Ačiū prisiminimų autoriui už pasakojimą ir už būtojo laiko nuotraukas.
Ada DVARIONAITĖ

Patys pirmieji išlikę mano vaikystės prisiminimai apie lėktuvus yra iš tų laikų, kai man tebuvo ketveri metukai. Gyvenome pas senelius Pyragių kaime. Senelis ir bobutė pasakojo, kad prie Kupiškio turgaus yra pieva, kur retkarčiais leidžiasi stebuklingi paukščiai - lėktuvai.

Kupiškio bažnyčios bokštai ir dalis stogo matėsi iš senelių kiemo. Bažnyčioje su seneliais buvodavau sekmadieniais. Kad kitoje gatvės pusėje yra turgus, irgi žinojau, bet kur ta pieva - ne. Kalbėdavo, kad pasirodžius lėktuvui žmonės nuo bažnyčios, o turgaus dienomis - ir iš turgaus, bėgdavo į tą pievą. Tie lėktuvai labai ūžia, kelia vėją, kad net vyrai kepures rankomis prisilaiko.

Buvo ankstyvas pavasaris, senelis darže kasė lysves, bobutė kažką sodino. Diena jau krypo vakarop, kai pro bažnyčios bokštus nematytas sutvėrimas nusileido į tą pievą. Seneliai pasakė, kad tai ir esąs lėktuvas. Aš pradėjau prašyti, kad eitume pažiūrėti.
“Matai, dirbam, kad nori - eik vienas”, - nesileido į kalbas senelis.
“Labai ūžia... kelia vėją, baisu... Bet juk bus daugiau žmonių, pastovėsiu ir aš su visais”, - mąsčiau. Ir leidausi į kojas.

Kaip nueiti iki Kupiškio kapų, žinojau. Ten Kapų gatvė (vėliau - Valerijaus Čkalovo, dabar vėl Kapų) bažnyčios link, kažkur iš dešinės pamatysiu tą pievą. Dar žinojau, į kurią pusę nuo kapų yra Varležeris. Į tą pusę seneliai net žiūrėti draudė - maurynai giliausi, visokios pabaisos tik ir laukia, kad koks vaikas arčiau prieitų. Bet aš eisiu takeliu per kapines tiesiai į Kapų gatvę.
Kelionę nutraukė šauksmas - mane vijosi uždususi bobutė: ”Tu nespėsi nueiti, lėktuvas nuskris, grįžk atgal.”

Taigi pirmasis bandymas pamatyti lėktuvą baigėsi nesėkmingai. Vėliau pamačiau aukštai skrendančius lėktuvus. Lėktuvo priekyje sukosi mažytė plunksnelė. Paklausiau senelio, kam ji. Senelis paaiškino, kad tai propeleris, kuris traukia visą lėktuvą į priekį. Negalėjau suprasti, kaip tokia maža plunksnelė gali patraukti gana didelį lėktuvą.

Pagaliau vieną kartą mes su bobute atsidūrėme prie lėktuvo, palei Kapų gatvę, kur pakraščiais ganėsi ožkos. Oho, ho. Lėktuvas turi du sparnus: viršutinis priekyje, apatinis, platesnis, - daugiau į vidurį. Viršuje - dvi skylės (kabinos). Priekyje sėdi šalmuotas, stambus, keistais akiniais vyras - lakūnas. Antroje skylėje - kailiniuota moteris. Aš išsižiojau - vasarą su kailiniais. Bobutė paaiškino, kad aukštai skrendant būna labai šalta.
Lakūnas išlipa ant apatinio sparno, lengvai nušoka žemėn. Moteris irgi išlipa ant apatinio sparno, stovi, ilgi kailiniai dengia net batus. Lakūnas prieina, dešine ranka apglėbia kailiniuotąją ponią ir kaip pupų pėdą pastato ant žemės. Paskui paima kailinius, įmeta į tuščią antrąją kabiną, o moteris, gal gydytoja, išvažiuoja su mašina.

O čia jau lėktuvo Tu-134A  kapitonas,
1982-ieji metai.
Lakūnas atrodo įspūdingai - akiniai pakelti ant odinio šalmo, odinė striukė, auliniai batai, per petį permestas ilgas, siauras diržas, o ant diržo, siekdama batų aulus, tabaluoja planšetė su žemėlapiu.

Lėktuvas, tai buvo Po-2 (tą su žinojau po kelerių metų), stovi prie pat pievos krašto, nosimi į stulpą, ant kurio kabo baltai juodai dryžuota rankovė - vėjarodis. Lakūnas pavaikšto apie lėktuvą, stveria už jo uodegos, pakelia ją ir lengvai apsuka lėktuvą nosimi į pievą. Pakui įlipa į priekinę kabiną. Iš žmonių minios atsiranda kažkoks vyras, įsitveria dešine ranka už propelerio mentės galiuko. Lakūnas kažką šūkteli, vyras bėga į šalį patraukdamas propelerio mentę ir motoras išmeta dūmų kamuolį, pradeda suktis propeleris. Lėktuvas pavažiuoja toliau nuo žmonių, rieda vis greičiau ir greičiau, kol pakyla į orą.

Vėliau dažnai pasitaikydavo proga ateiti prie lėktuvo su seneliais, o paskui atbėgdavau ir vienas. Taip skraidė lėktuvai Po-2. Atskrenda, apsuka porą trejetą ratų apie aerodromą. Kapų gatvės moterys bėga išginti iš aerodromo pievos karvių ir ožkų. O vaikams kaip tik, jei greitai bėgi, per tą laiką spėji atbėgti prie lėktuvo.
Po-2 be lakūno galėjo paimti vieną keleivį arba vieną ant neštuvų gulintį ligonį. Vėliau ta pieva oficialiai buvo įteisinta kaip tūpimo aikštelė, baltomis kalkėmis pažymėtos kraštinės ribos.  Buvo pastatytas namelis, būdelė, kurioje atsirado radijo stotis ryšiui su Vilniumi. Tikras Kupiškio aerodromas. Aerodromo viršininku ilgus metus dirbo Zulonas, gyvenęs Kapų gatvėje. Vėliau pradėjo skraidyti lėktuvai Jak-12, kurie galėjo skraidinti tris keleivius arba lydintį gydytoją ir ant neštuvų gulintį ligonį.

Zulonas rytais aerodrome pagal vėjo kryptį išdėliodavo tūpimo ženklus. Gavęs iš Vilniaus radiogramą apie lėktuvo atskridimą, iššaudavo raudoną raketą. Kapų gatvės bobutės iš anksto išvarydavo amžinai ten besiganančias ožkas, - kas ten paisys riboženklių, kai aerodrome daug sodrios žolės.

Lėktuvai, bent jau vasaros metu, pradėjo skraidyti pagal tvarkaraštį - du kartus per dieną. Kai atsirasdavo daugiau keleivių, skraidydavo An-2, kuris galėjo paimti 12 keleivių. Bilietas iš Kupiškio į Vilnių kainavo 4 rublius (pagal 1961 metų kursą), vos 50 kapeikų brangiau negu autobusu.

Kai jau buvom berniokėliai, 15-16 metų, ateidavom rimčiau pasidomėti lėktuvais. An-2  atskraidindavo du lakūnai: lėktuvo vadas ir antrasis pilotas. Antrieji pilotai, jauni vaikinai, su jais buvo galima drąsiau pasikalbėti. Nuskridau ir aš Jak-12 į Vilnių pažiūrėti, kaip atrodo tas skridimas. Atgal gavau grįžti autobusu - bilietai iš Vilniaus į Kupiškį jau buvo parduoti.

Susitiko dalis klasės draugų po 25 metų (V. Lašas stovi gale pirmas iš dešinės)...       
Nuotraukos iš Eugenijos Sokienės ir
Vidučio Lašo asmeninių albumų

Žiemą lėktuvai skraidydavo retai. Mums, moksleiviams, aerodromas labai tiko slidinėti per fizinio parengimo pamokas, varžybas.
Taip atėjo laikas ruoštis į lakūnų mokyklą, vežti dokumentus į priėmimo komisiją. Nuėjau į polikliniką medicininės pažymos, apsilankiau reikalinguose kabinetuose. Galutienei išvadai gauti patekau pas ilgametį Kupiškio gydytoją Ipolitą Franckevičių. Gydytojas, peržiūrėjęs tyrimų duomenis, liepė seselei parašyti sveikatos pažymą.
“Bet man reikia rusų kalba”, - įsiterpiau. Teko prisipažinti, kur ruošiuosi mokytis.
Senasis gydytojas pyktelėjo: ”Kodėl iš karto nesakei? Patikrinsim reakciją.” Ir suruošė man pirmąjį egzaminą.

Paėmė gydytojas popieriaus lapą, pakėlė jį virš galvos ir ranka prispaudė prie sienos. Man padavė plunksnakotį - kai atitrauks ranką ir lapas kris - aš turįs jį prismeigti prie sienos taip, kad nesulaužyčiau plunksnos. Taigi greitai, staigiai ir labai švelniai.
“Gerai, bandyk laimę, gal ir įstosi”, - nuramino ir pats sėdo rašyti pažymos.
Vykdamas į lakūnų mokyklą į Vilnių ir toliau, į Ukrainą, aišku, skridau lėktuvu. Deja, tai jau buvo mano atsisveikinimas su senuoju Kupiškio aerodromu.

Naujas aerodromas įrengtas ant Paketurių kalno. Senasis lėktuvui An-2 aiškiai buvo per mažas. Kai, baigęs lakūnų mokyklą, tapau lėktuvo An-2 antruoju pilotu, skraidyti teko į naująjį aerodromą. Senajame vėliau buvo pristatyta namų, nutiesta naujų gatvių.
Likimo ironija, tapęs lėktuvo An-2 vadu, Paketurių aerodrome leidausi tik vieną kartą. Iš didesnio aukščio Kupiškis atrodė lyg priklijuotas prie didelio kalno, už senųjų kapų praraja - Pyragių ežeras. Ne veltui Pyragių ežeras dar vadinamas Indubu, atrodo, kad ten prasmego žemė.

Vėliau skraidydamas reaktyviniu laineriu stengdavausi iš oro pamatyti Kupiškį, deja, veltui. Jei iš Vilniaus pakildavom į šiaurę, į Rokiškio pusę, o dangus būdavo giedras, vairus perduodavau antrajam pilotui. Pats iš kairiojo krėslo žvelgdavau į žemę...
Lėktuvui kylant vis aukštyn, atsiveria visu grožiu Rubikių ežeras. Toliau - Viešintų ežeras. Miestelio nematyti, tik ežeras. Iš viršaus Viešintų ežero kontūrai - taisyklingas trilapis dobilas. Vargu ar pasaulyje yra kitas tokios formos ežeras, visi trys dobilo lapeliai vienodo  dydžio. Jau visai arti Kupiškis. Deja, lėktuvas būna jau aukštai, kartais šmėkšteli siūlo pločio gija - Kupiškio marios, daugiau nieko nematyti...

Vidutis LAŠAS,
civilinės aviacijos lakūnas


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Edmundas, Gerdvilė, Gertrūda, Margarita, Vaišvydas.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt