Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Talalojus

PASIŽVALGIUS PO SĖLIŲ ŽEMIŲ PAKRAŠTĮ

Nida ŠULCIENĖ

2012−09−06

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Lietuvoje neįprasto T raidės plano rūmų architektūrai būdingos klasicizmo ir manierizmo detalės. Puošniausia dvaro dalis – pagrindinis įėjimas į vienaaukštį korpusą.
Noriūnų kraštas turi labai įdomią ir turtingą istoriją. Manoma, kad čia stūksantys dolomito klodai susiformavo prieš 250 tūkst. metų. O prieš 250-300 milijonų metų galbūt čia tyvuliavo jūra.
Tai pats sėlių genties pakraštys, nes ties Noriūnais ir Subačiumi yra sėlių genties žemių ribos. Taip teigė ir kalbininkas Kazimieras Būga, nes sėliams būdinga žodžio pabaiga „-iškis“ (Kupiškis, Rokiškis) ir jie dvigarsius „an“, verčia į „un“ (antis - untis, Antanas - Untonas). O būtent ties šiuo kraštu ir baigiasi šie būdingi kalbos bruožai.
Užsukę į Noriūnus pamatysime iki šių dienų išlikusius ir garbingą praeitį menančius pastatus - dvarą, jam priklausiusių pastatų liekanas ir kadaise buvusį didingą parką - dvaro puošmeną.
Šio krašto istoriją mums papasakojo Noriūnų Jono Černiaus pagrindinės mokyklos mokytoja Jugasė Kavoliūnienė.


Iš vietinio dolomito pastatytas bokštelis. Pasakojama, kad čia buvo ledainė. Čia yra Lietuvoje vienintelė vieta, kur dolomito galima rasti žemės paviršiuje.
Kilmė

Šių kraštų pačios seniausios gyvenvietės buvo dešiniajame Lėvens upės krante ties Stirniškiais, Buivėnais ir Žvėrių kaimu. Tai 12-13 a. gyvenvietės arba kapai. Kadangi čia nebuvo didelių pilių ar tvirtovių, tai kalavijuočiams šiuos kraštus pavyko labai lengvai užkariauti, todėl kurį laiką šiose apylinkėse mažai kas ir gyveno.

1640-1660 metais čia gyveno garsus architektas kartografas Juozapas Norūnovičius ar Noronskis, nes jo pavardė įvairiai rašoma. Jis didikų Radvilų užsakymu kartografavo daugelį Lietuvos vietovių, tarp jų ir šias apylinkes. Čia dvare ir gyveno, nes pasirašinėjo dokumentus ir prisistatinėjo kaip Lietuvos bajoras. Jis parengė tris veikalų „Matematikos mokslų knygos ir architektūra militaris“ tomus. Galima tik spėti, kad, ko gero, apylinkėse buvo vienintelis raštingas žmogus. Tikriausiai nuo šios pavardės ir kilo vietovės pavadinimas, nes žmonės eidami tvarkyti dokumentų pas Norūnovičių ar Noronskį galiausiai jį savaip sutrumpino ir dvarvietės pavadinimas tapo Noriūnais.

Iki mūsų dienų išliko svirnas. Naujiesiems šeimininkas tereikėjo pastatyti tik naują stogą, o sienos dar labai tvirtos.
Kiti šaltiniai verčia abejoti pavadinimo kilme, nes jau 1605 m. Ukmergės seniūno raštuose minima, kad didikas Andrejus Naruševičius už 650 grašių įkeitė Tvarijonui Pelesiui Noriūnų kaimo valstiečius. Taigi vadinasi, kad pavadinimas yra senesnis negu gyveno Norūnovičius.

Dvaro atgimimas

18 a. pradžioje pradeda keistis dvaro šeimininkai. Kurį laiką šis dvaras buvo grafų Oginskių, Tiškevičių, Tyzenhauzų nuosavybė. Galop 1885 m. tampa Zigmanto Venclovavičiaus nuosavybe. Tuomet atstatomi dvaro rūmai - tokie, kokie išliko iki mūsų laikų.
Dokumentai pasakoja, kad rūmus statė vietiniai meistrai Lapinskas ir Silickas. Beje, Silickai ir dabar gyvena Noriūnuose, ir visai tikėtina, kad jų protėviai yra dalyvavę šiose rūmų statybose. Rūmus projektavo nežinomas prancūzų architektas - dokumentuose nėra išlikę nei jo vardo, nei pavardės.

Dar vienas dolomito bokštelis ir dvaro oficina. Čia ilgus metus buvo mokykla.
Dvaro kompleksą Noriūnuose sudarė 12, o pridėjus dar stovinčius ir Noriūnėliuose - 18 pastatų. Komplekse yra ne tik gyvenamasis pastatas, bet ir  keletas tvartų, svirnai, arklidės, bravoras, daržovių sandėliai.
Beje, arklidės buvo dviejų aukštų. Antrame aukšte gyveno arklių prižiūrėtojas. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad arklidėje laikytas ožys, kad arkliai nesusirgtų geležinėmis. Tikėta, kad ožio buvimas neleidžia arkliams susirgti šia pavojinga liga. Šėrikas dvare irgi buvo ne vienas. Kiaules šėrė vienas, karves kitas, arklius - dar trečias prižiūrėtojas.

Apie 17 a. pab.  ir 18 a. viduryje dvare augino žemaičių veislės žirgus, o 19 a. pab. dvaras tapo pavyzdiniu dvaru Lietuvoje ir čia pradedami auginti ardėnų veislės žirgai bei baltosios jorkšyrų kiaulės. Dvare kasmet vyko žemės ūkio technikos parodos. Tos parodos veikė dar ir Smetonos laikais. Kalbama, kad į vieną iš jų buvo net pats prezidentas A. Smetona atvažiavęs.

Paskutinis garsios Adomonių giminės palikuonis – dvarininko Jono Adomonio sūnus Jonas Adomonis. Jis taip pat gyveno Kanadoje, buvo rokeris. Mirė 1997 metais.
Nuotrauka iš Noriūnų Jono Černiaus pagrindinės mokyklos kraštotyros būrelio archyvo
Išlikę kumetyno gyventojų pasakojimai, kad dvarininkas J. Adomonis buvo labai geras žmonėms. Ypač dosnus būdavo, kuomet išgerdavo, tada visiems sutiktiems duodavo po kelis rublius. Jeigu nutikdavo bėda, ar susirgdavo kas, dvarininkas duodavo arklį, kad ligonį nuvežtų pas gydytojus į Kupiškį.
1921 m. dvare įvyko paskutiniojo jo savininko J. Adomonio sesers Pranciškos Ievos ir poeto Kazio Binkio vestuvės, kuriose dalyvavo ir Juozas Tumas-Vaižgantas.

Laiko neįveikti pastatai

19 a. pabaigoje dvaras turėjo labai didelę biblioteką, kurioje buvo apie 6000 knygų.
Į Lietuvos paveldą yra įtrauktas dvaro kumetynas, vietinių dabar vadinamas Port Artūru dėl savo neįprastos, tvirtovę primenančios formos. Jis stačiakampis ir į kumetyno vidinį kiemą galima patekti tik pro vienintelius vartus. Kumetynas pastatytas iš vietoje pagamintų kalkių ir rastų laukuose riedulių, kurie sudėlioti mozaikomis. Vietiniai žmonės pasakoja, kad kalkes degdavę dvaro ir bažnyčios statybai 30 metų, nes jas užpildavo kiaušinių baltymais, gesindavo ir tada statydavo pastatus. Todėl jie netrupa, stovi kaip uola.

Kumetyno pastatas įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo (architektūros) sąrašus. Į jo vidinį kiemelį galima patekti tik pro vienerius vartus. Kumetyne galėjo gyventi 13 šeimų.
Vieni unikaliausių architektūrinių statinių - dolomitiniai bokšteliai. Jų buvo trys. Du stovėjo prie oficinos, o trečias - prie dvaro. Liudininkai pasakoja, kad viename iš jų buvo kalvė (jo nebėra), kitame, prie oficinos - karvelidė ir laikomi kiti rakandai. Bokštelyje prie dvaro buvo ledainė. Žiemą iš upės prikirsdavo ledų, juos perklodavo durpėmis ir laikydavo maistą. Bokštas stovėjo prieš virtuvę, todėl buvo geras būdas ilgai išlaikyti maistą.
Viename bokštelyje tijūnas (prižiūrėtojas) turėjo gongą, kuriuo pranešdavo, kada eiti į laukus dirbti ir kada grįžti. Vienas iš tijūnų buvęs labai piktas, todėl jį žmonės užmušė ir kažkur palaidojo.

1919 metais atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Jonas Adomonis rūmų antrame aukšte du kambarius užleido mokyklai. Taip Noriūnuose atsirado pirmoji mokykla. Vėliau, 1927 m. padaugėjus mokinių, mokykla persikėlė į oficiną, kur vaikai mokėsi iki 1987 metų.

Kumetyno pastatas įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo (architektūros) sąrašus. Į jo vidinį kiemelį galima patekti tik pro vienerius vartus. Kumetyne galėjo gyventi 13 šeimų.
Iki mūsų dienų geriausiai išsilaikė patys rūmai, kumetynas, išliko du bokšteliai, svirnas. Kitų pastatų likę tik fragmentai.
Dabar dvaro šeimininkų nebėra. 1940 m. Jonas Adomonis su šeima pasitraukė į Kanadą ir ten mirė. Pasakojama, jog jis vis kalbėdavęs, kad jeigu Lietuva atgautų Nepriklausomybę, tai Noriūnus auksu apipiltų. Deja, tų laikų senasis dvarininkas jau nebesulaukė. Jo sūnus, taip pat Jonas, mirė 1997 metais Kanadoje. Dabar dvaro pastatai privatizuoti ir turi skirtingus šeimininkus.

Parko istorija

Dar prieš Z. Venslovavičių, 1820-1834 metais, šalia rūmų imta kurti ir parką. Maždaug 10 ha plotas užsodintas medžiais. Medžiai buvo sodinami terasomis. Įdomu tai, kad šiame parke yra ovalo formos aikštelė - ten galbūt buvo vaidinama, o natūraliose terasose sustodavo ar susėsdavo žiūrovai. Parke ypatingų medžių nėra. Čia auga dvikamienis graikiškas riešutmedis, balzaminiai keniai, sidabriniai maumedžiai. Dabar parkas stipriai pasikeitęs, sunykęs. Ypač parko teritorija pakito Noriūnuose įsikūrus Melioracijos statybos montavimo valdybai (MSMV). Parko teritorijoje atsirado nauji pastatai, nutiesti keliai. Kadaise parką puošęs pupelės formos tvenkinys nunyko ir dabar virto paprasčiausiu priešgaisriniu tvenkiniu. Nebeliko ir priešais rūmus buvusios gražios pavėsinės.

Kadaise parkas, buvęs dvaro puošmena, dabar labai sunykęs.
Autorės nuotraukos


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Aurelijus, Dargintas, Estela, Skirtautė, Teodoras.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt