Kupiškėnų mintys

2024 m. kovo 29 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Talalojus

NEIšVAžIAVUSIEMS NEREIKIA IR SUGRįžTI...

Ada DVARIONAITÄ–

2012−08−09

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Štai kaip atrodė Kupiškio centrinė aikštė 1970-aisiais.
Laikas - neapčiuopiamas, nematomas, nesuvaldomas. Kaip ir vėjas. Jeigu nematytum linkstančių medžių viršūnių, sakytum, ramu, be vėjo. Nematytum sutrešusio gimtinės kiemo uosio, sudilusio slenksčio, pasiilgtų žmonių nušvitusių raukšlių, sakytum, niekas nepasikeitė. Tuščios viltys. Ilgesys bėgant metams vis daugiau ir daugiau prisiminimų sugrąžina atmintin, o prisiminimai žymi prabėgusį laiką. Daug laiko.

Vasarą Kupiškyje matyti daug ilgesio čia paršauktų žmonių. Jie stebi namus, žmones, gatves, takus. Kalbasi, šypsosi. Eina prie Kupos, vaikšto parko takais, prisėda ant suolelių. Ir, atrodo, pavydi tiems, kurie čia yra seniai, kuriems nereikia sugrįžti, nes jie neišvažiavo iš savo vaikystės ar jaunystės miesto. Arba atvažiavo čia, nepasilikdami kitur. Iš atvykusiųjų godžių žvilgsnių matyti, kad jie čia trumpam, todėl smalsiai ima į save viską, kas pamatoma, paliečiama, įsimenama. Ką pamatę, išsiveš, kad turėtų ką prisiminti.
Dabar čia gyvenantieji žvelgia kitaip, galbūt kasdieniškiau, be ilgesio, nes žino, kad niekur nedings nei miestas, nei įprasta aplinka. Tik laikas nesustos. O jame - nuolatinis vyksmas, neapčiuopiamas, žmogaus valiai nepavaldus.

Skambanti vaikystÄ—

Dvidešimt, keturiasdešimt metų, penkiasdešimt atgal jeigu pasuktume? Ta pati Kupa, piliakalnis, Pyragiai... Kupiškio marių tada nebuvo, neužtvenktas Lėvuo. Kas dar kitaip buvo Kupiškyje? To paklausiau Kupiškio senbuvių.

Eugenija PelanytÄ—-SokienÄ—:

„Mano gimtinė ne čia, nuo Ignalinos kilusi esu, Kupiškin iš Papilių atvažiavau mokytis į aštuntą klasę. Nedrąsi kaimo mergaičiukė, į knygas buvau įlindusi. Ir dabar prisimenu, kaip drovėdavausi, kai pro sutiktą nepažįstamą miesto žmogų reikėdavo praeiti nepasisveikinus. Kaime tai baisus nemandagumas būdavo. Teko priprasti. Klasės draugės eidavo prie piliakalno į pasimatymus, ten tada labai gražiai alyvos žydėdavo. Aš su knyga slėpdavausi prie Kupos už Atodūsių tilto, senas gluosnis ten augo, ant jo palinkusios šakos atsisėsdavau, rašinėdavau eilėraščius. Gyvenau tada dabartinėje Knygnešių gatvėje, lovą nusamdytam kambariui namiškiai atvežė arkliais kinkytu vežimu per tą patį medinuką Atodūsių tiltą.

Didžiausių įspūdžių turėdavau iš kolūkinių talkų, labai jų laukdavau. Atsiųsdavo mūsų paimti sunkvežimį, tik sulipame - tuoj dainuoti visi. Kasdavome bulves, runkelius, raudavome linus, rišdavome rugių pėdus. Specialiai mums valgyti virdavo, kaip kokios iškylos gamtoje būdavo. Atsimenu, kaip Chruščiovo laikais kvadratiniu lizdiniu būdu kukurūzus sėdavome: atmatuoja dirvoje tokius kvadratus, po 50 cm visos kraštinės, ir bedžiojame į kampelius po 3,4 sėkliukes. O kokie aukšti kukurūzai išaugdavo, burbuolės didžiulės.

Labai smagi pramoga mieste tada būdavo kino filmai, bilietų eidavome pirkti iš vakaro. O pareini namo, apsižiūri, kaip iš drabužių kuo greičiau išpurtyti utėles, blusas... Tada varganai žmonės gyveno, bet buvo draugiški. Kaime kur benueitum, vis vaikui pasiūlydavo duonos, kiekvienoje gryčioje ją kepė, vis kitokio raugo. Ir visur skambėjo dainos, ką tik darė, sau ar kaimynams talkėdami, vis dainuodavo. Kitokia buvo žmonių bendruomenė, dabar atrodo, kad draugiškesnė, linksmesnė, kantresnė.

Kupiškis anuomet, į šeštojo dešimtmečio pabaigą, buvo nedidelis, bet jau žalias miestukas. Ypatingos švaros nebuvo, gėlynų mada irgi atėjo vėliau. Buvo aerodromas, kur dabar Kapų gatvė, vaikai lėkdavo pažiūrėti, kai lėktuvai atskrisdavo. Šiek tiek vyresnis jaunimas žiemą eidavo į čiuožyklą, kur dabar yra pradinės mokyklos stadionas, tolėliau buvo užtvanka, plati Kupos vaga.

Šventės vykdavo tuomečiame stadione, kur dabar namais užstatyta Palėvenės gatvė, dar Kiškio miške, prie Pyragių ežerėlio.
Visai kitaip atrodė miesto aikštė, aukštumėlėje, reikėjo į ją laiptais užlipti, aplinkui autobusai apvažiuodavo. 12 valandą, vidurnaktį, mieste išjungdavo elektrą, pasibaigdavo visas judėjimas.

Didelis įvykis kaimo ar miesto žmonėms būdavo naujamečiai spektakliai. Tuometis Skodinių septynmetės mokyklos direktorius Povilas Zulonas vaidinimus statydavo, pats vaidindavo, pulkais žmonės rinkdavosi žiūrėti. Labai išgyvenau, irgi norėjau vaidinti, prisimenu, berods, „Sevilijos kirpėją“ statė, bet buvau per maža, nepriėmė. Kultūrinis gyvenimas tada virė, žmonės neturėjo kitų pramogų, todėl neraginami visur ėjo, dalyvavo.“

Aikštės pakraštyje, prie gyvatvorių ir cementinės šiukšliadėžės - abiturienčių pulkelis. R. Janulionytė - pirma iš kairės.
Miesčioniukai ganė karves

Regina Janulionytė-Baltrūnienė - čionykštė, Krasnavos vienkiemis Kupiškio pakraštyje yra jos gimtinė. Čia ją laiko vaikystės, jaunystės prisiminimai, brandaus gyvenimo tarpsnio patirtis.
„Mūsų klasė turbūt buvo ypatinga, nenutolome vieni nuo kitų ir nuo gimtinės. Susitinkame drausmingai kas penkerius metus Kupiškyje ir šiemet susirinksime. Dėl to, kad jau visi šešiasdešimtmečiai, solidi riba pasiekta. Kupiškyje iš 24 klasės draugų esame likę aštuoniese.
Į savo gimtąsias vietas žmogus visada žvelgia ypatingu žvilgsniu, meilės žvilgsniu. Čia viskas atrodo mieliau, geriau nei kitur.

Gyva „kompozicija“ prie Kupos ir senutėlio medžio.
Mūsų vaikystė, jaunystė buvo pilna veiklos, bendravimo, judėjimo. Juk nebuvo televizorių, kompiuterių, mobiliųjų telefonų - dabarties pasaulis, atrodo, be to sugriūtų. Kur Kupiškyje tada buvo traukos centrai, mūsų susitikimų ir pasimatymų vietelės?
Eidavome žiūrėti kino filmų, ten susitikdavome. Labai baimindavomės, kad porelės kartu nepamatytų mokytojai, jie irgi tokias pramogas mėgo. Paslapčiukais traukdavome į gegužines Siauriuose ar Puponyse, ogi mokiniams tada drausdavo eiti į kaimo šokius, galėdavome tik mokyklos šokiuose linksmintis. Susitikdavome prie malūno, kuris dabartinėje Atgimimo gatvėje stovi.

Visada vaikai ir jau paaugę burdavosi prie Kupos: žiemą ant ledo čiuožinėdavome, vasarą maudydavomės, berniokai žuvaudavo, vėžius gaudydavo. Mėgdavome ir Pyragių ežerėlį maudynėms, apie 1970-uosius buvo ten pastatytas tramplinas šokinėti į vandenį.

Šio tramplino Pyragių ežerėlyje jau seniai nebėra.
R. Baltrūnienės asmeninio albumo nuotraukos

Anksčiau Kupiškio pakraščių gyventojai laikė nemažai gyvulių, prie Kalkyno ežerėlio ir netoli Kupos, už Atodūsių tilto, buvo ganyklos. Vaikai padieniui eidavo ganyti miestiečių karvių.

MÅ«sų kartai AtodÅ«sių tiltas per KupÄ… jau nebebuvo toks svarbus,  nežinau, kodÄ—l. Tai buvo ankstyvesnių kartų, prieÅ¡kario gimnazistų mÄ—gstama vieta. Mano dÄ—dÄ— Aleksandras VaitiekÅ«nas pasakodavo, kaip ten nuo smalsių akių slÄ—pdavosi įsimylÄ—jÄ—liai, inicialus ir savo meilÄ™ medyje įamžindavo, jo prisiminimai yra įdÄ—ti knygon „Keliai veda KupiÅ¡kin“.

Gaila, kad iš to laiko mažai išlikę nuotraukų, nedaug kas ir fotoaparatą galėjo įpirkti. Vienintelė iš artimesnių draugių Birutė Sasnauskaitė jį turėjo, pasiimdavo, pafotografuodavo kur nors mieste mergaitėms susibėgus, tiek ir teliko senų fotografijų moksleiviškame albume. Nebuvo ir tokio įpratimo viską fiksuoti, buvome jauni, aktyvūs, pati mėgau sportuoti, taigi veiklūs buvo jaunystės metai, namuose nesėdėdavome. Jeigu kokio darbo namuose tėvai neduodavo, vis lėkdavome, sportuodavome, dainuodavome. Buvo garsūs Kupiškio mokinių chorai, dūdų orkestrai. Ir mes buvome jauni...“


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Bertoldas, Helmutas. Mantvydas, Mantvyda, MantvydÄ—, Preivainas, PreivainÄ—, Preivilas, PreivilÄ—, Preiviltas, PreiviltÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

8 983 547

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]