Kupiškėnų mintys

2020 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

Sugrįžimai

KIPRAS NEBUVO RITOS SVAJONIŲ ŽEMĖ, TAČIAU TEKO Į JĄ REMTIS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2008−02−09

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Rita Ramonenkova, prieš kelerius metus buvusi ir mūsų redakcijos darbuotoja, šiomis dienomis jau susikraudinėja kelioninius krepšius. “Manoji kelionė lėktuvu neilga, tačiau pasiruošimas toks pat kaip tolimai”, - per mūsų pokalbį šypsojosi daug kam mieste pažįstama moteris ir prisipažino, jog po trijų mėnesių atostogų gimtinėje nelengva su savaisiais vėl ilgesniam laikui išsiskirti.

Pasuko į mažiausiai apšnekėtą šalį

R. Ramonenkova yra baigusi geografijos ir pedagogikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, todėl ir pasiteiravau, ar jos laikina emigracija į Kipro salą nebuvo viena iš jaunystės dienų svajonių pamatyti daugiau pasaulio.
Kupiškyje gimusi, čia užaugusi ir savo vaikus su vyru Vasilijumi šiame mieste užauginusi moteris sakė, jog ne specialybė, o dvasinis nusiteikimas vis kumščiojo ne tik daugiau pamatyti, bet ir giliau suprasti situaciją, kurioje tau lemta atsidurti, ir vis dėlto rasti išeitį.
Rita paminėjo savo tetą amžinatilsis Vandą Rastenytę-Balsienę. Menotyrininkę, muziejininkę, žmogų, saugojusį savo gimtojo krašto senosios kultūros grynumą. Ritai teko nuo mažens labai artimai su Vandute (taip ją visi vadino) bendrauti, ją negalioje slaugyti. Pasak ponios Ritos, gal tai ir buvo vertingiausios gyvenimo pamokos, aplinkybės patikėti, jog nėra sunkaus darbo, tik būna atvejų, kai tau baugu jo imtis.

R. Ramonenkovai, kaip ir dešimtims kitų kupiškiečių, buvo lemta atsidurti tarp bedarbių. Prieš keletą metų atrodė, jog tokia situacija būsianti ilgai. Ir apie nelegalaus darbo užsienyje paieškų nesėkmes ji buvo jau užtektinai prisiklausiusi, tačiau manė, kad jos atvejis bus sėkmingesnis.

Pasirinko salą

Rita pasakojo, jog atkreipusi dėmesį į skelbimą laikraštyje esą firma organizuojanti grupeles žmonių dirbti Kipre, ten pasirūpina jų normaliomis darbo ir buities sąlygomis. Patikėjo, o dabar atviravo: “ Firmos, pasirašiusios su manimi sutartį, pažadai nuo realybės labai skyrėsi. Tačiau ar galėjau grįžti tuoj pat atgal, juk nemažai toji kelionė ir kainavo”.

Jai buvo pasiūlyta dirbti didelio restorano ūkinėje dalyje, per parą po keturiolika valandų. Į naujokių pretenzijas, jog buvo žadėtas geriau apmokamas darbas, atsimušinėta paaiškinimu: “Jūs nemokate anglų kalbos”, nors sutartyje ekipažui iš Lietuvos buvo garantuota, kad visiškai užtenka susišnekėti rusiškai.

Pasak R. Ramonenkovos, nepuolusi neviltin, o apsisprendė pradėti savarankiškai mokytis anglų kalbos. Po keliolikos valandų sunkaus fizinio darbo – mažiausiai dar viena valanda prie vadovėlio ir žodyno. “Nusišypsodavau, aptikusi nors mažiausio panašumo su prancūzų kalbos žodžiais”. Pastarosios kalbos ji mokėsi vidurinėje mokykloje ir studijuodama.
Rita sakė, jog po mėnesio jau ėmė susigaudyti, apie ką angliškai kalba aplinkiniai, vėliau ir pati vis drąsiau ėmė įsiterpinėti į jų pašnekesius. “Jūs neįsivaizduojate, kokį džiaugsmą išgyvenau, suvokusi, jog ir mano anglišką kalbėjimą aplinkiniai supranta. Dabar angliškai jau ir sapnuose šnekuosi”, - nuotaikingai apie buvusius “liežuvio vargus” pasakojo Rita, pabrėždama, jog užsispyrusiam žmogui nėra nieko neįmanomo.

Lietuviškai pasikalba tik telefonu

Per trejus metus pasistengė ji išmokti susikalbėti ir graikiškai, jau supranta ir kurdų- arabų šnektą, labiausiai vartojamą rytinėje salos dalyje. Kipre, pasak R. Ramonenkovos, daug yra imigrantų lenkų, tad ir su jais bendrauja jųjų gimtąja kalba, o ne rusų. Teko atgaivinti ir kiek primirštą prancūzų kalbą. Viena artimesnių Ritos bendradarbių yra rusė, tačiau jos sutarusios kalbėtis tik angliškai, nes abiem svarbu šią užsienio kalbą kuo geriau išmokti.
Kartą parduotuvėje kupiškietė išgirdo ir lietuviškai kalbantis dvi moteris, tačiau daugiau lietuvių pastaruoju metu jos aplinkoje tikrai nėra. Vieninteliai pokalbiai gimtąja kalba – telefonu su artimaisiais.

Ir ten - korespondentė

Be spaudos neįsivaizdavusi savo gyvenimo Lietuvoje, Rita ir Kipre ieškojo leidinio, kuris jai padėtų susigaudyti pasaulio ir šalies, kurioje ji laikinai gyvena, įvykiuose. Savo nuostabai ji pamatė leidinį rusų kalba “Europa-Kipr”.
“Jį perskaičiau nuo pirmos iki paskutinės eilutės, - dalijosi patirtais išgyvenimais moteris. – Nepatikėsite, džiaugiausi kaip mažas vaikas, nes tai buvo leidinys, padedantis susigaudyti imigrantams jiems nepažįstamoje šalyje, pilnas geranoriškų patarimų, kaip čia įsikurti, susirasti geriau mokamą darbą, naudotis nemokama kvalifikuota juridine konsultacija”.
Ji tapo ne tik šio laikraščio nuolatinė skaitytoja, bet ir neetatinė korespondentė. Redakcija, esanti Limasolio mieste, labai patenkinta, jog sulaukia rašinių ir iš jiems tolimesnės vietovės – Polio, jog dėl kokio svarbesnio įvykio ten turi į ką kreiptis.

Laikraštis padrąsino Ritą ieškoti kvalifikuotesnio, negu restorano sandėliuose ar virtuvės užkaboriuose, darbo. Apskritai ginti savo teises.
“Per ilgesnį laiką supratau, jog nuolankumas prieš darbdavį čia visai nereikalingas. Jei gerai atlieki savo darbą, gali kelti ir savo reikalavimus. Dažniausiai į juos atsižvelgiama”, - tvirtino ji iš savosios patirties.
Restorano sandėliuose R. Ramonenkova dirbo neilgai. Jai daug patrauklesnės pasirodė kambarinės pareigos Akamantėjos viešbutyje: 8 valandų darbo diena, laisvi sekmadieniai ir dar viena diena kas savaitę. Pasirūpinta ir darbuotojų maitinimu. Kambarinės ruoša labai apibrėžta, nereikia sukti galvos, nuo ko ją pradėti, jog viską suspėtum. Kas rytą gaunama užduotis. Belieka ją stropiai atlikti. Štai ir viskas.

Paskirta administratore

Tačiau praėjusį rudenį išvykdama atostogų į namus, Rita sužinojo, jog vasario vidury grįžusi į Polio miestuką, gal net mažesnį už Kupiškį, tame pačiame viešbutyje dirbs jau administratore.
Sėdės prie kompiuterio ir priiminės išankstinius turizmo firmų, šeimų ar pavienių žmonių užsakymus bei atvykusius čia apsistoti poilsiautojus.
Šio viešbučio darbuotojai turi uniformą: sijonai, kelnės – juodos spalvos audinio, o palaidinės, marškiniai – mėlynos.
Nesunku įsivaizduoti, jog šviesiaplaukei, melsvų akių Ritai tokia apranga labai tinka.

Buvusi kolegė pasakojo, jog Kipre rusakalbių turistų netrūksta, sezono metu nuolat jų gyvena ir penkis hektarus teritorijos užimančiame Akamantėjos viešbutyje. Tačiau ir su šiais turistais vengianti bendrauti rusų kalba, nors ir jai būtų lengviau. Turistų ribotas anglų kalbos mokėjimas varžo juos reikšti pretenzijų, neretai ir visai nepagrįstų, - pabrėžė ji, pridurdama, jog paslaugų sferos darbuotojams labai svarbu su klientais išlaikyti kuo dalykiškesnius santykius, nes persistengimas jiems įtikti tik papildomai vargintų.

Pašnekovės galva, mūsų žmonių susidaryta nuomonė, jog turistinės kelionės yra tik pinigingų užsieniečių privilegija, nėra visiškai teisinga. Jiems paprasčiausiai įprasta atostogas praleisti visai kitoje aplinkoje, plėsti vaikų akiratį. O pinigus tai skaičiuoja labai. Atvykstantieji su šeimomis maistą ruošiasi patys, produktus perkasi nuošalesnėse parduotuvėse, nes ten jie pigesni. Ne kartą teko matyti, kaip dienos išlaidas šeimos maitintoja sumuoja skaičiuotuvu. Taupumu visada išsiskiria prancūzai, o vokiečiai – begaliniu tvarkingumu. Jiems išvykus jų naudotose virtuvėlėse nereikia šveisti nei įrenginių, nei puodų. Viską palieka taip, kaip buvo radę.

Apie vagystes - negirdėti

Rita pabrėžė, jog gyventi Kipre nėra pigu, todėl maisto produktų ir vietiniai žmonės renkasi ne tik parduotuvėse, kai jie nupiginami, bet perkasi jų iš valstiečių turgavietėse - kiaušinių, sūrių, daržovių, vaisių. Pastarųjų svarstyti kilogramais ten neįprasta, reikia imti didesnį kiekį – dėželėmis. Vaisių, daržovių parduodama ir pakelėse. Prie tokių prekių šeimininkas nestovi. Pasiėmęs jų pirkėjas pinigus įmeta į dėžutę. Neteko girdėti, kad jos būtų vagiamos.
Jau trejus metus Kipre gyvenusi kupiškietė sakė, jog toje šalyje dar nekalbama apie parduotuvių, butų ar praeivių apiplėšimus, tačiau, pasak jos, kas galėtų garantuoti, jog po kurio laiko ir saloje valstybėje, kurios plotas tik apie 10 tūkstančių kvadratinių kilometrų, o gyventojų – kiek Vilniuje, nebus taip, kaip dabar Lietuvoje.

Ji sakė, jog Europos Sąjungos narės Kirpo Respublikos sienos taip pat atviros imigrantams ir pastaruoju metu jų labai padaugėjo ne tik iš Lenkijos, bet ir iš Rumunijos bei Bulgarijos. Verslininkams naudingas pigesnės darbo jėgos ant plūdys, tačiau lemta įsitvirtinti tik darbštiems, kvalifikuotesniems užsieniečiams.

Svarų kipriečių piniginėse vis mažiau

R. Ramonenkova pridūrė, kad ji, gyvendama Kipre, mato, kaip šios valstybės buvo valiuta svaras keičiama euru. Šis procesas turi baigtis ateinantį rugpjūtį. Iš pradžių žmonės labai karštligiškai skubėjo į pinigų keityklas, tačiau vėliau apsiramino, priprato prie to, kad parduotuvėse mokėdami svarais, grąžą gautų eurais. Jos žiniomis, šioje šalyje itin lanksčiai dirba bankai, jų kreditai padeda įsikurti smulkiems verslininkams. Pastarieji ypač atsigauna, kai, pasibaigus atostogų sezonui, keliems mėnesiams uždaromi didieji prekybos centrai, nes jiems veikti ištuštėjusiose kurortavietėse būtų nuostolinga.

Kraštovaizdį reikia pamatyti

Pasak Ritos, Kipro kraštovaizdį sunku apibūdinti. Jį reikia pamatyti. Viena pasakytina, jog gėlės, kurios pas mus auginamos kambariuose, šiltnamiuose, ten, tik daug stambesnės, sumedėjusios, veši lauke.
Visa, kas žydi, dera laukuose, užauginti labai brangiai kainuoja, nes turi būti nuolat laistoma. Kipre nuo balandžio iki spalio mėnesio būna vien alinanti sausra, mums įprastais vėlyvo rudens ir žiemos mėnesiais – liūtys. Pašnekovė nusišypsojo: šiųmetinė Lietuvos žiema jau panašesnė į Viduržemio jūros apsuptos Kipro salos. Jos gyventojams neįprasta rūpintis kuru, juo labiau, kad vietinio jo ir nesama, medienos tiek, kiek būna išgenėjus palmes. Kipre būstai ir šildomi, ir vėsinami kondicionieriais.

Per sausrą – ne naujiena augaliją nusiaubiantys gaisrai. Teko jai matyti, kaip sielvartavo valstietis, netekęs septynių hektarų vynuogyno. Labai bijo tokio gaivalo ir alyvų plantacijų savininkai. Kupiškietės pastebėjimu, alyvų krūmai, dydžiu kaip mūsiškiai karklai, prinokina du tris šimtus kilogramų uogų. Iš jų spaudžiamas aliejus, marinuojamos, šviežios dedamos į įvairius kepinius. Alyvmedžiai išsilaiko ir per šimtą metų.

R. Ramonenkova dar nesuspėjo paekskursuoti po visą Kipro salą, tačiau įdomesnėse vietose jau buvo. Retesnis mums dalykas būtų gyvačių draustinis, esantis ne per toliausiai nuo Polio miestelio. Tad vietiniams žmonėms jokia naujiena kuo įvairiausių šliužų pamatyti ir savo valdose, net stebėti, kaip neprašyta viešnia sotinasi tavo augintiniu katinėliu. Traukia turistai ir paukščių draustinio, į Archeologijos muziejų, kuriame galima pajausti ir “Odisėjos” bei “Ilijados” veikalų herojų laikmečio alsavimą.

Viena, ko norėtų, jog Kipre greičiau pasikeistų, tai požiūris į gražios aplinkos tausojimą. Tačiau ten daugybė tos nedermės – kuo puikiausia vila, o aplink ją tikrų tikriausias sąvartynas su visais išmestais šaldytuvais ir skalbyklėmis. Ne dienai kitai, kol išgabens, o ilgam.

Atsakymas - Lietuvoj

Jau kelionės nuotaikomis gyvenanti R. Ramonenkova dar pasidžiaugė, jog nebrangu jai susisiekti telefonu su vyru, sūnumi Ignu, dukters Kristinos šeima. Po savaitės tik tokiu ryšiu ir kalbėsis apie savo gyvenimus.
Kelionė lėktuvu iš Prahos iki Kipro Respublikos uosto Larnako užtrunka keturias valandas. Rita juokavo, kad pas ją į svečius galima planuoti kelionę ir autobusu, tačiau tada iš Italijos ar Graikijos reikėtų plaukti keltu.

Pašnekovė neslėpė, jog įprasta jai atsakinėti į klausimą, ar dar ilgai ketinanti dirbti Kipre.
Pasak Ritos, jau yra tokio amžiaus, kai neapgalvotų sprendimų turi būti kuo mažiau. Jai svarbu, kad užsienyje dirbtas laikas ir gautos pajamos turėtų įtakos ir būsimai pensijai. Todėl negalinti to įdirbio ten bet kada mesti. O gyventi, - kur galėtų būtų geriau, negu Lietuvoje.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Bilvina, Bilvinas, Bilvinė, Bylotė, Daiva, Josbutas, Josbutė, Josgailas, Josgailė, Karolina, Vaidutis.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt