|
|
|
Sugrįžimai BRAZDžIūNų GIMINėS ISTORIJA TęSIASI
Gintaras JURGÄ–LAS |
2008−01−19 |
Jau visi įsisÄ…moninome, kad tas, kuris nežino savo praeities yra ir aklas, ir kurÄias. TodÄ—l visada džiugu susitikti ir pasikalbÄ—ti su žmonÄ—mis, kurie ne tik ieÅ¡ko savo giminÄ—s Å¡aknų, domisi boÄių gyvenimu ir siekiais, bet ir seka jų gerais darbais bei siekia įamžinti atminimÄ….
Panevėžyje gyvena du garsios iš Kupiškio krašto kilusios Brazdžiūnų giminės tęsėjai dvynukai Algirdas ir Kęstutis. Vaikystėje patyrę daug negandų ir skurdo, dabar jie puikiai susitvarkė savo gyvenimus, sėkmingai vysto savo verslą ir garbingai neša giminės vėliavą.
Broliai yra sukaupÄ™ savo giminÄ—s istorijos archyvÄ…, kuriame ryÅ¡kiausia figÅ«ra yra garsus akademikas Povilas BrazdžiÅ«nas. Å i iÅ¡kili Lietuvos mokslo asmenybÄ— yra Algirdo ir KÄ™stuÄio senelio Antano brolis, kuriam dvynukai iki Å¡iol yra daug už kÄ… dÄ—kingi, galbÅ«t todÄ—l ir rÅ«pinasi jo atminimo iÅ¡saugojimu ir pagerbimu.
RÅ«pinosi visos giminÄ—s vaikais
Iš Žižmariškio kilęs P. Brazdžiūnas nugyveno ilgą (gimė 1897 m. – mirė 1986 m.) ir be galo kūrybingą gyvenimą. Jis yra Lietuvos šiuolaikinės eksperimentinės fizikos pradininkas. P. Brazdžiūnas parengė daugelį fizikos vadovėlių aukštosioms mokykloms, Lietuvos aukštosiose mokyklose ir Mokslų Akademijoje organizavo puslaidininkių fizikos, radioaktyvumo, radiofizikos ir kvantinės elektronikos tyrimus. Koks tūkstantis šiandien žinomų fizikų iki šiol prisimena akademiką kaip mokslinį vadovą, paskatinusį juos žengti į mokslo aukštumas.
P. Brazdžiūno tėvas turėjo sodybą Žižmariškyje. Vėliau sukaupė kapitalo ir nusipirko dvarą Antašavoje, įsigijo žemių apylinkėje.
Poviliukas buvo jauniausias vaikas šeimoje, todėl pagal tuo metu buvusią tradiciją tėvai ir išleido jį į mokslus. Būsimasis akademikas baigė ne tik Vilniaus, bet ir Ciūricho (Šveicarija) universitetus.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, visą Lietuvą užgriuvusi trėmimų į Sibirą banga neaplenkė ir Brazdžiūnų šeimos. Vien tik už tai, kad žmonės turėjo žemės ir mokėjo skaityti bei rašyti, giminė buvo nubausta tremtimi. Iš gausios septynių vaikų šeimos tremties išvengė tik profesorius P. Brazdžiūnas, kurio sovietai nesiryžo paliesti dėl turimo mokslinio laipsnio bei autoriteto, ir jo brolis Ignas, kuris ilgą laiką turėjo slapstytis ir gyventi su baimės jausmu.
Nors P. BrazdžiÅ«no represiniai organai neiÅ¡trÄ—mÄ—, bet pats profesorius giminaiÄiams negalÄ—jo padÄ—ti – į SibirÄ… iÅ¡keliavo broliai su seserimis.
Gali bÅ«ti, kad dÄ—l to akademikas jautÄ—si kažkiek skolingas giminei, todÄ—l jau vÄ—liau nuolat rÅ«pinosi jam artimais žmonÄ—mis. Jis atidavÄ— savo žemÄ™, kuriÄ… gavo už tai, kad tarnavo savanoriu, broliui Antanui, nuolat aplankydavo po įvairias Lietuvos vietas iÅ¡sibarsÄiusius giminaiÄius, taip lyg cementuodamas visÄ… giminÄ™.
Akademikas ypatingai globojo į aukštąsias mokyklas įstojusias giminės atžalas.
Jis net buvo įsteigÄ™s savotiÅ¡kÄ… 25 rublių kasmÄ—nesinÄ™ stipendijÄ…, kuriÄ… mokÄ—davo visiems giminÄ—s studentams. Dabar jau sunku tiksliai suskaiÄiuoti, kiek tų studentų buvo, bet per deÅ¡imt tai jau tikrai. Pats akademikas, nors ir buvo vedÄ™s dvarininkaitÄ™, bet savo vaikų nesusilaukÄ—.
P. BrazdžiÅ«nas mirÄ— 1986 metais ir yra palaidotas Vilniaus Rasų kapinÄ—se. ŽižmariÅ¡kyje yra atidengtas akademikui skirtas akmuo, ant kurio paraÅ¡yta, kad Äia buvo profesoriaus mokslų daktaro P. BrazdžiÅ«no gimtinÄ—.
Atminimas J. BalÄikonio gimnazijoje
BÅ«simÄ…jį akademikÄ… P. BrazdžiÅ«nÄ… tÄ—vai 1907 metais atvežė į tuometinÄ™ Panevėžio realinÄ™ mokyklÄ…, kuri dabar vadinasi J. BalÄikonio gimnazija. Å iÄ… mokymo įstaigÄ… akademikas nuolat prisimindavo. Jis Äia nuolat lankydavosi ir pagal iÅ¡gales Å¡efavo. Dabar gimnazijos muziejuje yra surinkta nemažai dokumentinÄ—s medžiagos apie P. BrazdžiÅ«nÄ….
J. BalÄikonio gimnazijoje mokÄ—si jau keturios BrazdžiÅ«nų giminÄ—s kartos. TodÄ—l nenuostabu, kad bÅ«tent Äia Algirdo ir KÄ™stuÄio BrazdžiÅ«nų pastangomis yra įamžintas mokslininko atminimas.
Čia yra atidengta jo atminimo lenta. Beje, ir Vilniaus universiteto kiemelyje yra memorialinės lentos iškilioms asmenybėms, tarp jų ir akademikui P. Brazdžiūnui.
Mokslo akademijai įsteigus P. BrazdžiÅ«no premijÄ…, kuri yra skiriama už mokslinius pasiekimus, KÄ™stutis kažkÄ… panaÅ¡aus nutarÄ— padaryti ir J. BalÄikonio gimnazijoje. Jis keletÄ… kartų įteikÄ— premijas nusipelniusiems mokytojams. Be to, KÄ™stutis remia kiekvienais metais vasario 16 dienÄ… gimnazijos bendruomenÄ—s organizuojamÄ… tradicinį dainos konkursÄ… NepriklausomybÄ—s dienai atminti. Å is konkursas–festivalis vyksta jau daugiau kaip deÅ¡imt metų ir K. BrazdžiÅ«nas visÄ… laikÄ… yra tarp pagrindinių jo rÄ—mÄ—jų.
Iš 100 hektarų liko tik mažas gabalėlis
Kažkada BrazdžiÅ«nų giminÄ— prie AntaÅ¡avos turÄ—jo 100 hektarų žemÄ—s, dabar tik Algirdas BrazdžiÅ«nas yra pasilikÄ™s kelis simbolinius hektarus atminÄiai, o tuo tarpu beveik visas AntaÅ¡avos miestelis yra pastatytas ant BrazdžiÅ«nų žemÄ—s.
Algirdo ir KÄ™stuÄio BrazdžiÅ«nų vaikystÄ— nebuvo saldi. Jų seneliai ir tÄ—vai 1948 metais buvo iÅ¡tremti į SibirÄ…, Krasnojarsko kraÅ¡tÄ…, vien už tai, kad rusams pasirodÄ—, jog žmonÄ—s turi per daug žemÄ—s. Ten tÄ—tis Laimutis BrazdžiÅ«nas susipažino su iÅ¡ TroÅ¡kÅ«nų kilusia mergina Marijona StaÅ¡keviÄiÅ«te, kuri netrukus tapo jo žmona. StaÅ¡keviÄių Å¡eima taip pat buvo iÅ¡tremta į SibirÄ…. Jos nusikaltimas buvo tas, kad žmonÄ—s TroÅ¡kÅ«nuose turÄ—jo malÅ«nÄ… ir lentpjÅ«vÄ™.
1964 metais L.BrazdžiÅ«nas mirÄ— neaiÅ¡kiomis aplinkybÄ—mis. Jis dirbo miÅ¡kų Å«kyje inžinieriumi. ŽiemÄ… jis darbo reikalais kažkur važiavo su maÅ¡ina. Kilo didžiulÄ— pÅ«ga, kelius padengÄ— gilus sniegas. Automobilį užpustÄ—. Jis bandÄ— kelionÄ—s tikslÄ… pasieki pÄ—sÄiomis, bet jau vÄ—liau žmonÄ—s inžinierių rado suÅ¡alusį. Kilo kalbos, kad L. BrazdžiÅ«nas mirÄ— ne savo mirtimi, bet niekas rimtai tremtinio mirties priežastimi nesusidomÄ—jo. PaaiÅ¡kÄ—jo, kad automobiliu L. BrazdžiÅ«nas važiavo ne vienas. Jo vairuotojas po to tragiÅ¡ko įvykio paprasÄiausiai dingo, ir jo niekas taip ir neberado ar tiesiog neieÅ¡kojo.
Kai tÄ—tis žuvo, jo sÅ«nums tebuvo devyni mÄ—nesiai. Mama su cinkuotu karstu, Å¡eÅ¡erių metų dukrele Laimute ir nÄ— metų neturinÄiais dvynukais iÅ¡keliavo į LietuvÄ…, AntaÅ¡avon. Moterį su vaikais ir karstu sovietai greiÄiausiai paleido dÄ—l to, kad ji neieÅ¡kotų teisybÄ—s dÄ—l vyro mirties ir nekiltų triukÅ¡mo. AnksÄiau iÅ¡ tremties moters neiÅ¡leido, nes ji bandÄ— pabÄ—gti ir iÅ¡vengti trÄ—mimo.
Grįžusi namo Å¡eima prisiglaudÄ— pas senelį AntanÄ…, kuris iÅ¡ Sibiro parvažiavo anksÄiau ir buvo apgyvendintas vieno kambario ir virtuvÄ—s bute. Kitame to namo gale buvo mokykla. Ä®domu tai, kad tÄ… namÄ… senelis pats buvo pasistatÄ™s dar prieÅ¡ tremtį, bet kai sugrįžo, statinys jau buvo nacionalizuotas. Senelis Antanas, grįžęs iÅ¡ tremties Sibire, buvo priverstas sÄ—dÄ—ti dabar jau svetimoje gryÄioje ir daug metų pro langÄ… stebÄ—ti, kaip žlunga jo turtas, dar prosenelių sukurtas. Toks buvo sovietinis kankinimo bÅ«das.
VaikystÄ—s skurdÄ… pakeitÄ— saugi Å¡iandiena
AntaÅ¡avoje Algirdo ir KÄ™stuÄio Å¡eima pagyveno kelerius metus, o vÄ—liau, kai Panevėžyje kÅ«rÄ—si Stiklo fabrikas, mama susirado jame darbo ir kartu su vaikais iÅ¡važiavo į miestÄ…. Tremtinių Å¡eimos niekas nenorÄ—jo registruoti mieste, bet per vargus Å¡iaip taip buvo iÅ¡sprÄ™sta ir Å¡i problema. Å eima iÅ¡sinuomavo kambarį J. Garelio (dabar Amerikos) gatvÄ—je. Nedideliame vieno kambario su virtuve butelyje gyveno ne tik BrazdžiÅ«nų Å¡eima, bet ir giminaiÄiai su vaikais – iÅ¡ viso aÅ¡tuoni žmonÄ—s. Vaikai lankÄ— savaitinį darželį. Dirbo viena mama ir iÅ¡laikÄ— savo dukterį ir du mažameÄius sÅ«nelius. Gerai, kad padÄ—davo senelis, paremdavo akademikas. Kitaip kažin, ar tie vaikai bÅ«tų užaugÄ™.
Dvynukai kartu mokÄ—si keliose mokyklose, kol baigÄ— J. BalÄikonio gimnazijÄ… 1981 metais. Tik tada jų keliai iÅ¡siskyrÄ—. Algirdas įstojo į Vilniaus pedagoginį institutÄ… (VPI), o KÄ™stutis pasirinko Vilniaus inžinerinį statybos institutÄ… (VISI).
BaigÄ™s mokslus KÄ™stutis gavo paskyrimÄ… į KupiÅ¡kį. Taip jis vÄ—l atsidÅ«rÄ— tÄ—vų žemÄ—je. Ä® KupiÅ¡kį jaunas vyras atvyko jau su žmona ir vaikuÄiais. ÄŒia jis dirbo tada stiprioje rajono statybos organizacijoje (RSO). Jis prisimena, kad aÅ¡tuonerius metus dirbdamas Å¡ioje organizacijoje pastatÄ— gana daug. IÅ¡kilo ne vienas gyvenamasis namas KraÅ¡tieÄių mikrorajone, pastatÄ— ir pridavÄ— KupiÅ¡kio bankÄ…. Kai RSO subyrÄ—jo, KÄ™stutis grįžo į Panevėžį ir pradÄ—jo užsiiminÄ—ti savo verslu.
Algirdas, įsigijęs mokytojo specialybę, išvažiavo dirbti į Karsakiškį. Mieste mokytojais vyrai tuo metu negalėjo dirbti, nes iš miesto jie būdavo surenkami iš išvežami į sovietinę okupacinę armiją. Teko važiuoti į kaimą ir ten dirbti iki 28 metų. Aštuonmetėje Karsakiškio mokykloje jis pradirbo dešimt metų.Vėliau brolis pasikvietė į savo verslą ir dabar dvynukų keliai vėl susijungė.
Dabar jie sÄ—kmingai dirba vienoje komandoje. Su broliais kalbantis gražiuose KÄ™stuÄio namuose, nesunkiai gali susidaryti vaizdÄ…, kad skurdžiÄ… jų vaikystÄ™ jau pakeitÄ— pakankamai saugi ir aprÅ«pinta Å¡iandiena.
Mokytojai dvynukų neatskirdavo
Dabar dvynukai Algirdas su KÄ™stuÄiu jau nebÄ—ra labai panaÅ¡Å«s, bet jie pasakojo, kad vaikystÄ—je ir paauglystÄ—je jų neskirdavo nei mokytojai, nei dÄ—stytojai.
Kai vienas brolis stojo mokytis į VPI, o kitas į VISI, abu laikė po du stojamuosius egzaminus kiekvienoje aukštojoje mokykloje, nes juk lengviau gerai pasiruošti dviem disciplinom, nei keturiom. Šis pokštas pavyko. Niekas neiššifravo, kad egzaminus laiko ne tas vaikinas, kuris turėtų tai daryti.
PrasÄiau baigÄ—si panaÅ¡us bandymas treÄiajame kurse. KÄ™stutis, tuometinis VISI studentas, už brolį laikÄ— matematikos egzaminÄ… pedagoginiame institute. Gerai matematikÄ… iÅ¡manantis KÄ™stutis greitai atliko užduotis, bet ne tokia metodika, kokia dirbti mokÄ— bÅ«simuosius mokytojus.
Dėstytojai sprendimų būdas sukėlė įtarimų. Broliams teko eiti pas dėstytoją į namus, nešti gėlių ir prašyti, kad ji neviešintų to atsitikimo, nes kitu atveju iš institutų galėjo būti išmesti abu broliukai. Išdykėlius užtarė ir visada jais rūpinęsis akademikas P. Brazdžiūnas. Jis tik pabarė brolius ir prašė, kad jie liautųsi krėtę pokštus.
Nešoki su rusu – į kalėjimą
Kalbantis su broliais jie vis prisimindavo įvairių ir linksmų, ir šiurpių atsitikimų iš savo ir savo artimųjų gyvenimo. Šnekant apie trėmimus į Sibirą, jie pasakojo, kad mergina išvežta galėjo būti net už tai, kad nenorėjo šokti su rusų karininku. Dėl tokios priežasties buvo visam gyvenimui suluošinta jų teta – mamos sesuo.
Per karÄ… Lietuvoje nuolat keitÄ—si valdžios. Tai ateidavo rusai, tai vokieÄiai, tai vÄ—l rusai. Å tai TroÅ¡kÅ«nų miestelyje kažkas pamatÄ—, kad mergina automobiliu važiuoja su vokieÄių karininku, vÄ—liau, atÄ—jus rusams, buvo surengti Å¡okiai, kuriuose ji atsisakÄ— Å¡okti su kažkokiu rusu. DÄ—l to jai buvo pripaiÅ¡yta antiagitacinÄ— veikla, ir mergina gavo septynerius metus kalÄ—jimo. Ta mergina ir buvo brolių teta Antanina StaÅ¡keviÄiÅ«tÄ—.
Pašnekovai prisimena, kad teta jaunystėje buvo labai graži, bet sovietai kalėjime ją sužalojo visam gyvenimui. Po septynerių metų kalėjime iš jo dvidešimt penkerių metų Antanina išėjo jau su lazdele.
Daug žmonių likimų suluošino okupantai, ir tik stiprios dvasios žmonės sugebėjo nepalūžti, užauginti vaikus dorais žmonėmis, o ateitis priklauso mūsų vaikams, kurie niekada nepamirš praeities ir tikrai Brazdžiūnų giminėje užaugs dar ne vienas Poviliukas, kuris garsins Lietuvą.
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Adalbertas, Adalberta, Albrechtas, Daugas, Daugauda, Daugaudas, Juras, Jurga, Jurgis, Jurgita, Vaitiekus, Vyga, Vygailas, VygailÄ—.
|
