Kupiškėnų mintys

2020 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

Sugrįžimai

BRAZDŽIŪNŲ GIMINĖS ISTORIJA TĘSIASI

Gintaras JURGĖLAS

2008−01−19

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Jau visi įsisąmoninome, kad tas, kuris nežino savo praeities yra ir aklas, ir kurčias. Todėl visada džiugu susitikti ir pasikalbėti su žmonėmis, kurie ne tik ieško savo giminės šaknų, domisi bočių gyvenimu ir siekiais, bet ir seka jų gerais darbais bei siekia įamžinti atminimą.

Panevėžyje gyvena du garsios iš Kupiškio krašto kilusios Brazdžiūnų giminės tęsėjai dvynukai Algirdas ir Kęstutis. Vaikystėje patyrę daug negandų ir skurdo, dabar jie puikiai susitvarkė savo gyvenimus, sėkmingai vysto savo verslą ir garbingai neša giminės vėliavą.
Broliai yra sukaupę savo giminės istorijos archyvą, kuriame ryškiausia figūra yra garsus akademikas Povilas Brazdžiūnas. Ši iškili Lietuvos mokslo asmenybė yra Algirdo ir Kęstučio senelio Antano brolis, kuriam dvynukai iki šiol yra daug už ką dėkingi, galbūt todėl ir rūpinasi jo atminimo išsaugojimu ir pagerbimu.

Rūpinosi visos giminės vaikais

Iš Žižmariškio kilęs P. Brazdžiūnas nugyveno ilgą (gimė 1897 m. – mirė 1986 m.) ir be galo kūrybingą gyvenimą. Jis yra Lietuvos šiuolaikinės eksperimentinės fizikos pradininkas. P. Brazdžiūnas parengė daugelį fizikos vadovėlių aukštosioms mokykloms, Lietuvos aukštosiose mokyklose ir Mokslų Akademijoje organizavo puslaidininkių fizikos, radioaktyvumo, radiofizikos ir kvantinės elektronikos tyrimus. Koks tūkstantis šiandien žinomų fizikų iki šiol prisimena akademiką kaip mokslinį vadovą, paskatinusį juos žengti į mokslo aukštumas.
P. Brazdžiūno tėvas turėjo sodybą Žižmariškyje. Vėliau sukaupė kapitalo ir nusipirko dvarą Antašavoje, įsigijo žemių apylinkėje.
Poviliukas buvo jauniausias vaikas šeimoje, todėl pagal tuo metu buvusią tradiciją tėvai ir išleido jį į mokslus. Būsimasis akademikas baigė ne tik Vilniaus, bet ir Ciūricho (Šveicarija) universitetus.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, visą Lietuvą užgriuvusi trėmimų į Sibirą banga neaplenkė ir Brazdžiūnų šeimos. Vien tik už tai, kad žmonės turėjo žemės ir mokėjo skaityti bei rašyti, giminė buvo nubausta tremtimi. Iš gausios septynių vaikų šeimos tremties išvengė tik profesorius P. Brazdžiūnas, kurio sovietai nesiryžo paliesti dėl turimo mokslinio laipsnio bei autoriteto, ir jo brolis Ignas, kuris ilgą laiką turėjo slapstytis ir gyventi su baimės jausmu.
Nors P. Brazdžiūno represiniai organai neištrėmė, bet pats profesorius giminaičiams negalėjo padėti – į Sibirą iškeliavo broliai su seserimis.
Gali būti, kad dėl to akademikas jautėsi kažkiek skolingas giminei, todėl jau vėliau nuolat rūpinosi jam artimais žmonėmis. Jis atidavė savo žemę, kurią gavo už tai, kad tarnavo savanoriu, broliui Antanui, nuolat aplankydavo po įvairias Lietuvos vietas išsibarsčiusius giminaičius, taip lyg cementuodamas visą giminę.
Akademikas ypatingai globojo į aukštąsias mokyklas įstojusias giminės atžalas.
Jis net buvo įsteigęs savotišką 25 rublių kasmėnesinę stipendiją, kurią mokėdavo visiems giminės studentams. Dabar jau sunku tiksliai suskaičiuoti, kiek tų studentų buvo, bet per dešimt tai jau tikrai. Pats akademikas, nors ir buvo vedęs dvarininkaitę, bet savo vaikų nesusilaukė.
P. Brazdžiūnas mirė 1986 metais ir yra palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Žižmariškyje yra atidengtas akademikui skirtas akmuo, ant kurio parašyta, kad čia buvo profesoriaus mokslų daktaro P. Brazdžiūno gimtinė.

Atminimas J. Balčikonio gimnazijoje

Būsimąjį akademiką P. Brazdžiūną tėvai 1907 metais atvežė į tuometinę Panevėžio realinę mokyklą, kuri dabar vadinasi J. Balčikonio gimnazija. Šią mokymo įstaigą akademikas nuolat prisimindavo. Jis čia nuolat lankydavosi ir pagal išgales šefavo. Dabar gimnazijos muziejuje yra surinkta nemažai dokumentinės medžiagos apie P. Brazdžiūną.
J. Balčikonio gimnazijoje mokėsi jau keturios Brazdžiūnų giminės kartos. Todėl nenuostabu, kad būtent čia Algirdo ir Kęstučio Brazdžiūnų pastangomis yra įamžintas mokslininko atminimas.
Čia yra atidengta jo atminimo lenta. Beje, ir Vilniaus universiteto kiemelyje yra memorialinės lentos iškilioms asmenybėms, tarp jų ir akademikui P. Brazdžiūnui.
Mokslo akademijai įsteigus P. Brazdžiūno premiją, kuri yra skiriama už mokslinius pasiekimus, Kęstutis kažką panašaus nutarė padaryti ir J. Balčikonio gimnazijoje. Jis keletą kartų įteikė premijas nusipelniusiems mokytojams. Be to, Kęstutis remia kiekvienais metais vasario 16 dieną gimnazijos bendruomenės organizuojamą tradicinį dainos konkursą Nepriklausomybės dienai atminti. Šis konkursas–festivalis vyksta jau daugiau kaip dešimt metų ir K. Brazdžiūnas visą laiką yra tarp pagrindinių jo rėmėjų.

Iš 100 hektarų liko tik mažas gabalėlis

Kažkada Brazdžiūnų giminė prie Antašavos turėjo 100 hektarų žemės, dabar tik Algirdas Brazdžiūnas yra pasilikęs kelis simbolinius hektarus atminčiai, o tuo tarpu beveik visas Antašavos miestelis yra pastatytas ant Brazdžiūnų žemės.
Algirdo ir Kęstučio Brazdžiūnų vaikystė nebuvo saldi. Jų seneliai ir tėvai 1948 metais buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, vien už tai, kad rusams pasirodė, jog žmonės turi per daug žemės. Ten tėtis Laimutis Brazdžiūnas susipažino su iš Troškūnų kilusia mergina Marijona Staškevičiūte, kuri netrukus tapo jo žmona. Staškevičių šeima taip pat buvo ištremta į Sibirą. Jos nusikaltimas buvo tas, kad žmonės Troškūnuose turėjo malūną ir lentpjūvę.
1964 metais L.Brazdžiūnas mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Jis dirbo miškų ūkyje inžinieriumi. Žiemą jis darbo reikalais kažkur važiavo su mašina. Kilo didžiulė pūga, kelius padengė gilus sniegas. Automobilį užpustė. Jis bandė kelionės tikslą pasieki pėsčiomis, bet jau vėliau žmonės inžinierių rado sušalusį. Kilo kalbos, kad L. Brazdžiūnas mirė ne savo mirtimi, bet niekas rimtai tremtinio mirties priežastimi nesusidomėjo. Paaiškėjo, kad automobiliu L. Brazdžiūnas važiavo ne vienas. Jo vairuotojas po to tragiško įvykio paprasčiausiai dingo, ir jo niekas taip ir neberado ar tiesiog neieškojo.
Kai tėtis žuvo, jo sūnums tebuvo devyni mėnesiai. Mama su cinkuotu karstu, šešerių metų dukrele Laimute ir nė metų neturinčiais dvynukais iškeliavo į Lietuvą, Antašavon. Moterį su vaikais ir karstu sovietai greičiausiai paleido dėl to, kad ji neieškotų teisybės dėl vyro mirties ir nekiltų triukšmo. Anksčiau iš tremties moters neišleido, nes ji bandė pabėgti ir išvengti trėmimo.
Grįžusi namo šeima prisiglaudė pas senelį Antaną, kuris iš Sibiro parvažiavo anksčiau ir buvo apgyvendintas vieno kambario ir virtuvės bute. Kitame to namo gale buvo mokykla. Įdomu tai, kad tą namą senelis pats buvo pasistatęs dar prieš tremtį, bet kai sugrįžo, statinys jau buvo nacionalizuotas. Senelis Antanas, grįžęs iš tremties Sibire, buvo priverstas sėdėti dabar jau svetimoje gryčioje ir daug metų pro langą stebėti, kaip žlunga jo turtas, dar prosenelių sukurtas. Toks buvo sovietinis kankinimo būdas.

Vaikystės skurdą pakeitė saugi šiandiena

Antašavoje Algirdo ir Kęstučio šeima pagyveno kelerius metus, o vėliau, kai Panevėžyje kūrėsi Stiklo fabrikas, mama susirado jame darbo ir kartu su vaikais išvažiavo į miestą. Tremtinių šeimos niekas nenorėjo registruoti mieste, bet per vargus šiaip taip buvo išspręsta ir ši problema. Šeima išsinuomavo kambarį J. Garelio (dabar Amerikos) gatvėje. Nedideliame vieno kambario su virtuve butelyje gyveno ne tik Brazdžiūnų šeima, bet ir giminaičiai su vaikais – iš viso aštuoni žmonės. Vaikai lankė savaitinį darželį. Dirbo viena mama ir išlaikė savo dukterį ir du mažamečius sūnelius. Gerai, kad padėdavo senelis, paremdavo akademikas. Kitaip kažin, ar tie vaikai būtų užaugę.
Dvynukai kartu mokėsi keliose mokyklose, kol baigė J. Balčikonio gimnaziją 1981 metais. Tik tada jų keliai išsiskyrė. Algirdas įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą (VPI), o Kęstutis pasirinko Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI).
Baigęs mokslus Kęstutis gavo paskyrimą į Kupiškį. Taip jis vėl atsidūrė tėvų žemėje. Į Kupiškį jaunas vyras atvyko jau su žmona ir vaikučiais. Čia jis dirbo tada stiprioje rajono statybos organizacijoje (RSO). Jis prisimena, kad aštuonerius metus dirbdamas šioje organizacijoje pastatė gana daug. Iškilo ne vienas gyvenamasis namas Kraštiečių mikrorajone, pastatė ir pridavė Kupiškio banką. Kai RSO subyrėjo, Kęstutis grįžo į Panevėžį ir pradėjo užsiiminėti savo verslu.
Algirdas, įsigijęs mokytojo specialybę, išvažiavo dirbti į Karsakiškį. Mieste mokytojais vyrai tuo metu negalėjo dirbti, nes iš miesto jie būdavo surenkami iš išvežami į sovietinę okupacinę armiją. Teko važiuoti į kaimą ir ten dirbti iki 28 metų. Aštuonmetėje Karsakiškio mokykloje jis pradirbo dešimt metų.Vėliau brolis pasikvietė į savo verslą ir dabar dvynukų keliai vėl susijungė.
Dabar jie sėkmingai dirba vienoje komandoje. Su broliais kalbantis gražiuose Kęstučio namuose, nesunkiai gali susidaryti vaizdą, kad skurdžią jų vaikystę jau pakeitė pakankamai saugi ir aprūpinta šiandiena.

Mokytojai dvynukų neatskirdavo

Dabar dvynukai Algirdas su Kęstučiu jau nebėra labai panašūs, bet jie pasakojo, kad vaikystėje ir paauglystėje jų neskirdavo nei mokytojai, nei dėstytojai.
Kai vienas brolis stojo mokytis į VPI, o kitas į VISI, abu laikė po du stojamuosius egzaminus kiekvienoje aukštojoje mokykloje, nes juk lengviau gerai pasiruošti dviem disciplinom, nei keturiom. Šis pokštas pavyko. Niekas neiššifravo, kad egzaminus laiko ne tas vaikinas, kuris turėtų tai daryti.
Prasčiau baigėsi panašus bandymas trečiajame kurse. Kęstutis, tuometinis VISI studentas, už brolį laikė matematikos egzaminą pedagoginiame institute. Gerai matematiką išmanantis Kęstutis greitai atliko užduotis, bet ne tokia metodika, kokia dirbti mokė būsimuosius mokytojus.
Dėstytojai sprendimų būdas sukėlė įtarimų. Broliams teko eiti pas dėstytoją į namus, nešti gėlių ir prašyti, kad ji neviešintų to atsitikimo, nes kitu atveju iš institutų galėjo būti išmesti abu broliukai. Išdykėlius užtarė ir visada jais rūpinęsis akademikas P. Brazdžiūnas. Jis tik pabarė brolius ir prašė, kad jie liautųsi krėtę pokštus.

Nešoki su rusu – į kalėjimą

Kalbantis su broliais jie vis prisimindavo įvairių ir linksmų, ir šiurpių atsitikimų iš savo ir savo artimųjų gyvenimo. Šnekant apie trėmimus į Sibirą, jie pasakojo, kad mergina išvežta galėjo būti net už tai, kad nenorėjo šokti su rusų karininku. Dėl tokios priežasties buvo visam gyvenimui suluošinta jų teta – mamos sesuo.
Per karą Lietuvoje nuolat keitėsi valdžios. Tai ateidavo rusai, tai vokiečiai, tai vėl rusai. Štai Troškūnų miestelyje kažkas pamatė, kad mergina automobiliu važiuoja su vokiečių karininku, vėliau, atėjus rusams, buvo surengti šokiai, kuriuose ji atsisakė šokti su kažkokiu rusu. Dėl to jai buvo pripaišyta antiagitacinė veikla, ir mergina gavo septynerius metus kalėjimo. Ta mergina ir buvo brolių teta Antanina Staškevičiūtė.
Pašnekovai prisimena, kad teta jaunystėje buvo labai graži, bet sovietai kalėjime ją sužalojo visam gyvenimui. Po septynerių metų kalėjime iš jo dvidešimt penkerių metų Antanina išėjo jau su lazdele.
Daug žmonių likimų suluošino okupantai, ir tik stiprios dvasios žmonės sugebėjo nepalūžti, užauginti vaikus dorais žmonėmis, o ateitis priklauso mūsų vaikams, kurie niekada nepamirš praeities ir tikrai Brazdžiūnų giminėje užaugs dar ne vienas Poviliukas, kuris garsins Lietuvą.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Bilvina, Bilvinas, Bilvinė, Bylotė, Daiva, Josbutas, Josbutė, Josgailas, Josgailė, Karolina, Vaidutis.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt