Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Sugrįžimai

IŠ TĖVYNĖS DAUG KELIŲ, O Į JĄ - TIK VIENAS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2008−06−21

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Apie emigrantų verslininkės Genovaitės Plukienės (Beleckaitės) ir keliolika metų Anglijoje dirbančio Audriaus Balčiūno trumpą pokalbį ketinau užsiminti tik tarp kitko. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis man atrodė reikšmingesnis.
Kupiškėnai - garbaus amžiaus moteris ir vos keturiasdešimties vyriškis su skauduliu kalbėjosi apie Lietuvą, kokia ji liktų, jeigu iš jos vien išvažiuotume ir į ją nei iš tikrųjų ar nors ilgesiu niekada nebegrįžtume.


Mokėk laukti kliento

Vaišindama mus, ją aplankiusias žurnalistes, kavute, Puožo poilsio namų savininkė Genovaitė Plukienė džiaugėsi, kad už lango šniokščiantis tankus lietus atgaivins žolynus, ir dar tuo, jog vakar, saulėtą dieną, per keletą valandų pavyko jai su pagalbininke išskalbti ir sudėlioti į vietas visus stalų užtiesalus bei patalynę, kurios daug reikėjo savaitgalį svečiams apnakvindinti.
Žmonėms išvykus kuo greičiau sutvarkyti patalpas, - tokia šios verslininkės nuostata. Juk nežinai, kada užsuks naujas klientas.
Sulig tais žodžiais svetainės vestibiulyje pasigirdo žingsniai. Tvirto sudėjimo vyriškis teiravosi, su kuriuo galėtų tartis dėl būsimų vaišių.
Ponia Genovaitė suteikė jam reikalingą informaciją, vedė aprodyti patalpų. Svečias dalijosi savuoju rūpesčiu: tai ne pirmoji poilsiavietė, į kurią šiomis dienomis jis užsuka, nes, be vietos patrauklumo, dar suinteresuotas, kad būtų pigiau. Kol kas žinąs tik viena, jog patalpų nuomos kainos, palyginti su buvusiomis pernai, išaugusios daugiau negu dvigubai.

Iš nelegalų kartos

Negalėjai neatkreipti dėmesio, jog šie pirmą kartą susitikę žmonės yra patyrę panašių išgyvenimų.
"Neturiu dėl ko slėptis, - sakė ir korespondentėms atvykusysis. - Stebitės, jog Kupiškyje jums nematytas mano veidas. Jau kone dvidešimt metų gyvenu ir dirbu Anglijoje. Pastaruoju metu - ne per toliausiai nuo Londono. Fabrike."
Toliau jau ir neklausinėjamas kraštietis atviravo: esąs pastarojo laikmečio pirmojo emigrantų, dar nelegalų, srauto atstovas. Žmonių, praradusių viltį gauti darbo Lietuvoje. Kaip ten jų gyvenama dabar? Lietuvai tapus ES nare - daug geriau, nebereikia imigrantams slapstytis, darbdaviui vergauti po 15-18 valandų, baiminantis, jog ir uždarbio gali negauti. Darbo laikas, atostogos, atlyginimas - pagal veikiančius įstatymus. Užsidirba. Turi už ką ir 40-ąjį gimtadienį atvykęs į Lietuvą su giminaičiais, draugais įspūdingiau atšvęsti.
"Bet, kas širdį slegia, pasakysiu iki galo,- pridūrė Audrius. - Skaudu, jog mano kartos žmonėms teko taip sklaidytis iš Lietuvos. Iš savosios patirties sakau: svetimame krašte niekada nesijausi kaip gimtinėje. Be to, kas laukia užsienyje apsigyvenusių lietuvių šeimų palikuonių? Mažamečiai vaikai jau nesusikalba su tėvais lietuviškai. Užsienio kalbos juos moko pati aplinka, bendraamžiai. Dirbantys, įsikūrimo rūpesčiais apsikrovę tėvai neturi laiko su jais ilgiau bendrauti. Steigiama lietuviškų mokyklų, tačiau jų paslaugos palyginti brangios. Juk tai irgi verslas.
Emigrantų vaikai, - samprotavo pašnekovas, - tėvų pasirinktoje šalyje pradėję mokytis, suprantama, joje ir turės tą laikotarpį išbūti, įsigyti ten profesiją. Kas beliks? Ten ir galutinai įsitvirtinti…
"Aš dar nežinau savo mažamečio sūnaus lemties, o man Lietuvos labai reikia. Esu nusiteikęs į ją sugrįžti gyventi ir dirbti", - tvirtino išeivis kupiškėnas. Dabar gimtajame krašte apsilankydamas labiausiai pasigendąs vakarietiško aptarnavimo kultūros. Ten nebūsi parduotuvės kasininkės skubinamas greičiau susirinkti savo pirkinius, bet išgirsi jos pasisiūlymą pagelbėti. Niekas nepašiepia kelyje lėčiau važiuojančio vyresnio amžiaus vairuotojo, juolab moters.

G. Plukienei išvykti buvo sudėtinga

"Net keista, - po pokalbio su klientu Audriumi susimąstė ponia Genovaitė. - Jis kalbėjo apie emigracijoje praleistus keliolika metų, o aš tokiam žingsniui ryžausi prieš 34 metus. Sovietiniais laikais gauti tokį leidimą man pavyko tik po didžiulių pastangų, nors visos aplinkybės buvo mano naudai. Tuo metu Niujorke gyveno ne tik JAV gimę mano broliai, bet ir 1964 metais pas juos gyventi išvykę tėveliai Veronika ir Jonas Beleckai, iš emigracijos Amerikoje grįžę į Lietuvą 1921 -aisiais.
Ji išvyko todėl, jog buvo pavargusi nuo savo padėties - persekiojamos, įtarinėjamos, nors tuo metu ir dirbo sostinėje, Liaudies ūkio tarybos buhalterijoje.
Pasak pašnekovės, saugumiečiams įsidėmėti jos biografiją buvo ne vienas pretekstas. Brolis Vytautas Beleckas, tuo metu buvęs Kauno VD universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto studentas, 1944 metų vasarą, artėjant antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai, pasitraukė į Vakarus - iš pradžių į Vokietiją, o vėliau į JAV, kur gyveno broliai Kazys ir Mečys Matuzos (mamos pirmos santuokos sūnūs). Tačiau kitas, matyt, dar reikšmingesnis. Ji - dukra Smetonos laikais buvusio pažangaus ūkininko ir 1945 metų rudenį nuteisto 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. J. Beleckas po Stalino mirties buvo reabilituotas ir grįžo iš kasyklų po vienuolikos metų. Nuo tada, 1956 metų, Genovaitė su savo tėvais gyveno Vilniuje. Tačiau po aštuonerių metų teko su jais, apsisprendusiais išvykti pas sūnus į JAV, išsiskirti. Su viltimi, jog pas saviškius atvyksianti ir ji.

Viešnia buvo tik dvi dienas

G. Plukienė pasakojo: nors iki tol apie lietuvių gyvenimą JAV žinojo tik iš tėvelių, ten praleidusių savo jaunystės keliolika metų, pasakojimų, brolių laiškų, tačiau ir tai labai pravertė. Buvo suvokusi, jog ten labiausiai su nepasitikėjimu žiūrima į dykinėjantį žmogų.
Nuvykusi į Niujorką ir apsistojusi ten pat, kur gyveno tėveliai ir brolis Vytautas, galėjo apsižiūrinėti ir visą mėnesį. Tačiau jau po dviejų dienų ji paklausė brolio, kur jai žvalgytis darbo. Jis pasiūlė ateiti į jo restorano virtuvę. "Ką daugiau daryti, jei ne indų plauti, daržovių valyti", - prisiminė ji pirmąsias darbo dienas ten. - Pamatęs, jog vikriai sukuosi, brolis pasiūlė stoti prie maisto išdavimo. Mūsų tėvelis tada buvo jau 76 metų, tačiau ir jis dirbo sūnaus verslo įmonėje - priiminėdavo virtuvei tiekiamą mėsą, kitus produktus”.
Genovaitė sakė, jog laisvalaikiu norėdavosi ilgiau pabūti su artimaisiais, tačiau reikėdavo skubėti į anglų kalbos kursus, nes Lietuvoje buvo tekę mokytis tik vokiečių ir prancūzų kalbų.
Tačiau ponia Genovaitė, nors daug metų praleidusi JAV, nesigiria, jog galinti bet kuria tema angliškai laisvai kalbėti. Jai svarbiausia tenykšte valstybine kalba laisvai bendrauti su verslo partneriais, o jos paslaugos - daugiausia lietuvių bendruomenės žmonėms.
Ji pabrėžė, jog daugelis jų, o ypač garbaus amžiaus, teisėtai pasididžiuoja, jog per dešimtmečius ne tik patys nepamiršo gimtosios kalbos, bet ir savo vaikus, vaikaičius jos išmokė, nors pastaruoju laikmečiu ir tenykštėje lietuvių išeivijoje daugėja mišrių šeimų ir nežinia, ar lietuviškas žodis išliks kaip lig šiol šventu dalyku.

Be verslo - sausiau

Buvome užsiprašę mūsų redakcijos mielos bičiulės pamąstymų apie žmogaus prisitaikymą visiškai jam naujoje aplinkoje - kitoje valstybėje, net kitame žemyne. Ji akcentavo: valstybėse, kuriose žmonių privati nuosavybė nuo seno neliečiama, visų nuoširdus darbas yra ir tos šalies klestėjimo pagrindas, apie gerovę įprasta kalbėti ne tik ekonominiu, bet ir filosofiniu požiūriu. Ten ir valstybės tarnautojai, kurie nori gyventi finansiškai laisviau, pasirūpinti sotesne senatve, imasi verslo. Taip darė jos broliai Kazys, Mečys ir Vytautas, jų vaikų šeimos. Saviškių pavyzdys tapo ir jos didžiuoju universitetu - saviraiškos, bendravimo su partneriais ir klientais. O iš filosofijos srities tai būtų mintis - jei tau sekasi, tai skirk dalelę pelno ir kitam padėti.
Savarankiško paslaugų verslo, pasakojo G. Plukienė, ėmėsi persikėlusi su vyru gyventi į Kaliforniją, Santą Moniką. Ten ji gavo darbą elektronikos įmonėje, iš pradžių paprastos darbininkės, o paskui ir pagal turimą buhalterinės apskaitos specialisto kvalifikaciją. O įsijungusi į lietuvių bendruomenę, netruko pajusti, kad senbuviai iš jos tikisi nemažai paramos. Jiems buvo įprasta ruošti Motinos dienos, Kalėdų šventes, Naujųjų metų sutikimus, asmeninius jubiliejus. Bet ne kiekvienam tai pagal jėgas. Tad ir išgirdusi pasiteiravimų, ar negalėtų apsiimti tokiomis progomis jų suėjimuose vaišių paruošti. Ne vien iš fabrikinių maisto produktų, bet ir su pačios gamintais, kuo lietuviškesniais valgiais.
"Dalyviai likdavo patenkinti, o ir mums, šventės rengėjams, smagu, jog už paaukotą laiką, įdėtą triūsą gaunam atlygio, nepamiršdami, jog tarp kitų dalyvių sudėtinių pinigėlių turi būti ir mūsų atitinkama labdara."

Iš tėvų patirties

Ne tik JAV, bet ir Lietuvoje verslininkės duonos skonį žinanti G. Plukienė ne kartą pabrėžė, jog pradžioje daug ką darė, pasiklausdama tėvų patarimo, o kai jų nebėra tarp gyvųjų - tai mintimis vis tiek ieško pastiprinimo jų gyvenimo atvejuose.
Tėvas, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą net kiek netikėtai, vietoj brolio Antano, emigravęs į Ameriką ir apsistojęs Niujorke, kad daugiau užsidirbtų dolerių, stojo dirbti į metalo liejinių gamyklą.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Audra, Audrė, Audrius, Audrys, Audronė, Audronis, Audronius, Audrūnas, Dainotas, Juntautas, Juntautė, Matilda, Rimgaudė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt