Kupiškėnų mintys

2019 m. rugpjūčio 25 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Savi tarp kupiškėnų

SUVALKIETĖ ANT AUKŠTAITIJOS ŽEMĖS STOVI TVIRTAI

Jurgita BANIONIENĖ

2015−07−04

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Danguolė ir Algirdas Butėnai džiaugiasi gyvendami Kupiškyje. Lengvai ir atvirai bendraujantys sutuoktiniai su kiekvienu sutiktu greitai randa bendrą kalbą.
Jurgitos Banionienės nuotrauka.

Mūsų rajone besidarbuojančią agronomę Danguolę Butėnienę puikiai pažįsta ne tik kupiškėnai ūkininkai, bet ir Anykščių, Rokiškio krašto žemdirbiai. Ketvirtą dešimtmetį Kupiškio krašte su šeima gyvenanti moteris kilusi iš Suvalkijos, Šakių rajono. Kartu su vyru Algirdu, taip pat agronomu, gyventi į mūsų miestą ji atsikėlė 1978 metais. Čia užaugino vaikus, čia, pas senelius dabar dažnai paviešėti atskuba anūkai. Trisdešimt aštuonerius metus santuokoje gyvenantys aukštaitis ir suvalkietė įsitikinę, kad gyventi gera visur, jei tik moki nuoširdžiai su žmonėmis bendrauti, bendrą kalbą rasti.

Vaikystė – ant Nemuno kranto


Tuoj bus dešimt metų, kai Butėnai gyvena pačių išpuoselėtoje, beveik miesto centre, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, esančioje sodyboje. Algirdas – grynas rokiškėnas, Danguolė – suvalkietė, iš Šakių rajono. „Mano gimtinė – Kriūkai, miestelis prie pat Nemuno. Tėtis dirbo Kriūkų laivų statykloje, kur būdavo gaminamos valtys, kitoks upinis transportas“, – apie save pasakojo Danguolė. Apie šį miestelį Nemuno pakrantėje net buvo sukurtas garsus režisieriaus Raimondo Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“. Pasak Danguolės, ir laivų statykla filme įamžinta. Kiek vėliau, kai ji buvo vienerių, tėvai persikėlė arčiau Šakių, į Gerdžiūnus. Tai buvo kolūkio gyvenvietė. Tėtis kolūkyje gavo suvirtintojo darbą. Kolūkio fermose triūsė ir mama.

Prisimindama vaikystę Danguolė pasakojo, kad mama ir tėtis visuomet labai gražiai sugyveno su kaimynais, vieni pas kitus į talkas eidavo, bulves nukasti padėdavo. „Pas mus jos būdavo kasamos su specialia plokščia šake. Čia, Aukštaitijoje, tokios matyti niekada neteko,“ – dalijosi savo pastebėjimais moteris.

Danguolė augo kartu su ketveriais metais jaunesne seserimi Laima. Ji iki šiol gyvena Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, prie Vištyčio ežero. Neseniai pas dukterį persikėlė ir aštuoniasdešimt penkerių sulaukusi jų mama Stasė. Tėčio tarp gyvųjų nebėra jau 19 metų.
Pasak pašnekovės, vaikystės prisiminimai jau nebėra tokie ryškūs, tačiau jie – patys gražiausi: „Visa vaikystė prabėgo kaime. Mes negyvenome turtingai, būdavo ir nepriteklių. Tėvai kažkaip ypatingai mūsų su seserimi nelepindavo. Mama daug dirbo, nebuvo kada namie pyragų kepti. Tačiau laikė kiaules, todėl mėsos namie visada užteko. Mama kiaulių kumpius, ausis, kojas, pusgalves rūkydavo. Turėdavo didžiulį iš ąžuolo išskobtą lovį, ten mėsą sluoksniuodavo, sūdydavo, po to nešdavo į kieme buvusią rūkyklą ir apie savaitę, dvi rūkydavo. Mėsa pas mus visada būdavo tik šalto rūkymo. Barščius, kopūstų sriubą mama su ja dažnai virdavo. Kai atvažiavau pas uošvius į Rokiškį, jie mane vos per pusdienį karštai išrūkyta dešra vaišino, labai keista buvo“ – prisiminė pašnekovė.

Ūkiškai gyvenantiems tėvams dukros turėdavo pagelbėti. Danguolė prisiminė, kad sode augdavo labai daug garšvų. Jų sesės turėdavo prirauti kiaulėms šerti. Karves ganykloje perkelti, pagirdyti irgi buvo vienas iš darbų. „Sesę tėvai labiau lepino, o galbūt tik man taip atrodė. Bet jei ką iškrėsdavau, liepdavau jai kaltę prisiimti, tuomet ji mažiau barti gaudavo. Gerdžiūnuose lankiau pradinę, paskui aštuonmetę mokyklą, vidurinę baigiau jau Kriūkuose. Ji buvo ant Nemuno kranto“, – pasakojo moteris. Pasak Danguolės, visos pakrantės vaikystėje išbraidytos buvo. Net su rūbais bendraklasiai Nemune yra išmaudę.

Mokėsi ji gerai. Labai patiko ir sekėsi geografija, lietuvių, vokiečių kalbos, todėl galvojo stoti į pedagoginį institutą. Tačiau labai traukė ir gamta. „Rinkausi tarp mokytojavimo ir žemės ūkio. Esu gamtos vaikas, todėl pasirinkau studijuoti agronomiją Lietuvos žemės ūkio akademijoje“, – kalbėjo pašnekovė.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Liuda, Liudas, Liudvika, Liudvikas, Liudvina, Liudvis, Luiza, Liucilė, Mangailas, Manius, Manys, Medgina, Medginas, Medys.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt