Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Rezervuota jaunimui

GIMTINĖJE KAROLINAI IR ORAS, IR ŽMONĖS GERESNI

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2017−04−19

Komentarai3    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Autorės nuotrauka
Ir Kupišky dangus žvaigždėtas

Karolina Vaižmužytė, jauna mergina, kuri po studijų Vilniuje grįžo į gimtinę ir nusprendė savo ateitį kurti čia, dirba Kupiškio kultūros centre, puoselėja rajono kultūrinę veiklą. Susėdome ir pasikalbėjome apie gyvenimo mažame miestelyje privalumus ir trūkumus, apie gimtinės trauką.

Paklausta, ar tiktų jai posakis: „Žmogų iš Kupiškio išvarysi, o Kupiškio iš žmogaus ne“, Karolina valiūkiškai nusijuokusi pritariamai palinksėjo.
Keletą metų ji buvo iš Kupiškio ne išvaryta, bet savo noru studijuoti į Vilnių pabėgusi. Mergina prisipažino, kad sostinė ją ypatingai traukė. Studijuoti norėjusi tik tame mieste. Taip ir įvyko. Vilniaus socialinių mokslų kolegijoje ji gilinosi į kūrybinių industrijų mokslus. Studijas derino su darbu.

„Pradėjusi dirbti pamačiau kitą, ne tokią romantišką, gyvenimo Vilniuje realybę. Įsidarbinau aerouosto kavinėje. Į darbą važinėjau iš Fabijoniškių, kur nuomojausi butą. Kelionė užtrukdavo valandą pirmyn ir tiek pat atgal. Ėmiau pavydėti žmonėms, kurie dirba arti namų. Dieninės studijos, darbas labai išvargindavo. Tais metais grįžusi trumpam į Kupiškį, jaučiau, kad mano širdis čia dainuoja. Seneliai niekaip negalėjo atsistebėti, kaip jauna mergina gali puikiai jaustis mažame miestelyje. Visos mano draugės jau buvo išvažiavusios į Vilnių ir kitus didesnius miestus, emigravusios į Čekiją, Vokietiją ir nė viena apie grįžimą nekalbėjo.

Per kelerius metus supratau, kad Vilnius man per greitas, kad čia tikrai nenorėčiau gyventi. Svarbu klausyti savo širdies. Esu kaimietukė. Dar nepasakiau, kad iki ketverių metų augau Lukonyse. Taigi grįžimas, matyt, mano pasąmonėje visą laiką buvo užkoduotas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Žinoma, Karolinai niekas iš karto darbo nepasiūlė. Mergina labai išgyveno, kai pirmos darbo paieškos internetu nedavė rezultatų. Paklausimo pagal savo specialybę raštuose rasdavo nuliukus. Paaiškėjo, kad kultūros sferos darbuotojų nelabai kam reikia. Jaunatviškam maksimalizmui, ambicijoms tai buvo skaudus smūgis.

„Mama mane guodė, kad dar nė mėnuo nepraėjo nuo studijų baigimo, o aš jau norinti dirbti pagal specialybę. Sakė, kad galbūt po kelių mėnesių ar metų surasiu, kur pritaikyti savo žinias, kad neretai žmonės visą gyvenimą dirba ne tai, ką norėtų, ir nieko nenutinka. Vis tiek liejau ašaras ir negalėjau susitaikyti su tokia realybe. Atvažiavusi į Kupiškį nuėjau pas Kultūros centro direktorę Jolitą Janušonienę. Tąkart ji pasakė, kad kol kas laisvų etatų nėra, jei kas pasikeistų, informuosianti.

Nenorėjau sėdėti be darbo. Nuo mažens esu girdėjusi iš tėvų, kad užaugusi suprasiu, kaip pinigai sunkiai uždirbami. Jų vertę jau žinojau. Taigi nenorėjau sėdėti tėvams ant sprando ir toliau lieti ašarų. Nutariau kur nors įsidarbinti. Nuvažiavau į Kauną, kur gyvena brolis, ir įsidarbinau birių produktų pakuotoja. Arbatą, razinas, prieskonius pilsčiau į maišelius pusantro mėnesio, kol sulaukiau Kupiškio kultūros centro direktorės kvietimo į darbo pokalbį. Taigi, 2015 metų rugsėjo 23 dieną ir tapau šio centro darbuotoja. Datą įsiminiau gerai, nes tądien vyko Baltų vienybės dienos renginiai. Buvo gera proga iškart pasižvalgyti, kaip jie vyksta“, – prisiminė savo įsidarbinimo istoriją K. Vaižmužytė.

Visgi ką jaunam žmogui veikti Kupiškyje? Išgirdusi tokį klausimą Karolina irgi nusijuokia, mat jai tikrai nėra kada nuobodžiauti, nes pati prisidedanti prie įvairių renginių organizavimo, juose dalyvaujanti. Gal kitokį darbą dirbančiam žmogui, anot jos, ir reikėtų pasukti galvą, kuo čia užsiėmus, tik ne jai. Mergina gieda sutartines, dalyvauja klubo „Jaunoji Romuva“ veikloje.

Šiemet pradėjo ir neakivaizdines arba, šiuolaikiškai sakant, ištęstines studijas Kauno technikos universitete. Studijuoja medijų filosofiją. Tai šiuolaikinis mokslas apie žmonių mąstymą vaizdais. Juk visi, pasak Karolinos, pastebime, kad daugiau tarpusavyje bendraujame per fotografijas, vaizdo siužetus, pasitelkdami tam tikrus simbolius, o tekstai trumpėja, greitas gyvenimo tempas nebepalieka laiko ilgiems pokalbiams. Deja, pirmaisiais studijų metais reikia gilintis į filosofijos klasikų veikalus. Juose išdėstytas mintis labai sunku perprasti. Šiuolaikinių žmonių smegenys sunkiai priima tokią sudėtingą informaciją.

„Viskas pasaulyje labai greitai keičiasi. Gal mano vaikai ar anūkai automobiliais skraidys“, – svarstė pašnekovė.

Karolina net keletą kartų pakartojo, kad gyvendama Kupiškyje yra laiminga. Čia ir oras, ir žmonės kitokie. Viskas aplink sava. Kasdien nenusibosta pro buto langą žvelgti į metų laikų kaitos dabinamą Kupos slėnį. Džiugu, kad sugrįžusi į Kupiškį rado daug naujų draugų, savo bendraamžių. Jie visi savotiški bendraminčiai, nes vis dar čia, gimtinėje. Ar taip pat ji jausis ir mąstys po penkerių ar dešimties metų, pasakyti tikrai negalinti, bet gyventi ir toliau Kupiškyje norėtų.

Merginai labai artima ir Antašava, kur gyvena seneliai, draugas. Tad laisvalaikį ten dažnai ji praleidžia. „Švytuoklinė emigracija – iš Kupiškio į Antašavą ir atgal“, – šypsnys nedingsta nuo merginos lūpų.

Karolina mėgsta keliauti. Ji įsitikinusi, kad kitų kultūrų, šalių pažinimas leidžia suprasti, kokiame gražiame ir palyginti saugiame planetos kampelyje mes gyvename. Antai Italiją ji įsivaizdavo kaip pasakiško grožio šalį, o nuvažiavusi pamatė daug šiukšlių. Po šios kelionės Kupiškis pasirodė kone idealiai švarus ir tvarkingas miestelis.

Karolina Kupiškyje mato tik dvi blogybes – privatumo, supratimo stoką, kai visi vieni kitus pažįsta, nepasvėrę vertina, skleidžia paskalas, ir nedarbą. Galbūt pastarąjį galima būtų prilyginti uraganui, cunamiui ar žemės drebėjimui, kurių pas mus nėra.


Skaityti komentarus (3)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt