Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Pasikalbosykim

PO ŠVINTO MATAUŠO - ŽĖMA ATAUŠO

Palmira KERŠULYTĖ

2012−09−20 2

Po Mataušo (rugiasėjo 21-os) ne tik žėma, alia ir košė visiem ataušta - trumpa dėnos, nebavolgo pavakarių. Ir šiaudinis kepeliušys po švinto Mataušo jau unt pėčiaus, mat rudenį raikia šiltasnas kepuras.

Lėtuvos dvarų baudžiaunykų surošymo knygos XVII-XIX omžiaus pradžioj Matas, Mataušas labai dažni vardai.

XIX omžiuj šv. Matas buvo Lėtuvos ir Žemaičių globėjas. Sokoma, kad tųdėn visi aidavo Dievo švintovan atlaiduos, o pasmeldį kaimynai ir giminas susrinkdavo paragautėn naujo derliaus miežių alaus. Tai šito švinta sanovaj do vadinos Ragautuvam. Olų gėra, pyla unt stoldingtas, šlokšta duris, lungus ir gryčios kertas. Toks buvo sanovas lėtuvių aukojimas namų dėvybam, jų pagerbimas.

Šito laiku suslygina diena ir naktis. Vosarų tai trumpa naktės, nespėjo sutimt, jau ir apaušrys. O dabar noktys prodada ilgėt, graitai tumsu, nors akin durk.

Prasidada tikras rudo, atvasta ežerų, marių vando, paukščiai jau baveik visi išskridį, keičias gamta, pabaigti didiejė žėmas darbai. Tai lėtuviai šito matu dakavojo Žemalai, arba Žemynalai, ažu derlių. Nuskalsdavo Žėmai tasai žmogus, katras tingėdavo dirbtė, gerai žėmas neišpurindavo, žėmai maistėlio neduodavo, daigom patalalio nepaklodavo. Žemyna tokio neloimydavo, jį aplinkdavo, javų neaugindavo, neloimį po neloimas siųsdavo. Unksčiau lėtuviai savo Žėmį gerba ir mylajo, saugojo no priešų, kad jė nemindžiotų žemalas, bo ji golia supyktėn ir neduotėn derliaus, mėdžiai - vaisių, gyvuliai - prieauglio.

Žėmį maitintojų iš didalas pagarbos žmonas bučiuodavo. Dažniausiai bučiuodavo aidami gultėn, atsikėlį ar pradadami žėmas, statybų dorbus. Bučiuodavo 7 ar 12 kartų sakydami: „Žėma, motina mono, aš iš tavį asu, tu mani šeri, tu mani nešioji, tu mani ir po mirtės pasimsi.“ Ir kitokias maldalas kalbadavo.

Žėmį žmonas bučiuodavo, ir kė jų gyvėnimas keisdavos. Yr ažrašyta, kad apė Ponvėžį jaunoja, išvažiuodama iš savo tavų namų, pabučiuodavo tėvėliam runkas, poskum atsiklaupus bučiuodavo pastalaj Žėmį ir visus kėtrius stolo kampus sakydama: „Sudiev, jodoja Žemala, mono nešiotojėla. Bėgiojau maža būdama, bučiavau tavi rytas vakarėlis.“

Jėgu kas iš šeimos susruošdavo kelionan, labjausiai žiemų, visi atsiklaupį malsdavos, pabučiuodavo Žėmį, kad išvykįs sugrįžt sveikas ir gyvas namo.

Kad Dievo aplaidžia nebūt, ir raikia pėrprašyt Dievo, melstis. Vėnoj posakoj yr pasakyta, tėp melskis, tėp melskis, kad prokaitas bagtų, neba lašėt iš veido. Dabar prigalvota gražių gėsmių, nu alia tokios pas Dievų kažin jos ar banuveina...

Tokia Dievo valia, vienų baudžia, kitų glaudžia. Jėgu Dievas duoda badų, dos ir kuntrybį.

Unksčiau žmonas ir apsidirbdavo, ir pasmalsdavo... Tų soko ir mįsla - šėšios pusas lauki gulia, o septinta Dievo darži (savaitė).