 |
|
|
2024 m. balandžio 23 d., antradienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
IÅ¡DAVYSTÄ— IR JOS KAINA
Paminklinis akmuo buvusioje Kaluinų sodyboje, kuriÄ… 1945 metų rugpjÅ«Äio 10 d. sudegino okupantai su bendrininkais. AuÅ¡ros JonuÅ¡ytÄ—s nuotrauka Buvo skaidrus 1945 metų rugpjÅ«Äio dienos popietis. Kaip perkÅ«no trenksmÄ… iÅ¡ giedro dangaus iÅ¡girdome automatų salves. GryÄioje prie stalo buvome trise: mama, brolis ir aÅ¡. TÄ—tÄ— buvo iÅ¡vykÄ™s į Lebedžių kaimÄ…. ŽiÅ«rÄ—dami pro langÄ… pamatÄ—me, kaip bÅ«rys stribų pasilenkÄ™ lekia link kaimynų Rasiulių sodybos ir Å¡audo. Staiga mÅ«sų kambaryje nuo mÅ«rinÄ—s sienos prie krosnies Ä—mÄ— kristi tinkas. Tai buvo kulkos, pervÄ—rusios medinÄ™ namo sienÄ… ir smigusios į tinkÄ…. NesigirdÄ—jo jokio garso, tik krintantis tinkas rodÄ—, kad buvo Å¡audoma į mÅ«sų gyvenamÄ…jį namÄ…. Ä® langus jos nepataikÄ—, todÄ—l ir garso nesukÄ—lÄ—. Dievo palaima, kad mes likome gyvi ir nesužeisti. Toliau girdÄ—josi automatų tratÄ—jimas J. Rasiulio sodyboje. Pro namo langÄ… pamaÄiau, kaip, prisidengdamas mÅ«rine daržine, bÄ—ga žmogus. NepabÄ—gÄ™s nÄ— Å¡imto metrų jis suklupo. AÅ¡ jį atpažinau, nes tai buvo maždaug 400 metrų nuo mÅ«sų namo langų. Tai buvo kaimynų Rasiulių sÅ«nus Kazimieras. KodÄ—l suklupo? Pamaniau, gal jis atsiÅ¡audys gulomis. Pasirodo, jį pakirto besivejanÄių iÅ¡ paskos stribų kulka. Kas bus toliau? Ilgai laukti nereikÄ—jo. IÅ¡girdau duslų balsÄ… ir pamaÄiau, kaip jo kÅ«nas kilstelÄ—jo nuo žemÄ—s ir krito. MaÄiau ir suvokiau, kad Kazimieras, negalÄ—damas toliau bÄ—gti ir kovoti, susisprogdino. Kokia beprasmÄ— Å¡io jauno drÄ…saus vyro, kovotojo, baigtis. Jis ruoÅ¡Ä—si kovai, bet ne iki galo jai pasiruoÅ¡Ä—. Galima buvo tikÄ—ti, o gal ir bÅ«ti tikram, kad prie Rasiulių namų slÄ—pÄ—si partizanas Kazimieras su savo vienminÄiais, kartu klausÄ—si radijo iÅ¡ užsienio ir Ä—jo į žygius, buvo ta tikroji „paslaptis“, kuri ir atvedÄ— prie akivaizdžios iÅ¡davystÄ—s. Rasiulių užpuolimo scenarijus buvo gerai apgalvotas. KagÄ—bistai ir stribai, matyt, buvo įsitikinÄ™, kad dienos metu, bÅ«tent Äia, savo sodyboje, slepiasi ginkluotas jų prieÅ¡as. Ir jie, net nematydami gyvų žmonių, jau bÄ—gdami nuo vieÅ¡kelio link sodybos, be paliovos į jÄ… Å¡audÄ—. Å audÄ—, tikÄ—damiesi sukelti žmones ir su jais susidoroti. Jiems tai pavyko. Jie prarado tik vienÄ… stribÄ…, bet nukovÄ— partizanÄ…. AÅ¡, žiÅ«rÄ—damas pro savo namo langÄ…, aiÅ¡kiai maÄiau, kad prie susisprogdinusio Kazimiero niekas iÅ¡ užpuolikų nesiartino. StebÄ—jausi, kodÄ—l prie jo niekas neina. Ir Äia jie apsiriko. Nakties metu prie žuvusiojo prislinko Å¡iaip jau bailokas Rasiulio kaimynas VaitiekÅ«nas ir paÄ—mÄ— Kazimiero vokiÅ¡kÄ… automatÄ…, kurį vÄ—liau perdavÄ— partizanams. Tiesiog stebÄ—tina, kodÄ—l Å¡iuo grobiu nepasinaudojo KupiÅ¡kio stribai. Matyt, juos kaustÄ— patirta baimÄ—. Pusbrolio Petro iÅ¡sigelbÄ—jimas Kas buvo toliau, žinant okupantų veikimo braižą, nesunku įsivaizduoti. PrasidÄ—jo stribų kerÅ¡to lavina. Jie uždegÄ— visus Rasiulių sodybos namus, tarp jų ir gryÄiÄ…. Joje tuo metu buvo žuvusiojo Kazimiero tÄ—vas, Jonas Rasiulis, Albina RasiulienÄ— ir jos motina, Elžbieta KalkienÄ—. NeaiÅ¡ku, ar juos pradžioje nuÅ¡ovÄ— ir po to sudegino namÄ…, ar juos sudegino gyvus. TikÄ—tina, kad pastaroji versija tikslesnÄ—, nes rytojaus rytÄ… nuslinkÄ™ prie jų sudegusių namų radome prie gryÄios slenksÄio sudegusius žmonių kaulus. TaÄiau ne viskas buvo taip, kaip galvojome. PasirodÄ—, kad Jonas Rasiulis egzekucijos metu nežuvo, bet sugebÄ—jo pasislÄ—pti, nenukentÄ—jÄ™s vakaro priedangoje iÅ¡Å¡liaužė iÅ¡ deganÄio namo į rugių laukÄ… ir pabÄ—go. Toliau jis gyveno svetima pavarde kažkur netoli PandÄ—lio savo giminių aplinkoje. Stribų siautÄ—jimas tuo nesibaigÄ—. Jie grupelÄ—mis puolÄ— prie mÅ«sų ir kito J. Rasiulio kaimyno IndrelÄ—s namų. Su atkiÅ¡tais automatais įsibrovÄ™ į mÅ«sų kiemÄ…, užtiko jame mano mamÄ…, brolį VytautÄ…, mane ir pusbrolį PetrÄ…. TÄ—tÄ—s tuo laiku su mumis nebuvo. Visi labai iÅ¡sigandome. Petras sugudravo. Jis apsimetÄ— esÄ…s spekuliantas iÅ¡ Kauno ir vis kartojo, kad Äia atsidÅ«rÄ™s atsitiktinai. Jis rodÄ— rankoje turimÄ… laÅ¡inių ryÅ¡ulÄ—lį ir kaiÅ¡iojo savo dokumentus. Be to, į kalbÄ… įterpdavo rusiÅ¡kus žodžius. Mes, supratÄ™ apgaulÄ™, į pokalbį nesikiÅ¡ome ir jo vardu nevadinome. Petrui iÅ¡sigelbÄ—jimo viltį teikÄ— tai, kad jis mokÄ—jo rusiÅ¡kai ir tuo naudojosi, aiÅ¡kindamas rusiÅ¡kai kalbantiems kagÄ—bistams. Å ie gi visu tuo, kÄ… jis sakÄ—, nepatikÄ—jo ir nusivarÄ— jį prie vieÅ¡kelio, kur, matyt, buvo jų virÅ¡ininkai, egzekucijų organizatoriai. Petrui vaidyba pavyko. Jis rado kalbÄ… su enkavÄ—distų karininku, kuris, matydamas prieÅ¡ save rusiÅ¡kai kalbantį Kauno spekuliantÄ—lį, palaikÄ— jį savu ir paleido. Prie stribų maÅ¡inos atsitiktinai buvo įsipainiojÄ™s dar vienas kaimynas, kuris PetrÄ… pažino ir jau kitÄ… dienÄ… pasakojo, kad jis matÄ— stribų apsuptyje Kaluinų giminaitį. AÅ¡ gi žiÅ«riu ir savo akimis netikiu, kad Petras atsiskyrÄ— nuo stribų ir vienas eina vieÅ¡keliu PandÄ—lio kryptimi. Jau tada man kilo mintis, kuri ateityje pravertÄ—: „Okupantus galima apgauti, tik reikia drÄ…sos ir Å¡iek tiek vaidybos.“ Stribų siautÄ—jimas Stribai nebÅ«tų stribai, jie Ä—mÄ— kratyti mÅ«sų namus, raustis spintose ir tai, kas tinkamo, kimÅ¡ti sau į kiÅ¡enes. Mama su aÅ¡aromis maldavo, kad vienÄ… ar kitÄ… daiktelį paliktų nepagrobÄ™. Vienas iÅ¡ jų jau derinosi beveik naujus man nupirktus batus, bet mama iÅ¡praÅ¡Ä— juos palikti. StebÄ—tina stribo mielaÅ¡irdystÄ—. Matyt, virÅ¡ininkai savo pavaldiniams buvo davÄ™ nurodymus viskÄ… sudeginti, nes tuo laiku jau skendÄ—jo liepsnose Rasiulių ir jų kaimyno IndrelÄ—s namai.
Kryžius buvusioje Zolubų sodyboje, kurios buvusiame alksnyne palei vieÅ¡kelį ir atokesniame beržyne slÄ—pdavosi partizanai. Kai artÄ—davo saugumieÄiai ar stribai, sodyboje buvÄ™ partizanai prisidengdami krÅ«mais ir beržynu pasitraukdavo į RokiÅ¡kio rajonÄ…. Kurį laikÄ… Zolubų sodyboje gyveno partizanÄ— Diana GlemžaitÄ—, o kaimyno Vlado Gurklio klojime jÄ… sutuokÄ— su partizanu Juozu Bulovu Alizavos klebonas Juozas Merkys. AuÅ¡ros JonuÅ¡ytÄ—s nuotrauka Žaidimas su ugnimi Tuo momentu įvyko dar vienas netikÄ—tumas. Mat brolis Vytautas kartu su savo bendraminÄiais grožėdavosi sparneliais pasipuoÅ¡usiomis raketomis, kurių, praūžus frontui, liko primÄ—tyta laukuose. Jie, nepaisydami tÄ—tÄ—s perspÄ—jimų ir „grasinimų“, slÄ—pdamiesi jų prisineÅ¡Ä— į daržinÄ™ ir sukrovÄ— po Å¡ienu. Ugniai apÄ—mus pastatÄ…, jos Ä—mÄ— sproginÄ—ti, drebindamos visÄ… kiemÄ…. Stribai krÅ«pÄiojo ir Å¡aukÄ—: „Matai, kaip jÅ«s ruoÅ¡Ä—tÄ—s prieÅ¡ mus, kiek jÅ«s turite ginklų.“ AtÄ—jo eilÄ— padegti namÄ…. Maniau, kad jo nelies, juk jis buvo toks gražus, neperdedu. Jis iÅ¡siskyrÄ— savo grožiu iÅ¡ kaimynų namų ir puoÅ¡Ä— apylinkÄ™. Bet kur tau. IÅ¡rausÄ™ visus kambarius ir spintas ir pasiglemžę, kas jiems tiko, vienas jų nuslinko į kamarÄ…. AÅ¡ jam iÅ¡ paskos. Matau, kad jis ruoÅ¡iasi piktadarybei – namo padegimui. PraÅ¡au, kad jis to nedarytų. TaÄiau skrebas jau plÄ—Å¡ia nuo sienų tapetus įkurams. Å iuo momentu man dingtelÄ—jo mintis, jei Petras bÅ«tų sumanÄ™s slÄ—ptis palÄ—pÄ—s slÄ—ptuvÄ—je, kas nutiktų dabar, kai stribas kiÅ¡a degtukÄ… prie tapetų gniužulio. Antra vertus, Petras, truputį rizikuodamas ir tam tikru momentu prisidengdamas sodyba, galÄ—jo trauktis link SuvaidiÅ¡kÄ—lių. Tai daryti jis pabÅ«go, be to, matyt, pasitikÄ—jo turimais dirbtiniais dokumentais, kuriuos vis kaiÅ¡iojo stribams po nosimi. Stribas drÄ…siai vykdÄ— virÅ¡ininkų nurodymas. Jis žinojo, kÄ… daro. PadegÄ— kambaryje paruoÅ¡tus popierius ir baldus. Trindamas akis iÅ¡slinko į kitÄ… kambarį manydamas, kad kas nors dar liko telpanÄio į kiÅ¡enes ar po skvernu. O aÅ¡, praradÄ™s baimÄ—s jausmÄ…, rankomis ir kojomis užgesinau ugnį ir toliau slankiojau paskui stribÄ…, lyg rodydamas, kad aÅ¡ niekuo nekaltas, nebijau. Staiga stribui kilo įtarimas, kodÄ—l nesiveržia ugnis iÅ¡ kamaros. Jis atsidaro duris ir mato, kad ugnis užgesusi. Ir Å¡Ä—toniÅ¡kÄ… turto naikinimo procedÅ«rÄ… kartoja iÅ¡ naujo, net neįtardamas, kad ugnies užgesimas tai mano darbas. AÅ¡ vÄ—l jo maldauju, kad nedegintų namo. Mama pasimetusi, verkia ir praÅ¡o pasigailÄ—ti. Brolis – Äia pat, jis irgi verkia, iÅ¡blyÅ¡kÄ™s iÅ¡ baimÄ—s ir iÅ¡gÄ…sÄio. Stribas nepermaldaujamas. Jo smegenyse, matyt, virba mintis: „GreiÄiau dorokis su buožių turtu, degink nesigailÄ—damas.“ Jis tÄ… ir daro, vÄ—l nuo sienos plÄ—Å¡ia popierius, vÄ—l kamaroje kuria laužą ir po to smunka į kiemÄ…. VÄ—l nejuÄiomis įslenku į kamarÄ… ir greitai užgesinu liepsnas, net, rodos, nebijodamas, kad stribas mane užklups. AÅ¡ jau tampu jo bendrininku. Jis žaidžia ugnimi, aÅ¡ taip pat žaidžiu ugnimi. Dirbame abu, Å¡alia vienas kito ir, atrodo, per daug nesipykstame. Tai gal dÄ—l ko nors galÄ—tume ir susitarti, juk jis žmogus ir aÅ¡ žmogus. Abu žmonÄ—s. Bet va, esama tarp mÅ«sų nemažo skirtumo. Jis vykdo genocidÄ… prieÅ¡ tÄ… Å¡alį, kurioje jis gyvena, kuri jį peni, bet jo, primato, smegenys neleidžia jam to suprasti. Jis degeneratas, padedantis kurti komunistinį rytojų. Taigi jo tik žmogaus povyza. Tuo metu dega mÅ«sų pastatai, sproginÄ—ja daržinÄ—je suslÄ—pti artilerijos sviediniai. Kitas stribas padegÄ— ir atokiau buvusiÄ… pirtelÄ™, kuri gražiai derinosi prie kÅ«dros, buvo tvarkinga. TÄ—tÄ— po viso to įvykio kalbÄ—jo: „Kad nors pirtelÄ™ bÅ«tų palikÄ™, turÄ—tume kur laikinai gyventi.“ O namas, kaip užkerÄ—tas, nedega. Stribas vÄ—l atsiduria kamaroje. AÅ¡ nuo jo nesitraukiu. ÄŒia jam likusių smegenų užteko, kad suvoktų, kas trukdo atlikti užsakytÄ… uždavinį. Jis kamaroje jau treÄiÄ… kartÄ…. VÄ—l užkuria ugnį ir atstatÄ™s Å¡autuvÄ… mane iÅ¡varo lauk. Palaukia, kol ugnis ima veržtis pro langus. Tada ramiai pasiÅ¡alina. Darbas atliktas. PraradÄ™ visÄ… turtÄ… Mamos, brolio ir mano akyse greitai dingsta turtas, kurį tÄ—vai kaupÄ— visÄ… gyvenimÄ…. Å tai kÄ… reiÅ¡kia okupacija, Å¡tai kÄ… reiÅ¡kia tarybų valdžia. Galvoje man sukosi kerÅ¡to, neapykantos mintys. Dar spÄ—jau iÅ¡ deganÄio namo iÅ¡tempti patalynÄ™ ir kai kuriuos drabužius į kiemÄ… ir iÅ¡sklaidyti juos toliau nuo liepsnojanÄių namo sienų. Tuo tarpu dangus apsiniaukÄ—, Ä—mÄ— lyti. Bet kÄ… galÄ—jo pagelbÄ—ti dangus, kai griÅ«na komunistinÄ— lavina ant tokios mažos valstybÄ—lÄ—s, kaip Lietuva. Apie deganÄius pastatus lakstÄ— iÅ¡sigandÄ™ arkliai, žvygavo savo guolių netekusios kiaulÄ—s. Trys vienu metu deganÄios sodybos ryÅ¡kiai nuÅ¡vietÄ— dangaus skliautÄ… ir dar kartÄ… praneÅ¡Ä— apie tamsÄ…, atÄ—jusiÄ… iÅ¡ rytų ir apgaubusiÄ… mÅ«sų Å¡alį. Mes trise, lyg Å¡eÅ¡Ä—liai, slinkome pas mÅ«sų artimiausiÄ… giminaitÄ™, mamos tetÄ… MarijÄ… StanionienÄ™. Apie kÄ… mes tada kalbÄ—jome, nežinau. Gal ir nieko nekalbÄ—jome, nes ir taip viskas buvo aiÅ¡ku. Išžudyti kaimynai, mes praradÄ™ visÄ… turtÄ… ir paversti padegÄ—liais. LaimÄ—, kad giminaiÄiui pavyko apmulkinti enkavÄ—distus ir pasprukti iÅ¡ jų nagų. RytÄ… grįžome į egzekucijų vietÄ…, apžiÅ«rÄ—jome gaisravietes ir susirinkome prie žuvusio Kazimiero Rasiulio lavono. Delsti nebuvo galima, nes kiekvienu momentu galÄ—jo pasirodyti stribai. Greitomis buvo sukaltas karstas, kuris daugiau panÄ—Å¡Ä—jo į pailgÄ… dėžę. BronÄ— KatelytÄ— jÄ… iÅ¡klojo balta drobule ir įkÄ—lÄ—me į jÄ… granatos sumaitotÄ… Kazimiero kÅ«nÄ…. AÅ¡ rinkau aplink iÅ¡simÄ—Äiusias jo kÅ«no dalelytes ir dÄ—jau į karstÄ…. DuobÄ™ pasikeisdami kasÄ— kaimynai: mano tÄ—tÄ—, VaitiekÅ«nas, MikÄ—nas ir kiti, kurių neprisimenu. Prie iÅ¡kilusio kapo kauburÄ—lio sustojome, persižegnojome ir prižadÄ—jome, kad ateityje partizanÄ… KazimierÄ… perlaidosime į LaukminiÅ¡kių kaimo kapines. Deja, pažadas iki Å¡iol liko neįgyvendintas, nes iÅ¡kilo sunkumai surasti jo kapÄ…, kai kolÅ«kio traktoriai arÄ— laukus skersai ir iÅ¡ilgai ir iÅ¡trynÄ— bet kokias laidojimo žymes. Be to, buvo pasklidusios kalbos, kad kažkas Kazimiero palaikus iÅ¡kasÄ— ir palaidojo kapinÄ—se. KalbÄ—ta, kad tai daryta nakties metu. Å ia versija leidžia tikÄ—ti ta realybÄ—, kad per stribų antpuolį liko gyvas Kazimiero tÄ—vas, Jonas Rasiulis. KitÄ… rytÄ… po įvykusios tragedijos sužinojau dar vienÄ… piktadarybÄ™, bÅ«tent: baudÄ—jai, važiuodami „operacijon“ iÅ¡ Gindvilių kaimo paÄ—mÄ— GabrÄ—nus – brolį ir seserį. Juos įsisodino į sunkvežimį ir atsivežė prie Rasiulių sodybos, galbÅ«t kaip įkaitus. AtvažiavÄ™ GabrÄ—nui įsakÄ— bÄ—gti ir į bÄ—gantį per dobilų laukÄ… Ä—mÄ— Å¡audyti. PaÅ¡autas jis parkrito, o vÄ—liau pabÄ—go. Jo seserį norÄ—jo įmesti į deganÄiÄ… Rasiulių jaujÄ…, bet deganÄios jaujos liepsnos jiems neleido arÄiau prieiti. NumetÄ™ jÄ… jaujos paÅ¡alÄ—je, jie tikÄ—josi, kad krisdamas degantis stogas ant jos užkris ir taip bus atsikratyta Å¡ia liudininke. Kai baudÄ—jai pasitraukÄ—, GabrÄ—naitÄ— nuÅ¡liaužė į Äia pat buvusiÄ… kÅ«drÄ… ir pasinÄ—rÄ— į vandenį. Taip ji apsisaugojo nuo deganÄios jaujos karÅ¡Äio ir stribų akių. RytÄ… prie kÅ«dros susirinkÄ™ žmonÄ—s, iÅ¡ kurių prisimenu ZolubienÄ™, vandenyje pamatÄ— gulinÄiÄ…, suÅ¡alusiÄ…, drebanÄiÄ… merginÄ…. Ji sakÄ—si, kad visÄ… naktį iÅ¡gulÄ—jusi vandenyje, pylusi jį ant veido, nes jis degÄ™s nuo skausmo. MikÄ—nas greitai pakinkÄ— arklį ir nuvežė jÄ… į KupiÅ¡kio ligoninÄ™. Ä® ligoninÄ™ kreipÄ—si ir perÅ¡autas jos brolis, taÄiau ligoninÄ—je jį areÅ¡tavo ir iÅ¡vežė į lagerį, kur ketvirtaisiais kalinimo metais žuvo. Pilnas baimÄ—s gyvenimas Mums prasidÄ—jo naujas, visiÅ¡kai neaiÅ¡kus, pilnas baimÄ—s gyvenimas, taÄiau gyventi reikÄ—jo. Buvo tikÄ—tina, kad likusius gyvuosius, t. y. mus, kaip tariamus prieÅ¡us, suÄiups ir kur nors iÅ¡siųs. Tuoj buvo pareikalauta į KupiÅ¡kį atvykti tÄ—tei. Jis suskubo giminÄ—ms ir kaimynams iÅ¡skirstyti gyvulius. Nuo tada M. StanionienÄ—s namai tapo ne tik laikina, bet ir nuolatine mÅ«sų visų, tarp jų ir besislapstanÄio Petro, pastoge. TÄ—tÄ— nuvykÄ™s į KupiÅ¡kį daugiau iÅ¡ ten negrįžo. Buvo raginimų ir vilÄių, kad reikiamai pavaiÅ¡inus visÄ… tÄ… stribyno Å¡utvÄ™, bÅ«siÄ…s vilÄių palengvinimas. Ar buvo galima sugalvoti ir skleisti didesnį pasityÄiojimÄ…, kaip vaiÅ¡inti tuos menkaproÄius, bet mama ir moÄiutÄ— StanionienÄ— Ä—mÄ—si Å¡io priverstinai niekingo reikalo. Jos vežė į KupiÅ¡kį maistÄ…, pirko alų, degtinÄ™: „Štai gerkite ir valgykite, tik paleiskite tÄ—tÄ™.“ SakÄ—, kad jie bÅ«dami įkauÅ¡Ä™ gyrÄ—si savo narsumu, meile tarybinei tvarkai. Apie tÄ—tÄ—s paleidimÄ… Å¡ioje stribų Å¡utvÄ—je kalbos nebuvo. Jis buvo apkaltintas ryÅ¡ių palaikymu su „banditų“ Å¡eima. Tai, atseit, rodÄ…s ir iÅ¡mintas tarp abiejų sodybų takas. Apie tÄ—tÄ—s padÄ—tį mums nei tuo metu, nei vÄ—liau niekas nepraneÅ¡Ä—, ir tik praÄ—jus daugiau kaip metams sužinojome, kad tÄ—tÄ— nuteistas penkeriems metams. Buvo nežinia, kÄ… tarybų valdžia jam buvo padariusi iki to laiko. Tada paskutinį kartÄ… tÄ—tÄ™ maÄiau praÄ—jus keletui dienų po praūžusių mÅ«sų kaime įvykių. Tai įvyko visiÅ¡kai atsitiktinai, kai eidamas KupiÅ¡kyje, Matulionio gatvÄ—s pradžioje, pamaÄiau sunkvežimį, kuriame ant maišų sÄ—dÄ—jo tÄ—tÄ—. Kiek toliau nuo jo buvo įsitaisÄ™s su Å¡autuvu rankose stribas. PrisiartinÄ™s prie maÅ¡inos stabtelÄ—jau ir susijaudinÄ™s pradÄ—jau su tÄ—te kalbÄ—tis. Jis man pasakÄ—, kad toliau mokyÄiaus, dabar tai esÄ… svarbiausia. Stribas į mus žiÅ«rÄ—jo ir tylÄ—jo. Kiek suabejojÄ™s, norÄ—jau pasistoti ant maÅ¡inos borto ir su tÄ—te atsisveikinti, nes jis prasitarÄ—, kad bus vežamas į Panevėžį. Å iuo momentu stribas sujudo, mostelÄ—jo ranka ir pakreipÄ— Å¡autuvo vamzdį, lyg sakydamas, kad aÅ¡ pasitraukÄiau. Tuo mÅ«sų pokalbis su tÄ—te ir baigÄ—si. O atsisveikinti su tÄ—te, kaip sÅ«nui, nebuvo leista. TÄ—tÄ—s sakytus žodžius dÄ—l tolimesnio mokymosi įsiminiau. Ä®siminÄ— juos ir tÄ—tÄ—, nes grįžęs iÅ¡ katorgos manÄ™s klausÄ—: „Ar atsimeni, kai aÅ¡ tau sakiau, kad neapleistum mokslo.“ Manau, kad jam, kai jau niekuo negalÄ—jo padÄ—ti savo vaikams, buvo labai svarbus Å¡is priminimas ir raginimas. Tai ir viskas, kÄ… galÄ—jau praneÅ¡ti apie tragiÅ¡kus 1945 metų LaukminiÅ¡kių kaimo įvykius, kurie verÄia juos susieti su galima iÅ¡davyste. Mano Å¡eima, buvusi įtraukta į tremiamųjų sÄ…raÅ¡us, netekusi turto ir „atsisveikinusi“ su Å¡eimos galva, Albinu Kaluina, rado materialinį prieglobstį pas artimÄ… giminaitÄ™, MarijÄ… StanionienÄ™. AÅ¡ iÅ¡vykau mokytis į KaunÄ…, brolis Vytautas su mama apsigyveno Panevėžyje ir mokÄ—si Mokytojų seminarijoje, pusbrolis Petras, turÄ—damas suklastotus dokumentus, įsidarbino Panevėžio „Kalnapilio“ alaus gamykloje. 2016 metai Prisiminimai publikuojami pirmÄ… kartÄ… 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai Adalbertas, Adalberta, Albrechtas, Daugas, Daugauda, Daugaudas, Juras, Jurga, Jurgis, Jurgita, Vaitiekus, Vyga, Vygailas, VygailÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 005 791 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
