Kupiškėnų mintys

2020 m. sausio 23 d., ketvirtadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

IŠDAVYSTĖ IR JOS KAINA

Gediminas KALUINA

2017−03−07

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Paminklinis akmuo buvusioje Kaluinų sodyboje, kurią 1945 metų rugpjūčio 10 d. sudegino okupantai su bendrininkais.
Aušros Jonušytės nuotrauka
Partizano Kazimiero žūtis

Buvo skaidrus 1945 metų rugpjūčio dienos popietis. Kaip perkūno trenksmą iš giedro dangaus išgirdome automatų salves. Gryčioje prie stalo buvome trise: mama, brolis ir aš. Tėtė buvo išvykęs į Lebedžių kaimą. Žiūrėdami pro langą pamatėme, kaip būrys stribų pasilenkę lekia link kaimynų Rasiulių sodybos ir šaudo. Staiga mūsų kambaryje nuo mūrinės sienos prie krosnies ėmė kristi tinkas. Tai buvo kulkos, pervėrusios medinę namo sieną ir smigusios į tinką. Nesigirdėjo jokio garso, tik krintantis tinkas rodė, kad buvo šaudoma į mūsų gyvenamąjį namą. Į langus jos nepataikė, todėl ir garso nesukėlė. Dievo palaima, kad mes likome gyvi ir nesužeisti. Toliau girdėjosi automatų tratėjimas J. Rasiulio sodyboje. Pro namo langą pamačiau, kaip, prisidengdamas mūrine daržine, bėga žmogus. Nepabėgęs nė šimto metrų jis suklupo. Aš jį atpažinau, nes tai buvo maždaug 400 metrų nuo mūsų namo langų. Tai buvo kaimynų Rasiulių sūnus Kazimieras. Kodėl suklupo? Pamaniau, gal jis atsišaudys gulomis. Pasirodo, jį pakirto besivejančių iš paskos stribų kulka. Kas bus toliau? Ilgai laukti nereikėjo. Išgirdau duslų balsą ir pamačiau, kaip jo kūnas kilstelėjo nuo žemės ir krito. Mačiau ir suvokiau, kad Kazimieras, negalėdamas toliau bėgti ir kovoti, susisprogdino. Kokia beprasmė šio jauno drąsaus vyro, kovotojo, baigtis. Jis ruošėsi kovai, bet ne iki galo jai pasiruošė. Galima buvo tikėti, o gal ir būti tikram, kad prie Rasiulių namų slėpėsi partizanas Kazimieras su savo vienminčiais, kartu klausėsi radijo iš užsienio ir ėjo į žygius, buvo ta tikroji „paslaptis“, kuri ir atvedė prie akivaizdžios išdavystės. Rasiulių užpuolimo scenarijus buvo gerai apgalvotas. Kagėbistai ir stribai, matyt, buvo įsitikinę, kad dienos metu, būtent čia, savo sodyboje, slepiasi ginkluotas jų priešas. Ir jie, net nematydami gyvų žmonių, jau bėgdami nuo vieškelio link sodybos, be paliovos į ją šaudė. Šaudė, tikėdamiesi sukelti žmones ir su jais susidoroti. Jiems tai pavyko. Jie prarado tik vieną stribą, bet nukovė partizaną. Aš, žiūrėdamas pro savo namo langą, aiškiai mačiau, kad prie susisprogdinusio Kazimiero niekas iš užpuolikų nesiartino. Stebėjausi, kodėl prie jo niekas neina. Ir čia jie apsiriko. Nakties metu prie žuvusiojo prislinko šiaip jau bailokas Rasiulio kaimynas Vaitiekūnas ir paėmė Kazimiero vokišką automatą, kurį vėliau perdavė partizanams. Tiesiog stebėtina, kodėl šiuo grobiu nepasinaudojo Kupiškio stribai. Matyt, juos kaustė patirta baimė.

Pusbrolio Petro išsigelbėjimas

Kas buvo toliau, žinant okupantų veikimo braižą, nesunku įsivaizduoti. Prasidėjo stribų keršto lavina. Jie uždegė visus Rasiulių sodybos namus, tarp jų ir gryčią. Joje tuo metu buvo žuvusiojo Kazimiero tėvas, Jonas Rasiulis, Albina Rasiulienė ir jos motina, Elžbieta Kalkienė. Neaišku, ar juos pradžioje nušovė ir po to sudegino namą, ar juos sudegino gyvus. Tikėtina, kad pastaroji versija tikslesnė, nes rytojaus rytą nuslinkę prie jų sudegusių namų radome prie gryčios slenksčio sudegusius žmonių kaulus. Tačiau ne viskas buvo taip, kaip galvojome. Pasirodė, kad Jonas Rasiulis egzekucijos metu nežuvo, bet sugebėjo pasislėpti, nenukentėjęs vakaro priedangoje iššliaužė iš degančio namo į rugių lauką ir pabėgo. Toliau jis gyveno svetima pavarde kažkur netoli Pandėlio savo giminių aplinkoje.

Stribų siautėjimas tuo nesibaigė. Jie grupelėmis puolė prie mūsų ir kito J. Rasiulio kaimyno Indrelės namų. Su atkištais automatais įsibrovę į mūsų kiemą, užtiko jame mano mamą, brolį Vytautą, mane ir pusbrolį Petrą. Tėtės tuo laiku su mumis nebuvo. Visi labai išsigandome. Petras sugudravo. Jis apsimetė esąs spekuliantas iš Kauno ir vis kartojo, kad čia atsidūręs atsitiktinai. Jis rodė rankoje turimą lašinių ryšulėlį ir kaišiojo savo dokumentus. Be to, į kalbą įterpdavo rusiškus žodžius. Mes, supratę apgaulę, į pokalbį nesikišome ir jo vardu nevadinome. Petrui išsigelbėjimo viltį teikė tai, kad jis mokėjo rusiškai ir tuo naudojosi, aiškindamas rusiškai kalbantiems kagėbistams. Šie gi visu tuo, ką jis sakė, nepatikėjo ir nusivarė jį prie vieškelio, kur, matyt, buvo jų viršininkai, egzekucijų organizatoriai. Petrui vaidyba pavyko. Jis rado kalbą su enkavėdistų karininku, kuris, matydamas prieš save rusiškai kalbantį Kauno spekuliantėlį, palaikė jį savu ir paleido. Prie stribų mašinos atsitiktinai buvo įsipainiojęs dar vienas kaimynas, kuris Petrą pažino ir jau kitą dieną pasakojo, kad jis matė stribų apsuptyje Kaluinų giminaitį. Aš gi žiūriu ir savo akimis netikiu, kad Petras atsiskyrė nuo stribų ir vienas eina vieškeliu Pandėlio kryptimi. Jau tada man kilo mintis, kuri ateityje pravertė: „Okupantus galima apgauti, tik reikia drąsos ir šiek tiek vaidybos.“

Stribų siautėjimas

Stribai nebūtų stribai, jie ėmė kratyti mūsų namus, raustis spintose ir tai, kas tinkamo, kimšti sau į kišenes. Mama su ašaromis maldavo, kad vieną ar kitą daiktelį paliktų nepagrobę. Vienas iš jų jau derinosi beveik naujus man nupirktus batus, bet mama išprašė juos palikti. Stebėtina stribo mielaširdystė.
Matyt, viršininkai savo pavaldiniams buvo davę nurodymus viską sudeginti, nes tuo laiku jau skendėjo liepsnose Rasiulių ir jų kaimyno Indrelės namai.

Kryžius buvusioje Zolubų sodyboje, kurios buvusiame alksnyne palei vieškelį ir atokesniame beržyne slėpdavosi partizanai. Kai artėdavo saugumiečiai ar stribai, sodyboje buvę partizanai prisidengdami krūmais ir beržynu pasitraukdavo į Rokiškio rajoną. Kurį laiką Zolubų sodyboje gyveno partizanė Diana Glemžaitė, o kaimyno Vlado Gurklio klojime ją sutuokė su partizanu Juozu Bulovu Alizavos klebonas Juozas Merkys.
Aušros Jonušytės nuotrauka
Žiūriu, kad jau dega ir mūsų tvarto bei klojimo šiaudiniai stogai. Greitai nubėgau į kiaulidę, kur dar ramiai kriuksėjo mūsų kiaulės. Jos apsidžiaugę, kad aš atnešiau ėdalo, sukilo. Delsimui laiko nebuvo, nes ties tvarto durimis nuo stogo jau krito degančios šiaudų gniūžtės. Reikėjo gelbėti kiaules. Tai buvo ne tik jų gyvasties reikalas, bet ir mūsų šeimos turtas. Sukaupęs jėgas išgrioviau gardą ir ėmiau kiaules varyti lauk. Bet jos sukosi aplink mane ir pro duris nė viena, nors tu ką. Matyt, jos bijojo nuo stogo krintančių degančių šiaudų. Be to, buvau girdėjęs, kad išvaryti gyvulį iš degančio namo esą sunku. Tada aš joms, nabagėms, su lenta per nugaras, per nugaras vienai, kitai, kol galiausiai visos, kaip cirko arenoje, viena paskui kitą išmovė pro degančius šiaudų žiedus. Kovodamas su kiaulėmis ir dusdamas nuo dūmų, mėšluota vinimi dar persidūriau ir pėdą ir po to ilgai šlubavau. Vištų išgelbėti nepavyko, jos visos sudegė. Stribai tuo laiku „darbavosi“ gyvenamajame name. Jie vis tikėjosi, kad mūsų name yra paslėpta kokių nors gėrybių, ir įniko raustis po spintas ir stalčius, delsdami namo padegimą. Jiems buvo svarbu, kad ko nors vertingo, telpančio į kišenę ar po skvernu, nepražiopsotų.

Žaidimas su ugnimi

Tuo momentu įvyko dar vienas netikėtumas. Mat brolis Vytautas kartu su savo bendraminčiais grožėdavosi sparneliais pasipuošusiomis raketomis, kurių, praūžus frontui, liko primėtyta laukuose. Jie, nepaisydami tėtės perspėjimų ir „grasinimų“, slėpdamiesi jų prisinešė į daržinę ir sukrovė po šienu. Ugniai apėmus pastatą, jos ėmė sproginėti, drebindamos visą kiemą. Stribai krūpčiojo ir šaukė: „Matai, kaip jūs ruošėtės prieš mus, kiek jūs turite ginklų.“
Atėjo eilė padegti namą. Maniau, kad jo nelies, juk jis buvo toks gražus, neperdedu. Jis išsiskyrė savo grožiu iš kaimynų namų ir puošė apylinkę. Bet kur tau. Išrausę visus kambarius ir spintas ir pasiglemžę, kas jiems tiko, vienas jų nuslinko į kamarą.

Aš jam iš paskos. Matau, kad jis ruošiasi piktadarybei – namo padegimui. Prašau, kad jis to nedarytų. Tačiau skrebas jau plėšia nuo sienų tapetus įkurams. Šiuo momentu man dingtelėjo mintis, jei Petras būtų sumanęs slėptis palėpės slėptuvėje, kas nutiktų dabar, kai stribas kiša degtuką prie tapetų gniužulio. Antra vertus, Petras, truputį rizikuodamas ir tam tikru momentu prisidengdamas sodyba, galėjo trauktis link Suvaidiškėlių. Tai daryti jis pabūgo, be to, matyt, pasitikėjo turimais dirbtiniais dokumentais, kuriuos vis kaišiojo stribams po nosimi. Stribas drąsiai vykdė viršininkų nurodymas. Jis žinojo, ką daro. Padegė kambaryje paruoštus popierius ir baldus. Trindamas akis išslinko į kitą kambarį manydamas, kad kas nors dar liko telpančio į kišenes ar po skvernu. O aš, praradęs baimės jausmą, rankomis ir kojomis užgesinau ugnį ir toliau slankiojau paskui stribą, lyg rodydamas, kad aš niekuo nekaltas, nebijau. Staiga stribui kilo įtarimas, kodėl nesiveržia ugnis iš kamaros. Jis atsidaro duris ir mato, kad ugnis užgesusi. Ir šėtonišką turto naikinimo procedūrą kartoja iš naujo, net neįtardamas, kad ugnies užgesimas tai mano darbas. Aš vėl jo maldauju, kad nedegintų namo. Mama pasimetusi, verkia ir prašo pasigailėti. Brolis – čia pat, jis irgi verkia, išblyškęs iš baimės ir išgąsčio. Stribas nepermaldaujamas. Jo smegenyse, matyt, virba mintis: „Greičiau dorokis su buožių turtu, degink nesigailėdamas.“ Jis tą ir daro, vėl nuo sienos plėšia popierius, vėl kamaroje kuria laužą ir po to smunka į kiemą.
Vėl nejučiomis įslenku į kamarą ir greitai užgesinu liepsnas, net, rodos, nebijodamas, kad stribas mane užklups.

Aš jau tampu jo bendrininku. Jis žaidžia ugnimi, aš taip pat žaidžiu ugnimi. Dirbame abu, šalia vienas kito ir, atrodo, per daug nesipykstame. Tai gal dėl ko nors galėtume ir susitarti, juk jis žmogus ir aš žmogus. Abu žmonės. Bet va, esama tarp mūsų nemažo skirtumo. Jis vykdo genocidą prieš tą šalį, kurioje jis gyvena, kuri jį peni, bet jo, primato, smegenys neleidžia jam to suprasti. Jis degeneratas, padedantis kurti komunistinį rytojų. Taigi jo tik žmogaus povyza.

Tuo metu dega mūsų pastatai, sproginėja daržinėje suslėpti artilerijos sviediniai. Kitas stribas padegė ir atokiau buvusią pirtelę, kuri gražiai derinosi prie kūdros, buvo tvarkinga. Tėtė po viso to įvykio kalbėjo: „Kad nors pirtelę būtų palikę, turėtume kur laikinai gyventi.“
O namas, kaip užkerėtas, nedega. Stribas vėl atsiduria kamaroje. Aš nuo jo nesitraukiu. Čia jam likusių smegenų užteko, kad suvoktų, kas trukdo atlikti užsakytą uždavinį. Jis kamaroje jau trečią kartą. Vėl užkuria ugnį ir atstatęs šautuvą mane išvaro lauk. Palaukia, kol ugnis ima veržtis pro langus. Tada ramiai pasišalina. Darbas atliktas.

Praradę visą turtą

Mamos, brolio ir mano akyse greitai dingsta turtas, kurį tėvai kaupė visą gyvenimą. Štai ką reiškia okupacija, štai ką reiškia tarybų valdžia. Galvoje man sukosi keršto, neapykantos mintys. Dar spėjau iš degančio namo ištempti patalynę ir kai kuriuos drabužius į kiemą ir išsklaidyti juos toliau nuo liepsnojančių namo sienų. Tuo tarpu dangus apsiniaukė, ėmė lyti. Bet ką galėjo pagelbėti dangus, kai griūna komunistinė lavina ant tokios mažos valstybėlės, kaip Lietuva. Apie degančius pastatus lakstė išsigandę arkliai, žvygavo savo guolių netekusios kiaulės. Trys vienu metu degančios sodybos ryškiai nušvietė dangaus skliautą ir dar kartą pranešė apie tamsą, atėjusią iš rytų ir apgaubusią mūsų šalį.

Mes trise, lyg šešėliai, slinkome pas mūsų artimiausią giminaitę, mamos tetą Mariją Stanionienę. Apie ką mes tada kalbėjome, nežinau. Gal ir nieko nekalbėjome, nes ir taip viskas buvo aišku. Išžudyti kaimynai, mes praradę visą turtą ir paversti padegėliais. Laimė, kad giminaičiui pavyko apmulkinti enkavėdistus ir pasprukti iš jų nagų.

Rytą grįžome į egzekucijų vietą, apžiūrėjome gaisravietes ir susirinkome prie žuvusio Kazimiero Rasiulio lavono. Delsti nebuvo galima, nes kiekvienu momentu galėjo pasirodyti stribai. Greitomis buvo sukaltas karstas, kuris daugiau panėšėjo į pailgą dėžę. Bronė Katelytė ją išklojo balta drobule ir įkėlėme į ją granatos sumaitotą Kazimiero kūną. Aš rinkau aplink išsimėčiusias jo kūno dalelytes ir dėjau į karstą. Duobę pasikeisdami kasė kaimynai: mano tėtė, Vaitiekūnas, Mikėnas ir kiti, kurių neprisimenu. Prie iškilusio kapo kauburėlio sustojome, persižegnojome ir prižadėjome, kad ateityje partizaną Kazimierą perlaidosime į Laukminiškių kaimo kapines. Deja, pažadas iki šiol liko neįgyvendintas, nes iškilo sunkumai surasti jo kapą, kai kolūkio traktoriai arė laukus skersai ir išilgai ir ištrynė bet kokias laidojimo žymes. Be to, buvo pasklidusios kalbos, kad kažkas Kazimiero palaikus iškasė ir palaidojo kapinėse. Kalbėta, kad tai daryta nakties metu. Šia versija leidžia tikėti ta realybė, kad per stribų antpuolį liko gyvas Kazimiero tėvas, Jonas Rasiulis.

Kitą rytą po įvykusios tragedijos sužinojau dar vieną piktadarybę, būtent: baudėjai, važiuodami „operacijon“ iš Gindvilių kaimo paėmė Gabrėnus – brolį ir seserį. Juos įsisodino į sunkvežimį ir atsivežė prie Rasiulių sodybos, galbūt kaip įkaitus. Atvažiavę Gabrėnui įsakė bėgti ir į bėgantį per dobilų lauką ėmė šaudyti. Pašautas jis parkrito, o vėliau pabėgo. Jo seserį norėjo įmesti į degančią Rasiulių jaują, bet degančios jaujos liepsnos jiems neleido arčiau prieiti. Numetę ją jaujos pašalėje, jie tikėjosi, kad krisdamas degantis stogas ant jos užkris ir taip bus atsikratyta šia liudininke. Kai baudėjai pasitraukė, Gabrėnaitė nušliaužė į čia pat buvusią kūdrą ir pasinėrė į vandenį. Taip ji apsisaugojo nuo degančios jaujos karščio ir stribų akių. Rytą prie kūdros susirinkę žmonės, iš kurių prisimenu Zolubienę, vandenyje pamatė gulinčią, sušalusią, drebančią merginą. Ji sakėsi, kad visą naktį išgulėjusi vandenyje, pylusi jį ant veido, nes jis degęs nuo skausmo. Mikėnas greitai pakinkė arklį ir nuvežė ją į Kupiškio ligoninę. Į ligoninę kreipėsi ir peršautas jos brolis, tačiau ligoninėje jį areštavo ir išvežė į lagerį, kur ketvirtaisiais kalinimo metais žuvo.

Pilnas baimės gyvenimas

Mums prasidėjo naujas, visiškai neaiškus, pilnas baimės gyvenimas, tačiau gyventi reikėjo. Buvo tikėtina, kad likusius gyvuosius, t. y. mus, kaip tariamus priešus, sučiups ir kur nors išsiųs. Tuoj buvo pareikalauta į Kupiškį atvykti tėtei. Jis suskubo giminėms ir kaimynams išskirstyti gyvulius. Nuo tada M. Stanionienės namai tapo ne tik laikina, bet ir nuolatine mūsų visų, tarp jų ir besislapstančio Petro, pastoge. Tėtė nuvykęs į Kupiškį daugiau iš ten negrįžo. Buvo raginimų ir vilčių, kad reikiamai pavaišinus visą tą stribyno šutvę, būsiąs vilčių palengvinimas. Ar buvo galima sugalvoti ir skleisti didesnį pasityčiojimą, kaip vaišinti tuos menkapročius, bet mama ir močiutė Stanionienė ėmėsi šio priverstinai niekingo reikalo. Jos vežė į Kupiškį maistą, pirko alų, degtinę: „Štai gerkite ir valgykite, tik paleiskite tėtę.“ Sakė, kad jie būdami įkaušę gyrėsi savo narsumu, meile tarybinei tvarkai. Apie tėtės paleidimą šioje stribų šutvėje kalbos nebuvo. Jis buvo apkaltintas ryšių palaikymu su „banditų“ šeima. Tai, atseit, rodąs ir išmintas tarp abiejų sodybų takas. Apie tėtės padėtį mums nei tuo metu, nei vėliau niekas nepranešė, ir tik praėjus daugiau kaip metams sužinojome, kad tėtė nuteistas penkeriems metams. Buvo nežinia, ką tarybų valdžia jam buvo padariusi iki to laiko.

Tada paskutinį kartą tėtę mačiau praėjus keletui dienų po praūžusių mūsų kaime įvykių. Tai įvyko visiškai atsitiktinai, kai eidamas Kupiškyje, Matulionio gatvės pradžioje, pamačiau sunkvežimį, kuriame ant maišų sėdėjo tėtė. Kiek toliau nuo jo buvo įsitaisęs su šautuvu rankose stribas. Prisiartinęs prie mašinos stabtelėjau ir susijaudinęs pradėjau su tėte kalbėtis. Jis man pasakė, kad toliau mokyčiaus, dabar tai esą svarbiausia. Stribas į mus žiūrėjo ir tylėjo. Kiek suabejojęs, norėjau pasistoti ant mašinos borto ir su tėte atsisveikinti, nes jis prasitarė, kad bus vežamas į Panevėžį. Šiuo momentu stribas sujudo, mostelėjo ranka ir pakreipė šautuvo vamzdį, lyg sakydamas, kad aš pasitraukčiau. Tuo mūsų pokalbis su tėte ir baigėsi. O atsisveikinti su tėte, kaip sūnui, nebuvo leista. Tėtės sakytus žodžius dėl tolimesnio mokymosi įsiminiau. Įsiminė juos ir tėtė, nes grįžęs iš katorgos manęs klausė: „Ar atsimeni, kai aš tau sakiau, kad neapleistum mokslo.“ Manau, kad jam, kai jau niekuo negalėjo padėti savo vaikams, buvo labai svarbus šis priminimas ir raginimas.

Tai ir viskas, ką galėjau pranešti apie tragiškus 1945 metų Laukminiškių kaimo įvykius, kurie verčia juos susieti su galima išdavyste.
Mano šeima, buvusi įtraukta į tremiamųjų sąrašus, netekusi turto ir „atsisveikinusi“ su šeimos galva, Albinu Kaluina, rado materialinį prieglobstį pas artimą giminaitę, Mariją Stanionienę. Aš išvykau mokytis į Kauną, brolis Vytautas su mama apsigyveno Panevėžyje ir mokėsi Mokytojų seminarijoje, pusbrolis Petras, turėdamas suklastotus dokumentus, įsidarbino Panevėžio „Kalnapilio“ alaus gamykloje.

2016 metai
Prisiminimai publikuojami pirmą kartą


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Algimantas, Galigedas, Galigedė, Galimantas, Galimantė, Galimina, Galiminas, Gundas, Gundė, Idelfonsas, Raimundas, Ramojus.

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt