Kupiškėnų mintys

2020 m. rugpjūčio 15 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

KRAŠTIETIS IŠ VALIUKIŠKIO

Aušra JONUŠYTĖ

2017−02−14

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kazimieras Jokantas darbo metu.
Nuotrauka iš Aušros Jonušytės archyvo
Kazimieras Jokantas buvo švietimo ministras Antano Merkio Vyriausybėje. Gydytojas, 1920–1927 metų I–III seimų narys, priklausęs krikščionių demokratų, o vėliau ūkininkų sąjungos frakcijai. 1925–1926 metais švietimo ministras, lotynų–lietuvių žodyno, lotynų kalbos vadovėlių autorius paliko gilų pėdsaką Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

Leido į mokslus

Pirmagimis Onos Dravidžiūtės ir Jono Jokanto sūnus Kazimieras gimė 1880 m. spalio 23 d. Valiukiškio vienkiemyje, Kupiškio parapijoje. Augo su seserimi Emilija ir broliu Antanu. Mokėsi Mintaujos (Latvija) gimnazijoje. Naujas miestas, nauja aplinka Kazimierui padarė didžiulį įspūdį. Vienas iš mokytojų buvo lietuvis Jonas Jablonskis. Daugeliui gimnazistų tai buvo žmogus – idealas. K. Jokantui mokantis antroje klasėje J. Jablonskis dėstė lotynų kalbą. Visų mylimas mokytojas nevengė su mokiniais pokalbių apie lietuvių tautą, patriotizmą. Mokytojas turėjo saugotis rusų valdžios, nes auganti jo įtaka mokiniams ir jų tėvams kėlė nerimą vyresnybei. Norėdami apsisaugoti nuo tokių pavojų, J. Jablonskį perkėlė nuo 1896 m. rudens į Revelį (Taliną).

Mintaujos mokiniai lietuviai, kad ir netekę savo autoriteto, nebuvo pasyvūs stebėtojai. Toliau tęsė veiklą „Kūdikio“ draugijoje, rengė literatūros vakarus, platino lietuvišką spaudą. Daugelis aktyvių mokinių buvo pasiryžę nesitaikstyti su caro valdžios savivale. Kai 1897 metais Švietimo ministerija ir gimnazijos administracija pradėjo mokinius versti eiti melstis į cerkvę, Mintaujos gimnazijos lietuviai, nors ir žinodami, kad nukentės, tam pasipriešino. Po incidento labiausiai nusikaltusius – Kazimierą Jokantą, Jurgį Šlapelį, Antaną Smetoną, Juozą Tūbelį ir kitus pašalino iš mokyklos su teise stoti į kitą, kitiems sumažintas elgesio pažymys, bet gimnaziją leista baigti.

Mokytojo įtaka

1899 metais K. Jokantas mokslą tęsė Revelio (Talino) II gimnazijoje. Šiame mieste vėl sutiko savo mylimą mokytoją J. Jablonskį. Laikui bėgant, mokytojo ir mokinio susitikimai dažnėjo. Ypač daug jie kalbėdavosi apie filosofinius dalykus. K. Jokantui prakalbus kupiškėnų tarme, J. Jablonskį tai ypač sudomino. 1901 metų vasarą abu atvyko į Kupiškį ir negavę arklių pėsti pasuko į Valiūkiškį. Kaimo žmonės visur, kur jie lankėsi, domėjosi J. Jablonskiu, ne vienas sakydavo: „Tokio gero pono niekad dar neteko matyti.“ Nors ir turėjo visus reikalingus leidimus, įgaliojimus, žandarams jų darbas užrašinėjant tarmę kėlė įtarimą, buvo domimasi, kas kartu su kalbininku keliauja.

Kazimierui Jokantui nedavė ramybės klausimas, kokį kelią pasirinkti baigus gimnaziją. Ne vienam J. Jablonskis yra sakęs: „Rinkitės tokį mokslą, kurį išėję galėtumėt palikti Lietuvoje, savo žmonių tarpe. Lietuvon grįžti po mokslos neužkirstas kelias gydytojui, advokatui ir kunigui. Reikia pirmiausia žiūrėti, kas geriausia Lietuvai. Ar verta vargą vargti einant mokslą, kad paskui niekais nueitų be naudos savo kraštui, kur toli Rusijoje.“
Tokie mokytojo patarimai paskatino K. Jokantą 1902 metais įstoti į Dorpato (Tartu) universiteto Medicinos fakultetą.

Universitete būsimasis gydytojas domėjosi lietuvių poezija, dainomis, savo tautos praeitimi, rūpinosi slaptu knygynėliu, turėjo polinkių literatūrai ir kalboms. Tartu universiteto medicinos fakultetą baigė 1908 metais.

Gydytojo praktika

Baigęs universitetą 1909 metais K. Jokantas kaip laisvas praktikos gydytojas apsigyvena Šakiuose, paskui atvyksta į Seinus ir tų pačių metų rudenį paskiriamas Kalvarijos šv. Jurgio ligoninės gydytoju.
Bendravimas su J. Jablonskiu nenutrūko. Jie susirašinėdavo laiškais, atvirai vienas kitam pasakodavosi net ir asmeninio, šeimyninio gyvenimo detales.

Vokiečių okupacijos metais visa aplinka K. Jokantą labai slėgė. Sunku buvo gydytojams, į ligoninę priveždavo sergančių ir sužeistų kareivių. Komendatūrose lietuviai buvo žeminami. Skaudžiai gyventojams atsiliepė ir susisiekimo varžymas. Dauguma laiškų dingdavo, be to, jų kontrolė labai ilgai užtrukdavo. 1917 metų gruodį Kupiškio parapijoje mirė K. Jokanto motina. Šią žinią jis gavo tik po dviejų savaičių. Nieko nežinojo ir apie tai, kas dedasi Vilniuje.

Likę Lietuvoje mokslo draugai Kazimiero neužmiršo. 1917 m. rugpjūčio 1 d., nors ir nenoriai, okupacinė vokiečių valdžia leido Vilniaus lietuviams sušaukti susirinkimą. Kvietimą čia dalyvauti gavo ir K. Jokantas.
Atvykęs į Vilnių ir susitikęs su moksladraugiais K. Jokantas suvokė, kad yra gerokai atsilikęs politikoje. Organizacinis komitetas posėdžiavo J. Šaulio bute beveik visą savaitę, o komiteto parengtas būsimos konferencijos rezoliucijos projektas patenkino vokiečius. Šie posėdžiai suteikė progą pagalvoti ir suvokti Lietuvos ateities vizijas.

Politinės veiklos pradžia

1917 m. rugsėjo 18–23 dienomis organizacinio komiteto nariai, vadovaujami Jono Basanavičiaus, pareiškė norą atgaivinti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę. Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta dvidešimties asmenų Taryba.

Po 1917 metų lietuvių konferencijos Vilniuje okupacinė valdžia pasidarė palankesnė lietuviams, buvo gautas leidimas steigti „Žiburio“ gimnaziją. Nors pačios gimnazijos steigimo darbai užtruko iki 1918 metų sausio. Gimnaziją įkūrė pirmasis jos direktorius kunigas Vincentas Vizgirda ir inspektorius kunigas Antanas Šmulkštys. Pasitraukus kunigui V. Vizgirdai, tos pareigos buvo pasiūlytos Kazimierui Jokantui. Iš pradžių gydytojas atsisakinėjo ir tik kunigo Jurgio Matulevičiaus įtikintas sutiko būti direktoriumi. K. Jokantas pradėjo dirbti 1918 m. balandžio 15 d., nes iki to laiko reikėjo sutvarkyti Kalvarijos ligoninės reikalus. Direktoriumi išbuvo iki 1920 m. gegužės 15 d., nes buvo išrinktas į steigiamąjį Seimą.

K. Jokantas atstovavo krikščionims demokratams. Susirinkus steigiamajam Seimui K. Jokantas pirmininkavo švietimo komisijai, referavo ruošiant pradžios mokyklų įstatymą.

Karjeros laiptai

1923–1925 m. buvo leidinio „Lietuva“ vyriausiasis redaktorius. Iš šių pareigų pasitraukė, kai buvo pasiūlyta tapti Vytauto Petrulio vienuoliktajame ministrų kabinete švietimo ministru 1925 m. sausio 4 d. Vėliau Kazimieras Jokantas liko L. Bistro dvyliktajame kabinete. Einant švietimo ministro pareigas vėl atsinaujino bendravimas su J. Jablonskiu. Buvęs mokytojas su juo dalijosi savo pastebėjimais, informavo apie svarbesnius reikalus.

Nuo 1926 m. birželio 15 d. Respublikos prezidento aktu atleistas iš švietimo ministro pareigų. Vėl trumpai redaguoja „Lietuvą“. 1927 metų rugsėjo 5 d. švietimo ministro įsakymu paskirtas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos, įkurtos rugsėjo 1 d., direktoriumi. Toje gimnazijoje kartu su K. Jokantu dirbo ir kupiškėnė Mikalina Glemžaitė, dėsčiusi darbelius ir dailyraštį. Vadovaudamas gimnazijai K. Jokantas stengėsi suburti stiprią mokytojų ir mokinių bendruomenę, kuri užtikrintų gerą gimnazijos mokinių išsimokslinimo lygį. Jam rūpėjo ne tik mokslo, bet ir ūkiniai reikalai. Atsižvelgdamas į sunkesnę materialinę padėtį, leido mažiau pasiturinčioms mokinėms dėvėti „neforminius drabužius“.
Nors Jadvyga ir Kazimieras neturėjo savų vaikų, jų namuose niekada netrūko jaunimo.

Kazimieras Jokantas neužmiršo savo tėviškės, kas vasarą stengdavosi ištrūkti savaitei ar dviem iš miesto į gimtinę Valiukiškio vienkiemyje. Anot Jadvygos Jokantaitės-Valevičienės pasakojimų, Kazimieras giminaičių vaikus vesdavosi tvarkyti pamiškę. Apsistodavo jiems su žmona paruoštoje kamaroje. Atvykusiems garbingiems svečiams iš Kauno buvo samdoma šeimininkė iš Kupiškio, kad ruoštų valgį.

1939 m. lapkričio 21 d. K. Jokantas ministro pirmininko Antano Merkio Vyriausybėje paskirtas švietimo ministru. Ministro pirmininko pavaduotoju tapo Kazys Bizauskas, užsienio reikalų ministru – Juozas Urbšys, vidaus reikalų – Kazys Skučas, krašto apsaugos – Kazys Musteikis, finansų – Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio – Juozas Audėnas, teisingumo – Antanas Tamošaitis, susisiekimo – Jonas Masiliūnas, valstybės kontrolieriumi – Konstantinas Šakenis.

Apsilankymas atgautoje sostinėje Vilniuje

1940 m. vasario 16 d. į Vilnių atvyko ministras pirmininkas A. Merkys, krašto apsaugos ministras K. Musteikis, vidaus reikalų ministras K. Skučas, švietimo ministras K. Jokantas, žemės ūkio ministras J. Audėnas. Tai buvo pirmas oficialus Vyriausybės apsilankymas atgautoje sostinėje. Vilniaus geležinkelio stotyje sutiko miesto burmistras K. Stašys, spaudos ir visuomenės atstovai, kariuomenės vadai, grojo orkestras, susirinko minios žmonių. Buvo labai šalta diena, daug snigo. Visame mieste plevėsavo vėliavos. Namų languose ir parduotuvių vitrinose – Lietuvos kunigaikščių ir žymių Lietuvos visuomenės veikėjų portretai. Bet, deja, Vilniaus kaip ir Lietuvos likimas jau buvo nulemtas didžiųjų kaimynių.

Lietuvos Vyriausybė ir Gynybos taryba, kurią sudarė prezidentas, užsienio, vidaus reikalų, krašto apsaugos, finansų, susisiekimo ministrai, kariuomenės vadas ir kariuomenės štabo viršininkas, ne kartą svarstė, ką reikėtų daryti, jeigu susidarytų grėsminga situacija. Baltijos valstybių dienas pailgino ir didvyriškas pusketvirto mėnesio trukęs suomių tautos gynybinis karas. 1940 m. kovo viduryje pasibaigus Suomijos kampanijai, sovietų rankos buvo laisvos. Atėjo Lietuvos, Latvijos, Estijos eilė.

Nerami ir įtempta birželio 15 dienos naktis

Maskva nesilaikė jokių tarptautinės praktikos normų. Birželio 14 d. V. Molotovas įteikė Lietuvos Vyriausybei ultimatumą ir pareikalavo atsakymo ne per 48 valandas, kaip įprasta, o iki birželio 15 d. 10 valandos ryto.

Skubiai buvo sukviestas Vyriausybės ir krašto vadų posėdis, nors dar prieš posėdį visi žinojo naujus Maskvos reikalavimus, kuriais prisidengdama sovietų vyriausybė kėsinosi užimti kraštą. Posėdyje dalyvavo ministras pirmininkas, vidaus reikalų, krašto apsaugos, teisingumo, švietimo, susisiekimo ministrai bei valstybės kontrolierius ir Seimo pirmininkas K. Šakenis. Generolas, kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, kariuomenės štabo viršininkas generolas Stasys Pundzevičius, politinio departamento direktorius Edvardas Turauskas ir Ministrų tarybos generalinis sekretorius V. Mašalaitis. Buvo birželio 15-osios 1 valanda nakties. Netrukus įėjo ir pats Respublikos prezidentas A. Smetona. Baigęs rūkyti cigaretę, trumpai nupasakojo iš Maskvos gautą telegramą, kurioje išdėstyti nauji reikalavimai Lietuvai.

Svarstant tokį opų ir lemtingą Lietuvai iškilusį klausimą Respublikos prezidentas A. Smetona iš pradžių kalbėdamas siūlė priešintis. Jam pritarė tik generolas K. Musteikis, valstybės kontrolierius K. Šakenis ir švietimo ministras K. Jokantas.

Posėdyje savaime susiklostė tokia nuomonė, kad Vyriausybė turi likti savame krašte. Kas nori, gali pasitraukti. Tą pačią 1940 m. birželio 15 dieną, po posėdžio, K. Jokanto žmona Jadvyga ir Vaclova Kračaitytė išvažiavo į Kybartus, galvodamos iš ten pasitraukti į Vokietiją. Kazimieras Jokantas liko Kaune. Didelė pieva Kybartuose buvo pilna pabėgėlių, nes per sieną jau nebeleido. Jadvyga Jokantienė su Vaclova nuolat važinėjo į Vailokaičių ūkį, kad galėtų paskambinti į Kauną.

Išgirdęs iš namiškių, kad labai daug žmonių nori pasitraukti iš Lietuvos, K. Jokantas buvo pasipiktinęs. Jis nesirengė niekur bėgti. „Aš nieko nepadariau, aš niekuo nenusižengiau, kas gulėtų ant mano sąžinės. Jeigu net kas iš numirusių atsikeltų ir pasakytų, kad aš jį nuskriaudžiau, tegul tada mane baudžia. Bet aš nieko blogo nesu padaręs… Jei bėgčiau, tai mano sąžinė būtų nerami, nes aš gal dar būčiau galėjęs kam nors gerą žodį pasakyti, nelaimėje patarti. O jeigu mes dabar paliksime beviltiškoje padėtyje tautą, tai nebus net kam patarti. Ne, negaliu išvažiuoti… Aš pasiliksiu. Viena, kabinetas dar neperduotas, o antra – negarbinga tokiu momentu tautą palikti!“ – sakė K. Jokantas.
Jadvyga nenorėdama palikti vyro kartu su Vaclova grįžo į Kauną.

Įsitvirtinus sovietų valdžiai buvo ieškomi ir persekiojami tie žmonės, kurie dirbo Lietuvos valdžios struktūrose. K. Jokantui buvo uždrausta dirbti mokytojo darbą, reikėjo prisiminti kiek primirštą gydytojo praktiką. Kad galėtų dirbti, turėjo išlaikyti marksizmo egzaminą ir tik tada jam buvo leista gydyti žmones Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ligoninėje.

Pirmosios Lietuvos vadovų aukos

Buvę Vyriausybės nariai A. Merkys, K. Skučas, J. Urbšys, A. Tamošaitis tapo pirmomis sovietų valdžios aukomis. Kiek vėliau atėjo eilė K. Bizauskui, o 1941 metų birželį – K. Jokantui ir K. Šakeniui.

Birželio 14 d. naktį Jadvygą ir Kazimierą Jokantus iš miego prikėlė beldimas į duris. Prašė įleidžiama kažkokia moteris. Atidarius paskui ją įvirto kareiviai, ginkluoti šautuvais, ant kurių buvo užmauti ilgi durtuvai. Įsiveržę į butą pro duris, liepė įsidėti maisto ir susikrauti drabužius. Vaclovai Kračaitytei pasisakius esant J. ir K. Jokantų giminaitei, taip pat liepė būti kartu. Tokioje sumaištyje, ieškant drabužių, apavo ir maisto, K. Jokantas išliko ramus, nors ir pasimetęs, žmona verkė. Leidžiantis laiptais, name gyvenęs jėzuitas S. Rimkevičius visus tris palaiminęs kiek palydėjo. Atsisveikindami Jokantai prašė: „Melskitės už Lietuvą.“

Kauno geležinkelio stotyje visus suvarytus vyrus atskyrė nuo moterų. Pergrupuojant ešeloną už Vilniaus traukinys sustojo ir žmonėms leido pasisemti vandens. Vaclova paėmusi puodynėlę medaus, mėsos, pyrago, bėgdama nuo vieno vagono prie kito, šaukė dėdę. Tremiamieji pasakė, kuriame vagone jį galima rasti. Kareivis, lipančiai be jo leidimo Vaclovai trenkė šautuvu per nugarą. Nežinia, kaip viskas būtų baigęsi, jeigu ne K. Jokantas, pažadėjęs pasidalyti maistu su sargybiniu.

Kazimierą Jokantą išlaipino Sverdlovsko srities Galinskio rajono Garino kaimo Sosvos lageryje. J. Jokantienė ir V. Kračaitytė pateko į Altajaus krašto Kamenio miestelį kairiajame Obės upės krante.

Netikėtai 1942 metų pradžioje abi moterys gavo K. Jokanto laišką iš Sosvos lagerio. O antras laiškas atėjo tų pačių metų rudenį. Jame K. Jokantas parašė, kad įvyko jo teismas, bet jis nedalyvavo ir buvo nuteistas už akių, laukė nežinomybė, uždrausta susirašinėti. Kai tik valdžia leis, vėl parašys. Žinoma, ne ką galima parašyti ant laikraščio skiautės, tik tiek, kad gyvas.

1942 metų vasarą ir rudenį iš Sosvos lagerio naktį saugumiečiai išvežė didelę grupę lietuvių kalinių, kurie beveik visi vėliau buvo sušaudyti. Tai Juozas Papečkys, Jonas Sutkus, Pranas Dovydaitis, Vytautas Černeckis, Kazimieras Jokantas ir kiti, iš viso 34 asmenys.
K. Jokantas iš Karagandos anglių kasyklų nuvežtas į Sverdlovską kovo antrą dieną ir sušaudytas. Nežinoma nei nužudymo, nei palaidojimo vieta.

Apie šį garbų kraštietį skaitome dokumentuose, archyvuose, nuo laiko pageltusiuose laikraščių puslapiuose ar prisimename žiūrėdami į artimųjų išsaugotas nuotraukas.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Napalys, Napoleonas, Visvilas, Visvilė, Visvyda, Visvydas, Visvydė.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt