Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

IŠSKIRTINĖS PARTIZANO GYVENIMO ISTORIJOS IŠTRINTI NEPAJĖGUS NET LAIKAS

Raimonda MIKUČIONYTĖ

2017−06−06

Komentarai3    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, 25 metus kalėjęs atšiauriausiuose Sibiro lageriuose, sako, kad jei reikėtų, savo gyvenimą pakartotų iš naujo.
Nomedos Simėnienės nuotrauka
Ne vienam Lietuvos laisvės gynėjų istorija – tai lyg tolimi, paslaptimis apipinti pasakojimai, kurie šiandien sugrąžina mus į tolimus pokario ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje laikus, prasidėjusius 1944 metais. Tuomet į Lietuvą įžengė sovietinė kariuomenė, o su ja kartu – ir „šviesaus rytojaus“ kūrėjai. Prireikė beveik dešimtmečio, kad Lietuvoje būtų nuslopintas krauju nudažytas pasipriešinimas.

1947 metais pasipriešinimo kovotojų būrius sudarė apie 30 tūkstančių ginkluotų vyrų, kurie sujungė 9 kovines apygardas. Kiekviena jų turi savo istoriją, kurią iki šiol, lyg tai būtų atsitikę vakar, mena išlikę gyvi partizanai – tų laikų liudininkai.

Vienas jų 89 metų Algimanto apygardos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, kuris tvirtina, kad niekas negali atstoti to džiaugsmo, kurį siela ar širdis patiria jausdama, kad elgėsi teisingai. Ir, jeigu reikėtų, savo gyvenimą jis vėl taip pat pakartotų.


Įvykiai išskirtiniai

Lietuvių tautos istorija – tai kovos už Laisvę istorija. Susikūrusi Lietuvos valstybė šimtmečius kovojo dėl teisės gyventi laisvai ir savarankiškai. Išskirtiniai yra sudėtingos kovos XX amžiaus įvykiai, kai atsikūrusią valstybę 1918–1920 metais gynė savanoriai, 1941 metais Birželio sukilimo dalyviai ir vietinės rinktinės kariai. Dešimtmetį trukusi pokario partizanų kova Lietuvoje irgi yra ypatingas reiškinys.

Su šios kovos gyvu liudininku, Algimanto apygardos partizanu Jonu Kadžioniu-Bėda, susitikome Aukštaitijos partizanų pagerbimo ceremonijoje Šimonių girioje. Tos vietos partizanui – itin svarbios. Čia jis kovojo, matė, kaip miršta kulkų pakirsti kovos draugai.

Atmintis gyva

Tvirtai sudėtas 89 metų partizanas J. Kadžionis-Bėda gerai mena, kaip prasidėjo jo partizanavimo epopėja: „Į Raudonąją armiją buvo pašaukti du mano broliai – Karolis ir Kazimieras. Abu kaip vienas pasakė, kad po raudona vėliava žūti neketina ir išėjo partizanauti. Karolis žuvo 1945 metų vasario 9 dieną, o Kazimieras buvo ištremtas kartu su visa šeima 1948 metų gegužės mėnesį. Atsimenu, tą dieną dirbau kitame valsčiuje, kai mane pasiekė žinia apie jų ištrėmimą – buvo nubausti už nepalankumą okupantui. Buvau dar jaunas, gal 18 metų, bet tikrai žinojau, kad turiu sekti brolių pėdomis, todėl pradėjau ieškoti būdų, kaip prisijungti prie vietos partizanų. Po trijų dienų, aplinkinių padedamas, susitikau su partizanais pamiškėje, ganydamas karves. Iš miško tankmės išėjo du vyrai. Vienas buvo aukštas, ruda barzda, apsirengęs pusiau kariškai – su diržais, su perpetėmis. Antras ilgais, garbanotais plaukais. Jie manęs paklausė, kaip išvengiau tremties. Kai paaiškinau, leido prisijungti prie jų gretų. Būriui vadovavo partizanas Ąžuolas. Buvo garbingas, ramaus būdo vyras. Laikėsi partizaniškos drausmės ir to mokė savo vyrus. Gaila, bet vėliau buvo išduotas ir nukautas. Stovykloje man paaiškino, kad atliekamų ginklų nėra, todėl kurį laiką turėsiu pabūti beginklis. Nesutikau ir sakiau, kad be ginklo miške nebūsiu. Tai gavau „rupūžikę“ – granatą su grioveliais.“

Pagal bėdą ir slapyvardis

Pasidomėjus, kodėl pasirinko tokį išskirtinį slapyvardį, Algimanto apygardos partizanas nesutriko ir išklojo: „Atėjo laikas parinkti man slapyvardį. Prasidėjo visokie siūlymai, pagal mano amžių ir išvaizdą. Visokių buvo pasiūlyta – „jaunutis“, „smulkutis“ ir panašūs. Bet pasakiau, kad vadinsiuosi Bėda. Visi pradėjo juoktis ir klausinėti, kodėl taip. Pasakiau, kad turiu „bėdą“ – atėjau su niežais ir jais visus galiu užkrėsti. Tai koks gi kitas slapyvardis man daugiau galėtų tikti, jei ne Bėda? Vieno partizano Karklo žmona išgydė nuo tos „bėdos“ – liepė tepti beržo tošies degutu. Šitaip ir išsigydžiau niežus, bet slapyvardis toks ir liko.“
Vardijo bendražygius

Taip J. Kadžionis-Bėda ir tapo Antano Jagėlos-Ąžuolo partizanų būrio kovotoju. „Ąžuolas (kilęs iš Repšėnų) buvo vadinamas Butageidžio kuopos vadu. Toks ir antspaudas buvo naudojamas būrio dokumentams. Būrys slėpėsi Repšėnų miške. Tuo metu jame nedaug buvo likę partizanų: Aleksas Velanis-Tigras (kilęs nuo Anykščių), ne vietinis, bet buvo laikomas repšėniečiu; Jonas Dagelis-Gintaras (kilęs iš Kirmėlių kaimo); Juozas Šilaika-Šviedrys (kilęs iš Repšėnų), žuvo 1949 metais per kautynes; Antanas Blauzdys-Konkurentas (iš Alukėnų), žuvo išduotas žinomo provokatoriaus; Anicetas Simanonis-Sigitas, 1949 m. rugpjūčio 27 d. Troškūnų miške per kautynes sužeistas ir be sąmonės paimtas gyvas; Jonas Darelė-Dieduška, kilęs iš Budrių kaimo, Kavarsko valsčiaus (po Ąžuolo išdavystės jis savanoriškai išvažiavo pas šeimą į Sibirą ir staigiai mirė neaiškiomis aplinkybėmis); Jonas Butkus-Karklas ir Simonas Dailidėnas-Vėtyklė iš Alukėnų (pas mus vasarą stovyklaudavo atėjęs iš Kuprio būrio kartu su Konkurentu); Liuda-Kuosa, vėliau skrebai ir enkavėdistai suėmė ją gyvą“, – prisiminė būrio kovotojus partizanas.

Montė išgelbėjo

Pasak J. Kadžionio-Bėdos, partizanai tarpusavyje bendravo, susitikdavo su kitų būrių kovotojais. „Artimiausias mums buvo rajonas, kuriame veikė Žaibas. Mūsiškiai nueidavo Panevėžio link – į Žaliąją girią. Pas mus ateidavo kupiškėnai nuo Andrioniškio. Mūsų būrys priklausė Algimanto apygardai, Antano Slučkos-Šarūno rinktinei. Kiek žinau, A. Slučka-Šarūnas ir Antanas Starkus-Montė laikėsi kartu. Sudėtingi ir sunkūs buvo 1949 metai. Šimonyse per išdavystes enkavėdistai sunaikino bunkerį po bunkerio. Algimanto apygardai buvo suduoti stiprūs smūgiai. Tais pačiais metais paėmė gyvą Aleksą Velanį-Tigrą, o prieš Tigro paėmimą gyvą sučiupo sužeistą Anicetą Simanonį-Sigitą. Jis laikėsi tvirtai, nieko neišdavė, nors jį labai kankino. Mūšyje, vykusiame 1949 metų rugpjūčio 17 dieną, Šimonių girioje man gyvybę išgelbėjo Montė. Pats jis žuvo 1949 metų lapkričio 1 dieną štabo bunkeryje prie Priegodo ežero. Jis nepasidavė gyvas ir kartu su bendražygiais susisprogdino“, – prisiminė partizanas kovas, vykusias prieš 68 metus.

Leido laikraščius

J. Kadžionis-Bėda teigė, kad Algimanto apygardos partizanai turėjo netgi savo leidinius. „Kaip sakiau, priklausėme Algimanto apygardai, Šarūno (Antano Slučkos) rinktinei. Algimanto apygarda apėmė Troškūnų, Andrioniškio, Kavarsko apylinkes iki pat Traupio, o nuo Traupio į Raguvos pusę buvo Vyties apygarda. Algimanto apygardos partizanai leido ir savo laikraščius „Sutemų keleivis“ bei „Laisvės šauklys“. Juos spausdinome mašinėle arba padaugindavome šapirografu. Leidiniai buvo mažo formato, kelių lapų. Šiuose leidiniuose buvo nušviečiama tarptautinė padėtis, įvykiai Lietuvoje. Beveik kiekviename leidinyje buvo pabrėžiama, kad partizanų „sudėtos aukos veltui nenueis, sulauksime nepriklausomybės“. Juose spausdindavo nurodymus, kaip elgtis su provokatoriais“, – pasakojo partizanų kovų dalyvis.

Vedė partizanę

Bėdos žmona Malvina taip pat buvo partizanė. „1949 metais ištrėmė jos šeimą ir ji išėjo partizanauti. Prisijungė prie mūsų būrio ir pasivadino Sesute. Malvina Gedžiunaitė-Sesutė vėliau tapo mano žmona. Jau anksčiau ją mačiau, lankydamasis kitame kaime, bet galutinai įsimylėjau miške.“

„Tada kunigai partizanams sakė, kad jei sąlygos neleidžia eiti prie altoriaus, tai pasižadėjimas vienas kitam prilygsta santuokai. Kai mūsų būrys buvo išnaikintas, likome dviese su Sesute. Turėjome palikti bunkerio apylinkes ir pradėti slapstytis. Saugiausią prieglobstį radome vieno ūkininko daržinėje. Ten, kaip aš sakau, dobilų prėsle, kurį laiką saugiai slėpėmės. Nežinojom, kiek mums dar liko gyvenimo, todėl pasiūliau susituokti, kur esame, ir daugiau nelaukti. Tą naktį, kai vienas kitam pasižadėjom mylėti amžinai, prisimenu lyg vakarykštę dieną“, – santuokos aplinkybes atskleidė J. Kadžionis-Bėda.

Gimė sūnus

Partizanai Malvina Gedžiunaitė-Kadžionienė-Sesutė ir Jonas Kadžionis-Bėda pasižadėjo vienas kitam 1949 metais. 1952 m. sausį Jonui ir Malvinai Kadžioniams slapstantis bunkeryje gimė sūnus Antanas. „Malvina gimdė bunkeryje, o aš išėjau ieškoti pagalbos. Pavyko rasti vieną moterį, kuri buvo „legalizuoto“ partizano žmona. Tame pačiame bunkeryje žmona sūnų vandeniu pakrikštijo Antano vardu. Tuomet šiltai susukom į tai, ką turėjom bunkeryje, ir išnešiau. Palaiminęs ir pabučiavęs atidaviau jį auginti kitiems“, – apie sūnaus gimimą pasakojo Laisvės gynėjas.

Beje, partizanų kuopos vadas, politinis kalinys J. Kadžionis-Bėda surado bunkerio vietą Dabužių miške, kuriame gimė sūnus, ir kartu su kitais entuziastais ir pagalbininkais 2009 metų vasarą atkūrė buvusią slėptuvę.

Įviliojo į spąstus

1953 metais J. Kadžionis-Bėda kartu su žmona apgaule buvo įvilioti į pasalą ir agentų smogikų suimti. Tų pačių metų rugsėjo 12 dieną Pabaltijo karinis tribunolas abu nuteisė po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties.
Iš žmonos Malvinos Kadžionienės-Sesutės prisiminimų: „Teisė mus keturis: mane, mano vyrą, Bronių Paulauską ir Stasę Sakalytę (iš Tumėjos). Ji buvo mūsų ryšininkė, viską mes prisiėmėm sau, ir ją išteisino. Mane nuteisė 25 metams pagal tuos pačius straipsnius, kaip ir vyrą. Į lagerius mus iki Maskvos vežė kartu vienu etapu, o Maskvoje, „peresilkoj“, išskyrė. Iš pradžių nuvežė į Džezkazganą, Kingiro lagerį. Po sukilimo – į Bratską.“
Jonas ir Malvina laisvėje susitiko tik po 25 metų, 1978 metais. Iki Malvinos mirties, 1992 metų, 14 metų jie vėl gyveno drauge.

Iš biografijos

Algimanto apygardos partizano J. Kadžionio-Bėdos biografijoje rašoma, kad jis ir jo žmona M. Gedžiunaitė-Sesutė buvo išduoti sovietų saugumo tarnybų užverbuotų partizanų ir suimti 1953 metais. Prieš juos nebuvo taikyti žiaurūs tardymo metodai dėl pasikeitusių SSRS įstatymų. Kadangi J. Kadžionis ir M. Gedžiunaitė atsisakė bendradarbiauti su sovietų saugumu, buvo nuteisti 25 metams lagerio ir po 5 metus tremties. Po Kadžionių arešto ir išvežimo į lagerius, jų sūnų užaugino visai svetimi žmonės. Net ir būdamas lageryje, atskirtas nuo šeimos ir žinodamas, kad Lietuvoje vienas auga jo sūnus, J. Kadžionis atsisakė prašyti malonės ar prisipažinti buvęs suklaidintas. Atkalėjo Rusijoje visą jam skirtą bausmės laiką. Iš pradžių jis buvo laikomas Omske, kur dirbo medienos apdirbimo fabrike, paskui statė naftos perdirbimo gamyklą Taišete, vėliau buvo kalinamas Mordovijoje bei Permėje, dirbo lentpjūvėse
.
M. Kadžionienė iš lagerio paleista 1958 metais. Buvo atsižvelgta, kad Lietuvoje paliktas sūnus. Kadangi kalėjo atskirai, tais pačiais metais M. Kadžionienė aplankė vyrą lageryje. Iki 1978 metų šeima matėsi bene 16 kartų.
Kadžionių sūnų Antaną globojo kelios globėjų šeimos. Motina, nors iš tremties grįžo anksčiau, 9 metų sulaukusį sūnų iš globėjų pasiimti galėjo tik 1961 metais.

Atlikus bausmę, 1978 m. ir J. Kadžioniui-Bėdai buvo leista grįžti į Lietuvą. Čia jis apsigyveno pas žmoną Pajūryje (Šilalės r.), dirbo Pajūrio bažnyčios valytoju. Sovietinės valdžios persekiojamas, jis kiek laiko slapstėsi, paskui buvo apkaltintas veltėdžiavimu ir 1983 metais vėl ištremtas į Kaliningrado sritį (Rusija), ten dirbo lentpjūvėje, kol 1989 m. išėjo į pensiją. Atgimimo metais J. Kadžionis-Bėda gavo teisę grįžti gyventi į Lietuvą ir 1989 m. kovą čia persikėlė.
 
J. Kadžionis-Bėda 1998 m. balandžio 14 d. buvo pripažintas kariu savanoriu, 1998 m. gegužės 13 d. jam suteiktas leitenanto karinis laipsnis. Dabar jis yra atkurtos Algimanto apygardos partizanų vadas, dimisijos kapitonas, rūpinasi partizanų kovos atminimo įamžinimu. Jo iniciatyva įrengtas memorialas žuvusiems Traupio apylinkių laisvės gynėjams atminti, paženklintos kelios partizanų kovų, žūties ar palaidojimų vietos Kavarsko apylinkėse. Jis Dabužių miške surado bunkerį ir kartu su kitais entuziastais 2009 m. vasarą atkūrė, naudoja edukaciniams renginiams.

J. Kadžionis-Bėda apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordinu – Komandoro kryžiumi. Laisvalaikiu kuria dainas ir eilėraščius, rašo prisiminimus. Šiuo metu gyvena Anykščiuose.


Skaityti komentarus (3)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Felė, Felicija, Felicijonas, Felicijus, Felicita, Feliksas, Felius, Josvyda, Josvydas, Jovyda, Jovydas, Vaidvilas, Vaidvilė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt