Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

TOTALITARINIO VALDYMO PASEKMĖS

Žiedūnė KIZNYTĖ, Nomeda SIMĖNIENĖ

2017−05−09

Komentarai4    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Tokie ir panašūs plakatai „puošė“ viešąsias erdves.
Iliustracija iš interneto
Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvos mokiniai jaučiasi vieni nelaimingiausių Europos Sąjungoje. Pastaruoju metu paaštrėjo diskusijos politikų kuluaruose ir viešumoje apie vaikų gerovę. Neseniai priimtas įstatymas, draudžiantis smurtą prieš vaikus. Šiuo metu svarstoma pailginti mokslo metus. Visa tai pateikiama kaip iniciatyvos dėl mažųjų piliečių laimės. Tačiau ar ieškant vaikų laimės recepto, pradžioje nereikėtų apsibrėžti, kas gi yra vaikas mūsų visuomenėje. Pirmiausia, žmonių sąmonėje. Koks palikimas dar vis velkasi iš sovietinių metų, ar jau mūsų galioje tai pakeisti, ir ar iš tiesų kas keisis, jei tai bus apibrėžta įstatymuose. Komunistine ideologija, kuri Lietuvoje gyvavo net 50 metų, buvo nuosekliai siekiama, kad šeima turėjo prarasti savo reikšmę kaip vieta augti ir bręsti asmenybei. Vaiko mąstymą formavo valstybinių lopšelių-darželių ir mokyklų tinklas, kad išaugintų ideologiškai „teisingus“ totalitarinės visuomenės sraigtelius. Pažvelgę į ankstyvųjų sovietinių metų spaudą, nesunkiai galime susidaryti vaizdą, kaipgi buvo formuojami „teisingi“ piliečiai komunizmo statybai.

Vietoj įžangos

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi okupacija visą laisvalaikį sudėliojo į tam tikras lentynėles, į kurias užkėlė ir žmogų, kad būtų lengviau viską kontroliuoti. Vaikas nuo septynerių metų buvo įtraukiamas į komunistinio pasaulio formavimą. Jis turėjo tapti nauju, komunistiniu žmogumi be krikščioniškumo ir lietuviškumo, nes tai tik ,,buržuaziniai prietarai“. Jaunimas, kaip mažiausiai įsipareigojimų ir daugiausiai laisvo laiko turinti visuomenės grupė, buvo tie, kuriuos į visokią veiklą stengtasi įtraukti pirmiausiai. Jei tarpukariu dominavo amžiaus, teritorijos ir bendrų interesų vienijamos jaunimo bendrijos, kurios dažniausiai pasižymėjo lokalumu, išskyrus Pavasario, Šaulių, Jaunosios Lietuvos ir keletą kitų visoje Lietuvoje išsikerojusių sąjungų, tai prasidėjus okupacijai, visas šių sąjungų funkcijas turėjo perimti komjaunimas. Komjaunimo organizacija turėjo pasirūpinti, kad jaunimas eitų ,,tinkamu“ keliu ir suvoktų, kad jie yra pagrindiniai socializmo statytojai ir būtent nuo jų priklauso visų ateitis. Kaimo ar nedidelio miesto jaunimas po okupacijos ilgiausiai liko lietuviškas ir dėl gilesnių lietuviškumo šaknų, ir dėl partizanų organizacijos.
Pasitelkę Kupiškio rajono 1948 m. laikraščius ,,Stalino keliu“ ir tą patį, bet kitu pavadinimu – 1968 m. ,,Komunizmo keliu“ panagrinėkime, kokia veikla galėjo užsiimti Kupiškio ir rajono kaimų jaunimas, kokią įtaką visam tam laisvalaikiui turėjo komjaunimo organizacija.

Laisvalaikis be laisvalaikio

Mokykla su spaliukų, pionierių ir komjaunuolių organizacijomis buvo viena svarbiausių priemonių komunistiniam darbui organizuoti. Šalia mokyklos egzistavo darželiai, profesinės sąjungos. Po pamokų jaunuoliai rinkdavosi į būrelius, kuriuose virė jauną žmogų veikianti propaganda. Pagarbos asmenybei ten nebūta.

1948 m. laikraščio „Stalino keliu“ pirmų mėnesių numeriai daugiausia kalba apie rinkimus, tad ir jaunimo laisvalaikis persipynęs su politika. Pavyzdžiui, veikia ratelis Kupiškio gimnazijoje Stalino biografijai nagrinėti, jis nuo rugsėjo išanalizavo 6 skyrius, o taip pat ir politinio lavinimosi ratelis, kurio užsiėmimai vyksta kartą per savaitę (1948 m. sausio 15 d.).
Po mokyklos rajono jaunimas turėjo burtis į vadinamuosius klubus-skaityklas, kur toliau sukėsi propagandos ratas. Dar 1944 m. Lietuvos komunistų partijos pasitarime propagandos reikalais buvo nustatytos pagrindinės gairės: ,,Spaudos, žodinė ir vaizdinė agitacija. Šaukimas mitingų, susirinkimų. Mobilizuoti į darbą, į atstatymą. Leist lapelius, plakatus, lozungus. Informbiuro pranešimus spausdinti ir klijuot ant sienų. Organizuot parodas apie vokiečių darbus. Spalvotus plakatus atspausdint. Vadų portretai yra. Knygelių, lapelių pasiimti. Per radiją duoti lietuvišką medžiagą. Iki minimumo sumažinti oficialią medžiagą.“ Tad klubai-skaityklos ir raudonieji kampeliai turėjo tapti tokios propagandos pagrindinėmis vietomis. Pirmiausia tokie klubai susikuria rajono centre. Laikraštis „Stalino keliu“ rašė: ,,Kupiškio jaunimas kultūringai leidžia vakarus Kupiškio miesto klube-skaitykloje“, tuo tarpu mažesnių miestelių – Šimonių, Geležių, Papilio jaunimas neturi tokių vietų: ,,Šimonių klubas-skaitykla neatlieka savo užduočių, durys visada uždarytos, skaitykloje netvarka.“ (1948 m. vasario 25 d.) ,,Papilių valsčiaus klubas-skaitykla neatlieka savo užduočių. Neleidžia laikraštėlio, nesirūpina literatūra.“ (1948 m. balandžio 21 d.) „Blogai vadovaujama Geležių miesto klubui-skaityklai. Knygos išmėtytos. Sienlaikraštis neišeina.“ (1948 m. kovo 17 d.)

Šalia tokių skaityklų Kupiškyje veikė ir raudonasis, kitaip dar – Lenino kampelis, kuriame vakarais susirinkdavo miesto jaunimas, ant sienų kabojo didžiųjų vadų portretai, buvo žaidžiama šaškėmis ir šachmatais. Tokia ,,komunistinių idealų“ pilna aplinka ne tik turėjo būti tvarkinga ir ,,patraukli akiai“, bet ir sukelti žmogui jausmus, kad jis yra vienas jų, vienas šios sistemos statytojų. Mieste tokie kampeliai įsitvirtino anksčiau, nes čia buvo silpniau jaučiama partizanų įtaka. Partizanai savo ruožtu įvairiais būdais platino ir skelbė savas nuostatas ir požiūrį į raudonuosius kampelius. Jie draudė jaunimui juose lankytis ir skelbė apie bausmes nepaklususiems. Partizanai suvokė, kad jaunam kaimo žmogui, nelabai turinčiam kitokios alternatyvos, tokie kampeliai gali pasirodyti patrauklūs, ir būtina su tuo kovoti.

Svarbiausia propagandinė priemonė

Dar viena rajono jaunimo pramoga buvo kino teatrai, kurie, nors ir su trūkumais, bet veikė kone kiekviename kaime. Sovietiniais metais vykę rinkimai, nepaisant visiško farso, buvo susieti su geresniu prekių tiekimu į parduotuves esant deficitui, o taip pat ir renginiais. Ne išimtis buvo ir kinas. 1948 m. sausio mėn. ,,Stalino keliu“ rašoma: ,,Kupiškio apskrities kinofikacijos skyrius rinkimų garbei pasiuntė kilnojamą kino aparatą į kaimo vietoves. Kartu su aparatu ėjo ir agitbrigada, kuri prieš kino seansą skaitė paskaitas rinkiminėmis temomis bei supažindino rinkėjus su kandidatais į deputatus. Aplankė Subačių, Svėdasus, Šimonis. Nemokami kino seansai aplankė 4000 rinkėjų. Vėliau kilnojamas kinas išvažiavo į Skapiškį.“ Tokiuose renginiuose žmonės susidurdavo su dvejopa propaganda: ir su rinkimų temomis per paskaitas, ir su visiškai propagandos persmelktu kinu. Apskritai, kinas ,,svarbiausias iš menų“ atrodė ir pačiam Leninui, o vėliau jo reikšmė tik augo, bene geriausiai sujungdama pramogą su propaganda. Pasak amerikiečių istoriko Peterio Kenezio, Leninui svarbiausios kino funkcijos buvo edukacija ir švietimas, o ne pramoga. Pokariu kino svarbą suvokė ir Stalinas, kuriam žmogus tebuvo Pavlovo gyvulinės psichologijos teorijos atspindys, objektas, be didesnių trukdžių išmokstantis „propagandos signalus“. Tad nieko keista, kad kinas tapo toks populiarus pokario Lietuvoje. Be rajono centro, kino teatrus turėjo Skapiškis, Šimonys, Subačius ir kiti miesteliai. Aišku, iš pradžių neapsieinama be skundų, pavyzdžiui, 1948 m. balandžio 3 d. laikraštis rašė, kad Kupiškio kino teatre ,,Aušra“ nusipirkęs bilietą negauni kur atsisėsti, nors vietos ir sunumeruotos, kinas prasideda 40 min. vėliau nei žadėta, o kadangi per kino seansus nuolat rūkoma, tai labai sumažina kino regimumą. Bet kuriuo atveju, nors ir su trūkumais, kinas brovėsi į žmonių gyvenimą.

Meninės saviveiklos ypatumai

Kaip teigia istorikas Tomas Vaiseta: ,,Norėdamas pabrėžti valdžios atsigręžimą į „liaudį“, režimas propagavo liaudiškumo idėją ir skatino meninę saviveiklą (liaudies instrumentų ansambliai, chorai, šokių kolektyvai, ideologinėms reikmėms pritaikytos dainų šventės). Tai turėjo tapti įrodymu, kaip į gerąją pusę keičiasi paprastų žmonių gyvenimas.“ Taipogi didelę reikšmę tuometiniai ideologai skyrė literatūriniams gebėjimams, atidžiai prižiūrimiems politiškai patikimų specialistų. Kaip pažymi laikraštis ,,Stalino keliu“, svarbu ugdyti jauno žmogaus literatūrines jėgas, domėjimąsi literatūra ir norą rašyti: ,,(...) jaunas žmogus nori užfiksuoti viską, kas aplink jį vyksta, nupiešti naująjį tarybinį gyvenimą, jo veržlius šuolius pirmyn.“ (1948 m. sausio 31 d.) Panašūs būreliai veikė ne tik rajono centre, bet ir kituose miesteliuose.

Tokiuose literatūriniuose būreliuose buvo skaitomi mokinių darbai, taip pat peikiami ir giriami autoriai. Vienas iš literatūros būrelių veikė prie laikraščio ,,Stalino keliu“ redakcijos. Po vieno iš susirinkimų nutarta pradėti leisti kultūrinį priedą prie laikraščio, kuris eis du kartus per mėnesį (1948 m. balandžio 19 d.).

Organizuojant saviveiklą komjaunimas turėjo didelę įtaką. Vasario 3 d. laikraštyje pažymima, kad „Kupiškio miesto komjaunimas rengiasi antram meninės saviveiklos vakarui: repetuojamos tarybinės dainos, TSRS tautų šokiai“. Tad Kupiškio gyventojus siekta supažindinti su visos SSRS kultūra. Neapsieita ir be švenčių minėjimų. Vasario 21 d. laikraštyje rašoma, kad Kupiškio miesto pirminė komjaunimo organizacija rengė koncertą Tarybinės armijos dienos garbei, jis vyko Subačiuje. Buvo statomi ir spektakliai, su kuriais kolektyvai važinėdavo po visą rajoną.

Daugumos tariamai meninių, bet iš tikro ideologinių-propagandinių užsiėmimų vedliai buvo mokytojai. ,,Tarybinio mokytojo“ žurnale buvo pateiktas toks mokytojo idealas: ,,Tarybinis pedagogas – tai visų pirma partijos idėjų propagandistas, komunistinis ideologas, subtiliais pedagoginiais metodais diegiąs jaunimo, o drauge ir nejaunimo sielose naujo, komunistinio žmogaus bruožus.“ Tad nieko keista, kad tokio idealo neatitikę asmenys buvo peikiami. Viename iš laikraščio numerių peikiami Skapiškio mokyklos mokytojai, kurie dar eina į bažnyčią, neskatina komjaunimo organizacijos plėtros (vis dar nėra nė vieno komjaunuolio ir pionieriaus), o taip pat pažymima, kad viena komjaunuolė turėjo pereiti į kitą rajono mokyklą, nes dėl priklausymo šiai organizacijai mokytojai jai rašydavo mažesnius pažymius (1948 m. kovo 17 d.).

Komjaunimas ir kolūkiai

1948 m. buvo svarbūs dėl visuotinės agitacijos į kolūkius. Komjaunimas irgi turėjo prisidėti ir prie agitacijos, ir prie praktinio įgyvendinimo. Tik pasibaigus rinkimams, ,,Stalino keliu“ laikraštį užplūsta straipsniai apie kolūkio, kaip pažangiausios ūkio formos, pliusus, mineralinių trąšų naudą ir kitus teigiamus požymius. Kupiškio ir Subačiaus komjaunimas savo ruožtu savaitgaliais įsipareigoja rengti paskaitas valstiečiams dėl greitesnio pasiruošimo pavasario sėjai. Jie taip pat įsipareigoja gauti trūkstamų žemės ūkio mašinų ir inventoriaus dalių, susitarti su agronomais, kad šie patikrintų sėklas. Aiškinant agrotechniką valstiečiams tikimasi visą aiškinamąjį darbą surišti su kultūrine-politine veikla skaitant paskaitas, rengti meninės saviveiklos vakarus bei valstiečių jaunimo susirinkimus.

Svarbiau kiekybė, ne kokybė

Negalima pamiršti ir sporto, kuris tikrąja šio žodžio reikšme įkūnija ,,komunistinį lenktyniavimą“, nes pats sportinis principas paremtas varžymusi. Visus svarbiausius nutarimus, kaip ir kitose srityse, priimdavo Maskva, o Lietuvoje tiek respublikiniu, tiek rajoniniu mastu jie buvo tiesiog vykdomi. Dera pažymėti, kad valstybinis organas – Kūno kultūros ir sporto komitetas prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vadovavimą sportui vykdė trimis kryptimis: tai – a) planinis aukšto meistriškumo sportininkų rengimas, b) privalomas fizinis lavinimas mokymo įstaigose, c) masinio sporto organizavimas darbo kolektyvuose pasitelkiant sporto draugijas ir visuomenines organizacijas (pvz., komjaunimą). Krepšinis, futbolas, tinklinis ir šachmatai yra trys populiariausios sporto šakos Kupiškio rajone, pagal tiek, kiek laikraščiai apie jas rašo. Pagal minėtą nutarimą Kupiškyje buvo įsteigta sporto draugija ,,Žalgiris“, o prie sporto organizavimo prisidėjo ir komjaunimas.

Aptarus 1947 m. sportinės veiklos rezultatus 1948 m. kovo 13 d. laikraštyje pažymima, kad darbas nėra patenkinamas, ir iš anksto sudaromas ateinančių metų kalendorius. Taip pat rašoma, kad Kupiškio gimnazijoje nebuvo vestas nė vienas sportininkų susirinkimas, nerašomas sienlaikraštis, nėra nė vieno PDG (pasirengęs darbui ir gynybai) ženklininko. Didžiausias dėmesys skiriamas ne kokybei, o kiekybei. Sporto masiškumas dažnai yra svarbesnis už gerus rezultatus. 1948 kovo 17 d. ,,Stalino keliu“ rašoma, kad rengiantis vasaros sporto sezonui dėmesys skiriamas masinėms varžyboms: komjaunimo profsąjungų krosams. Reikia aprūpinti jaunimą sportavimo inventoriumi. Svarbu – plėsti sportavimą kaime: prie tarybinių ūkių MTS, klubų-skaityklų įkurti sporto kolektyvus. Iš anksto sukurti numatomų turnyrų bei varžybų tarp atskirų kolektyvų kalendorius, kad sportas gyvuotų. Čia daug turėjo lemti ir iki 1948 metų gegužės pirmos dienos planuojamas įrengti stadionas. Sportas, kaip ir viskas Sovietų sąjungoje, buvo planuojama ir normas stengiamasi įvykdyti iki tam tikrų jubiliejų. Tai buvo vienas iš Stalino valdymo ženklų, kai fabriką pastatyti ar milijoną kaliošų porų stengiamasi pagaminti iki tam tikros valstybinės šventės. Tas pats veikė ir sporto srityje. Pavyzdžiui, iš anksto buvo žinoma, kiek PDG ženklininkų bus paruošta: ,,Subačiaus moksleiviai laiko PDG normas VLKJS 30-mečio garbei. Iki metinių bus 150 PDG ženklininkų.“ (1948 m. spalio 20 d.)

Pirmiausia, tokių normų nustatymas yra visiška nesąmonė, nes sportuojant pasitaiko traumų ir kitų atsitikimų, antra, kadangi sportas yra masinis reiškinys, tai tas normas laikys trigubai tiek žmonių, kad bent 150 išlaikytų. Nors net ir tai negarantuoja tokio ,,plano“ įvykdymo.

Komunizmo idėjos vedami

Apžvelgę visą jaunimui siūlomą veiklą 1948 m., palyginkime, kokį jaunimo laisvalaikio paveikslą laikraštis, dabar jau ,,Komunizmo keliu“, aprašo 1968 m. Jaunimui čia beveik nelieka vietos. Jis pereina į užkulisius ir arba socializmą stato tyliai, arba visai tuo nebesirūpina. Visgi sporto pasiekimai laikraštyje aprašomi. ,,Komunizmo keliu“ įsitraukia į sporto organizavimą ir įsteigia savo vardo taurę krepšininkams. Komjaunimas šiuo laikotarpiu komunizmo statybas vykdo kabinetuose ir kultūros namų salėse. Paskaitos ir idėjinis mokymas yra svarbiausias uždavinys. Vienas iš straipsnių apibūdina komjaunuolio požiūrį į gyvenimo prasmę. Džiaugiamasi, kad komjaunimui padeda kolūkio partinė organizacija, kuri komjaunuolius leidžia pasijausti tam tikru vyresniųjų ramsčiu. Susirūpinta vaikų ir jaunimo auklėjimu. Pateikiamas pavyzdys, kai motinos teigia: ,,kam jam šitai, juk mėšlą mėžti mokės ir ne komjaunuoliu būdamas“, bet vaikinas komjaunuoliu tapo, nes pats to norėjo, norėjo per komjaunimą pažinti gyvenimo esmę (1968 m. vasario 5 d.).

Komjaunuoliams labai svarbus ir socialistinis lenktyniavimas. Jie pasisako už geresnę darbo gamybą, už komunistinės pažiūros į darbą kolektyvo vardą, už gamybos planų vykdymą, rengia komjaunimo meistriškumo konkursus, kuriuose renka geriausią mechanizatorių, geriausią melžėją, geriausią vairuotoją. Organizuojami ir susitikimai su buvusiais Didžiojo tėvynės karo kariais, sovietiniais partizanais, leidžiamas sienlaikraštis. (1968 m. kovo 5 d.)

Laikraščių retorika

1948 m. laikraščiui „Stalino keliu“ būdinga ,,fabriko tvarkos“ sąvoka, kurią puikiai apibūdina rašytojas Rimantas Kmita: ,,Fabriko tvarkos“ sąvoka nusako visą veiksmų kompleksą: komunistinė ideologija, kultūros politika, socialistinio realizmo kanonas. Visa tai matoma ir spaudoje: ji tampa šabloniška, su savo vienoda tekstų struktūra, štampais ir patosu. Lyginant to meto Šilutės rajoninį laikraštį su Kupiškio aptinkami tie patys straipsniai, skatinantys kovoti prieš buržuazinius nacionalistus ir kurti kolūkius. Tačiau šio laikotarpio ,,Stalino keliu“ nuobodžia retorika aprašyti dažnai nenuobodūs dalykai: kaip viskas kuriasi, su kokiais sunkumais susiduriama, kodėl viename miestelyje komjaunimas jau turi užtektinai narių savo teatrui, o kitame nėra nė vieno komjaunuolio. Tuo tarpu 1968 m. laikraštis, ėjęs pavadinimu „Komunizmo keliu“, nebe toks nuobodus savo retorika ir straipsniais, bet jaučiamas pats žmonių gyvenimo nuobodumas. Laikraštyje matome Tomo Vaisetos apibūdintą ,,Nuobodulio visuomenę“, kurios požymiai yra „erdvės unifikacija, standartizacija, įvairovės stoka; laiko sulėtėjimas, monotonija, laiko tėkmė be įvykių; minties klišės, štampai, šabloniškumas.“ Laikraštyje vis daugiau vietos skiriama kitų apskričių kolūkių pasiekimams, bet neužmirštami ir savo rajono ,,meistrai“. Spausdinami šabloniški geriausias melžėjas, greičiausius vairuotojus ir kitus ,,stachanoviečius“ giriantys straipsniai, kur pasikeičia tik pavardės ir nuotraukos, o patosas lieka tas pats. Ir tikrai, rajono gyvenimas pasidaro pilkas ir nykus, nes žmonės tariamai laimingai gyvena kolūkiuose ar dirba kontorose. Tapdamas geriausiu mechanizatoriumi ar laimėdamas ,,Komunizmo keliu“ taurę, jaunas kaimo žmogus nebelabai turi kur pakilti, tai yra aukščiausias jų gyvenimo pasiekimas. Propaganda, skambinanti varpais ir šlovinanti ,,darbo liaudies pasiekimus“, ir toliau dirbo savo darbą nepaisydama žmonių sustabarėjimo ir nuolatinės monotonijos.

Vietoj epilogo

Peržvelgus, kaip pokario metais buvo formuojamas jaunas žmogus, verta prisiminti ir tai, kad 1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šeimos politikos klausimais buvo kalbama gana epizodiškai. Lietuvos piliečiais tapo ir stribų, ir partizanų palikuonys.

Kiek dar likę mūsų visuomenėje „komjaunuoliško“ mąstymo, ar jau išblėso „spaliukų“ ideologija, kuri buvo išdresiruota tik „juoda“ ir „balta“ supratimu? Jei iš tiesų norima gerų permainų valstybėje, reikia labai nedaug – pakeisti požiūrį į žmogų. Laikas nusiimti komunistinius akinius ir jaunuolius matyti ne tik kaip gamybinius sraigtelius ir matuoti vien akademiniais pasiekimais. Pagarba šeimai, tėvams, auginantiems vaikus, sudarius sąlygas į kuo ilgesnes atostogas, laisvadienius, padėtų sukurti kitokios asmenybės puoselėjimo sąlygas. Tik laimingi tėvai augina laimingus vaikus. Tuomet yra vilčių, kad toks pilietis nenorės emigruoti ir bus pasirengęs kurti savo valstybės gerovę.


Skaityti komentarus (4)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt