Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 18 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

PARTIZANAI PRIEŠ NAUJĄJĄ BAUDŽIAVĄ

Žiedūnė KIZNYTĖ, Nomeda SIMĖNIENĖ

2017−04−11

Komentarai5    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Partizaninis karas praėjus daugiau kaip 60 metų nepraranda savo aktualumo ir tarsi iš naujo atgimsta per įvairius istorinius pasakojimus, kuriamas dainas ar statomus filmus. Augantį kovotojų atminties įamžinimą iš dalies lemia tai, kad mažėja žmonių, kurie yra šių laisvės kovų liudininkai. Antra, istorikai pasikeitusioms kartoms gali pateikti dokumentais ir šaltinių faktais grįstą pokario kovų vaizdą, kurio jauno žmogaus galvoje nebeformuoja sovietinis oficiozas. Pokario karta savo kailiu patyrusi ūkio nuosmukį kaime, visų pirma, siejo jį su karo nuostoliais, o ne su valdžios vykdoma ekonomine politika. Kolektyvizacijos įgyvendinimo sunkumus amžininkų sąmonėje blokuoja propagandos formuotas ,,kolūkinio rojaus“ vaizdinys. Šiandieninis jaunimas, klausydamasis kaime gyvenančių senelių pasakojimo apie kolūkyje organizuotas šventes ar ekskursijas, neretai susidaro vienpusį vėlyvuosius sovietinius metus menantį kolūkio vaizdą, kuriame nebėra vietos nei partizanų, nei juo labiau ūkininkų, priešinimuisi kolektyvizacijai. Tuo tarpu istorikai iki pat šiandien dar nėra išleidę monografijos, kurioje būtų surinkti faktai ir atsiminimai žmonių, liudijančių kolektyvizacijos neigiamas pasekmes.

Rajoninių kultūros namų saviveiklininkai prie agitpunkto. 1952 metai.
Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo

Žemės ūkio pertvarka per sovietinę okupaciją

1940 metų sovietinė okupacija įvedė ,,naujas politines ir ekonomines gaires.“ To meto laikraštis ,,Tiesa“ rašė: ,,Komunistai reikalauja, kad iš dvarininkų būtų atimta visa žemė, gyvas ir negyvas inventorius be jokio atlyginimo ir padalyta bežemiams ir mažažemiams. Komunistai kovojo ir kovoja, kad kaimas išbristų iš begalinio skurdo ir tamsumo.“ Sovietinei valdžiai reikėjo rasti būdus ir priemones, kaip tvirtą lietuvį ūkininką priversti jiems paklusti. Pagrindinis reformos stabdys buvo žmonių prisirišimas ir psichologinės būsenos ,,mano“ stiprėjimas, kuris paremtas ne tiek egoizmu ar savanaudiškumu, bet atėjęs iš katalikų religijos, kuri gina ir saugo privatinę nuosavybę.

Pagal valdžios kuriamus postulatus, valstiečiai turėjo sąmoningai atsisakyti senojo individualaus-privatinio ūkio ir pereiti prie daug ,,modernesnio“ – kolektyvinio ūkio. Tačiau tiek dėl savitos lietuvių ūkininkavimo formos, tiek dėl nepalankių tarptautinių aplinkybių ir vokiečių okupacijos, reforma nespėjo duoti norimų vaisių.

Nuo 1944 m. prasidėjo antras sovietinės žemės ūkio politikos etapas. Pagal to meto galiojančius įstatymus valstiečiai, gavę sklypus 1940–1941 metais, turėjo teisę ,,patys atsiimti iš buožių bei dvarininkų jiems priklausančią žemę, gyvulius, derlių, inventorių, trobesius“.

Šiuo laikotarpiu sovietinei valdžiai reformą sekėsi vykdyti gerokai sunkiau. Žemės buvo daug daugiau nei norinčių jos gauti. Valdžia siekė dalyti išvežtų į Sibirą žmonių žemę, kurią išvežtųjų kaimynai ėmė nenoriai, žmoniškumo vedami. Į fondą buvo perduodama ir partizanų žemė.

Uoginiai. Darbai kolūkyje. Pirmas iš dešinės – kolūkio pirmininkas A. Liobikas. 1950 metai.
Nuotrauka iš Romo Kauniečio asmeninio archyvo

„Liaudies gynėjų“ „akcijos“ ir propaganda

Prasidėjo nerimo, nežinios dienos ir naktys Lietuvos kaime. Reikalauti pyliavų, surašinėti pasėlių, gyvulių ir kito inventoriaus į kaimą plūdo ginkluoti valdžios atstovai. Žmonės prisimena, kaip atėję stribai plėšikaudavo: ,,Ką rado, viską vogė ir nešėsi: šaukštus, šakutes, peilius, net mūsų sijonus išnešė. Malkas, ir tas skrebai išsivežė, nei kuo pasikurt.“ Humoru persmelktas laisvės kovotojų požiūris į tokias „akcijas“ atsispindi partizanų spaudoje. 1946 m. Dainavos apygardos leidinyje ,,Už tėvų žemę“ partizanai rašė: ,,Praeito mėnesio bėgyje enkavedistai ir stribokų būriai bolševikiniu uolumu vykdė smulkiausias kratas kaimuose. Iš giliausių slėptuvių buvo ištraukti ir tenai sulikviduoti aršiausi komunizmo priešai: lašinių bryzai, kumpiai, dešros. Dideliu tarybiniu pakilimu, ryžtingai buvo nacionalizuotos benzinkos, peiliukai, žirklės, siūlų špūliukės ir visa kita, kas galėtų nudžiuginti mieste laukiančios katiušos širdį.“ Pasitaikydavo atsitikimų, kai pyliavų pristatymas virsdavo propagandos persmelktu teatru: organizuotai veždami pyliavas, ūkininkai raudonąsias gurguoles puošdavo sovietiniais šūkiais ir vadų portretais.

Vienas ūkininkui suteiktas pasirinkimas, negalint laiku supilti pyliavų, buvo kolaboravimas su okupantu. Tai paliudija vieno Aukštaitijos partizano atsiminimai: ,,Rusai labai stengėsi verbuoti kaimuose lietuvius, tas jiems sekėsi gana sunkiai. Retas kuris tapdavo jų informatoriumi. Pamenu, vieną tokį ūkininką areštavo, kad neišvežė pyliavų, ir jį bandė verbuoti, bet nieko neišėjo, tada pasodino.“

1945 m. viename atsišaukimų partizanai rašė: ,,Mielas tėvynaini, mes neįsakome tau grąžinti žemės sklypą (galbūt, tu gerai padarei: kitaip, galbūt, žemė tuščia stovėtų), neverčiame tavęs atsisakyti komunistų duotų gyvulių ir įrankių, bet tik naudokis jais šventai ir gerai. Už daiktus neparduok komunistams savo sąžinės.“ Pagrindinis įsakymų tikslas buvo ne uždrausti žmonėms dirbti gautą žemę, bet padėti suvokti, ko tokia politika siekė okupantai.

Kol kolūkiai buvo kuriami tik per agitaciją, tol ir partizanai kovojo tik atsišaukimais. Kai valdžia imasi prievartos, prievartą prieš juos pradeda naudoti ir partizanai.

Darbų prižiūrėti atvykdavo ir iš vietos valsčių partkomų. Dešinėje – Janina Krivickaitė, aktyvistė iš Pandėlio valsčiaus. 1952 metai.
Nuotrauka iš Romo Kauniečio asmeninio archyvo

Partizanų vadovybės ,,Žemės reformos“ projektai

Savo dokumentuose partizanai užsimena, kokį žemės valdymą jie mato būsimoje nepriklausomoje Lietuvoje. 1944 m. Lietuvos laisvės armija (LLA) vienu savo programos pamatinių dėsnių laikė ūkio sutvarkymą. Privatinę nuosavybę jie pripažino tautos ūkio pagrindu. Jų nuomone, žemės ūkis turi būti svarbiausia ekonomikos grandis, tad ūkininkų gyvenimas, jų sąlygų gerinimas ir žemės ūkio plėtimas reikalauja ypatingo dėmesio. Būta ir tam tikrų apribojimų. Žemę, anot šios programos, galima įsigyti tik lietuviams, kurie moka ją dirbti. Tokie apribojimai turėjo užkirsti kelią žemę gauti kolonizacijos tikslais atkeltiems rusams ir stiprinti ,,lietuviškąjį elementą“. Stambių pramonės įmonių tarpukario Lietuvoje nebuvimas palaikė partizanų požiūrį ir toliau Lietuvą matyti kaip agrarinę valstybę.

Tvirtas ryšys tarp valstiečio ir jo hektarų sustiprino kovą su kolektyvizacija. Patys Lietuvos partizanai buvo ,,nuo žemės“. Pagrindiniai partizanų rėmėjai irgi ne kas kita, kaip kaimų gyventojai.

Partizanai nebuvo buožės, kaip dažnai traktuoja sovietai. Dauguma jų buvo iš kaimo – vidutiniai ir smulkieji ūkininkai. Partizano, kaip laisvojo ūkininko, įgytas privačios nuosavybės suvokimas lėmė jo kovą su įsitikinimams priešinga kolektyvizacija, kuri partizanų lektūroje neretai įgaudavo ,,vergijos“ sinonimą: ,,Kas laisvę pažino, vergijoj nebus. Verčiau garbinga už Tėvų Žemę mirtis, kaip azijatams vergija. Mes esame sena, garbinga, laisvės verta tauta. Vargas ta
m, kas mums pastos kelią į laisvę.“ ,,Tėvų žemės“ gynyba buvo pagrindinis partizanų tikslas.
Tad partizanų namų gynyba išsiplėtė ir tapo sisteminga veikla. Atsirado suvokimas, kad savi namai nebus išvaduoti tol, kol valstybė nebus nepriklausoma. Tokį partizanų veiklos išsiplėtimą pagrindžia partizanų spaudos publikacija, kurioje rašoma: ,,Skundžiasi, dejuoja krauju ir ašaromis pasruvusi mūsų gimtoji žemelė (...) ir tos ašaros, virpantis skundas gimtosios žemės uždegė daugelio sūnų ir dukrų širdyse Tėvynės meilę ir laisvės ilgesį. (...) Jie kovoja ir miršta už savo Tautą, už savo žemę – tai kovojanti Lietuva.“
Šalia pasiaukojimo ,,už savo žemę“ atsirado ir aukos dėl tautos samprata.

Javų kūlimas, 1951 metai.
Nuotrauka iš Romo Kauniečio asmeninio archyvo

,,Buožės“ sąvoka

Be mokesčių, sovietai pasitelkė ir dar vieną taktinę gudrybę – bandė įžiebti klasių kovos kibirkštį ir ,,buožes“, kurie ,,negailestingai“ išnaudojo savo vargingesnius kaimynus, supriešinti su mažažemiais. Žemės reforma buvo puikus pavyzdys, kai suteikiant žemę tiems, kurie jos iki tol neturėjo, ir atimant ją iš vadinamųjų ,,buožių“, turėjo prasidėti tariama klasių kova. Propagandos kampanijai prieš ,,buožes“ vykdyti buvo įpareigoti rašytojai. Antanas Vienuolis savo romane ,,Puodžiunkiemis“, Ieva Simonaitytė apysakoje ,,Pikčiurnienė“ ir Jonas Avyžius romane ,,Sodybų tuštėjimo metas“ bandė piešti tuometinių pasiturinčių ūkininkų paveikslus. Rašytojų bandymai nebuvo sėkmingi, nes vietoj tikroviškai vaizduojamo kaimo ,,buožės“ portreto, šie buvo panašūs labiau į lėkštas ir netikroviškas karikatūras. Tad nors valdžios kuriama propaganda sudarė sąlygas ir kaimo valstiečiams netgi buvo išdalyti ginklai, kurie turėjo padėti kovojant su ,,išnaudotojais“, bet ir dėl ,,buožės“ sąvokos neatitikimo, ir, galbūt, dėl per mažos propagandos vis dar ,,ne sovietiniame“, o lietuviškame kaime klasių kovos įžiebti nepavyko.

Partizanai suvokė, kad nubuožinimas buvo tik pereinamas etapas prieš kaimų sukolektyvinimą, jie skatino vadinamuosius ,,buožes“ trauktis iš savo namų, o visus kitus kaimo gyventojus padėti ir priglausti persekiojamuosius. Kaimo žmonių vienybė turėjo tapti vienu iš ginklų, sužlugdysiančių valdžios kolektyvizacijos planus.

Kolūkio ekskursantai.
Nuotrauka iš Romo Kauniečio asmeninio archyvo

Kolūkinė agitacija  mitinguose ir bibliotekose

Partizanų dokumentai rodo, kad valdžiai apgaule ir pažadais bandant vilioti žmones užsirašyti į kolūkius, nelabai sekėsi.
Į mitingus žmonės ėjo nenoriai: ,,Beveik visame rajone šaukiami mitingai dėl kolchozų organizavimo į mitingus gyventojų labai maža dalis tesilanko, mitingus pravesti įpareigoja valsčių tarnautojus. Atvykęs iš partijos atstovas viename mitinge pareiškė: ,,Kad kas nesirašys į kolchozus laisvu noru, tai tų ūkių savininkams bus uždėtas buožinis mokestis mokėti ir jei neapmokės laiku kuris ūkininkas, tai bus pajungiamas jo ūkis prie kolchozo – konfiskuojant visą ūkio kilnojamą ir nekilnojamą inventorių.“

Be propagandos, valdžia ėmė grasinti ir tam tikromis bausmėmis, tačiau to neužteko pakirsti žmonių valiai.
Bibliotekos ir viešos vietos neretai tapdavo agitatorių propagandos skleidimo centrais. Viename iš Vytauto apygardos vado įsakymų pažymima, kad komunistų įrengtos skaityklos ir vadinamieji ,,raudonieji kampeliai“ bibliotekose tarp lietuvių pasisekimo neturi, bet valdžiai yra labai svarbūs.

Tad 1947–1948 m. žmones bandė paveikti geruoju, pasitelkdami kaimo šviesuomenę: mokytojus, bibliotekų vedėjus, manydami, kad jie, kaip tam tikri autoritetai, skatins žmones jungtis prie naujos santvarkos.

Laisvės kovotojai nebuvo pasyvūs šiuo atžvilgiu ir, suprasdami grėsmę, ėmėsi veiksmų – bibliotekų naikinimo. Kęstučio apygardos partizanai 1947 m. išleido įsakymą, draudžiantį eiti į bibliotekas, Lenino kampelius ir mitingus, ir numatė griežtas bausmes to nesilaikantiems: ,,1. Draudžiu visiems piliečiams lankytis į agitpunktus, Lenino kampelius ir bet kokius bolševikinių okupantų rengiamus mitingus. 2. Asmenys, nepaklausę šio draudimo, bus baudžiami – pirmą kartą – pinigine bei daiktine pabauda nuo 100 iki 1000 rublių dydžio, antrą kartą – pinigine ir daiktine pabauda nuo 1000 iki 10000 rublių dydžio. 3. Asmenys, po dviejų nubaudimų pastebėti nevykdą šio įsakymo, bus atiduodami Karo lauko teismui.“

Pieninės dažniausiai būdavo įrengiamos kokioje nors ūkininko sodyboje.
Nuotrauka iš Romo Kauniečio asmeninio archyvo

Partizanų informacinis atsakas ,,kolektyvizacinei“ propagandai

Partizanų priešinimąsi kolūkių kūrimui rodo ne vien periodinė spauda, kurioje galima rasti publikacijų šia tema. Kreipimaisi į gyventojus, atsišaukimai, agitaciniai lapeliai, straipsniai, nušviečiantys kolūkio kasdienybę, taip pat buvo viena iš priešinimosi priemonių. Kartu rašyti įsakymai gyventojams ir galiausiai bausmės tiems, kurie nesupranta, kokią baisią žalą atneš kolūkiai.

1949 m. Prisikėlimo apygardos leidinio ,,Prisikėlimo ugnis“ viename straipsnyje rašoma apie ,,naująją bajorų kastą“: ,,Bolševikinės valstybės santvarka savo esmėje yra ne kas daugiau, kaip iš naujo atkuriama baudžiava, tik dengta naujais pavadinimais ir vykdoma naujais, daug rafinuotesniais metodais. Čia kolchozas ar sovchozas – ponų dvaras, kolchozninkai bei darbininkai – baudžiauninkai, MGB, MVD ir kiti pareigūnai – ponų šuniukai, paklusnūs prievaizdai, o bolševikų partijos nariai ir jų artimieji – naujųjų bajorų kasta su neribotomis privilegijomis.“

Neretai, šalia rimtų, moralines vertybes aukštinančių straipsnių partizanai pasitelkdavo humorą, kaip vieną iš formų. Tiek išlikusios antikolūkinės karikatūros, tiek valdžios vykdomą politiką pašiepiančios humoreskos turėjo lietuviams ,,pakelti ūpą“ ir stiprinti kovą prieš bolševikus.

Kova su trėmimais irgi atsispindėjo partizanų atsišaukimuose. Maironio rinktinės atsišaukimas, susietas su 1948 m. gegužės trėmimais, stebina tuo, kad dar vykstant išvežimams, partizanai juos suvokė kaip priemonę nusavinti žmonių turtą, reikalingą kolūkiams, o ne kaip bausmę už partizaninį karą. Partizanai rašė: ,,Tūkstančiai sodybų liko tuščios tam, kad okupantas lengviau galėtų įgyvendinti savo parazitišką kolchozų santvarką. (...) Bolševikai, norėdami pateisinti savo žvėrišką darbą, šiuo metu skleidžia propagandą, esą išvežami tik tie asmenys, kurie turi ryšius su ,,buržuazinių nacionalistų“ gaujomis, remia tuos ,,banditus“. (...).“
Iš tiesų trėmimai nebuvo atsakas į partizaninį karą, o valdžios priemonė, naudota dar iki jo. Jei nebūtų partizanų, trėmimai ir teroras vis tiek būtų buvę.

Plytinėje darbo metu.
Nuotrauka iš Romo Kauniečio asmeninio archyvo

Ginkluotos kolūkio aktyvistų grupės

Kovai su partizanais 1949 m. birželį sovietų valdžia pradėjo steigti ginkluotas aktyvistų grupes kaimuose. LKP (b) valsčių komitetai, MGB, MVD valsčių poskyriai buvo įpareigoti visuose kolūkiuose, apylinkėse sudaryti ginkluotas grupes iš komunistų, komjaunuolių ir partinio aktyvo. Grupės įpareigotos saugoti kolūkiečius, visuomeninį turtą, dalyvauti kovoje prieš partizanus. Grupėse turi būti organizuojamas politinis darbas ir karybos mokymas. Taip pat rekomenduojama kolūkiečiams, kurie prisijungs prie ginkluotų grupių, ,,priskaičiuoti minimalų skaičių darbadienių.“ Tokias ginkluotas grupes dažniausiai sudarydavo kolūkio pirmininkas, apylinkės pirmininkas arba sekretorius, skaityklos vedėjas, stribai ir keli kolūkiečiai.

Kolūkiečiai, bijodami partizanų veiksmų ir nenorėdami ,,imituoti“ pilietinio karo, kurį teoriškai norėjo sukurti bolševikai, į tokias grupes rinkosi nenoriai.
Lietuvoje 1950 m. birželį buvo sukurti 3 602 kolūkiai ir juose sudarytos tik 367 grupės, tad tik maždaug 10 proc. kolūkių turėjo tokias grupes. Partizanai operatyviai reagavo į tokių grupių kūrimą ir sudarinėjo asmenų, gavusių ginklus, sąrašus.

Baiminantis partizanų veiksmų, buvo ne tik kuriamos ginkluotos grupės kolūkiams saugoti, bet apginkluojami ir aukščiausi kolūkio asmenys, kurie neretai būdavo valdžios agentai.
Kupiškio krašto partizanų atsiminimuose pateikiamas agento Adatos pavyzdys. Jo charakteristikoje rašoma: ,,Asmeniškai su partizanais nesusitikdavo; jis baiminosi, kad partizanai jį kaip kolūkio pirmininką galėjo nušauti, todėl buvo apginkluotas pistoletu.“

Kolūkio pirmininkai, kaip pagrindiniai organizatoriai, buvo tie žmonės, kurie labiausiai kentėjo nuo partizanų. Partizanų karo lauko teismo (KLT) dokumentų trūkumas užkerta kelią išsiaiškinti, kiek kolūkio pirmininkų ir aktyvistų buvo likviduota. Remiantis turimais duomenimis, susidaro įspūdis, kad tarp visų likviduotų asmenų tokie žmonės sudarė labai mažą procentą.

Naudmenų konfiskavimas iš ,,priešo“

Sukurti kolūkiai dažnai tapdavo partizanų ūkinio aprūpinimo taškais. Palaikydami gerus ryšius su kolūkiuose dirbančia administracija, partizanai gaudavo teisę ,,susikombinuoti“ naudmenas iš kolūkio. Neretai kolūkio pirmininkais tapdavo partizanams patikimi asmenys. Vienas Aukštaitijos partizanas prisimena: ,,Mane, kaip miškinių draugą, paskyrė kolūkio pirmininku, kadangi rusai žinojo: kai paskirs savo žmogų, partizanai iškart likviduos.“ Dar vienas pavyzdys galėtų būti kolūkio sąskaitininko prisiminimai. Jis pasakoja, kad partizanai ,,užsakydavo“ prievoles (ir grūdais, ir pinigine suma), o jam, kaip sąskaitininkui, reikėjo tokias prievoles ,,nurašinėti“. Sandėlininkui išdavus tam tikrą kiekį grūdų, jie būdavo parduodami turguje ir sudaroma reikiama suma pinigų. Kartais kolūkiui priklausantys žmonės duokles partizanams perduodavo per kitus, jiems artimesnius asmenis. Būdavo įtraukiama daugiau žmonių, sumažėjo tikimybė, kad kolūkio atstovas bus susektas. Ryšiai užmegzti bendraujant jaunimui irgi prisidėdavo prie partizanų aprūpinimo. Partizanų ryšininkė Bronė Stašelytė-Zavackienė prisimena: ,,Mūsų kaime būdavo ramu, skrebai nesilankydavo, niekas neskųsdavo. Pas kaimynes vakarodavom arba šiaip susirinkdavom. Ateidavo iš kaimynų kolūkio kontoros merginos, partizanai – Albinas Pelionis-Žolynas, Juozas Pelionis-Šturmas (...). Nešiodavau partizanų laiškelius (...). Kartais nešdavau kalkinio popieriaus spausdinimui, kurio gaudavau iš kolūkio kontoros merginų.“ Kolchozų ,,apiplėšimai“ su kolūkio pirmininko žinia buvo neretas reiškinys. Aukštaitijos partizanai prisimena: ,,1951 m. birželio mėn. kartu su S. Liaudansku, R. Styra ir J. Baltušiu dalyvavome „apiplėšiant“ kolchozą Eidžionių k. Šį „apiplėšimą“ įvykdėme su paties kolūkio pirmininko Jono Blažio žinia.“

Dažnai kolūkių pirmininkai ne tik buvo ,,nuolankūs“ laisvės kovotojams, bet ir prisidėdavo prie ištremtų šeimų išlaikymo. Vienoje saugumo struktūrų pažymoje, aptariant nusikaltusio kolūkio pirmininko bylą, prie visų jo ,,nuopelnų“ pridedama: ,,1949 metų rugpjūčio mėnesį kolūkio narių susirinkime pasiūlė kolūkiečiams surinkti lėšų siuntiniams banditų ir banditų rėmėjų šeimoms, iškeldintoms už Lietuvos SSR ribų.“

Sukūrus kolūkius, kaimo žmonių moralė ir psichologinė būsena buvo palaužta. Partizanai, jausdami vis mažesnį palaikymą iš kaimo gyventojų ir matydami jų veiduose nusivylimą dėl per ilgai užsitęsusios kovos, dažnai ir patys nebetikėdavo savo pergale.


Skaityti komentarus (5)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Giniotas, Giniotė, Ginvydas, Ginvydė, Otonas, Romanas, Vesta, Vestina.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt