 |
|
|
2024 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
PARTIZANAI PRIEš NAUJąJą BAUDžIAVą
IÅ¡ Lietuvos ypatingojo archyvo
Rajoninių kultÅ«ros namų saviveiklininkai prie agitpunkto. 1952 metai. Nuotrauka iÅ¡ KupiÅ¡kio etnografijos muziejaus archyvo 1940 metų sovietinÄ— okupacija įvedÄ— ,,naujas politines ir ekonomines gaires.“ To meto laikraÅ¡tis ,,Tiesa“ raÅ¡Ä—: ,,Komunistai reikalauja, kad iÅ¡ dvarininkų bÅ«tų atimta visa žemÄ—, gyvas ir negyvas inventorius be jokio atlyginimo ir padalyta bežemiams ir mažažemiams. Komunistai kovojo ir kovoja, kad kaimas iÅ¡bristų iÅ¡ begalinio skurdo ir tamsumo.“ Sovietinei valdžiai reikÄ—jo rasti bÅ«dus ir priemones, kaip tvirtÄ… lietuvį Å«kininkÄ… priversti jiems paklusti. Pagrindinis reformos stabdys buvo žmonių prisiriÅ¡imas ir psichologinÄ—s bÅ«senos ,,mano“ stiprÄ—jimas, kuris paremtas ne tiek egoizmu ar savanaudiÅ¡kumu, bet atÄ—jÄ™s iÅ¡ katalikų religijos, kuri gina ir saugo privatinÄ™ nuosavybÄ™. Pagal valdžios kuriamus postulatus, valstieÄiai turÄ—jo sÄ…moningai atsisakyti senojo individualaus-privatinio Å«kio ir pereiti prie daug ,,modernesnio“ – kolektyvinio Å«kio. TaÄiau tiek dÄ—l savitos lietuvių Å«kininkavimo formos, tiek dÄ—l nepalankių tarptautinių aplinkybių ir vokieÄių okupacijos, reforma nespÄ—jo duoti norimų vaisių. Nuo 1944 m. prasidÄ—jo antras sovietinÄ—s žemÄ—s Å«kio politikos etapas. Pagal to meto galiojanÄius įstatymus valstieÄiai, gavÄ™ sklypus 1940–1941 metais, turÄ—jo teisÄ™ ,,patys atsiimti iÅ¡ buožių bei dvarininkų jiems priklausanÄiÄ… žemÄ™, gyvulius, derlių, inventorių, trobesius“. Å iuo laikotarpiu sovietinei valdžiai reformÄ… sekÄ—si vykdyti gerokai sunkiau. ŽemÄ—s buvo daug daugiau nei norinÄių jos gauti. Valdžia siekÄ— dalyti iÅ¡vežtų į SibirÄ… žmonių žemÄ™, kuriÄ… iÅ¡vežtųjų kaimynai Ä—mÄ— nenoriai, žmoniÅ¡kumo vedami. Ä® fondÄ… buvo perduodama ir partizanų žemÄ—.
Uoginiai. Darbai kolÅ«kyje. Pirmas iÅ¡ deÅ¡inÄ—s – kolÅ«kio pirmininkas A. Liobikas. 1950 metai. Nuotrauka iÅ¡ Romo KaunieÄio asmeninio archyvo PrasidÄ—jo nerimo, nežinios dienos ir naktys Lietuvos kaime. Reikalauti pyliavų, suraÅ¡inÄ—ti pasÄ—lių, gyvulių ir kito inventoriaus į kaimÄ… plÅ«do ginkluoti valdžios atstovai. ŽmonÄ—s prisimena, kaip atÄ—jÄ™ stribai plÄ—Å¡ikaudavo: ,,KÄ… rado, viskÄ… vogÄ— ir neÅ¡Ä—si: Å¡aukÅ¡tus, Å¡akutes, peilius, net mÅ«sų sijonus iÅ¡neÅ¡Ä—. Malkas, ir tas skrebai iÅ¡sivežė, nei kuo pasikurt.“ Humoru persmelktas laisvÄ—s kovotojų požiÅ«ris į tokias „akcijas“ atsispindi partizanų spaudoje. 1946 m. Dainavos apygardos leidinyje ,,Už tÄ—vų žemę“ partizanai raÅ¡Ä—: ,,Praeito mÄ—nesio bÄ—gyje enkavedistai ir stribokų bÅ«riai bolÅ¡evikiniu uolumu vykdÄ— smulkiausias kratas kaimuose. IÅ¡ giliausių slÄ—ptuvių buvo iÅ¡traukti ir tenai sulikviduoti arÅ¡iausi komunizmo prieÅ¡ai: laÅ¡inių bryzai, kumpiai, deÅ¡ros. Dideliu tarybiniu pakilimu, ryžtingai buvo nacionalizuotos benzinkos, peiliukai, žirklÄ—s, siÅ«lų Å¡pÅ«liukÄ—s ir visa kita, kas galÄ—tų nudžiuginti mieste laukianÄios katiuÅ¡os Å¡irdį.“ Pasitaikydavo atsitikimų, kai pyliavų pristatymas virsdavo propagandos persmelktu teatru: organizuotai veždami pyliavas, Å«kininkai raudonÄ…sias gurguoles puoÅ¡davo sovietiniais Å¡Å«kiais ir vadų portretais. Vienas Å«kininkui suteiktas pasirinkimas, negalint laiku supilti pyliavų, buvo kolaboravimas su okupantu. Tai paliudija vieno AukÅ¡taitijos partizano atsiminimai: ,,Rusai labai stengÄ—si verbuoti kaimuose lietuvius, tas jiems sekÄ—si gana sunkiai. Retas kuris tapdavo jų informatoriumi. Pamenu, vienÄ… tokį Å«kininkÄ… areÅ¡tavo, kad neiÅ¡vežė pyliavų, ir jį bandÄ— verbuoti, bet nieko neiÅ¡Ä—jo, tada pasodino.“ 1945 m. viename atsiÅ¡aukimų partizanai raÅ¡Ä—: ,,Mielas tÄ—vynaini, mes neįsakome tau grąžinti žemÄ—s sklypÄ… (galbÅ«t, tu gerai padarei: kitaip, galbÅ«t, žemÄ— tuÅ¡Äia stovÄ—tų), neverÄiame tavÄ™s atsisakyti komunistų duotų gyvulių ir įrankių, bet tik naudokis jais Å¡ventai ir gerai. Už daiktus neparduok komunistams savo sąžinÄ—s.“ Pagrindinis įsakymų tikslas buvo ne uždrausti žmonÄ—ms dirbti gautÄ… žemÄ™, bet padÄ—ti suvokti, ko tokia politika siekÄ— okupantai. Kol kolÅ«kiai buvo kuriami tik per agitacijÄ…, tol ir partizanai kovojo tik atsiÅ¡aukimais. Kai valdžia imasi prievartos, prievartÄ… prieÅ¡ juos pradeda naudoti ir partizanai.
Darbų prižiÅ«rÄ—ti atvykdavo ir iÅ¡ vietos valsÄių partkomų. DeÅ¡inÄ—je – Janina KrivickaitÄ—, aktyvistÄ— iÅ¡ PandÄ—lio valsÄiaus. 1952 metai. Nuotrauka iÅ¡ Romo KaunieÄio asmeninio archyvo Savo dokumentuose partizanai užsimena, kokį žemÄ—s valdymÄ… jie mato bÅ«simoje nepriklausomoje Lietuvoje. 1944 m. Lietuvos laisvÄ—s armija (LLA) vienu savo programos pamatinių dÄ—snių laikÄ— Å«kio sutvarkymÄ…. PrivatinÄ™ nuosavybÄ™ jie pripažino tautos Å«kio pagrindu. Jų nuomone, žemÄ—s Å«kis turi bÅ«ti svarbiausia ekonomikos grandis, tad Å«kininkų gyvenimas, jų sÄ…lygų gerinimas ir žemÄ—s Å«kio plÄ—timas reikalauja ypatingo dÄ—mesio. BÅ«ta ir tam tikrų apribojimų. ŽemÄ™, anot Å¡ios programos, galima įsigyti tik lietuviams, kurie moka jÄ… dirbti. Tokie apribojimai turÄ—jo užkirsti keliÄ… žemÄ™ gauti kolonizacijos tikslais atkeltiems rusams ir stiprinti ,,lietuviÅ¡kÄ…jį elementą“. Stambių pramonÄ—s įmonių tarpukario Lietuvoje nebuvimas palaikÄ— partizanų požiÅ«rį ir toliau LietuvÄ… matyti kaip agrarinÄ™ valstybÄ™. Tvirtas ryÅ¡ys tarp valstieÄio ir jo hektarų sustiprino kovÄ… su kolektyvizacija. Patys Lietuvos partizanai buvo ,,nuo žemÄ—s“. Pagrindiniai partizanų rÄ—mÄ—jai irgi ne kas kita, kaip kaimų gyventojai. Partizanai nebuvo buožės, kaip dažnai traktuoja sovietai. Dauguma jų buvo iÅ¡ kaimo – vidutiniai ir smulkieji Å«kininkai. Partizano, kaip laisvojo Å«kininko, įgytas privaÄios nuosavybÄ—s suvokimas lÄ—mÄ— jo kovÄ… su įsitikinimams prieÅ¡inga kolektyvizacija, kuri partizanų lektÅ«roje neretai įgaudavo ,,vergijos“ sinonimÄ…: ,,Kas laisvÄ™ pažino, vergijoj nebus. VerÄiau garbinga už TÄ—vų ŽemÄ™ mirtis, kaip azijatams vergija. Mes esame sena, garbinga, laisvÄ—s verta tauta. Vargas ta m, kas mums pastos keliÄ… į laisvÄ™.“ ,,TÄ—vų žemÄ—s“ gynyba buvo pagrindinis partizanų tikslas. Tad partizanų namų gynyba iÅ¡siplÄ—tÄ— ir tapo sisteminga veikla. Atsirado suvokimas, kad savi namai nebus iÅ¡vaduoti tol, kol valstybÄ— nebus nepriklausoma. Tokį partizanų veiklos iÅ¡siplÄ—timÄ… pagrindžia partizanų spaudos publikacija, kurioje raÅ¡oma: ,,Skundžiasi, dejuoja krauju ir aÅ¡aromis pasruvusi mÅ«sų gimtoji žemelÄ— (...) ir tos aÅ¡aros, virpantis skundas gimtosios žemÄ—s uždegÄ— daugelio sÅ«nų ir dukrų Å¡irdyse TÄ—vynÄ—s meilÄ™ ir laisvÄ—s ilgesį. (...) Jie kovoja ir mirÅ¡ta už savo TautÄ…, už savo žemÄ™ – tai kovojanti Lietuva.“ Å alia pasiaukojimo ,,už savo žemę“ atsirado ir aukos dÄ—l tautos samprata.
Javų kÅ«limas, 1951 metai. Nuotrauka iÅ¡ Romo KaunieÄio asmeninio archyvo Be mokesÄių, sovietai pasitelkÄ— ir dar vienÄ… taktinÄ™ gudrybÄ™ – bandÄ— įžiebti klasių kovos kibirkÅ¡tį ir ,,buožes“, kurie ,,negailestingai“ iÅ¡naudojo savo vargingesnius kaimynus, suprieÅ¡inti su mažažemiais. ŽemÄ—s reforma buvo puikus pavyzdys, kai suteikiant žemÄ™ tiems, kurie jos iki tol neturÄ—jo, ir atimant jÄ… iÅ¡ vadinamųjų ,,buožių“, turÄ—jo prasidÄ—ti tariama klasių kova. Propagandos kampanijai prieÅ¡ ,,buožes“ vykdyti buvo įpareigoti raÅ¡ytojai. Antanas Vienuolis savo romane ,,Puodžiunkiemis“, Ieva SimonaitytÄ— apysakoje ,,PikÄiurnienė“ ir Jonas Avyžius romane ,,Sodybų tuÅ¡tÄ—jimo metas“ bandÄ— pieÅ¡ti tuometinių pasiturinÄių Å«kininkų paveikslus. RaÅ¡ytojų bandymai nebuvo sÄ—kmingi, nes vietoj tikroviÅ¡kai vaizduojamo kaimo ,,buožės“ portreto, Å¡ie buvo panaÅ¡Å«s labiau į lÄ—kÅ¡tas ir netikroviÅ¡kas karikatÅ«ras. Tad nors valdžios kuriama propaganda sudarÄ— sÄ…lygas ir kaimo valstieÄiams netgi buvo iÅ¡dalyti ginklai, kurie turÄ—jo padÄ—ti kovojant su ,,iÅ¡naudotojais“, bet ir dÄ—l ,,buožės“ sÄ…vokos neatitikimo, ir, galbÅ«t, dÄ—l per mažos propagandos vis dar ,,ne sovietiniame“, o lietuviÅ¡kame kaime klasių kovos įžiebti nepavyko. Partizanai suvokÄ—, kad nubuožinimas buvo tik pereinamas etapas prieÅ¡ kaimų sukolektyvinimÄ…, jie skatino vadinamuosius ,,buožes“ trauktis iÅ¡ savo namų, o visus kitus kaimo gyventojus padÄ—ti ir priglausti persekiojamuosius. Kaimo žmonių vienybÄ— turÄ—jo tapti vienu iÅ¡ ginklų, sužlugdysianÄių valdžios kolektyvizacijos planus.
KolÅ«kio ekskursantai. Nuotrauka iÅ¡ Romo KaunieÄio asmeninio archyvo Partizanų dokumentai rodo, kad valdžiai apgaule ir pažadais bandant vilioti žmones užsiraÅ¡yti į kolÅ«kius, nelabai sekÄ—si. Ä® mitingus žmonÄ—s Ä—jo nenoriai: ,,Beveik visame rajone Å¡aukiami mitingai dÄ—l kolchozų organizavimo į mitingus gyventojų labai maža dalis tesilanko, mitingus pravesti įpareigoja valsÄių tarnautojus. AtvykÄ™s iÅ¡ partijos atstovas viename mitinge pareiÅ¡kÄ—: ,,Kad kas nesiraÅ¡ys į kolchozus laisvu noru, tai tų Å«kių savininkams bus uždÄ—tas buožinis mokestis mokÄ—ti ir jei neapmokÄ—s laiku kuris Å«kininkas, tai bus pajungiamas jo Å«kis prie kolchozo – konfiskuojant visÄ… Å«kio kilnojamÄ… ir nekilnojamÄ… inventorių.“ Be propagandos, valdžia Ä—mÄ— grasinti ir tam tikromis bausmÄ—mis, taÄiau to neužteko pakirsti žmonių valiai. Bibliotekos ir vieÅ¡os vietos neretai tapdavo agitatorių propagandos skleidimo centrais. Viename iÅ¡ Vytauto apygardos vado įsakymų pažymima, kad komunistų įrengtos skaityklos ir vadinamieji ,,raudonieji kampeliai“ bibliotekose tarp lietuvių pasisekimo neturi, bet valdžiai yra labai svarbÅ«s. Tad 1947–1948 m. žmones bandÄ— paveikti geruoju, pasitelkdami kaimo Å¡viesuomenÄ™: mokytojus, bibliotekų vedÄ—jus, manydami, kad jie, kaip tam tikri autoritetai, skatins žmones jungtis prie naujos santvarkos. LaisvÄ—s kovotojai nebuvo pasyvÅ«s Å¡iuo atžvilgiu ir, suprasdami grÄ—smÄ™, Ä—mÄ—si veiksmų – bibliotekų naikinimo. KÄ™stuÄio apygardos partizanai 1947 m. iÅ¡leido įsakymÄ…, draudžiantį eiti į bibliotekas, Lenino kampelius ir mitingus, ir numatÄ— griežtas bausmes to nesilaikantiems: ,,1. Draudžiu visiems pilieÄiams lankytis į agitpunktus, Lenino kampelius ir bet kokius bolÅ¡evikinių okupantų rengiamus mitingus. 2. Asmenys, nepaklausÄ™ Å¡io draudimo, bus baudžiami – pirmÄ… kartÄ… – pinigine bei daiktine pabauda nuo 100 iki 1000 rublių dydžio, antrÄ… kartÄ… – pinigine ir daiktine pabauda nuo 1000 iki 10000 rublių dydžio. 3. Asmenys, po dviejų nubaudimų pastebÄ—ti nevykdÄ… Å¡io įsakymo, bus atiduodami Karo lauko teismui.“
PieninÄ—s dažniausiai bÅ«davo įrengiamos kokioje nors Å«kininko sodyboje. Nuotrauka iÅ¡ Romo KaunieÄio asmeninio archyvo Partizanų prieÅ¡inimÄ…si kolÅ«kių kÅ«rimui rodo ne vien periodinÄ— spauda, kurioje galima rasti publikacijų Å¡ia tema. Kreipimaisi į gyventojus, atsiÅ¡aukimai, agitaciniai lapeliai, straipsniai, nuÅ¡vieÄiantys kolÅ«kio kasdienybÄ™, taip pat buvo viena iÅ¡ prieÅ¡inimosi priemonių. Kartu raÅ¡yti įsakymai gyventojams ir galiausiai bausmÄ—s tiems, kurie nesupranta, kokiÄ… baisiÄ… žalÄ… atneÅ¡ kolÅ«kiai. 1949 m. PrisikÄ—limo apygardos leidinio ,,PrisikÄ—limo ugnis“ viename straipsnyje raÅ¡oma apie ,,naujÄ…jÄ… bajorų kastą“: ,,BolÅ¡evikinÄ—s valstybÄ—s santvarka savo esmÄ—je yra ne kas daugiau, kaip iÅ¡ naujo atkuriama baudžiava, tik dengta naujais pavadinimais ir vykdoma naujais, daug rafinuotesniais metodais. ÄŒia kolchozas ar sovchozas – ponų dvaras, kolchozninkai bei darbininkai – baudžiauninkai, MGB, MVD ir kiti pareigÅ«nai – ponų Å¡uniukai, paklusnÅ«s prievaizdai, o bolÅ¡evikų partijos nariai ir jų artimieji – naujųjų bajorų kasta su neribotomis privilegijomis.“ Neretai, Å¡alia rimtų, moralines vertybes aukÅ¡tinanÄių straipsnių partizanai pasitelkdavo humorÄ…, kaip vienÄ… iÅ¡ formų. Tiek iÅ¡likusios antikolÅ«kinÄ—s karikatÅ«ros, tiek valdžios vykdomÄ… politikÄ… paÅ¡iepianÄios humoreskos turÄ—jo lietuviams ,,pakelti Å«pą“ ir stiprinti kovÄ… prieÅ¡ bolÅ¡evikus. Kova su trÄ—mimais irgi atsispindÄ—jo partizanų atsiÅ¡aukimuose. Maironio rinktinÄ—s atsiÅ¡aukimas, susietas su 1948 m. gegužės trÄ—mimais, stebina tuo, kad dar vykstant iÅ¡vežimams, partizanai juos suvokÄ— kaip priemonÄ™ nusavinti žmonių turtÄ…, reikalingÄ… kolÅ«kiams, o ne kaip bausmÄ™ už partizaninį karÄ…. Partizanai raÅ¡Ä—: ,,TÅ«kstanÄiai sodybų liko tuÅ¡Äios tam, kad okupantas lengviau galÄ—tų įgyvendinti savo parazitiÅ¡kÄ… kolchozų santvarkÄ…. (...) BolÅ¡evikai, norÄ—dami pateisinti savo žvÄ—riÅ¡kÄ… darbÄ…, Å¡iuo metu skleidžia propagandÄ…, esÄ… iÅ¡vežami tik tie asmenys, kurie turi ryÅ¡ius su ,,buržuazinių nacionalistų“ gaujomis, remia tuos ,,banditus“. (...).“ IÅ¡ tiesų trÄ—mimai nebuvo atsakas į partizaninį karÄ…, o valdžios priemonÄ—, naudota dar iki jo. Jei nebÅ«tų partizanų, trÄ—mimai ir teroras vis tiek bÅ«tų buvÄ™.
PlytinÄ—je darbo metu. Nuotrauka iÅ¡ Romo KaunieÄio asmeninio archyvo Kovai su partizanais 1949 m. birželį sovietų valdžia pradÄ—jo steigti ginkluotas aktyvistų grupes kaimuose. LKP (b) valsÄių komitetai, MGB, MVD valsÄių poskyriai buvo įpareigoti visuose kolÅ«kiuose, apylinkÄ—se sudaryti ginkluotas grupes iÅ¡ komunistų, komjaunuolių ir partinio aktyvo. GrupÄ—s įpareigotos saugoti kolÅ«kieÄius, visuomeninį turtÄ…, dalyvauti kovoje prieÅ¡ partizanus. GrupÄ—se turi bÅ«ti organizuojamas politinis darbas ir karybos mokymas. Taip pat rekomenduojama kolÅ«kieÄiams, kurie prisijungs prie ginkluotų grupių, ,,priskaiÄiuoti minimalų skaiÄių darbadienių.“ Tokias ginkluotas grupes dažniausiai sudarydavo kolÅ«kio pirmininkas, apylinkÄ—s pirmininkas arba sekretorius, skaityklos vedÄ—jas, stribai ir keli kolÅ«kieÄiai. KolÅ«kieÄiai, bijodami partizanų veiksmų ir nenorÄ—dami ,,imituoti“ pilietinio karo, kurį teoriÅ¡kai norÄ—jo sukurti bolÅ¡evikai, į tokias grupes rinkosi nenoriai. Lietuvoje 1950 m. birželį buvo sukurti 3 602 kolÅ«kiai ir juose sudarytos tik 367 grupÄ—s, tad tik maždaug 10 proc. kolÅ«kių turÄ—jo tokias grupes. Partizanai operatyviai reagavo į tokių grupių kÅ«rimÄ… ir sudarinÄ—jo asmenų, gavusių ginklus, sÄ…raÅ¡us. Baiminantis partizanų veiksmų, buvo ne tik kuriamos ginkluotos grupÄ—s kolÅ«kiams saugoti, bet apginkluojami ir aukÅ¡Äiausi kolÅ«kio asmenys, kurie neretai bÅ«davo valdžios agentai. KupiÅ¡kio kraÅ¡to partizanų atsiminimuose pateikiamas agento Adatos pavyzdys. Jo charakteristikoje raÅ¡oma: ,,AsmeniÅ¡kai su partizanais nesusitikdavo; jis baiminosi, kad partizanai jį kaip kolÅ«kio pirmininkÄ… galÄ—jo nuÅ¡auti, todÄ—l buvo apginkluotas pistoletu.“ KolÅ«kio pirmininkai, kaip pagrindiniai organizatoriai, buvo tie žmonÄ—s, kurie labiausiai kentÄ—jo nuo partizanų. Partizanų karo lauko teismo (KLT) dokumentų trÅ«kumas užkerta keliÄ… iÅ¡siaiÅ¡kinti, kiek kolÅ«kio pirmininkų ir aktyvistų buvo likviduota. Remiantis turimais duomenimis, susidaro įspÅ«dis, kad tarp visų likviduotų asmenų tokie žmonÄ—s sudarÄ— labai mažą procentÄ…. Naudmenų konfiskavimas iÅ¡ ,,prieÅ¡o“ Sukurti kolÅ«kiai dažnai tapdavo partizanų Å«kinio aprÅ«pinimo taÅ¡kais. Palaikydami gerus ryÅ¡ius su kolÅ«kiuose dirbanÄia administracija, partizanai gaudavo teisÄ™ ,,susikombinuoti“ naudmenas iÅ¡ kolÅ«kio. Neretai kolÅ«kio pirmininkais tapdavo partizanams patikimi asmenys. Vienas AukÅ¡taitijos partizanas prisimena: ,,Mane, kaip miÅ¡kinių draugÄ…, paskyrÄ— kolÅ«kio pirmininku, kadangi rusai žinojo: kai paskirs savo žmogų, partizanai iÅ¡kart likviduos.“ Dar vienas pavyzdys galÄ—tų bÅ«ti kolÅ«kio sÄ…skaitininko prisiminimai. Jis pasakoja, kad partizanai ,,užsakydavo“ prievoles (ir grÅ«dais, ir pinigine suma), o jam, kaip sÄ…skaitininkui, reikÄ—jo tokias prievoles ,,nuraÅ¡inÄ—ti“. SandÄ—lininkui iÅ¡davus tam tikrÄ… kiekį grÅ«dų, jie bÅ«davo parduodami turguje ir sudaroma reikiama suma pinigų. Kartais kolÅ«kiui priklausantys žmonÄ—s duokles partizanams perduodavo per kitus, jiems artimesnius asmenis. BÅ«davo įtraukiama daugiau žmonių, sumažėjo tikimybÄ—, kad kolÅ«kio atstovas bus susektas. RyÅ¡iai užmegzti bendraujant jaunimui irgi prisidÄ—davo prie partizanų aprÅ«pinimo. Partizanų ryÅ¡ininkÄ— BronÄ— StaÅ¡elytÄ—-ZavackienÄ— prisimena: ,,MÅ«sų kaime bÅ«davo ramu, skrebai nesilankydavo, niekas neskųsdavo. Pas kaimynes vakarodavom arba Å¡iaip susirinkdavom. Ateidavo iÅ¡ kaimynų kolÅ«kio kontoros merginos, partizanai – Albinas Pelionis-Žolynas, Juozas Pelionis-Å turmas (...). NeÅ¡iodavau partizanų laiÅ¡kelius (...). Kartais neÅ¡davau kalkinio popieriaus spausdinimui, kurio gaudavau iÅ¡ kolÅ«kio kontoros merginų.“ Kolchozų ,,apiplÄ—Å¡imai“ su kolÅ«kio pirmininko žinia buvo neretas reiÅ¡kinys. AukÅ¡taitijos partizanai prisimena: ,,1951 m. birželio mÄ—n. kartu su S. Liaudansku, R. Styra ir J. BaltuÅ¡iu dalyvavome „apiplÄ—Å¡iant“ kolchozÄ… Eidžionių k. Šį „apiplÄ—Å¡imą“ įvykdÄ—me su paties kolÅ«kio pirmininko Jono Blažio žinia.“ Dažnai kolÅ«kių pirmininkai ne tik buvo ,,nuolankÅ«s“ laisvÄ—s kovotojams, bet ir prisidÄ—davo prie iÅ¡tremtų Å¡eimų iÅ¡laikymo. Vienoje saugumo struktÅ«rų pažymoje, aptariant nusikaltusio kolÅ«kio pirmininko bylÄ…, prie visų jo ,,nuopelnų“ pridedama: ,,1949 metų rugpjÅ«Äio mÄ—nesį kolÅ«kio narių susirinkime pasiÅ«lÄ— kolÅ«kieÄiams surinkti lėšų siuntiniams banditų ir banditų rÄ—mÄ—jų Å¡eimoms, iÅ¡keldintoms už Lietuvos SSR ribų.“ SukÅ«rus kolÅ«kius, kaimo žmonių moralÄ— ir psichologinÄ— bÅ«sena buvo palaužta. Partizanai, jausdami vis mažesnį palaikymÄ… iÅ¡ kaimo gyventojų ir matydami jų veiduose nusivylimÄ… dÄ—l per ilgai užsitÄ™susios kovos, dažnai ir patys nebetikÄ—davo savo pergale. 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai Morkus, Oskaras, Tolys, Tolmantas, Tolmantė, Vygandas, Žadgailas, Žadgailė, Žadmantas, Žadmantė, Žadmina, Žadminas, Žadminė. 
|
|
Jūs esate 9 008 790 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
