Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Nuomonės

VALSTYBÄ— BE VALSTYBÄ—S

Nomeda SIMÄ–NIENÄ–

2017−03−25 4

Smurtas artimoje aplinkoje, patyčios, savižudybės – Lietuvos visuomenės piktžaizdės, pastaruoju metu bene dažniausiai linksniuojamos ir viešumoje, ir valdininkų bei politikų kabinetuose. Kuriami modeliai, algoritmai, skelbiamos savaitės be patyčių, be smurto ir panašiai. Ministerijos tarpusavyje ginčijasi, kurios kompetencijoje, valioje ir galioje turi atsirasti šių problemų sprendimo modeliai.

Akivaizdu, kad giliosios šakninės socialinės problemos kol kas Lietuvos valstybėje dar nėra išspręstos. Liūdniausia, kad iš esmės jų nesprendė nė viena iki šiol buvusi Vyriausybė. O jų pergyvenome nepriklausomoje Lietuvoje net 16, neskaičiuojant pastarosios. Nors kartais atrodo, kad sprendimai pasiekiami ranka, tereikia juos pastebėti.

Tokiu pavyzdžiu tapo Kupiškio visuomenininkai su psichologe Valija Šap priešakyje. Kupiškio geroji savižudybių prevencijos praktika šiuo metu analizuojama Sveikatos apsaugos ministerijoje, aktyviai tuo domisi socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, kuriam, atėjusiam į šį postą iš „Carito“ organizacijos, rodos, ši iniciatyva ir veiklos modelis yra suprantami. Suprasta (pagaliau!), kad tai yra ne vienos ministerijos reikalas, kad norint iš esmės pajudinti šiuos įsisopėjusius klausimus, turi dirbti bendrai ir Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijos, ir savivaldybės, policija, ir visuomenininkai. Socialiniams santykiams įdiegti, visų grandžių sistemai įjungti, be abejo, turi būti numatytos ir lėšos.

Paradoksas, tačiau treji metai tik verslininkų ir vietos entuziastų remiamas savižudybių prevencijos modelis Kupiškyje veikia be valstybės pagalbos. „Dirbate? Puiku! Šaunuoliai!..“ Tokiais žodžiais valdininkai paprastai palydi visuomenininkus, turinčius gerus veiklos rezultatus ir paprašiusius pagalbos dėl finansavimo skyrimo. Klausimas, kodėl tada iš viso mokame mokesčius ir išlaikome armijas valstybinėse institucijose sėdinčių ir tik popieriuje kuriančių įvairias prevencijos programas. Atsakymas galbūt labai paprastas. Pasak Valijos Šap, moksliniais tyrimais įrodyta, kad norint pamatyti realų savižudybių prevencijos modelio rezultatą, reikia penkerių metų. Mūsų politikų kadencija tiek nesiekia. Prioritetai pasirenkami kiti – kurie būtų matomi greičiau.

Juk daug paprasčiau pastatyti suoliukus ar užsodinti kokią balą, kad atėjus naujiems rinkimams, būtų ką rinkėjams parodyti. Tad kodėl gaišti laiką ilgalaikėms strategijoms, investicijoms į žmones? Kol politikai skaičiuos tik savos kadencijos metus, neverta tikėtis esminių valstybės permainų. Tam vis dar nesubręstama.