Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Mūsų žmonas

OI, KAS SODAI DO SODĖLIAI

Nida ŠULCIENĖ

2012−12−13 2

Kupiškėniškas šiaudais kvepiantis sodas pamažu vėl atgyja. Vis dažniau svetur išvykę lietuvaičiai savo naujiems namams ar dovanoms ieško šio šiaudų vėrinėlio.
Tik labai gaila, kad mokančių verti, pinti sodus liko labai nedaug. Viena iš nedaugelio - Salamiestyje gyvenanti Danutė Palaimienė.

Nė vieno tokio paties

Ponia Danutė turi tautinio paveldo sertifikatą, taigi jos darbai yra vertinami. „Tokius sertifikatus rajone turime tik trys: viena moteris karpinius daro, kita - duoną kepa ir aš, kaip sodų pynėja, - pradėjo pasakojimą D. Palaimienė. - Tokių sertifikuotų pynėjų Lietuvoje esame šešiolika.“

Pasiteiravus, kas paskatino imtis šios veiklos, pašnekovė prisiminė, kad sodus pynė jos močiutė. Tačiau kaip ji tai darė, Danutė nepamena. „Sovietiniais laikais kartu su mama ir sesėmis ant naujametės eglutės pynėme penkiakampę žvaigždę, - sakė D. Palaimienė. - Jeigu kampus moki surišti, toliau problemų nebėra, reikia tik fantaziją pasitelkti. Kaimynystėje gyveno našlaitė, kuri 1990 metais ruošėsi vestuvėms. O kupiškėnų krašte yra tradicija, kad per vestuves garbingiausioje vietoje kabėtų sodas. Padarėme žvaigždę, paskui prie jos dar prijungėme kelias ir išėjo sodas, kurį nunešėme dovanų. Pamatęs vienas Stuburų gyventojas šį sodą, pasakė, kad jis gražus, bet jo teta pindavo kitokį. Man tas jo pasakymas „kitokį“ labai įstrigo ir dabar nerasite nė vieno mano pinto sodo tokio paties - visi kitokie, skirtingi.“

Kaip atrodys nupintas sodas, iš anksto ponia Danutė negali pasakyti. Pindama moteris paprasčiausiai tarpusavyje derina įvairias detales, žiūri, kur kas labiau tinka. Būna taip, kad norisi padaryti vienokios formos, o išeina - kita. Kartą norėjosi nupinti sodą ežio formos, bet baigus darbą paaiškėjo, kad sodas labiau panašus į saulę.
Vienam sodui nupinti prireikia ir geros savaitės po penkias valandas per dieną dirbant. Paprastesniam užtenka ir poros dienų - viskas priklauso nuo sodo dydžio, formos, sudėtingumo. Sodai pinami iš kvietrugių šiaudų. Iš vieno didelio pėdo galima kelis sodus nupinti.

Formos ir paskirtis

Šiaudų sodai buvo pinami visoje Lietuvoje. Paminėjus žodį sodas, daugumai jis asocijuojasi su vestuviniais papročiais. Mūsų krašte dar gana ilgą laiką išliko paprotys, kuomet po bažnytinių apeigų atvykę į namus jaunieji turėjo išsipirkti stalą. Jaunavedžių palydos pareiga - derėtis ir išpirkti sodą, kad prie jo galėtų pasodinti jaunuosius ir patys susėsti. Būdavo dainuojamos dainos, kuriose giriamas sodas, o sodo viduryje pakabintas sodininkas arba daržininkas - agradnykas. Pats sodas būdavo papuoštas uogomis, obuoliais.
Beje, gana įdomus šių kraštų paprotys, kad pirmąją vestuvių naktį sodą turėdavo saugoti pabroliai.

Visgi sodas turėjo ir kitą paskirtį - buvo puošiamas ne tik vestuvėms, bet jis atsirasdavo ir ant kalėdinio ar velykinio stalo, sodo prireikdavo prieš sėją, pjūtį, nes buvo tikima, kad gali apsaugoti namus nuo perkūnijos, negeros akies.
Sodų forma irgi buvo įvairiausia: rutulio, rombo, kūgio, statinaitės. Kupiškyje dažniausiai buvo daromi rombo formos sodai. Ant jų buvo kabinama žvaigždutė, paukštelis, saulytė.
Velykiniams sodams būdinga tai, kad juose suposi paukšteliai.

Dažnai sodas buvo kabinamas ant arklio uodegos plauko ar vaškuoto siūlo, kad net menkiausias vėjo gūsis priverstų jį suktis. Buvo tikima, kad besisukantis sodas ne tik apvalo namus, bet ir pripildo juos geros energijos, harmonijos, sutarimo, tvarkos.