Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 18 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Likimai

ŠIMTĄ METŲ GYVENTI VIS DAR ĮDOMU

Ada DVARIONAITĖ

2013−11−30

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Visa graži Treznickų giminė.
Autorės nuotrauka
Trečiadienį, lapkričio 27-ąją, Treznickų sodyboje Gaigalių kaime, Šimonių seniūnijoje, nuo pat ankstyvo ryto plevėsavo iškelta valstybinė vėliava. Neregėta, nebūta šventė namuose, sodybos šeimininkui Liudvikui Treznickui tądien sukako šimtas metų.

Pasveikinti jubiliatą suskubo valdžios atstovai, rajono mero pavaduotojas Algirdas Navickas, Šimonių seniūnas Žydrūnas Vanagas, „Sodros“ Kupiškio skyriaus vedėjo pavaduotoja Vlada Stasėnienė, vežini sveikinimais, dovanomis ir gėlėmis. Viskas buvo taip, kaip būna visada tokiomis progomis, ir šiek tiek kitaip... Gražiu gimtadieniu paprastai džiaugiasi sukaktuvininko artimieji, svečiai, jie pirmieji kalba, prisimena. O pas Treznickus pirmuoju smuiku griežė... pats šimtametis. Jo balsas buvo svarbiausias ir garsiausias, jis buvo suėjimo šeimininkas, jis pasakojo, prisiminė ir tėviškai vis perklausdavo: „Ar klausotės, tai įdomu, galiu dar papasakoti?..“

Karų ir Sibiro užgrūdinti

Gyvenimo svoris turbūt priklauso ne tik nuo metų skaičiaus, bet ir nuo likimo duotos patirties, išgyvenimų įvairovės. Dvidešimtasis amžius negailėjo išbandymų tuomet gyvenusiems žmonėms. Du pasauliniai karai, revoliucijos, ne dainuojančios, o kruvinos, likimus laužančios, šeimas draskančios, mirtį skleidžiančios. Politinės santvarkos, moralę žlugdančios, tikėjimą naikinančios. Bet žmonių gyvenimai tada, rodos, net ir pro akmenis veržėsi, juos skaldydami, niekais versdami visas per jėgą atneštas svetimas gyvenimo normas ir ne savo tvarką, gyvenimo būdą ir įpročius.

L. Treznicko gyvenimas – tarsi visas istorijos vadovėlis. Keturis pradžios mokyklos skyrius baigusį, taigi raštingą jaunąjį ūkininką žmonės Šimonių valsčiuje išrinko seniūnu. Argi toks, atėjus sovietinei valdžiai, galėjo išvengti Sibiro?

Neišvengė, gavo dešimt metų. Išvežė į pietus, į Karagandą, ten dirbo prie miško darbų, statybose. Sako, turėjęs gerą darbą prie 5 tonas svėrusio „moloto“, dvigubą darbo stažą užsidirbęs. Tik ką su tuo stažu daryti, kad užbaigus kalėjimus ir tremtį, niekas namuose nelaukė, jie jau buvo konfiskuoti, vienas brolis nušautas, kitas bunkeryje slapstėsi. Nepatikimas valdžiai toks žmogus, tad reikėjo verstis, kaip išmanė. Ėjo per žmones meistraudamas, mat kalviauti, statyti mokėjo. Dirbo kolūkyje darbininku, vėliau talkino žmonai pieno supirkimo punkte. Ir visada darė gerą alų, ne tik Šimonių apylinkėse visi žinojo, kad pas Treznicką galima alučio užsisakyti, padarys tikrą...

Važiuodavo pas jį ir rajono valdžia, išsiveždavo statinaites, kad turėtų ką dovanoti sostinės valdžiai, partijos vadovams. Ar turi aludaris kokias savas paslaptis, juk anuomet beveik visi kupiškėnai gebėdavo sau to gardaus gėrimo pasidaryti?..
„Viskas savo užauginta, savi miežiai, sveiki produktai, bandai ir padarai“, – gudriai ir ne per daug atvirai atsako senolis, paklaustas apie aludarystę.

Ne tik apie tokius laisvalaikio užsiėmimus, bet ir apie rimtą darbą L. Treznickas turi tvirtą nuomonę: viską reikia daryti su išmanymu, atsakingai ir gerai. Dukra Rimanta patvirtina – tėtis niekada savęs netausojo, labai daug dirbo, vaikus lenkė nedykinėti. Visada suprato mokslo svarbą, leido rinktis profesiją, kuri prie širdies. Sūnus ir dukra tapo humanitarais, muzikais, taip pat ir anūkai į tą sritį linkę.

Žmoną parinko klebonas

Statistika liudija: ilgaamžės dažniau yra moterys, vyrai silpnesni. L. Treznickas šia tema mielai pašmaikštauja: „Mokėjau išsirinkti gerą žmoną, gerai užlaikė. Nekeičiau, vienos užteko. Ir pats kantrus buvau, kantrybė yra didelis dalykas...“
Senolis pasakoja smagią istoriją, kaip savąją moterį radęs. Grįžus iš Sibiro, nebuvo kur dėtis, tėviškė svetimų užimta, o jau pats amžiuje, per keturiasdešimt. Paprašė, kad klebonas Banaitis prirodytų gerą merginą.
Tas sukvietė penkias ūkininkaites, kad būtų iš ko išsirinkti. Įsižiūrėjo Almą Jackaitę. Graži, jauna buvo, dešimt metų jaunesnė. Susituokė ir, sako, niekada nesigailėjęs. Žmona juokais savo vyrą kiek atvėsina, pertaria, kad visko ir visaip buvę, visgi ne keliolika, o 57 metus drauge abudu gyvena...

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Giniotas, Giniotė, Ginvydas, Ginvydė, Otonas, Romanas, Vesta, Vestina.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt