Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

JURĖNIŠKIŲ KAIMO TYLA

Aušra JONUŠYTĖ

2016−05−05

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Gatvinio Jurėniškių kaimo pastatai.
Aušros Jonušytės nuotrauka
Šiuo metu kai kurių Kupiškio krašto kaimų praeitį galime sužinoti tik suradę juose gyvenusius sodiečius. Keletą metų neįkainuojamos medžiagos apie savo gimtąjį kaimą pateikia ir ją laikas nuo laiko vis papildo Lina Baikauskaitė-Štilinienė, kurios visą surinktą medžiagą apie vaikystės ir jaunystės kaimą galima rasti Kupiškio etnografijos muziejaus skaitmeninėje laikmenoje.

Gimtinės kraštas likęs prisiminimuose

Garbioji Lina sako: „Jurėniškiai – vaikystės ir jaunystės prisiminimų kraštas, kurio pievos išbraidytos basomis, kurio kiekvienas medis saugo vaikystės padavimus ir paslaptis. Grįžus į gimtinę atsigauna širdis ir akimirkai sustoja laikas...“

Mano straipsnio medžiagos pateikėja labai džiaugiasi, kad jai pavyko surinkti įvairių švenčių ir darbų nuotraukas, gyvenimo prisiminimus Iš Juozo Algimanto Šešelgio (1938–2009), nuo 1973 metų gyvenusio Jurėniškių kaime, iš dukterų Loretos, dabar gyvenančios Biliūnų kaime, ir Virginijos, gyvenančios Vėželių kaime. Jos suteikė progą žvilgtelėti į tėvo dienoraštį, kuriame užfiksuotos svarbesnės gyvenimo datos, kėlimasis į gyvenvietes, buvo stebėti netgi orai. Duomenų apie Dauderių kiemo žmones, jų nuotraukų buvo gauta iš Sigutės Dauderienės, gyvenančios Kreipšių kaime. Genutė Šopienė iš Panevėžio atidavė giminaitės Emilijos Grigaliūnaitės (1908–1995) nuotraukas.

Jurėniškių kaimo ir vienkiemių planas. 1950 m. sausio 1 d.
Iš Linos Baikauskaitės-Štilinienės archyvo
L. Baikauskaitės-Štilinienės brolis Alfredas Baikauskas papasakojo, kiek kas turėjo žemės, kada tos žemės buvo melioruojamos, prisiminė gyventojus, kur kas išsikėlė, nes pats dirbo tuos darbus Noriūnų MSV. Apie savo šeimą papasakojo Agnė Balytė-Rauduvienė (gim. 1943), dabar gyvenanti Gyvakarų kaime, ir Ženė Balytė-Totorienė (gim. 1949) iš Jutkonių kaimo.

Karelijos pušelė, menanti 60 metų

Pasak L. Baikauskaitės-Štilinienės, Jurėniškių kaimo ir vienkiemių žemės ribojosi iš vakarų su Bočiupio kaimo žemėmis, iš pietų su Girvalakių kaimo laukais ir Kuosėnų laukais bei mišku. Pušynėlis ir toliau į rytus buvo jau valstybinė žemė. Rytuose nuo Jurėniškių driekėsi Čivų ir Čivelių kaimų laukai. Iš šiaurės – Vėželių žemės ir buvęs Gabrielavos palivarkas. O Karelijos pušelė, žyminti Lauryno Dauderio žemės ribas, yra pargabenta jo brolio Povilo net iš Karelijos daugiau kaip prieš 60 metų ir dabar dar auga ir veši toje pačioje vietoje.

Buvusio Joanos Šešelgienės namo galinis fasadas. Jurėniškių kaimas.
Aušros Jonušytės nuotrauka

Baikauskų giminės susitikimas Jurėniškių vienkiemyje prie klėties, likusios po melioracijos. 1998 m.
Sėdi pirmoje eilėje iš kairės: Birutė Baikauskaitė, Rasa Štilinytė, Jūratė Baikauskaitė, Vaidas Kokšys, Rimas Baikauskas, Karolis Daukas, Aušra Štilinytė-Daukienė, Kristina Lašaitė. Stovi antroje eilėje iš kairės: Alfredas Baikauskas, Rima Baikauskienė, Janė Baikauskaitė-Lašienė, Arvydas Kokšys, Lina Baikauskaitė-Štilinienė, Aloyzas Lašas, Loreta Lašaitė, Gaudentas Baikauskas.
 Nuotrauka iš Linos Baikauskaitės-Štilinienės albumo
Senosios kaimo sodybos skanumynai

Gatvinio Jurėniškių kaimo trobos buvo sustatytos taip, kad jų galai stovėjo į gatvelę ir atsisukę į pietus. Priešais gyvenamąjį namą puikavosi klėtys su prieklėčiais grūdams supilti arba kitokioms gėrybėms laikyti. Vasarą vienoje iš klėčių miegodavo ir žmonės. Ne visos klėtys buvo su prieklėčiais. Būdavo cementiniai laiptai arba tiesiog tik didelis akmuo prie klėties sienos durų.

Tvartai stovėjo atokiau nuo gyvenamojo namo saugumo sumetimais. Šalia tvarto buvo pastatytos daržinės, kuriose laikytas šienas gyvuliams. Čia įvažiuodavo ratus, važį ar lineiką. Nuo tvarto ne per toliausiai būdavo klojimas, į kurį suveždavo javus. Seniau ten pat ant laito ir kuldavo su spragilais, jei norėdavo pasidaryti šiaudų stogui uždengti. „Kuldavo ir su kūlimo mašina, bet jau daug vėliau, – sakė L. Baikauskaitė-Štilinienė. – Tokią mašiną turėjo J. Janulionis iš Kreipšių. Jis buvo kviečiamas ir prašomas kulti kiekviename kieme. Mašiną sukdavo motoras „Blakston“.

Adėlė Juozėnienė daro antkapinį paminklą. Apie 1954–1955 m. Jis nėra išlikęs.
Nuotrauka iš Lidijos Mačiulienės albumo
Sodyboje dar buvo pirtis, prie pirties vandens telkinys, vadinamas prūdu, kurio vanduo buvo naudojamas drabužiams plauti ar gyvuliams girdyti. Prausimuisi vandenį semdavo iš šulinio, iškasto toliau nuo tvarto, kad neužsiterštų.

Kiekvienoje sodyboje buvo ir sodelis su augančiomis obelimis, vaiskrūmiais. Daugiausia buvo auginama antaninių, „sierinkų“, saldinių veislių obelų. Kai kurios iš jų buvo skiepytos, kitos – iš grūdo išaugusios. Žmonės radę kur palaukėje ar miškelyje parsinešdavo iškasę namo ir pasisodindavo. Linos Baikauskaitės tėvų sodyboje daug obelų buvo įskiepijusi mamos sesuo, puiki sodininkė Stasė Petrulytė-Giedrienė iš Mikiškių kaimo.

Augo soduose raudoni ir juodi serbentai, vyšnios kiekvienoje pasodėje. Žmonės augino ir avietes. Pas Jeronimą Boiką priešais gyvenamąjį namą augo aviečių plotelis. Jo žmona Antanina virdavo labai gardžią aviečių uogienę ir vaišindavo svečius. Petras Laužikas, kai dar Lina laikė Šešelgių sode bites ir nuvažiuodavo kopinėti medaus, ateidavo su krepšeliu kriaušių, o jam būdavo įdedama šviežio medaus. Šešelgių sodyboje bitės laikomos ir dabar, tik jas jau prižiūri Alfredas ir Gaudentas Baikauskai.

Paminklai prie Baikauskų šeimos kapo Jurėniškių kapinaitėse. Sukurti savamokslės menininkės Adėlės Juozėnienės iš Mikiškių kaimo.
Aušros Jonušytės nuotrauka
Artimųjų amžino poilsio vieta

Minint buvusių kaimo gyventojų: senelių, prosenelių ar tėvų atminimą dažnai prisimenama ir jų amžino poilsio vieta – Jurėniškių kaimo kapeliai, jau nuo seno priglaudžiantys Jurėniškių, Vėželių ir Bočiupio kaimų žmones. Nedidelis jų plotas aptvertas iš akmenų sukrauta tvora, apsodintas medžiais ir alyvų krūmais. Su metaliniais varteliais, manoma, kad padarytais vietinio kalvio. Dešinėje vartelių pusėje auga didžiulė apie 200 metų senumo eglė, jau kiek pasvirusi ir pučiant vėjui vis labiau linkstanti ant paminklų po ja.
Senieji žmonės porino, kad kapų kalnelis neatsirado iš niekur, o supiltas iš suvežto smėlio ir žvyro.

Šiuo metu kapeliuose taisomi ir prižiūrimi 35 kapai. 1990 metais, pagerbiant čia palaidotus žmones, pastatytas meistro Edmundo Biškausko ąžuolinis paminklas su užrašu: „Dekalogo metai. Ramybės ilgimės po kryžiumi suklupę“. Žodžius, iškaltus ant kryžiaus, parinko Janė Baikauskaitė-Lašienė, o medį kryžiui dovanojo Alfredas Baikauskas. Pinigus meistrui už darbą surinko Jurėniškių, Bočiupio kaimų čia palaidotų žmonių artimieji ir giminės. 1990 metų liepos 14 d. pastatytą kryžių pašventino Skapiškio bažnyčios klebonas Povilas Varžinskas.

Vaikščiojant ir apžiūrint senuosius kapus, akis užkliūva už įdomių dviejų vainikų paminklo Baikauskų šeimos kapavietėje. Tai Adėlės Juozėnienės, savamokslės meistrės iš Mikiškių kaimo, kūriniai. Ypač daug jos darbų buvo padaryta apie 1950–1960 metus, jų būtume radę sodiečių kiemuose ir artimiausiose kapinėse. Dabar galima surasti nuo laiko pasvirusius ir su išblukusiomis spalvomis jos kūrinius Skapiškio ir Mikiškių kaimo kapinaitėse, Eleonoros Keršulienės ir Bronės Varatinskienės sodybose, kaip atminimo ženklus liaudies meistrei.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Arkadas, Arkadijus, Eirimė, Jaurimtas, Jaurimtė, Jautra, Jautrė, Norvydas, Norvyda, Norvydė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt