Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

KUR MEŠKŲ IR STIPRUOLIŲ GYVENTA

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2016−05−05

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Buvusius Žilių kaimo vienkiemius kai kur žymi tik medžių guotai.
Žiliai – kaimas Kupiškio rajone, Alizavos seniūnijoje, dešiniajame Pyvesos krante. Nuo seniūnijos centro jis nutolęs 6 kilometrus.

Demografiniai duomenys byloja, kad 1970 metais Žiliuose gyveno 61 žmogus, 1987 metais – 8, 2001 – 10, 2007 metais – 9.
Šiuo metu čia gyvena tik 7 žmonės ir jie visi yra vienos šeimos nariai.


Sodyba prie karjero

Ten, kur baigiasi Bakšėnų kaimas, keliaujant Alizavos link, iškart reikia sukti į dešinėje vingiuojantį keliuką. Akys ieško, ar neišvys tarp pavasarinės švelnios žalumos boluojančių stogų. Deja, akys už tokio peizažo neužkliūva. Netoliese matyti tik įvairiausios žemės dirbimo technikos pilna sodyba. Užsukame. Kieme pasitinka du palaidi nedideli šunyčiai. Pats sargiausias ir gerokai didesnis skalija pririštas prie būdos.

Ūkininkas Eugenijus Nakas šiuo metu gyvena savo senelių Ievaltų sodyboje.
Netrukus pasilabiname su šios sodybos šeimininku ūkininku Eugenijumi Naku. Jis patvirtina, kad čia Žilių kaimo vienkiemis. Daugiau gyvybingų šio kaimo sodybų nebėra.
„Žiliai buvo senas gatvinis kaimas. Čia gražios vietos. Pyvesa teka. Ne visi buvo į vienkiemius išsikėlę. Šį kaimą galutinai sunaikino praūžusi melioracija ir įrengtas žvyro karjeras. Mūsų sodyba kaip tik yra netoliese to žvyro karjero.

Ten tolėliau papyvesy medžių guotas žymi buvusią Petronių, Viksvų sodybą. Labiau į Alizavos pusę buvo Medelinskų, o anksčiau Petrikėnų vienkiemis.
Vienų sodybų šeimininkai išmirė, kitų išsikėlė gyventi į Bakšėnus ar į miestus.
Čia mano senelių Stanislovo ir Emilijos Ievaltų gyventa. Aš esu jų anūkas, dukters Elžbietos Venos Ievaltaitės sūnus. Mano devyniasdešimtmetė mama gyvena kartu.

Su žmona Ilona turime keturis moksleiviško amžiaus vaikus, ūkininkaujame. Dirbu apie 30 ha žemės. Laikome 15 karvių. Esame smulkus pieno ūkis. Sunku tokiems ūkeliams šiuo metu dėl menkų supirkimo kainų. Ko gero, jei niekas nesikeis, reikės išsiparduoti“, – pasakojo apie gimtąjį kaimą, savo šeimą ir kasdieninius rūpesčius pašnekovas.
Negaišiname prie ūkio darbų skubančio Eugenijaus ir jo žmonos ir pakviesti einame į trobą pasikalbėti su garbiąja Elžbieta Vena.

Eugenijus Nakas su mama Elžbieta Vena Ievaltaite-Nakiene.
Iš praeities

„Žiliuose aš gimiau ir užaugau. Kaime buvo daugiau nei 18 kiemų. Vieni žiliečiai buvo mažažemiai, kiti turėjo ir po 12–15 ha žemės ar visą valaką, apie 20 ha žemės. Iš didesnių ūkininkų atsimenu Petronį, nemažai žemės turėjo ir Paliuliai, Viksvos, Petrikėnai. Iš amatininkų tebuvęs tik kalvis Audickas. Vėliau jis išsikėlė į Panevėžį gyventi.
Žilių pievos miškeliuose, kur ganytos karvės, buvo dvi – Bikeliškis ir Skerdimas.

Žilių kaimo vaikai pradinę mokyklą lankė Bakšėnuose. Ji ne kartą kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Ketvirtą klasę baigiau mokykloje, kuri buvo įsikūrusi Usevičių trobos antrame gale, visiškai prie dabartinės Bakšėnų kaimo ribos tas namas ir šiuo metu jau nebegyvenamas tebestovi.

Kaimas į vienkiemius buvo pradėtas dalyti 1933 metais. Šią gryčią mano tėveliai pasistatė 1935 metais. Jie turėjo pusę valako, apie 15 ha žemės. Tėvo brolis Kazimieras išvažiavo Amerikon, o kitas brolis, Povilas, buvo nušautas 1918 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą.
Tėvai turėjo šešis vaikus. Sesuo Pranutė mirė maža nuo difterito. Užaugome penki vaikai – trys seserys ir du broliai. Beveik visi esame ilgaamžiai. Tik brolis Jonas mirė tesulaukęs 47 metų.

Su vyru Antanu Naku iš Viežgų susipažinau gegužinėje. Žilių ir aplinkinių kaimų jaunimas buvo vieningas, labai mėgdavo susirinkti pašokti į Smėlionką. Tai buvo toks laisvesnis žemės plotas prie smėlio duobių, į kurias aplinkiniai gyventojai, neturintys rūsių, dėdavo daržoves, bulves ir smėliu užkasdavo, kad tos gėrybės išsilaikytų iki pavasario.

Elžbieta Vena Nakienė ir Antanas Nakas.
Tuokėmės 1960 metais, jau sulaukę trisdešimties. Užauginome tris vaikus – vieną dukrą ir du sūnus. Turiu aštuonis anūkus ir du proanūkius. Dar iki santuokos, vos sulaukęs pilnametystės, mano vyras aštuoneriems metams buvo atsidūręs Sibire už ryšius su Lietuvos partizanais“, – pasakojo apie savo gyvenimą Žilių senbuvė.

Moteris sakė, kad tėra baigusi tik keturias klases. Daugiau mokytis, nors ir gerai sekėsi, sąlygų po tėvelio mirties nebuvo. Reikėjo dirbti ir padėti našlei mamai, kitus vaikus ant kojų pastatyti. Dvi seserys mokėsi siūti. O jai teko dirbti visokius darbus tuometiniame „Tarybinio pirmūno“ kolūkyje: ir karves melžti, ir kiaules šerti, ir fermai vadovauti, ir kasininke pabūti. Mėgusi suktis virtuvėje. Jos, kaip šeimininkės, paslaugų prireikdavo ruošiant kolūkio balius ir kitokius suėjimus pas žmones. Kaip ir visos jos kartos moterys mokėjusi austi aštuonnyčius, megzti. Juk parduotuvių lentynos tuomet buvusios tuščios, o apsirengti, pasipuošti žmonėms reikėjo.

Kuo garsūs Žiliai

„Kur dabar yra žvyrduobės, iš kitų pasakojimų girdėjau, kad senais laikais būta didžiulio ąžuolyno. Ten ir meškų gyventa. Prosenelis sakydavo, kad buvo toks nutikimas – meška papjovė arklį ir brisdama per Pyvesą suklupusi su sunkia našta prigėrė.

Žiliai buvo ir kitaip išgarsėję. Tarp čia gyvenusių žmonių būta ir labai fiziškai stiprių. Seneliai mums tokią pasaką sekdavo, kad vienas iš Ievaltų giminės buvęs labai stiprus. Jaujoje, kur mynė linus, net arklį ant jaujos iškėlė“, – prisiminė Elžbieta Vena.
Paklausta apie garsius savojo kaimo žmones, pašnekovė sakė, kad bene patys mokyčiausi tapo Paliulytės-Valinskienės vaikai. Šios giminės atžala yra kelių poezijos knygų autorė Bronė Valinskaitė.

„Išsiblaškė po visur Žilių kaimo žmonės ir jų vaikai. Su Bronyte, jos seserimis ir dabar susitinku kartais, pabendrauju, prisimename bendrus pažįstamus.
Džiaugiuosi, kad mano tėvų namus toliau puoselėja mano sūnus su šeima. Nelengva ūkininkų dalia, bet darbas jų prasmingas. Pačiai gaila tik, kad sveikatos nebeturiu padėti. Anksčiau visą kolūkį dviračiu su vėjeliu aplėkdavau, darbus sužiūrėdavau“, – atsisveikinant sakė garbioji pašnekovė.

Ties Bakšėnų kaimo riba stovinti buvusi Usevičių sodyba, kurios antrame gale kurį laiką veikė pradinė mokykla.
Autorės nuotraukos
Istorija – kas į knygą sudėta

Knygelėje „Salamiestėnai ir jų kraštas“, kurią sudarė Aldona Janilionienė, yra papasakota ir apie Žilių kaimo praeitį.

Ten rašoma, kad „anksčiau kaimas vadintas Šiliais, nes aplinkui augo šilas. Vėliau kaimą imta vadinti Žiliais. Anksčiau čia gyveno dešimt valakininkų. Tai Bartašiai, Ievaltai, Kliaugos, Paliuliai, du Petrikėnų kiemai, Plerpos, Petroniai, Viksvos, Zalagai. Buvo ir mažažemių, ir bežemių, kurie laikė po vieną karvę: Apšegai, Deveiniai, Dragūnai, Latvėnai, du Povilauskų kiemai, Trainiai, Trainiūnai, Vaičiūnai. Rinktiniu sodžiaus kiemu buvo laikomi Bartašiai. Jie turėjo malūną, žemės ūkio mašinų. /.../

Vėliau rinktiniu kiemu tapo Paliuliai. Šeimos galva buvo baigęs „narodną“ mokyklą Čypėnuose. Jį rinkdavo atstovu tvarkyti kaimo reikalų. Paliulis jau mokėjo ir daugybos lentelę, kas pagal tą metą atrodė labai pavydėtinai. Iš moterų šviesiausia vėlgi buvo Paliulienė. Esant reikalui ji net „pabobučiaudavo“, žinojo, kaip gydytis žolėmis, buvo gera šeimininkė.

Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė Paliulių ir Plerpų sodybos. Vėliau jie pirkosi senas nugriauti ir persistatė.
Kaimas buvo labai tvarkingas. Tiesutė tiesutėlė gatvė, aukšti medžiai abipus kelio. Dailios tvoros. Sodai dideli, o patys didžiausi – Bartašiaus ir Paliulio. /.../
Valakininkai laikė po 2 arklius, po 4–5 karves, po kelias avis.

Į bažnyčią eidavo visi, palikdami tik po vieną žmogų namų saugoti.
Jaunimas mokėjo linksmintis. Kas šeštadienį, o kartais ir šiokiadieniais kaime vykdavo vakarėliai. Gerti – tokios mados tuomet dar nebuvo. Dažniausiai jaunimas rinkdavosi pas Zalagas, nes ten daugiausia būdavo jaunų. Zalagos sūnus kariuomenėje tarnavo muzikantų būryje, tai grįždamas parsinešė klarnetą. Pranukui užgrojus, prie Zalagų gonkų jaunimas tuojau susirinkdavo šokti. Bet Pranukas išvažiavo į Argentiną, ten vedė, išsikvietė seserį. Ir daugiau jaunimo išvyko užjūrin: iš Bartašių, Pavilonių, Plerpų kiemų.

Dirbama žemė buvo sudalinta rėžiais. Šienaudavo prie Pyvesos. Buvo ir papievių: Balelė, Degimas, Pučkinė, Raistas, Raistelis, Upys. Malkaudavo Žilių miške. Javus kuldavo arklinėmis mašinomis.
Apie 1930 metus kaimą pradėta skirstyti į vienkiemius.

Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu vyrus šaukė į tarybinę armiją. Vyrai pradėjo slapstytis. Kai kurie prisijungė prie Lietuvos partizanų. (Salamiesčio apylinkėse veikusiam partizanų būriui vadovavo buvęs Lietuvos karo aviacijos viršininko brig. gen. Antano Gustaičio adjutantas, aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis. Ilgą laiką jis slapstėsi pas seserį Viksvienę. Kai ją išvežė į Sibirą, klaidžiojo po visur. 1949 m. stribų buvo sušaudytas Ožkinių kaime. – aut. past.)

Iš Žilių kaimo žuvo Devainis, Vitalis Paliulis, Jonas Petronis, trys Valentos vyrai. Po karo prasidėjo trėmimai į Sibirą. Iš Žilių išvežė Antano Petrikėno, Povilo Zalagos šeimas, Bronę Viksvienę. /.../

Gyvenimas keitėsi iš pagrindų. Prasidėjo kėlimosi į gyvenvietes vajus. Vieniems tai nepatiko, kitiems gyvenvietė atrodė rojus. Dar kiti patraukė į miestus. Gražioji kaimo ūlytėlė išnyko kartu su kaimo dvasia: namais, medžiais, žmonėmis. Dabar jau ir nesurasi, kur kieno sodybos būta.“


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Felė, Felicija, Felicijonas, Felicijus, Felicita, Feliksas, Felius, Josvyda, Josvydas, Jovyda, Jovydas, Vaidvilas, Vaidvilė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt