Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

AUKŠTAIČIAI – DVARIŠKIŲ IR SAVANORIŲ KAIMAS

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2017−04−13

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Tolyn į Aukštaičių kaimą.
Aukštaičiai – išskirtinis Palėvenės parapijos kaimas. Čia tebėra buvusio Palėvenės dvaro Aukštutinės Palėvenės palivarko pėdsakų. Tebestovi ir to palivarko ūkvedžio Karolio Elisono sodyba. Netoliese stūkso paslaptingas mitologinis kalnas, vadinamas Ožiakalniu. Čia pat ir Lėvuo teka, eina kelias iš Kupiškio į Subačių. Čia daug žemės sklypų buvo išdalyta Lietuvos kariuomenės kūrėjams – savanoriams.

Aukštaičių kaimynystėje yra ne tik Palėvenė, bet ir Buivėnų, Karaliūnų, Kontrimiškio, Levaniškio, Lėvenėlės, Noriūnų, Pamarnakių, Ropiškio, Vasalavos kaimai. Iš šiaurės vakarų prieina Aukštaičių miškas.
2001 metais čia gyveno 38 žmonės, buvo 16 sodybų. Dabar nuolat gyvenamų sodybų tik kelios belikę.


Ten, kur gieda gaidžiai ir amsi šunys

Nuo Kupiškio–Subačiaus kelio pasukę į keliuką, kylantį aukštyn pro Ožiakalnį, galime pasiekti Aukštaičių kaimą. Į tokią kelionę vieną ankstyvo pavasario dieną išsiruošiau ir aš. Užkopusi į kalniuką pamačiau išlikusius buvusio dvaro kelis ūkinius pastatus, tvenkinį. Aplinkui tvyrojo idiliška ramybė, retsykiais sudrumsčiama gaidžio giedojimo, šuns amsėjimo. Neprisibeldusi į vieną, iš pirmo žvilgsnio tikrai gyvenamą sodybą, patraukiau kaimo keliuku tolyn, kur buvo girdėti tie kaimo garsai.

Pakeliui radau kelias tuščias, bet prižiūrimas sodybas. Matyt, čia žmonės atvažiuoja poilsiauti. Pagaliau kaimo gale aptikau paukščių klegėjimo ir šunų amsėjimo pilną Joanos ir Tautvilio Gaidimauskų kiemą.
Šios sodybos šeimininkė Joana papasakojo apie save ir kaimo praeitį.

„Šita sodyba jau buvo Smetonos laikais. Ją pastatė mano senelis Jonas Gudliauskas. Vėliau ūkį perėmė jo sūnus Juozas, mano tėvas. Dabar aš su vyru ūkininkauju. Turime 13 hektarų žemės su mišku. Laikome karvę. Pievų aplinkui ganyklai užtenka. Arkliuko nebeturime. Visus žemės darbus vyras traktoriumi nudirba. Turiu dar ir kalakutų, vištų.

Užauginome du vaikus. Dukra Jūratė ūkininkauja Čiovydžiuose, o sūnus Saulius gyvena Vilniuje. Turime keturis anūkus – Juliją, Karolį, Simą ir Jokūbą. Vasarą ir per kitas atostogas jie visi suvažiuoja kieminėti.

Nenoriu praeities prisiminti. Baisūs buvo laikai. Miškai aplinkui. Mano tėvelį apie 1946–1947 metus nušovė prie Slėnio sodybos plėšikautojai. Buvo tokių, partizanų vardu apsišaukusių.

Mano tėvas niekam nepriklausė, paprasčiausiai dirbo žemę. Po šios tragedijos visą ūkio naštą nešė mama. Užaugau su broliu Viliumi. Jis jau miręs.

Kai 1962 metais ištekėjau, tuomet mama visus ūkio reikalus perleido man su vyru. Sunkūs buvo ir kolūkiniai metai. Žmonėms iš pradžių už dyką reikėdavo dirbti“, – pasakojo moteris.
Ji prisiminė, kad Aukštaičių kaimo būta dar ir už Ožiakalnio, pakalnėje, kur žvyrynas. Ten gyveno Jonas Vaitonis, Baranauskas, Juozas Jakštonis. Pradėjus toje vietoje kasti žvyrą, tas sodybas iškėlė. Žmonės išsilakstė kas kur. Dabar kaime vos kelios sodybos, kuriose nuolat gyvenama. Antai buvusioje Silickų sodyboje įsikūrę Miliniai. Tolėliau gyvena Rimantas Bartusevičius. Navarskų sodyboje – Alfonsa Vaitonienė ir jos sesuo Vanda Šimonienė.

Kaimas turėjo ir pradinę mokyklą. Pokario metais ji kurį laiką veikė Viliaus Elisono namuose. Ten dirbo mokytojas Prakaitis. J. Gaidimauskienė čia nesimokė. Iš pradžių lankė Paulionkos (Stirniškių) pradinę mokyklą, o vėliau perėjo į Noriūnų mokyklą.
Pasak Joanos, Aukštaičiai priklausė tokio pat pavadinimo kolūkiui. Kolūkio centras buvo Palėvenė, o pieną jų kaimo žmonės nešdavo į Paulionką. Ten prie malūno buvo pieno surinkimo punktas.

„Žmonės mūsų kaimo nepikti buvo. Vieni kitų vardadienius švęsdavome. Ant varduvininkų durų vainikus kabindavome. Susėdę prie alaus padainuodavome, pasikalbėdavome ir išsiskirstydavome. Dabar vėl nekokie laikai atėjo. Pasitaiko vagysčių. Iš anksto, matyt, ilgapirščiai būna apsižiūrėję, ką iš kokios sodybos gvelbti, nes vagia techniką, brangesnius daiktus iš atokesnių, nuolat negyvenamų vienkiemių“, – tokia nelinksma gaida baigė pokalbį pašnekovė.

Alfonsa Skerytė-Vaitonienė papasakojo apie save ir savo šeimą.
Į gimtinę iš Anykščių

Apie Aukštaičius pasikalbėjome ir su kita šio kaimo gyventoja Alfonsa Skeryte-Vaitoniene. Ji labai išsamiai papasakojo apie savo šeimą: „Čia gyveno mano seneliai iš tėvo pusės Silvestras ir Ona Skeriai. Močiutės mergautinė pavardė buvo Bolnaitė. Jie dirbo pas dvarininką Komarą. Šitą namelį pasistatė apie 1918 metus. Mano tėvo Alfonso broliai Petras ir Jonas buvo savanoriai. Už tarnystę Lietuvos kariuomenėje jiems buvo skirta po 12 hektarų žemės. Petras ją gavo Stirniškių kaime, o Jonas čia liko. Pastarasis susirgo džiova ir numirė. Tada jo žemė atiteko mano tėčiui. Čia jis gyveno su savo tėvu. Vedė Elžbietą Malinauskaitę iš Lukonių. Aš gimiau 1935 metais. Kai man buvo metukai, Lėveny prigėrė mano tėtė. Mama 1938 metais ištekėjo antrą kartą už Jono Antano Navarsko. 1940 m. susilaukė dukros Vandos ir 1942 m. sūnaus Rimo.
Kolūkio laikais buvusiuose dvaro ūkiniuose pastatuose buvo fermos. Laikyti arkliai, karvės. Mama buvo melžėja, o patėvis dirbo šėriku.

Buvusiame Viliaus Elisono name pokariu veikė pradinė mokykla. Šiuo metu čia šeimininkauja viena kupiškėnų šeima.
Keturis pradinės mokyklos skyrius baigiau mūsų kaimo mokykloje, kuri buvo Viliaus Elisono namuose. Labai laukdavome atvažiuojant akademiko Povilo Brazdžiūno žmonos, Viliaus sesers Elyzos Hortenzijos Brazdžiūnienės-Elisonaitės. Ji atveždavo vaikams saldainių ir dėvėtų drabužių vargingiau gyvenantiems kaimo žmonėms.“

Alfonsa baigusi vidurinę mokyklą Kupiškyje lankė Raudonojo Kryžiaus organizuotus medicinos seserų kursus. Įgijusi žinių pagal specialybę penkerius metus dirbo Viešintose, penkerius Kavarske, o vėliau iki pensijos – Anykščiuose. Kavarske ištekėjo. Susilaukė dukros Jolitos. Ji dirba Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje klasių koordinatore.
Pašnekovė pasidžiaugė ir dviem anūkais – Dovile ir Vytautu.

Gyvosios ir negyvosios gamtos puošmenos Alfonsos Skerytės-Vaitonienės kieme.
Į gimtąją sodybą Alfonsa grįžo 1990 metais. Atsiėmė iš senelio testamentu paveldėtą žemę. Su dukra kuria ir gražina sodybos aplinką. Pasak moters, vasarą čia žydi gėlynai. Priešais namą pievelėje pavasarį pastato įvairių dovanotų skulptūrėlių. Anūkas Vytautas yra ragavęs architektūros studijų. Tad negaili patarimų tvarkantis.
Alfonsa sakė labai mėgstanti rankdarbius. Jos megztų pirštinių yra ir Norvegijoje, ir Amerikoje, net Peru, kur gastroliavo Anykščių šokėjai. Jų vadovė Alfonsos mezginių ten nuvežė dovanų. A. Vaitonienė dalyvauja įvairiose parodose, kurias rengia neįgaliųjų draugija.

Pašnekovė apgailestavo, kad negali parodyti senų šeimos nuotraukų. Mat visi albumai tebėra Anykščiuose, kur moteris turi butą.

Rūgštele, tai bent gyvenimėlis

Aplankiau ir Rimantą Bartusevičių, dar vieną Aukštaičių kaime, gimtojoje sodyboje, įsikūrusį žmogų.
Susėdus saulės atokaitoje prie klėties, jis papasakojo, kad čia buvo Mykolo Krupelio sodyba. Gyveno jo brolis Aloyzas, mano senelis. Grįžęs iš Amerikos buvo nusipirkęs 13 hektarų žemės. Krupeliai buvo kilę iš Rudilių. Ten turėjo kepyklą.

Šimtametė šiek tiek pertvarkyta Krupelių sodyba.
„Šiai sodybai apie 100 metų. Ji buvo laikoma dvaro vasarnamiu. Mano tėvas Mykolas Bartusevičius apie 1939 metus vedė Aloyzo dukrą Bronę Krupelytę.
Augau su ketveriais metais jaunesne seserimi Regina. Ji gyvena Vilniuje.

Pradinę mokyklą lankiau Elisono namuose. Vėliau mokiausi Noriūnuose. Kaune baigiau profesinę mokyklą, tapau statybininku, dariau medžio skulptūras. Turiu apie tūkstantį jų eskizų. Galėsiu parodyti. Jaunystėje esu dalyvavęs Kalantos įvykiuose, grėsė net kalėjimas. Apie tai nesu linkęs pasakoti. Vėliau buvau įsijungęs į Sąjūdžio veiklą.

Į tėviškę grįžau apie 1989 metus, kai buvo leidžiama kurti valstiečio ūkį. Atsiėmiau savo žemę, dar tiek išsinuomojau, nusipirkau technikos ir pradėjau ūkininkauti. Vertėmės kiaulininkyste, laikėm maždaug aštuonias karves. Apie ketverius penkerius metus viskas ėjosi labai gerai. Vėliau krito mėsos supirkimo kainos, sušlubavo mano sveikata ir ištiko bankrotas. Tuo metu subyrėjo ir mano santuoka.
Dabar esu pensininkas, rūgštele, nebeatsigavau po to bankroto“, – dėstė savo gyvenimo istoriją pašnekovas.

Savo senelių Krupelių ir tėvų sodybos dabartinis šeimininkas Rimantas Bartusevičius.
Tikrai, sodybos būta labai gražios. Apie tai byloja gerai išsilaikęs gyvenamasis namas, keli ūkiniai trobesiai ir pašaliais išblaškyti buvusių ūkininkavimo užmojų likučiai – senų nebevažiuojančių automobilių, padargų ir kitokių rakandų liekanos.

Rimantas sakė žadąs bėgti iš kaimo. Anksčiau kaimas buvo normalus. Dabar vienkiemyje jaučiasi nesaugus. Keletą kartų plėšikaujantis jaunimėlis buvo užpuolęs. Vis pinigų reikalavo. Taigi nebegalįs, kaip anksčiau, vasarą miegoti prie atviro lango, kai alyvos po langais pražysta. Gal čia neramu dėl to, kad arti Noriūnai, kur visokių žmonių iš įvairių Lietuvos pakraščių suvažiavę, kad yra nemažai jokio darbelio nenusigriebiančių.
Anot vyro, bėda, kad nelabai kam tos žemės reikia. Kažin, ar atsiras sodybos pirkėjų? Vilčių turįs. Aplinkui ūkininkaujančių žmonių dar esama.

Rimantas žada kraustytis į Anykščių kraštą, kur turįs savo žemės. Gal ten ramiau būsią?
Pasikalbėję prie klėties, einame tolyn už namo apžiūrėti dabar bene gražiausio sodybos kampelio prie tvenkinio. Į jį veda žibuoklių žiedais nusagstyta alėja. Čia pamatau ir Rimanto supiltą, sudėliotą savotišką akmenų parkelį. Vietoj suoliuko prie tvenkinio automobilio kėdės sustatytos. Matyti, kad sodybos šeimininkas turi fantazijos, kaip jis pats sako, linkęs prie meno. Čia įdomiai atrodo ir abipus tos alėjos kaugės visokio ilgio žagarų. Rimantas paaiškina, kad taip sustatytos šakos ilgiau nepūva.

Rimanto Bartusevičiaus medinių skulptūrėlių eskizų vėrinys.
Dar vienas netikėtumas laukia troboje, į kurią šeimininkas, atsiprašęs už netvarką, pakviečia pasižiūrėti jo skulptūrų eskizų. Pasirodo, tai ne popieriuje piešti eskizai, o išdrožti medyje.

Didžiulis vėrinys smulkių įvairių formų medinukų kabo ant virtuvės sienos. Rimantas paaiškina, kad viską išvinguriavęs medyje peiliuku, pagal medžio rievės kontūrus. Jis parodo ir šiek tiek didesnių drožinių. Jie visi iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg būtų ne iš medžio, bet iš kur kas kietesnės medžiagos padaryti.

Rimantas prasitaria, kad savo dirbinius kažkada rodęs keliose parodose, bet labai viešintis nėra linkęs. Anot jo, yra du keliai – su kitais dalytis savo idėjomis arba likti vienišam kūrėjui. Tarp gausybės paveikslų ant kambario sienos kabo ir Leonardo da Vinčio paveikslo „Mona Liza“ (arba „Džokonda“) kopija. Šiuolaikiniai mokslininkai yra linkę manyti, kad nutapytos moters veide atsispindi paties dailininko veido bruožai. Apie tai savo teoriją turi ir Rimantas. Tik, anot jo, rūgštele, kaip įrodyti.

Su šios sodybos šeimininku, rodos, niekada negalėtum pritrūkti pokalbio temų, bet laikas skubina grįžti. Atgal važiuoju labai filosofiškai nusiteikusi, mąstau apie Aukštaičių kaime sutiktus žmones, jų papasakotas istorijas ir bandau spėlioti, kiek jų likimus lėmė gimimo vieta, sutikti žmonės, šalies istorinė raida.

Elisonų sodybos tvarto fragmentas. Tokia akmenų apdaila būdinga ne vienam Aukštaičių kaimo pastatui.
Autorės nuotraukos
Istorinės žinios

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad čia buvo Palėvenės dvaro Aukštutinės Palėvenės (Gorny Palawen) palivarkas, minimas 1672 m., valdytas Mykolo Gradovskio, o vėliau – Komarų. Iš to kilo sutrumpintas pavadinimas Gurnas, vėliau išverstas į Aukštadvarį ir galiausiai – į Aukštaičius.

Palivarke XIX a. pab.–XX a. pr. ūkvedžiu dirbo K. Elisonas. Čia gimė gamtininkas ir pedagogas Jurgis (1889–1946), karininkas Vilius (1897–1969) ir veterinarijos gydytojas Vytautas (1903–1966) Elisonai.

1920 m. iš bendrų Bogdano Komaro valdų Aukštaičių kaimui nutarta išskirti 277 ha žemės reformos reikalams ir suformuoti atskirą kaimą. Atdalijimą atliko matininkas Romualdas Ivaškevičius. 1922 m. kaimą išskirstė į 20 sklypų bežemiams ir Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams (Povilui Kecoriui, Tadui Jokubkai, Jonui Čerkauskui, Povilui Bukiui, Mykolui Krupeliui, Povilui Meškauskui, Povilui Kručui, Povilui Laurinavičiui, Viliui Elisonui, Petrui Stanikui, Aleksui Juknevičiui, Jonui Gudliauskui, Silvestrui Gudoniui, Kaziui Slėniui, Jonui Skeriui, Mykolui Silickui, Jonui Černiauskui (būsimam ministrui pirmininkui J. Černiui), Adomui Kajalavičiui, Jonui Baranauskui, Juozui Jakštoniui).
1923 m. čia gyveno 93 žmonės. 1942 m. buvo 21 ūkis ir 98 gyventojai.

1944–1945 metais kaimo apylinkėse veikė Antano Skupo-Bartulio partizanų grupė. 1945 m. bunkeryje prie Šarkiškio žuvo partizanas Saulius Stanikas iš Aukštaičių kaimo.
1949 m. buvo įkurtas Aukštaičių kolūkis. 1959 m. kaime gyveno 23 šeimos (Povilo Kručo, Antano Pukėno, Mykolo Bartusevičiaus, Povilo Bukio, Tado Jokubkos, Broniaus Jokubkos, Povilo Kecorio, Alekso Juknevičiaus, Apolonijos Gudliauskienės, Emilės Gudonienės, Kazio Slėnio, Jono Navarsko, Bronės Silickienės, Onos Jakštienės, Viliaus Elisono, Jono Čerkausko, Onos Parfionovienės, Juozo Jakštonio, Kazio Baranausko, Jurgio Meko, Julės Vaitonienės, Grasės Černiauskienės, Antano Karaliūno) ir 71 gyventojas.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Felė, Felicija, Felicijonas, Felicijus, Felicita, Feliksas, Felius, Josvyda, Josvydas, Jovyda, Jovydas, Vaidvilas, Vaidvilė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt