Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

BYČIAI IŠ ŽEMĖLAPIO NEIŠNYKS

Jurgita BANIONIENĖ

2017−04−20

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Byčių kaimas yra Noriūnų seniūnijoje, Kupiškio parapijoje. Nuo miesto nutolęs vos per pusantro kilometro. Greta yra Smilgiai, Svideniai, Blizgė, Didžiagrašiai. Kaimo šiauriniu pakraščiu teka Lėvuo, šiaurės rytiniu – Kupa. 2001 metų duomenimis, čia buvo 72 ūkiai ir 228 gyventojai.

Dabar Byčiuose tuščių sodybų vos viena kita. Priemiesčiu virstantis kaimas traukia gyventojus – susisiekimas patogus, ir po dienos darbų smagu grįžti į jaukias sodybas. Jaunimas naujai kuriasi, o senbuviai ramią gyvenimo mozaiką dėlioja.


Ūlyčios senbuvė

Pirmiausia apsilankę Byčių kaime ieškome pačios seniausios jo gyventojos – Akvilės Vaitonienės. Jos sodyba – paskutinė vadinamame senajame kaime, Senosios gatvėje. Medinių rąstų gryčiutė, kurios tikra puošmena – mėlynai ir baltai nudažytos langinės iš tolo akį traukia. Tik vėliau šnekučiuojantis su Byčių kaimo senbuve ir jos dukromis Vitalija Vainiūniene bei Danute Petrušauskiene paaiškėja, kad šis gyvenamasis namas apie du šimtus metų skaičiuoja.

Seniausia Byčių kaimo gyventoja Akvilė Vaitonienė.
A. Vaitonienė – garbaus amžiaus, 93 metus eina, bet guvi, turi puikų humoro jausmą. Kalba kupiškėniškai – sava tarme bendrauti sakė jai geriausiai sekasi.

Gyventi į Byčių ūlyčią (taip nuo seno ji žmonių vadinama) Akvilės tėvai Ona ir Jonas Dugnai atsikėlė iš Rudilių 1929 metais. Senolė pasakojo, kad namus jie nusipirko iš Dūdos. Jai tuomet buvo penkeri, broliui Broniui – pusantrų metukų.

„Tėvas buvo kalvis, savo kalvę pasistatė. Pradžioje plūgus, akėčias, kitus padargus žmonėms taisydavo, paskui ir lineikas apkaustydavo. Mes keturi vaikai užaugome – aš ir trys broliai, viena sesuo mirė jauna. Visa mano vaikystėje Byčiuose ir prabėgo“, – kalbėjo moteris.

Akvilės Vaitonienės namų puošmena – dailios langinės.
Akvilė lankė pradžios mokyklą Kupiškyje, žemės ūkio mokykloje mokėsi kulinarijos. Siūti iš vienos siuvėjos Kregždienės išmoko, tad apsiūdavo ir savo šeimą, ir kaimo gyventojus.
Ištekėjo jauna – dvidešimties. Už vietinio Liongino Vaitonio. Senolė su šypsena pasakojo, kad tai „gražiausias ūlyčios bernas buvo, zgrebnas“. Daug metų sutuoktinio nebėra – mirė 2000 m. Pora užaugino penkis vaikus – keturias dukras ir sūnų. Vyriausioji – Vida gyvena sostinėje, Regina nutekėjo į Dzūkiją. Kiti trys – netoliese. Didžiausia pagalbininkė Vitalija visai ranka pasiekiama, ji gyvena priešais stovinčiuose A. Vaitonienės tėvų namuose. Iš Kupiškio į tėviškę dažnai atskuba sūnus Gintautas, iš Mutkūnų – dukra Danutė. Senolė džiaugiasi dešimčia anūkų ir devyniais proanūkiais.

Kartu ir dirbo, ir šventė

Daug gražių prisiminimų apie Byčius saugo Akvilės dukros. Pasak Vitalijos, tai visada buvo smagus kaimas. Balsingų jo gyventojų dainos šienaujant niekada netildavo, mėgdavo žmonės ir vardines linksmai švęsti, o į jos tėvų kiemą kortuoti vietiniai dažnai rinkdavosi. Mama jai yra pasakojusi, kad apie 1960–1965 metus Byčių kaimo vyrai ūlyčioje mėgdavę lietuvišką ritinį žaisti. Tėvas ir gryčios langą išdaužęs buvo, reikėjo naują stiklą dėti.

Akvilė Vaitonienė prie savo namų su dukra Danute Petrušauskiene.
Jurgitos Banionienės nuotraukos
Kiškio miške vykdavo rajoninės dainų šventės. Pasak Vitalijos, tą vietą dainų gojumi visi vadindavo, nes kur buvo estrada, vešėjo beržynas. „Byčiai labai ramus kaimas – tokio daugiau nežinau. Net policijos pareigūnai stebisi, kaip mes gyvename, kad iškvietimų beveik negauna. Žmonės geri, tik žinoma, mažiau nei anksčiau bendraujame, nes daug atėjūnų, o senųjų beveik nebėra. Jie po truputį išeina, bet ateina gražus jaunimas, kuriasi, vaikus augina“, – kalbėjo į gimtinę gyventi grįžusi V. Vainiūnienė.

D. Petrušauskienė prisiminė, kad senelių Dugnų kieme vykdavę šokiai. Senelis puikiai mokėjo Peterburgo armonika groti. Gegužę, kai vykdavo gegužinės pamaldos, pasimeldus namo niekas skirstytis neskubėdavo – iš kamaros į kiemą sugužėję šokdavo. O rudens darbus baigus vykdavo smagios pabaigtuvės, pasibuvimai prie vaišių stalo vis kitame kieme. Ne tik linksmybės kaimo žmones vienijo, bet ir darbas. Į talkas visi būtinai susirinkdavo. „Darnus mūsų kaimas buvo, kaip šeima, pagalbos ranką vieni kitiems visada ištiesdavo“, – tvirtino Danutė.

Vaikus dažnai tėvai vesdavosi į Kiškio mišką ar Blizgės skynimą grybauti. Tiek grybų ten būdavo, kad anot pašnekovės, visam kaimui užtekdavo. Į atmintį moteriai įstrigusios ir gilios žiemos, kai vaikus į vežimus susisodinę tėvai į mokyklą veždavo. Sniego tiek priversdavo, kad per jį, vieškelį nuvalius ir pusnis į šalikelę suvertus, net vežimo nesimatydavo.

Prisimena ir senuosius

Pašnekovės išvardijo ir senuosius kaimo gyventojus. Būta čia Dūdos, Vaitonio, Miciūnienės, Janilionio, Mažeikos, Kregždės, kelių Bolnų, Marcinkevičiaus, Pilypo sodybų. Kiek toliau gyveno Plačenis, Šleivys, Juodviršis. Nieko iš jų nebėra. „Senesnio už mane šiame kaime jau nerasite“, – kalbėjo A. Vaitonienė. Nors savo gimtinę – Rudilius senolė dar pamena, bet tikino Byčius labiau pamilusi. „Čia užaugau, visą gyvenimą gyvenu, su žmonėmis visada gerai sutariau“, – džiaugėsi ji.

Vilė Tonkienė – dar viena Senosios g. gyventoja. Byčiai – jos gimtinė. Moteris gimė ir augo visai netoli sodybos, kurioje dabar su vyru gyvena. Tik ten trobesių seniai nebėra. „Mano tėvelis Jonas Balna buvo vietinis, o mama Vanda į Byčius atitekėjo iš Paulionkos. Tėtis mirė 2000-aisiais, mamos treji metai nebėra. Užaugau kartu su seserimi Dalia. Ji Panevėžyje įsikūrusi, – apie save pasakojo Vilė. – Smagi mūsų vaikystė buvo. Priešais gyveno tėtės brolis, tad turėjome du pusbrolius, dar kaimynų Janilionių keturi vaikai augo, visi sueidavome. Vasaromis į Lėvenį maudytis bėgdavome. Kiškio miške vykdavo dainų šventės, vaikai būdami visada čia dalyvaudavome, iki paryčių sėdėdavome. Tėvai gyveno ūkiškai, tad be pramogų ir padėti jiems nemažai reikėdavo.“

V. Tonkienė baigė Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, tačiau medike dirbo neilgai. Prieš daugiau nei 35 metus iš Molėtų, kur kurį laiką gyveno, į tėviškę sugrįžo. Sutiko būsimą vyrą, ištekėjo. Sutuoktinis Rimantas kilęs iš kaimyninio Blizgės kaimo, pora kartu gyvena 32 metus.

Vilė pasakojo, kad senųjų tikrųjų Byčių kaimo gyventojų yra labai mažai – tik aplankyta A. Vaitonienė, Petras Bolna. Anksčiau gyveno Šleiviai, Stasė Kriūkienė, Aldona Dūdienė. Kaimynai Julius ir Danutė Tamošiūnai pas dukrą išsikėlė. Kaime sparčiai daugėja naujakurių – kaimynystėje gyvena Virginijus Jakšys su šeima.
„Mielas man šis kaimas. Patinka čia gyventi. Byčiai – beveik priemiestis, labai patogi vieta, todėl sodybas ir perka, tuščios nestovi“, – kalbėjo moteris.

Byčių kaimo gyventojai Genovaitė ir Vladas Žvybai šią vasarą minės auksinių vestuvių metines.
Planavo laikinai, liko visam

Iš senųjų Byčių sukame į naująją gyvenvietę. Čia gyvenantys Genovaitė ir Vladas Žvybai drąsiai gali būti vadinami šio kaimo senbuviais. Byčiuose jie beveik tiek, kiek ir kartu, – 50 metų. Vasarą gražų auksinių vestuvių jubiliejų minėsiantys sutuoktiniai pasakojo, kad šiame kaime įsikūrė 1968 m. gegužę. Abu manę, kad Byčiai bus tik laikina jaunos poros gyvenimo vieta, bet atsitiko atvirkščiai. Kupiškio rajone Žvybai tvirtai įleido šaknis.

Abu jie ne vietiniai. Genovaitė kilusi iš Utenos rajono, Remeikių kaimo. Baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją darbavosi agronome Saldutiškio tarybiniame ūkyje. Tuomet ir su būsimu vyru Vladu – panevėžiečiu, iš Pumplių, susipažino. Dirbdamas Vakarų Lietuvos hidrogeologinėje ekspedicijoje į Utenos rajoną jis buvo atsiųstas. Susituokę 1967 m. rugpjūtį sutuoktiniai ėmė ieškoti patogios vietos gyventi. Norėjo įsikurti arčiau vyro tėviškės, kad būtų geriau pas tėvus važinėti, nes jiems pagalbos reikėjo. Pasirinko Byčius. G. Žvybienė įsidarbino Kupiškio žemės ūkio valdyboje, paskui gavo pasiūlymą pereiti į Byčių atraminį parodomąjį ūkį. Vladas pirmiausia dirbo Kupiškio statybinių medžiagų gamykloje, vėliau kolūkio pirmininkas prikalbino pereiti dirbti statybos inžinieriumi. „Aštuonbutį namą, kuriame pirmiausia ir gyvenome, pastatėme. Šiame name mums butą davė, čia gyveno ir kiti kolūkio specialistai, veikė kontora“, – prisiminė V. Žvybas.

Namus Vaideginės gatvėje, kur gyvena iki šiol, pora įsigijo dar nebaigtus statyti 1973 metais. „Galvojome, laikinai apsistosime, o ir vaikai užaugo, ir pasenome. Vietiniais tapome“, – šypsojosi Vladas.

Ilgą gyvenimo kelią kartu nuėję sutuoktiniai užaugino du vaikus – dukrą ir sūnų. Abu gyvena kaimynystėje. Abu pasirinko pedagogo duoną. Vyresnioji Asta – Kupos pradinės mokyklos mokytoja. Turi dvi atžalas: Giedrė – Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentė, Žilvinas šiais metais baigs Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją.

Genovaitės ir Vlado jaunėlis Dalius – ilgametis Salamiesčio pagrindinės mokyklos direktorius. Su sutuoktine Vilma augina du vaikus. Aurelijus dabar lanko dešimtą klasę, Lauryna – septintokė.

Gyvenimas virte virė

„Kai atsikėlėme, gyvenvietė buvo tik pradėjusi kurtis. Alytukų, kurie dabar stovi, dar nebuvo, jų vietoje plytėjo laukai“, – pasakojo sutuoktiniai. Abu puikiai pamena ir anksčiau kaime gyvenusius žmones: Jurgį Balną, Joną Balną, Bronių Juodiškį, Vytautą Merkį, Juozą Janulį, Juozą Škikūną, Stankevičius, Tubius, Šuškevičius. Kolūkio laikais pradėjo statyti vadinamuosius alytnamius specialistams. Tuo metu, pasak Žvybų, gyvenimas Byčiuose virte virė. Pagrindinėje kolūkio gyvenvietėje netrūko žmonių, judėjimo. „Artimai visi žmonės sueidavo, o dabar vieni kitų nepažįstame. Tik su artimiausiais kaimynais bendraujame, o senųjų gyventojų nedaug belikę. Visi kaip žydo bitės išsiskirstė. Alytnamių gyventojai – kaip atskira respublika, veidai visi nauji“, – kalbėjo Vladas.

Dabar Genovaitė ir Vladas – pensininkai. Džiaugiasi ramiu gyvenimu. Ūkio prieš kelerius metus atsisakė, šuniuką tik turi. Abu tikino, kad nuobodžiauti nėra kada. Reikia malkomis žiemai pasirūpinti, daržiuku. Tik žiemą kiek liūdniau, tačiau atsiranda laiko mėgstamiems užsiėmimams – skaitymui, kryžiažodžiams.

„Pamilome šį kaimą, patenkinti, kad čia likome. Byčiai labai geroje vietoje, čia – kaip mieste. Gatvė išasfaltuota, apšviesta“, – sakė Žvybai. Todėl, pasak pašnekovų, neatsitiktinai sodybų šiame kaime ieško vis jaunesni gyventojai. Senus namus įsigiję juos kapitališkai pertvarko ir kuriasi.

Rožė Tubienė Byčiuose gyvena tris dešimtmečius.
Šaknis įleidę ir trumpam sugrįžtantys

Kaimo pradžioje gyvena Rožė ir Tautvilis Tubiai. Namuose sutinkame tik Rožę. Jos sutuoktinis kažkur išskubėjęs. Žmona pasakojo, kad Tautvilis – tikras kaimo senbuvis, čia gimęs, užaugęs. „Mano uošviai Marijona ir Antanas Tubiai gyveno Senojoje gatvėje, vėliau persikėlė į šią sodybą. Pokario metais vyro tėvą nušovė, žmona liko viena su keturiais vaikais. Tautvilis vienintelis bėra, jam dabar 74 metai eina. Visą laiką jis Byčiuose gyvena, o aš į šį kaimą atitekėjau 1987 m. Dar anyta gyva buvo, drauge su ja aštuonerius metus gyvenome. Užauginome vieną dukrą Juditą. Ji gyvena Garliavoje, turime tris anūkes. Pati esu kilusi iš Tatkonių prie Skapiškio. Per tuos metus, kiek Byčiuose gyvenu, jie man labai mieli tapo. Savas žmogus šiame kaime esu, draugių daug turiu – tai Bronislava Valuntienė, Stasė Baronaitė, Vitalija Baronaitė, V. Tonkienė“, – pasakojo R. Tubienė.

Anot moters, Byčiai tikrai nėra nykstantis kaimas, žmonių netrūksta, sodybos rūpestingai, gražiai prižiūrimos. Netoli nuo pagrindinio kelio, vedančio į naująsias miesto kapines, gyvenanti R. Tubienė džiaugėsi, kad nors judėjimas nemažas, Byčiai ramus ir saugus kaimas.

Trumpai pasišnekame ir su Janina Černiuviene. Dideliuose, erdviuose namuose Vaideginės g. gyvena kelios šios šeimos kartos. Kartu su vyru Vidmantu Janina užaugino du vaikus. Dukra Lina įsikūrusi Kupiškyje, o sūnus Mindaugas su žmona ir dukrele gyvena kartu su tėvais. Penktus metus einanti Elija – tikras senelių džiaugsmas. Anot pašnekovės, jos dėka juoko ir šurmulio namuose netrūksta.
 
J. Černiuvienė pasakojo, kad gyventi į Byčius atsikėlė 1991 m. iš savo tėviškės Vizgiūnų. Dirbti brigadininke į kolūkį atvažiavo. Pradžioje gyveno alytuke, o paskui persikėlė į dabartinius namus.

Iki pat pensijos kolūkyje triūsusi J. Černiuvienė apgailestavo, kad dabar žmonės ne tik kaime, bet ir mieste darbo neturi. Anksčiau visi kuo užsiimti turėjo, o dabar iš pašalpų gyvena. Stebina seno amžiaus žmogų tokia situacija.

Ieškodami gyvasties Byčių kaimo gyventojų kiemuose sutinkame ir Algirdą Šulckį. Sodyba Vijoklių gatvėje – vyro tėviškė. Algirdo tėvų – Genovaitės ir Petro Šulckių jau nebėra, tačiau namai tušti nestovi. Sūnus dažnai juose apsilanko. A. Šulckis prisipažino, kad labai čia traukia. Su žmona gyvena daugiabučiame name Kupiškyje, bet visos vasaros prabėga Byčiuose. „Gera iš miesto pabėgti, bute vasarą neišbūčiau, čia daržą turime, sodas yra“, – sakė pašnekovas. Ketina ir visam laikui į kaimą gyventi keltis, tačiau gąsdina didelis remontas.

Du pavadinimai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ pasakojama, kad kaimas iki XVII a. pradžios buvo vadinamas Varkaliais. Pirmą kartą minimas 1603 m. Kupiškio seniūnijos inventoriaus knygoje. Tada valdytas galbūt Noriūnų dvarininkės Raiskos, ribojosi su Kupiškio miestelio valakais. Varkalius, kaip Kupiškio seniūnijos Marnakos vaitijos kaimą, 1605 m. seniūnas Andrius Naruševičius įkeitė Jurgiui Suliantickiui. 1665 m. kaime buvo 9 dūmai.
Nuo 1690 m. Kupiškio bažnyčios metrikų knygoje kaimas vadinamas tik naujuoju pavadinimu – Byčiai. Nuo XIX a. pradžios visą laiką priklausė Noriūnų dvarui (Konstantino Oginskio, vėliau – Venclovavičių).

1898 m. Byčiuose buvo 24 sodybos, gyveno 144 gyventojai. 1910 m. ūkininkai pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. Skirstymas įvyko po dvejų metų. Po jo buvo daug skundų, jų svarstymas užtruko ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos galutinis projektas nebuvo parengtas. Byla atnaujinta ir užbaigta gerokai vėliau.

1919–1950 m. kaimas priklausė Kupiškio valsčiaus Puponių seniūnijai ir apylinkei. 1942 m. kaime buvo 29 savininkai: Jonas Kregždė, Jonas Plačenis, Jonas Dūda, Povilas Dūda, Kazys Šleivys, Kazys Kregždė, Jonas Navickas, Petras Pėža, Jonas Kregždė, Jonas Balna, Povilas Pilypas, Povilas Janilionis, Marija Mačionienė, Jonas Balna, Antanas Vaitonis, Kazys Apšega, Lionginas Vaitonis ir kt.
1941 m. birželį rusai sušaudė Bronių Šleivį. Stasys Jodviršis kalėjo lageryje, jo šeima buvo ištremta. Tremties neišvengė ir Povilas Kregždė.
Iš Byčių kaimo yra kilęs Urugvajaus lietuvių veikėjas Jurgis Janulionis, partizanai Petras Vanagas ir Kazys Kregždė-Sausis-Hitleris. Pastarasis po 5 partizanavimo metų buvo suimtas KGB ir panaudotas kaip agentas-smogikas.

Nuo 1950 m. Byčiai priklauso Kupiškio rajonui. Pokario metais buvo kolūkio centras. Gyvenamasis namas, kuris stovėjo Marijonos Misiulienės sodyboje, turėjo vietinės reikšmės architektūros paminklo statusą (statytas XIX a., nugriautas – XX a. 8 dešimtmetyje).

Į vakarus nuo Byčių driekiasi Kiškio miškas. Anksčiau jis priklausė Noriūnų dvarui. Dvarininkas Z. Venclovavičius šiame miške rengdavo medžiokles su varovais. Manoma, kad miško pavadinimas kilo iš eigulio Kiškio pavardės. Jis ilgai mišką prižiūrėjo, gyveno miške buvusioje sodyboje. Nuo 1959 m. Kiškio miške vykdavo rajoninės dainų šventės.
Netoli kaimo veikia naujosios Kupiškio kapinės.
Yra užrašyti šie vietovardžiai: Dėlyna, Ragina (balos), Tridupis, Šarkupis, Žvirbliupis (upeliai).


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt