Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

RANKRAŠČIUOSE GYVA RADŽIŪNŲ KAIMO ISTORIJA

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2017−03−09

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Čia dar sustoja traukinys Šiauliai–Rokiškis.
Radžiūnai – Kupiškio rajono savivaldybės kaimas. 10 kilometrų nutolęs į pietvakarius nuo Kupiškio, 1 kilometrą į šiaurę nuo Šiaulių–Daugpilio geležinkelio. Šiuo metu viena kaimo dalis priskirta Noriūnų, o kita Subačiaus seniūnijai.
1959 metais čia gyveno 135 žmonės. 1970 metų gyventojų surašymo duomenimis, buvo 103 gyventojai, o 2003 metais – 15 gyventojų.
Ar dar gyvas kaimas šiuo metu?


Kaimo pėdsakų ieškant

Radžiūnų kaimas man visuomet asocijuojasi su geležinkeliu. Mat keletą kartų esu važiavusi traukiniu iki Kupiškio pro Radžiūnų stotelę. Ieškant čia gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių, paaiškėjo, kad tai būta nemažo kaimo, ne tik namukas, kaip man atrodė, šalia senosios pervažos.
Radžiūnų kaimo dalis prie Suosos užtvankos šiuo metu priskirta Subačiaus seniūnijai, o arčiau Rudilių – Noriūnų seniūnijai.

Subačiaus seniūnijos seniūnas Vidmantas Paliulis sakė, kad dabar nuolatinių gyventojų šiame kaime nėra. Prie Suosos į kelias sodybas atvažiuoja tik vasarotojai.
Noriūnų seniūnijos teritorijoje pavyko rasti keletą sodybų, priskirtų Radžiūnams. Nuolat žmonės gyvena tik žaliame mediniame namuke prie pat geležinkelio.

Leokadijos Kavoliūnienės visas gyvenimas susijęs su geležinkeliu.
Tad ir užsukome pasikalbėti į labai tvarkingą sodybą su Leokadija Kavoliūniene. Moteris sakė, kad yra ne vietinė ir apie Radžiūnus tikrai nieko papasakoti negalinti, tik apie save. Yra kilusi iš Zarasų rajono Kriaunėnų kaimo. Kai tiesė dujotiekį, tėvų namą nugriovė. Visiems reikėjo persikelti į Noreikių kaimą. Baigusi aštuonias klases, čia ji pradėjo dirbti geležinkelio iešmininke. Kai ten nebeliko darbo, persikėlė į Kupiškį. Kurį laiką gyveno kambarėlyje Kupiškio geležinkelio stoties pastate. Vėliau persikėlė į šį geležinkelininkų tarnybinį būstą ir gyvena iki šiol.

„Dabar pusė namo mano. Kitoje pusėje įsikūrę labai geri kaimynai Rolandas Balna su žmona Inga. Šiemet man sukaks septyniasdešimt aštuoneri. Į pensiją išėjau 55 metų. Iki pensijos apie aštuoniolika metų traukiniu Maskva–Kaliningradas važinėdavau dirbti į Panevėžio geležinkelio stotį. Buvau pervažos budėtoja. Gyvenimas šalia geležinkelio manęs nevargina. Pripratau. Be to, šiuo metu ir traukinių labai nedaug pro šalį prabilda.

Anksti išsiskyriau su vyru. Viena užauginau du sūnus – Remigijų ir Artūrą. Artūro jau nebeturiu, žuvo per eismo įvykį. Remigijus su šeima gyvena Rudiliuose. Jis nagingas vyras – ir šaltkalvis, ir suvirintojas. Gražiai piešia, anksčiau ir medžio darbais užsiėmė. Meniškai išraižytą kėdę man sumeistravo. Šiuo metu išvykęs dirbti į užsienį. Labai laukiu sugrįžtančio. Su juo užsienyje dirba ir anūkas Lukas. Be jo, dar turiu du anūkus – Roką ir Mantą bei anūkę Justiną. Norėjau savo būstą parduoti ir persikelti į vieno kambario butą Noriūnuose, bet pirkėjų neatsirado. Tai ir likau čia. Vasarą kaime gražu. Blogiau žiemą, kai reikia kūrenti krosnį. Ši vieta nėra ir bloga. Iki Rudilių čia pat. Ten pas marčią dažnai apsilankau ir į parduotuvę užsuku.“
„Kai atvažiuoja iš Vilniaus anūkas Mantas, tai mus visus pavežioja ir į Kupiškį, ir į kapines“, – pasakojo apie savo gyvenimą pašnekovė.

Iš šios sodybos pabandome pavažiuoti kaimo keliuku tolyn Suosos link. Pusiaukelėje įstringame, nes kelias toliau neišvažiuojamas. Čia sutinkame dviratį vedantį vyrą. Jis pasisako, kad yra ne vietinis, bet žinąs, kad Radžiūnuose palei Suosą tikrai nebėra gyventojų. Pasiteiraujame, kieno vienkiemis matyti laukuose, ir sulaukiame atsakymo, kad čia gyveno Cibulskai.

Karklynės kaimo gyventojas Vytautas Balna pažinojo daug radžiūniečių.
Čia stoja traukiniai

Pabandome Radžiūnų kaimo pėdsakų paieškoti kitoje geležinkelio pusėje. Čia užsukame pas Vytautą Balną, kurį kalbantis, kaip vietinį žmogų, nurodė L. Kavoliūnienė. Tenka šiek tiek nusivilti, nes čia, pasirodo, Karklynės kaimas.

Šio kaimo gyventojas V. Balna daug metų gyveno Panevėžyje. Čia su žmona sugrįžo po tėvų mirties apie 2009 metus. Į miestą dabar jo varu niekas nenuvarytų. Čia bitės, miškas ir nuolatiniai širdžiai mieli kaimo darbai darbeliai.

Vyriškis papasakojo, kad anksčiau Radžiūnų geležinkelio stotelė buvo to kaimo teritorijoje, maždaug už pusantro kilometro Subačiaus link. Ten buvo ir pervaža, šalia jos kalvė, stovėjo ir geležinkelininkams statytas medinis namas. Gyveno geležinkelininkas Valerijonas Žirgulys su šeima. Jo žmona garsėjo kaip gera šeimininkė, būdavo kviečiama valgių baliams ruošti. Vėliau ten apsigyveno irgi geležinkelio darbuotojas Juozas Stankevičius su šeima.

Vėliau tame name kurį laiką glaudėsi Povilas Madeikis. Paskui jokių gyventojų nebeliko. Ilgai tas namas stovėjo apleistas. Dabar gal daugiau nei dešimt metų kaip nugriautas.
„Anksčiau pro mus važiuodavo keleiviniai traukiniai Maskva–Kaliningradas, Šiauliai–Daugpilis. Arčiau Rudilių perkėlus geležinkelio stotelę, šalia jos, mano sodybos kaimynystėje, buvo pastatytas dviaukštis mūrinukas. Pirmame jo aukšte buvo salė keleiviams, o antrame – butai. Šiuo metu pirmasis aukštas apleistas ir nebenaudojamas pagal tą paskirtį.

Pažinojau ne vieną radžiūnietį. Dabar tas kaimas ištuštėjęs. Sunku ir pasakyti, kur tiksliai to kaimo riba su kitais yra. Čia sueina kelių kaimų – Karklynės, Radžiūnų ir Akmenių ribos. Ten, kur apleistas šulinys, netoli Dariaus Balnos sodybos, buvo Akmenių kaimas. Senosios Balnų sodybos nebeliko melioruojant laukus. Dar esu girdėjęs, kad šiapus Suosos buvęs ir Zabelinės kaimas. Ar toks tikrai egzistavo, negaliu patvirtinti. Daug sodybų nušlavė melioracija. Kai tarnavau armijoje, tėvams rašydavau laiškus adresu: Rudilių paštas, Karklynės kaimas, Radžiūnų stotis. Tai tiek mano tiesioginių sąsajų su tuo kaimu.
Jūs nuvažiuokite į Rudilius pas Mildą Juodiškienę. Ji kilusi iš Radžiūnų. Tai tikrai turės ką papasakoti“, – pokalbio pabaigoje patarė vyras.

Prieš tai per V. Balnos sodą, kad kojos visiškai neperšlaptų, nusigauname iki buvusio geležinkelio stoties pastato. Pagaliau tikras atradimas – apie Radžiūnų kaimo egzistavimą viešai dar skelbia nuoroda prie geležinkelio stotelės, pastatyta Karklynės kaimo teritorijoje. Čia dar keletą kartų per savaitę stabteli keleivinis traukinys Šiauliai–Rokiškis. Ši vieta lyg orientyras, kad Radžiūnų kaimo laukai plyti kitoje geležinkelio pusėje, į šiaurę.

Milda Petronytė-Juodiškienė davė paskaityti Radžiūnų kaimo istorijos rankraštį.
Kumščių kaimas

Milda Petronytė-Juodiškienė į ilgas kalbas nesileidžia. Tik patvirtina, kad tikrai yra gimusi Radžiūnuose, bet ją auginusi močiutė Bajoriškių kaime. Tai gal geriau apie Radžiūnus bus paskaityti Valderezos Kumštytės-Simonaitienės 2007 metais rašytame rankraštyje „Radžiūnai – Kumščių kaimas“.

Taigi gavusi iš M. Juodiškienės šį rankraštį su įdomumu perskaičiau. Ten tikrai labai išsamiai pasakojama apie visus Radžiūnų kaimo gyventojus. Tarp jų būta ir labai daug Kumščių, bet ne visi jie buvo giminės.

Apie gimtąsias vietas su V. Simonaitiene kalbėjomės pernai Vilniuje, sostinės kupiškėnų klubo jubiliejiniame suėjime. Tais prisiminimais mūsų kraštietė dalijasi ir šiame rankraštyje. Tas rankraštis – tikras lobis šito kaimo istorija susidomėjusiems žmonėms.

Rankraščio „Radžiūnai – Kumščių kaimas“ autorė Valdereza Kumštytė-Simonaitienė.
Valdereza pasakojo, kad jos senelio iš tėvo pusės sodyba stovėjo pasiturinčių ūkininkų Barboros Pakarklienės ir jos sūnaus Povilo kaimynystėje. Ji rašo: „Mano senelis Liudvikas Kumštys buvo vienturtis sūnus, paveldėjęs valaką žemės. Prie hektarų jo širdies netraukė – norėjo kriaučium būti. Jaunystėje dirbo prie geležinkelio. Senelis vedė Kotryną Vaicekauskaitę ir susilaukė penkių atžalų: Jono, Petro, Marijonos, Liudviko ir Vlados. Jonas, mano tėvas, buvo baigęs Panevėžio amatų mokyklą, pokariu dirbo apylinkės pirmininku. /.../
Senelio Liudviko valakai ribojosi ir su Dominyko Kumščio žeme. Broliai Dominykas ir Mataušas Kumščiai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo išvykę į Ameriką (JAV), užsidirbo pinigų, nusipirko sklypus ir pasistatė namus: Dominykas – Radžiūnuose, o Mataušas – Bajoriškių kaime. Šie Kumščiai mums ne giminės. /.../

Antrojo pasaulinio karo metu grįžę iš Kauno mano tėvai, Jonas Kumštys ir Emilija Šulcaitė, nusipirko „Samo baloj“ gryčiutę, stovėjusią per vidurį ūlyčios. Nelaiminga darniam gyvenimui vietelė... Žiemą vasarą pažliugusioje žemėje neaugo nei mamos pasodinti berželiai, nei obelys, nei vyšnios. Šaltožemį atlaikė ir darželyje gražiai žydėdavo tik nasturtos, didžiagalviai jurginai, vakarais po langais kvepėjo naktinukės. Ilgus žiemos vakarus su broliu Ričardu praleisdavome ant molinio pečiaus, kur džiūdavo alaus arba „baltakės“ gamybai pažerti grūdai. Mama uždegdavo spingsulę ir mums skaitydavo pasakas.

Mama penkerių metukų likusi našlaitė, per Pirmąjį pasaulinį karą buvo evakuota į Rusiją, kur pramoko skaityti ir rašyti. Sugrąžinta į Lietuvą, dar maža būdama tarnavo pas turtingus ūkininkus. Pas dvarininką Komarą dirbo kaip merginė, o pas Paulionkos vyno fabriko savininką vokietį gamino maistą, padėjo auginti vaikus Klausą ir Laurą. Priklausė jaunalietuviams, kurių šūkis buvo „Švieskis ir šviesk“. Iš ponios vokietės mama sužinojo, kad beveik visos daržo piktžolės ir beveik visi grybai yra valgomi, tik reikia juos tinkamai paruošti. Mama buvo pažangi to laikmečio moteris: skaitė laikraščius ir knygas, skaniai gamino, gražiai siuvinėjo, norėjo ir mokėjo puoštis ir mus mažus dabino.

Žiliumi vadintas mūsų tėvas Jonas taip pat buvo ne iš kelmo spirtas. Jis buvo geras stalius, turėjo varstotą, mokėjo komodas, stalus, kėdes, spintas pagaminti, taip pat ratus, roges, vežėčias sumeistrauti. Turėjo medžioklinį dvivamzdį šautuvą, armoniką, vokišką plerpiantį radijo imtuvą, dviratį, tris bičių avilius. Abu tėvai neblogai dainavo.“

Pastačius Suosos užtvanką užlieta dalis Radžiūnų kaimo žemių.
Autorės nuotraukos
Deja, šeimyninis gyvenimas Valderezos tėvams nesusiklostė. Jų šeima kaime buvo pirmoji išsiskyrusi. Po skyrybų Valdereza su mama gyveno įvairiose vietovėse.

V. Simonaitienė savo rankraštyje mini ir kitą Joną Kumštį, Kotryniniu vadintą, mat jo žmonos vardas buvo Kotryna, jis irgi jiems nebuvo giminė. Į šį kiemą radžiūniečiai rinkdavosi gegužinių pamaldų, po kurių vykdavo vakaruškos.

Paminėtas ir trečias Jonas Kumštys, vadintas Augusčioku arba sklypininku, irgi jokiais giminystės ryšiais su Valderezos tėvu nesusijęs. Jis gyveno nedideliame namelyje už Cibulskų.

Apie 1960 metus šiaurinę Radžiūnų kaimo dalį perkirto asfaltuotas kelias. Prasidėjo melioracijos darbai. Čia gyvenusios šeimos kėlėsi į stambesnes gyvenvietes – Rudilius, Subačių.

Ekspedicijos tyrinėjimai

Lietuvos kraštotyros draugijos Kupiškio skyrius 1977 metų liepos 20–30 dieną surengė kompleksinę ekspediciją į Radžiūnų kaimą. Visa per šią ekspediciją surinkta informacija buvo sudėta į aprašą „Melioruojamų plotų tyrinėjimai. Kompleksinė ekspedicija į Radžiūnų kaimą“. Šios ekspedicijos dalyviai čia užrašinėjo tautosaką, radžiūniečių prisiminimus apie savo kaimo praeitį, papročius ir tradicijas, aprašė sodybas, kaimo gamtą ir geografinę padėtį, geologinę žemės sandarą, reljefą ir vidaus vandenis. Tai ekspedicijai vadovavo tuometinė Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kupiškio skyriaus atsakingoji sekretorė Palmira Penkauskienė. Daug vertingos informacijos galima rasti šios ekspedicijos sąvade.

Čia rašoma, kad tuo metu Radžiūnų kaimą sudarė 11 kiemų. Ekspedicijos dalyviai bendravo su ten gyvenusiu Leonu Bernotavičiumi, Dane Žukauskiene, Adele Šimkūniene, Brone Kildišiene, Emilija Kumštiene, Povilu Smičiumi, Mykolu Bartkevičiumi, Gene Stanikiene, Jonu Kumščiu. Tarp kitų nuotraukų yra ir Gudų sodybos nuotrauka.

Kraštotyrinės informacijos pateikėjai savo pasakojimuose mini pavardes žmonių, kurie Radžiūnuose gyveno iki 1940 metų ar pokario laikotarpiu. Tai Adomas Bukauskas, Marytė Bukauskaitė, Petras Petronis, Lukšienė, Liktoras, Juozas Gaidukas, Kaulakys, Jackus Mukulys, Monika Tamošiūnaitė, Pranas Gerulis, P. Deveikis, Domininkas ir Adelė Šimoniai, Kriaučiūnienė, Antanas Somas, Jonas Tamošiūnas, Jonas Vanagas, Baltrūnas, Jonas Smičius. Kai kurie iš šių žmonių buvo nužudyti pokario metais, kai kas emigravo.

Žemėlapyje, kur pažymėti Radžiūnų gyventojų kiemai, be minėtų radžiūniečių, kurie bendravo su ekspedicijos dalyviais, dar minimos Marės Vanagienės, Ievos Bernotavičienės, Miko Bartkevičiaus, Juozo Šimkūno, Broniaus Kildišiaus, Laimos Kumštytės, Jono Kumščio, Augusto sūnaus, Stasio Cibulsko, Vytauto Nako, Akvilės Balkauskienės, Marės Pakalnienės, Petro ir Elenos Kumščių, Valės Kumštienės, Zosės Zakarauskienės, Prano Smičiaus, Katrinos Kumštienės, Povilo Smičiaus pavardės.

Iš Vlado Sasnausko, tuometinės Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos geografijos mokytojo ir ekspedicijos dalyvio, pateiktos informacijos sužinome, kad dabartiniai kaimo gyventojai nežino, kodėl kaimas vadinamas Radžiūnais. Kaimo senbuvė Emilija Kumštienė jam pasakojusi, kad dalis kaimo teritorijos už geležinkelio vadinasi Beržytė, o ta dalis, kuri yra ties Marės Vanagienės sodyba, vadinasi Pasuosė. Kada čia įsikūrė kaimas, vietiniai gyventojai irgi nežinojo.

Anksčiau šis kaimas priklausė „Šviesos“ kolūkiui, o iki kolūkių stambinimo – Byčių kolūkiui. Pirmasis kolūkio pirmininkas buvo Balys Balkauskas.
Rytiniu kaimo pakraščiu teka Suosos upelis. Vėliau pastatyta Suosos užtvanka.
Palei kaimo gyventojos Smičienės sodybą teka nedidelis Lėvens intakėlis Gorupys (vietiniai šį upelį vadino ir Gorpiu – aut. past.). Anot V. Sasnausko, tai menkas upelis, apaugęs žolėmis.

V. Sasnausko teigimu, Radžiūnuose buvo užrašytas tik vienas vietovardis – ties buvusia Jono Šimkūno sodyba nedidelis žole apaugęs kalnelis vadintas Džendžoru. Čia nėra miškų, didelių krūmų, ganyklų, pievų, klonių, skardžių, kurie turėtų atskirus pavadinimus. Nėra pelkių.

Radžiūnai istorikės Vandos Šimonytės-Kašauskienės gimtinė.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Anastazija, (Nastė), Dagnė, Martinjonas, Martyna, Martynas, Martys, Menas, Milvydė, Vyginta, Vygintas, Vygintė, Vygirda, Vygirdas, Vygirdė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt