Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

PILIAKALNIO PAŠONĖJE PRIGLUDĘ NYKSTANTYS LIKALAUKIAI

Jurgita BANIONIENĖ

2017−02−23

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Senų medžių alėja Likalaukiuose.
Likalaukiai – Alizavos seniūnijos, Salamiesčio parapijos kaimas. Greta yra Gyvakarų, Maugarų, Astravų, Stuburų kaimai. Per kaimą eina Gyvakarų–Maugarų kelias. Šiauriniu pakraščiu teka Pyvesa, į šiaurės vakarus driekiasi Sypsalos miškas, kuriame yra Astravų piliakalnis. Kaimelis labai mažas. Čia, 2003 m. duomenimis, gyveno 15 gyventojų, buvo tik 9 sodybos. Nemažai jų ir dabar Likalaukiuose tebestovi. Tik nebe visose šunų amsėjimą, žmonių juoką ir klegesį išgirsi. Ties išnykimo riba atsidūrusio kaimo gyvybę palaiko keli senbuviai ir gyventi į gimtinę grįžusieji.

Žentų sodyba

Alizavos seniūnijos pateiktais duomenimis, gyvenamąją vietą Likalaukiuose yra deklaravę 11 gyventojų. Juos ir pamėginome surasti ir pašnekinti žvarbią vasario dieną apsilankę šiame rajono kampelyje.

Likalaukius pasiekėme važiuodami nuo Gyvakarų. Kaimo nuorodos čia nėra, tačiau dėmesį pirmiausia patraukė medinis koplytstulpis. Užrašas ant jo – „Dieve, laimink Likalaukių kaimą“ bylojo, kad atvykome ten, kur reikia.

Almantas Mačys, su šeima įsikūręs savo uošvių Keršulių sodyboje, save vadina Likalaukių žentu.
Žiemiška ramybė viešpatavo Likalaukiuose. Kiemai tušti, tad pamatę, iš kurių sodybų kaminų dūmai rūksta, drįsome užsukti. Iškart į akis krito visai šalia minėto koplytstulpio, tik kitoje kelio pusėje, stovinti sena, bet naujam gyvenimui prikeliama sodyba. Namuose radome jos šeimininką – Almantą Mačį. Pakvietęs į svečius vyras sakė, kad čia žmonos Jovitos tėviškė. „Tai – žmonos mamos Elenos Keršulienės namai. Jos vyras Bronislavas Keršulis žentu atėjo. Kaip ir aš, tad žentų sodyba ją vadiname“, – šypsojosi Almantas.
Apie 100 metų skaičiuojančiame gyvenamajame name seniau šeimininkavo Elenos tėvai, J. Mačienės seneliai Akvilė ir Petras Skukauskai.

A. Mačys pasakojo, kad pats yra kilęs iš Alizavos, iki šiol jo tėtis ten gyvena. Sukūręs šeimą daug metų gyveno Kupiškyje. Mačiai užaugino dvi atžalas – dukrą Jogilę ir sūnų Vytautą. 27-erių sūnus įsikūręs Kaune, jaunylė dukra šiemet baigs Kauno kolegiją.

Visa šeima dažnai čia tėvams pagelbėti atskubėdavo, visi savaitgaliai sodyboje prabėgdavo, o po jų mirties nutarė visam laikui kurtis. „Vaikai užaugo, mokytis išvyko, vieni likome. Visi į miestą bėga, o mes, atvirkščiai, į kaimą grįžome“, – kalbėjo pašnekovas. Jau dvejus metus čia šeimininkauja, tvarkosi. Sodybos valda – net 2 hektarai, tad darbo, priežiūros tikrai netrūksta. Vien šienavimas vasarą kiek laiko atima. Namo remontą beveik įpusėjęs A. Mačys tvirtino pats tuo daugiausia užsiimantis – jau pavyko stogą pakeisti, dar reikia iš išorės namą apkalti, vidų toliau tvarkyti. „Dirbu pagal patentą. Užsiimu santechniniais darbais, šildymo, vandentiekio, kanalizacijos vedžiojimu, darbo žiemą mažiau, tad sodyboje triūsiu. Net dešimt pastatų pas mus. Dvi pirtys, viena – molinė, reikėtų ją atgaivinti. Naujai statytoje mėgstame pasikaitinti. Du tvenkinius išsikasiau, tad iš pirties išėjus galima į ledinę eketę įšokti. Žmona tokias maudynes labai mėgsta. Darbo sodyboje visada buvo ir bus, numirsi – neužbaigsi. Kol uošviai gyvi buvo, laikė gyvulių. O mūsų ūkis – tik vištos ir šuo. Daržovių patys užsiauginame. Vasarą gražu čia, beržų pavėsis, pušų prisisodinome“, – apie gyvenimą kaime pasakojo Almantas.

Ona ir Bronius Stanioniai kartu – 50 metų. Jie – Gyvakarų gyventojai, tačiau Likalaukių kaimas yra Broniaus gimtinė.
Kaimo vaizdas keičiasi

Jis teigė, kad dabar Likalaukiuose labai nedaug žmonių gyvena. Tuščia Julijos Silevičiūtės sodyba. Jai mirus namus giminaičiai paveldėjo, vasaroti į sodybą atvyksta. Tebegyvena ir tikras šio kaimo senbuvis Bronius Stanionis su žmona Ona, tik jų sodyba jau Gyvakarams priklauso. Tikras likalaukietis – Petras Skaistis. Jo sodyba – atokiau nuo kelio. Tragiškai žuvusio Petro Lauciaus namai po gaisro taip ir liko nesutvarkyti. Netoliese įsikūrę Regina ir Vincas Dapkai. Tušti ir jų šviesaus atminimo kaimynės Gertrūdos Notkutės namai, juos anūkas prižiūri. Pavasaroti į kaimą atvyksta ir Bronius Bliumorius. Gyvasties nebėra ir Bronės bei Kazio Vaitkūnų namuose. Dar gyvenama Broniaus Slavinsko sodyba.

Namuose neradę Almanto žmonos Jovitos kiek vėliau su ja pasišnekėjome. Tikrai likalaukietei dar labai skaudu kalbėti apie prieš kelerius metus beveik vienas po kito šį pasaulį palikusius tėvelius – Eleną ir Bronislavą Keršulius. Pasak Jovitos, mama buvo puikus, taikus žmogus, su visais kaime labai gražiai sutarė. Turėjo puikų balsą – ilgus metus giedojo bažnyčios chore. J. Mačienė puikiai pamena ir savo senelį Petrą. Jis gyveno kartu, buvo ilgaamžis, mirė daugiau nei šimto metų sulaukęs. Labai mėgdavęs bendrauti, turėjęs daug draugų, net ir kunigų. Medžiodavęs, tad vaikystėje Jovita dažnai matydavo į kiemą susirinkdavusius medžiotojus.

Jos teta Stefanija Skukauskaitė-Laucienė buvusi tikra kaimo šeimininkė. Svetinga, vaišinga, tad šiuose namuose dažnai vykdavo kaimo žmonių susiėjimai, giminių susitikimai. Jovita augo kartu su broliu Kęstučiu, kuris dabar įsikūręs Prienų rajone, Jiezne. Prisiminė, kad vaikystėje turėjo tik vieną draugę – Eugeniją Skaistytę, mat kaimynų namuose daugiausia augo berniukai.

Kaimo pradžioje stovintis medinis Šv. Jono koplytstulpis, pasak pašnekovės, 1991 m. buvo atnaujintas – kaimo žmonės jį atstatė. Ir anksčiau jis kaime stovėjo, tik kitoje vietoje. Jovita pasakojo, kad koplytstulpiui atstatyti visi gyventojai lėšas rinko, nemažai prie jo pastatymo prisidėjo Jovitos dėdė Jonas. Buvo surengtos ir jo šventinimo iškilmės.
Neseniai į tėviškę gyventi grįžusi moteris apgailestavo, kad Likalaukiai nebe tokie, kaip seniau – liūdnas kaimo vaizdas. Gyventojų vis mažėja, jų trobesiai tušti stovi.

Likalaukiai – Reginos Dapkūnienės gimtinė. Daugiau nei du dešimtmečius gimtuosiuose namuose ji šeimininkauja su vyru Vincu.
Pamažu nyksta

Toliau žvalgydamiesi po senąjį Likalaukių kaimą užsukame į Dapkų sodybą. Namuose randame abudu jos šeimininkus – Reginą ir Vincą. Susėdę su R. Dapkūniene pasikalbėti išsiaiškiname, kad šis kaimas – moters tėviškė. „Čia gimiau, užaugau. Mano tėvai buvo Stasė ir Alfonsas Kirdai. Seniai jų nebeturiu – mama prieš 25 metus mirė, tėtė – 2000-aisiais. Jis buvo kilęs iš Gyvakarų, o mama – iš Paketurių. Abu šiuos namus pasistatė, namas, kuriame gyvename – 1954 metais statytas. Mamai tai buvo antroji santuoka, iš pirmosios augino sūnų Algį, jo jau nebėra. Antras mano brolis gyvena Pumpėnuose, Pasvalio rajone. Šiame kaime gyvenau iki 18 metų, paskui išvykau į Panevėžį dirbti. Dirbau „Ekrano“ gamykloje, kurčiųjų kombinate. Sukūriau šeimą. Vyras – iš Molėtų. Užauginome dukrą Živilę. Jau 8 metai gyvena Anglijoje, su vyru augina ketverių metukų sūnų Kajų. Sūnus Stasys šiuo metu gyvena Panevėžyje, dar nevedęs“, – pasakojo R. Dapkūnienė.

Nemažai metų praleidusi Panevėžyje, gyventi į gimtinę Regina grįžo prieš 25 metus. „Mama mirė, tėvas liko vienas, reikėjo pagalbos. Pirmiausia grįžo vienas Vincas, o po pusantrų metų ir aš“, – prisiminė moteris.
Abudu su vyru turi nedidelį ūkį, kelias karves laiko, taip ir verčiasi.

Pasak R. Dapkūnienės, gimtasis kaimas dabar labai ištuštėjęs. Kas išmirė, kas į kaimyninius Gyvakarus išsikėlė. „Jaunimas į kaimą gyventi negrįžta, į užsienį išvažiuoja. Nyksta mūsų kaimas. Mes išmirsime ir nieko jame neliks“, – liūdną jo perspektyvą piešė Likalaukių gyventoja.

Regina sakė, kad Panevėžyje dar yra butas, tad į miestą bet kada gali grįžti. Negali žinoti, jei sveikatos nebebus, reikės, tačiau pripažino, kad kaime gyventi smagiau: „Išeini į kiemą – ramu, gera. Ramus mūsų kaimas, visi žmonės draugiški, vieni kitiems padedame, palaikome.“

Atsisveikinę su šia šeima sukame į paskutinį Likalaukių kiemą – pas B. Slavinską. Deja, pasikalbėti vyras nesutinka. Grįžtame atgal. Pačioje kaimo pradžioje gyvena Petras Skaistis. Likalaukiai – 57 metų vyro gimtinė. Petras pasakojo, kad ilgam iš gimtojo kaimo niekada nebuvo pabėgęs – tik dvejus metus, kol armijoje tarnavo. O visas gyvenimas prabėgo gimtinėje. „Mano tėvai – Malvina ir Antanas Skaisčiai. Tėvas buvo vietinis, mama – iš Anykščių rajono, Pajuodžių kaimo. Seniai jos nebeturiu, mirė, kai 9 klasėje buvau, tėvas – 1990 m. Augau su dviem sesėmis. Viena – Danutė Skukauskienė gyvena Gyvakaruose, kitos – Eugenijos jau nebeturiu“, – apie savo šeimą kalbėjo P. Skaistis.

Likalaukietis Petras Skaistis ir Rita Lauciuvienė.
Petras 13 metų darbuojasi Daukučių žemės ūkio bendrovėje traktorininku. Tėvų sodyboje dabar vyriškis šeimininkauja ne vienas, su gyvenimo drauge Rita Lauciuviene. Remontuoja namus – neseniai plastikinius langus susidėjo, duris pasikeitė. Pora turi ūkį, verčiasi pienininkyste. Pasak Ritos, kažkuo kaime užsiimti reikia – negi dykas sėdėsi, vis kapeika kita. Tik kad labai mažai už pieną bemoka. Moteris turi dvi dukras, abi užsienyje įsitvirtinusios. Negalvoja į Lietuvą, o juo labiau į kaimą grįžti.

Drauge – pusę šimto metų

P. Skaistis dar pasiūlo užsukti pas netoliese gyvenančius Stanionius. Į svečius mielai pakvietę sutuoktiniai papasakojo, kad jų sodyba priklauso Gyvakarų kaimui, tačiau Bronius Stanionis – tikras likalaukietis. Gimtieji namai jau labai apgriuvę, bet kad čia Juozo ir Adelės Stanionių šeimos gyventa, dar mena senas, tikriausiai B. Stanionio senelių statytas akmeninis kryžius. „Mūsų buvo trys broliai ir sesė. Vienas brolis Vilius miręs, antras – Vytautas dar yra. Kartu su seserimi Terese Tamošiūniene gyvena Gyvakaruose“, – pasakojo vyras.

B. Stanionis su žmona Ona šiuos namus įsigijo iš Alfonso Kirdos. Kartu Ona ir Bronius – jau 50 metų, visai neseniai auksinių vestuvių jubiliejų atšventė. Užaugino du vaikus. Arūnas, kurį aptikome į pagalbą tėvui malkų kapoti atskubėjusį, gyvena Kupiškyje. Dukra Edita įsikūrusi Vadokliuose, Panevėžio rajone. Stanioniai džiaugiasi keturiais anūkais – visi jau suaugę. Netrukus turės ir pirmąjį proanūkį. Bronius visą gyvenimą dirbo vairuotoju, Ona triūsė fermoje. Anksčiau turėjo pieno ūkį, dabar tik vieną karvę pasiliko, dar prieauglio yra, vištų augina.
Pora apgailestavo, kad Likalaukiai nuolat mažėja – senimas miršta, jaunimo visai nėra.

Nors Likalaukiuose daug negyvenamų sodybų, akį traukia gražios klėtelės.
Jurgitos Banionienės nuotraukos
Kaimo pavadinimas – iš pavardės

„Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, kaimas susiformavo XVI a. vid. Valakų reformos metu, priklausė Kupiškio seniūnijos Palėvenėlės vaitijai ir vadinosi Rimavičiais. Minimas nuo 1581 m.
Manoma, kad pavadinimas kaimui prigijo iš Liko pavardės – pradžioje vadintas Likų, o vėliau ir Likalaukių kaimu. 1642 m. kaimas (Liki) pirmą kartą paminėtas Kupiškio bažnyčios santuokų metrikų knygoje.

Likalaukiai smarkiai nukentėjo per 1709–1710 m. siautusį didįjį marą. 1726 m. Kupiškio seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad Likuose nėra jokio žmogaus, kaimavietės vieta vos bematoma, laukai užaugę krūmais ir mišku. Net ir 1750 m. kaimo vietoje dar niekas negyveno. Tik 1765 m. kaime, vadinamame Likalaukiais, minimas vienas dūmas – Jono Matiekonio. 1811 m. kaime jau buvo 8 dūmai. 1843 m. panaikinus Kupiškio seniūniją, Likalaukiai priskirti Kupiškio valstybiniam dvarui. 1869–1915 m. kaimas priklausė Kupiškio valsčiaus Aleksejaus seniūnijai.

1903 m. kaime buvo 56 gyventojai. 1915–1947 m. jis priklausė Gyvakarų seniūnijai (apylinkei). 1915 m. einant frontui, Likalaukiai nenukentėjo, tik 1919 m. sudegė Kazio Vaitiekūno klojimas. Dar 1920 m. ūkininkai pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. Matininkas A. Golubevas išmatavo kaimą ir parengė išskirstymo projektą, bet kai kuriems ūkininkams pradėjus skųstis dėl to, kad žemės dalijimas neteisingas, projektas buvo panaikintas. Vėliau buvo parengtas naujas. Daugiau kaip 309 ha išskirstyti 15 ūkių. Stambiausi buvo J. Dyros, A. Bliumoriaus, Stanionių. Atskirai nuo kaimo stūksantis miškas paliktas bendrai nuosavybei.

Pokario rezistencijoje dalyvavo Alfonsas Skukauskas-Jogas, Vincas Jėčius-Tauras, Vytautas Vaitiekūnas-Kelmas, jo brolis Tautvilis Vaitiekūnas-Zubrys, Vėjelis vadovavo partizanų Eimučio būriui. Julija Silevičiūtė buvo partizanų rėmėja. Į Sibirą ištremtos Antano Dyros, Antano Bliumoriaus, Paulinos Jėčienės šeimos. Kariškis Bronius Vaitiekūnas taip pat buvo ištremtas į Sibirą.
1949–1974 m. Likalaukių kaimas priklausė „Pirmosios vagos“ kolūkiui, vėliau – Salamiesčio.

Prieš kone 60 metų čia buvo Kosto Skaisčio, Petro Skukausko, Juozo Stanionio, Antano Bliumoriaus, Juozo Notkaus, Paulinos Jėčiuvienės, Benjamino Slavinsko, Juozo Dyros, Broniaus Čepo, Liongino Žekonio, Alekso Silevičiaus, Petro Lauciaus, Alfonso Kirdos namų ūkiai. Iš viso – 51 gyventojas. Vėliau jų vis mažėjo. 1989 m. bebuvo tik 17, 1992 m. – 18, 1998 m. – 18, 2001 m. – 17.

Minimi šie kaimo vietovardžiai: Likupis (Netekliupis), Vilkupis, Karpis (upeliai), Užuvalkis (vieta prie Pyvesos), Sypsala (lauko dalis, miškas), Sklieriškis (pievos su krūmais), Šunpakaušis (kalnelis Sypsaloje).

Aldona Janilionienė knygelėje „Salamiestėnai ir jų kraštas“ taip pat yra aprašiusi Likalaukius. Ji mini, kad šis kaimas įsiterpęs tarp Gyvakarų ir Maugarų, o iš kitos pusės – Griciūnai. „Senais laikais Likalaukiuose buvo apie 11 sodybų, kuriose gyveno apie 56 gyventojai. Iš kur kilęs pavadinimas? Kad įsikūrę Liko laukuose. Per Likalaukių pievas teka upelis, vadinamas įvairiai: Nitekliupis, Vilkupis ar Likupis. Kaime buvo daug gana sumanių ir mokytų žmonių. Bronius Vaitiekūnas buvo Smetonos laikų karininkas, vėliau išvežtas į Sibirą. Aleksas Neviera mokėsi kunigu, tapo klieriku, bet metė. Albinas Savickas buvo žymus muzikantas – grojo bajanu, armonika ir kitais instrumentais. Paulina Janušytė buvo siuvėja. Liudviko Matekonio brolis buvo žurnalistas. Likalaukių Žekonis gamino lineikas ir visokius kitokius padargus pasidarydavo pats. Beveik visi Likalaukių ūkininkai roges ir kitus staliaus darbus sugebėdavo pasidaryti patys“, – apie šį kaimą ir jo žmones rašė knygos autorė.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Aurelijus, Dargintas, Estela, Skirtautė, Teodoras.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt