Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 19 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

SYPSALOS MIŠKE DUNKSANČIO PILIAKALNIO PASLAPTYS

Jurgita BANIONIENĖ

2017−02−23

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Beržais apsodintas piliakalnis turi net kelis pavadinimus.
Alizavos seniūnijoje, prie Likalaukių kaimo, Sypsalos miške, stovi Likalaukių piliakalnis. Kitaip dar Sypsalos, Astravų piliakalniu vadinamas. Vienas seniausių rajone, gražiomis legendomis apipintas. Pasakojama, kad čia vaidendavęsi ir net pinigų buvę užkasta, tik jų iškasti niekam nėra pavykę. Šis piliakalnis – ir Lietuvos partizaninio judėjimo liudytojas. Netoli jo buvo Salamiesčio apylinkės partizanų bunkeris.

Nuošalus ir seniūnijos neprižiūrimas

Kaip surasti šį atokų Kupiškio rajono piliakalnį, reikia pasiklausti vietinių Likalaukių kaimo gyventojų. Sypsalos miške stūksantį kultūros paveldo objektą žymi informacinis ženklas, bet jis labai prastos būklės, jokio užrašo nėra.

Praėjusiais metais į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų ženklinimo programą buvo įtraukti šeši rajono piliakalniai. Likalaukių piliakalnis į jį nepateko. Pasak Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto Vyčio Zavacko, Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriui yra pateiktas sąrašas kitų rajono materialaus kultūros paveldo objektų, kurie galėtų būti įtraukti į minėtą programą. Tai Elniškių, Stirniškių, Likalaukių piliakalniai, Drūlėnų pilkapis, Lietuvos valstybės veikėjo Vinco Karoblio, Lietuvos partizanų Juozo ir Rapolo Sakalų kapas, Keningšteterių šeimos, Subačiaus žydų senosios kapinės, Gikonių kaimo kapinių koplyčia. Kiek jų pavyks paženklinti, dar nėra aišku.

Informacinis ženklas prie Likalaukių piliakalnio labai prastos būklės – jokio užrašo nėra.
Jurgitos Banionienės nuotraukos
Paveldosaugos specialistas teigė, kad Likalaukių piliakalnis – gana nuošalus, sunkiai privažiuojamas, tad retai ir lankomas. „Ant Aukštupėnų, Stirniškių piliakalnių vyksta įvairūs renginiai – Valstybės dienos minėjimas, Baltų vienybės dienos, bet negirdėjau, kad ant šio piliakalnio būtų kažkas organizuojama“, – kalbėjo V. Zavackas. Jo pateiktais duomenimis, piliakalnis įrengtas žemoje vietoje stūksančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė apskrita, 14 m skersmens, apjuosta 1 m aukščio ir 12 m pločio pylimu, kurio išorinis šlaitas – 2 m aukščio. Piliakalnio šlaitai nuolaidūs, 3 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, dirvonuoja, pylimas apsodintas beržais ir dekoratyviniais krūmais. Aplink piliakalnį 0,7 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Datuojamas I tūkst. Likalaukių piliakalnis kaip ir kiti rajono piliakalniai (išskyrus Kerelių), archeologų nėra tyrinėtas.

Pasak V. Zavacko, piliakalnis pagal galimybes prižiūrimas. Jo šienavimu, menkaverčių krūmų, medžių kirtimu rūpinasi Alizavos seniūnija. Pakalbinta šios seniūnijos seniūnė Raminta Ribokaitė teigė, kad jei piliakalnis būtų lankoma vieta, seniūnija būtų atsakinga už jo priežiūrą, bet susibūrimai, šventės ant šio piliakalnio nevyksta. Todėl jį tvarkyti nėra tikslinga.

Mena partizanų kovas

Vis dėlto šis piliakalnis nėra toks žmonių užmirštas. Kupiškio kultūros centro Salamiesčio padalinio kultūrinės veiklos vadybininkas Almantas Totoris pasakojo, kad 2010 m. ant Astravų piliakalnio vyko renginys, skirtas šio krašto politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti. Čia dalyvavo įvairūs meno kolektyvai, prisiminimais dalijosi tremtiniai, jų šeimų nariai.

Salamiesčio apylinkėje, taip pat ir Sypsalos miške veikė partizanų būrys, kuriam vadovavo Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitonas, partizanų vadas Albinas Tindžiulis-Dėdė. Su partizaniniu judėjimu siekiant supažindinti jaunimą 2012–2013 m. A. Totorio iniciatyva vykdytas projektas „Laikmečio fragmentai“, kurio metu Antašavos, Alizavos ir Salamiesčio mokyklų mokiniai dalyvavo pratybose su Kupiškio karių kuopa, klausėsi paskaitų. Surengtos ir piliakalnio tvarkymo talkos. Projekte dalyvavusi Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė sakė, kad nuo piliakalnio buvęs tiesus kelias iki buvusio partizanų bunkerio. Šių metų pavasarį su jaunaisiais rajono šauliais yra numatyta šį kelią sutvarkyti, iškirsti krūmus ir pažymėti orientaciniais ženklais.

2010 m. ant Astravų piliakalnio vyko renginys, skirtas šio krašto politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti.
Pavadinimai – keli

Kupiškio kultūros centro etnografė Alma Pustovaitienė teigė, kad Likalaukių piliakalnis – vienas seniausių rajone, kaip ir Aukštupėnų bei Bakšėnų piliakalniai. Turi ne vieną, bet kelis pavadinimus: Užuvalkiu vadinamas, nes aplink – žemos, pelkėtos vietos, balos, Astravų – nuo netolimo Astravų kaimo. O tarp žmonių dažniausiai vartojamas Sypsalos pavadinimas.
Kraštotyrininkas, etnografas Juozas Petrulis iš Rudikų yra užrašęs savo mamos Veronikos Petrulienės (gim. 1867 m. Astravų kaime) pasakojimą apie šį piliakalnį: čia buvęs kalnelis, o jame – labai gražus dvaras, kuriame gyvenę turtingi žmonės. Bet jie Perkūnui nusidėję, tai jis ėmęs juos ir sudaužęs. Buvo kalbama, kad piliakalnyje yra užkastų pinigų, daug kas matė juos degant, bet iškasti niekam nepavykdavę – labai juos vaiduokliai saugoję.

„Apie 400 m į pietvakarius nuo piliakalnio buvo kalva, vadinama Šunpakaušiu. Visada maniau, kad tai tie patys Likalaukiai. Šunpakaušis nėra išlikęs, ariant labai buvo suardytas. Jo žmonės taip pat labai vengdavę, mat pasakojama, kad čia vaidendavosi, nes jame irgi pinigai buvo užkasti. Ir V. Petrulienė mini, kad apie pusę kilometro nuo Likalaukių piliakalnio būta senkapio. Jis irgi apipintas pasakojimais apie vaiduoklius“, – kalbėjo A. Pustovaitienė.
Pasak etnografės, labiausiai Likalaukių piliakalnis apdainuotas XIX a. pab.–XX a. pr. poetės Uršulės Tamošiūnaitės. Baladėje „Sypsala“ ji taip rašė: „Tarp ūlyčių yr miškėlis, Likalaukių ti laukėlys, pabalaliai samanoti ir kelaliai akmanuoti. Ti važiuojunt rotai krotos ir purvynas daugel motos, o labjausia naktės laiki ti vėtala labai klaiki.“

U. Tamošiūnaitė šiame kūrinyje yra aprašiusi ir Šunpakaušį: „Šunpakaušy unt kalnalio dažnai motos unt kelmalio: noktį sėdi šuva juodas, o jo galva kaip ir puodas. Gol pinigai ti senybas, kokio čėso neteisybas.“
A. Pustovaitienė pasakojo, kad tarpukariu ant Likalaukių piliakalnio vykdavusios smagios jaunimo gegužinės. Pasišokti ateidavę ne tik Likalaukių, bet ir kaimyninių Gyvakarų, Maugarų, Astravų gyventojai, taip pat rengti vaidinimai.

Projekto metu buvo tvarkomas piliakalnis, jo prieigos. Nuotraukoje – talkininkai iš Likalaukių, Gyvakarų, Astravų kaimų.
Almanto Totorio nuotraukos
Ką mena žmonės

Likalaukių piliakalnis buvo mėgstama kaimo vaikų vieta. Netoli šio piliakalnio gyvenanti Regina Dapkūnienė pasakojo, kad žiemą su rogutėmis, slidėmis čia dažnai papramogauti atskubėdavo. Moteris teigė, kad kaimo žmonės šį piliakalnį vadindavo Sypsala.

Kitas tikras likalaukietis Bronius Stanionis prisiminė, kad jo jaunystės metais rinktis ant piliakalnio mėgo kaimo jaunimas. Vykdavę šokiai, būdavo švenčiamos Joninės.

Į gimtuosius Likalaukius prieš dvejus metus gyventi iš miesto grįžusi Jovita Mačienė prisiminė, kad ant Sypsalos piliakalnio liepos pirmąjį savaitgalį būdavo rengiami ne tik Likalaukių, bet ir aplinkinių kaimų žmonių susiėjimai. Po jų dažniausiai visi rinkdavosi jos tetos, šio kaimo gyventojos Stefanijos Skukauskaitės-Laucienės, namuose. „Mamos jaunystės laikais čia vykdavo gegužinės, o aš atsimenu, kad su drauge čia eidavau žibuoklių pasiskinti“, – pasakojo J. Mačienė.

Netoli Likalaukių, Astravų kaime, gyvenantis Gediminas Laužikas saugo daug gražių prisiminimų apie šį piliakalnį. Pašnekovas pasakojo, kad apie 1915 metus jo senelis Antanas Laužikas nusipirko apie 7 hektarus Sypsalos miško, į kurį įėjo ir Likalaukių piliakalnis. Tuomet ten buvo ariama žemė, o ant Likalaukių piliakalnio, pasak G. Laužiko, net bulves kurį laiką sodindavo. Vėliau apie 1939–1940 m. piliakalnio žemdirbystei nebenaudojo. Susirinkę Likalaukių, Astravų ir kitų aplinkinių kaimų žmonės surengė talką – apsodino piliakalnį berželiais, suformavo jį taisyklingos formos ir paruošė vietą gegužinėms. Jos čia ir vykdavusios.

Susibūrimai ant piliakalnio būdavo organizuojami ir apie 1990 metus. Vasaromis bene dešimtmetį vykdavę kaimo žmonių šventės.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Audra, Audrė, Audrius, Audrys, Audronė, Audronis, Audronius, Audrūnas, Dainotas, Juntautas, Juntautė, Matilda, Rimgaudė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt