Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

GALSIŠKIAI – KAIMAS, ŠETEKŠNOS ATKIRSTAS NUO SALŲ MIESTELIO

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2017−02−09

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Privažiavus Matiukų sodybą galima perskaityti, kad čia Galsiškių ūlyčia.
Pačiame rajono pakraštyje, kaimynų rokiškėnų pasienyje, Šetekšnos upės dešiniajame krante, įsikūręs senas kelių sodybų Galsiškių kaimas. Nuo čia iki Adomynės 5 kilometrai į šiaurės rytus, o iki Šimonių, seniūnijos centro, ta pačia kryptimi 13 kilometrų. Gretimi kaimai: Gučiūnai, Mieliūnai, Punkiškiai, Šetekšna, Visbarai.
2003 metų duomenimis, Galsiškiuose gyveno 6 žmonės. Šiuo metu šis kaimas labiausiai atgyja vasarą.


Ten, kur gilios vienos giminės šaknys

Važiuojant iš Kupiškio per Adomynę, Mieliūnus, pro sniego lopiniais nuklotus laukus, vėjovartų priguldytus pakelės miškelius ir krūmynus, Galsiškiai su keliomis trobomis pasirodė toks atokus ir visų užmirštas kaimelis. Nebuvo ir kelio nuorodos, kad čia tikrai tas kaimas. Tad beliko užsukti į pirmą arčiausiai kelio stovinčią sodybą pasitikslinti, kokia čia vietovė. Deja, namo durys buvo užrakintos, nors rūpestingai prižiūrėta aplinka signalizavo, kad iš čia žmonės tikrai toli neišvykę. Beliko laimės ieškoti kitoje kelio pusėje, kiek tolėliau stūksančioje sodyboje.

Bronislovas ir Julija Motiejūnai kartu daugiau nei šešiasdešimt metų.
Čia jau gerai nuteikė iš tolo savo amsėjimu pasveikinęs prie tvartelio pririštas šuo. Namo kieme sutikau ir šios sodybos šeimininkę, besiruošiančią jam nešti ėdalo.
Moteris svetingai pakvietė į vidų, kur mūsų laukė ir jos vyras.

Taip susipažinau su Bronislovu ir Julija Motiejūnais. Jie papasakojo, kad čia gilios Motiejūnų giminės šaknys. Šioje sodyboje gyveno Bronislovo senelis, tėvas. Gyvenamasis namas statytas apie 1914 metus. Ūkiniai trobesiai atsirado vėliau.

„Šienaujantį tėvą, Kazį Motiejūną, 1945 metais sulaikė rusų pasieniečiai ir išvežė į Panevėžio kalėjimą. Nežinia dėl ko. Šeima nebuvo girdėjusi apie jokius jo ryšius su rezistentais. Apie tėvą žinių gavau jau suaugęs, kai kreipiausi į prokurorus. Tėvas turėjo būti nuteistas kalėti Sibiro lageryje 25-eriems metams, bet mirė kalėjime. Oficialiai pasakyta, kad dėl širdies sutrikimo, tačiau nelabai tikėtina, kad 35 metų jaunas tvirtas vyras būtų turėjęs tokių sveikatos sutrikimų. Gal buvo tardomas, kankinamas ir nužudytas? Kodėl taip atsitiko, iki šiol aš neradau atsakymo. Spėliojama įvairiai. Gal susipyko su vietiniais stribais? Maža kas. Gal šie ir įskundė nepelnytai“, – savo šeimos tragiškus įvykius pasakojo Bronislovas, aštuonerių metukų netekęs tėvo.

Pietūs šuniukui, Motiejūnų sodybos sargui.
Po tėvo mirties motina ištekėjo už kito vyro. Bronislovas augo šioje sodyboje su močiute, Valerija Motiejūniene (Čiurlyte), kilusia iš Smilgių kaimo prie Kupiškio. Ji, pasak pašnekovo, iki pat savo mirties tikėjo, kad sūnus sugrįš.

Bronislovas anksti sukūrė šeimą. Močiutei, kuri po namus judėjo tik su ramentais, labai reikėjo pagalbininkės ūkio ir namų ruošoje.

„Man buvo 21-eri, o Bronislovui 19 metų, kai tuokėmės. Esu Vėderiškių Kavoliūnaitė. Mudviejų vestuvės buvo 1956 metų gegužės mėnesį. Kartu su vyro močiute teko šešerius metus gyventi iki pat jos mirties“, – pasakojo Julija.

Išskyrė Šetekšna

B. Motiejūnas sakė, kad iš pradžių jų kaimas priklausė Salų parapijai. Iki šio miestelio, jau Rokiškio rajone, tik 4 kilometrai. Tolumoje net Salų bažnyčios bokštus galima būdavo įžiūrėti nuo kalvelės. Šio miestelio kapinėse palaidota daug Galsiškių kaimo žmonių. Ten ilsisi ir jo močiutė, ir senelis. Šiuo metu galsiškiečiai jau priskirti Adomynės parapijai.
Per Šetekšnos upelį nebeliko nė vieno iš trijų tiltų ir pačių gyventojų padaryto liepto, kuriuo net automobiliai galėdavo važiuoti. Per pavasarinį polaidį tą lieptą prieš dešimt metų vanduo nuplovė. Žmonių kaime beveik nebeliko, tai ir to liepto niekas nebeatstato. Prie upelio baigiasi kelias. Salas galsiškiečiai pasiekia važiuodami aplinkui. Per Svėdasus iki ten net 50 kilometrų reikia sukarti. Tiesa, yra prastesnis, bet trumpesnis kelias per Vaduvas. Betgi ir juo važiuojant susidaro 28 kilometrai.

Už arimą – paskyra automobiliui

Broniui šiemet balandį sukaks 80 metų. Jis dar kupinas jėgų. Padeda sūnui kombainu javus nukirsti. Vairuoja ir automobilį. Vairuotojo pažymėjimą turi jau 45 metus. Kaime be mašinos kaip be rankų, kai autobusai nevažinėja pro šalį. Reikia ir pas gydytojus, ir į parduotuvę, ir saviškius aplankyti. Judėjimas kaimo keliukais neintensyvus. Tik reikia budrumo, kad su žvėrimis nesusidurtumei. Antai vieną vakarą iš sūnaus važiavęs, tai du briedžiai užtvėrė kelią. Tik prie pat jų priartėjus, tingiai nukėblino į pamiškę ir iš ten sustoję ramiai sau sekė jį pro šalį važiuojantį.

„Pirmasis mano automobilis buvo zaporožietis. Pirkau šią mašiną jau ne naują. Vėliau už geriausius rudeninio arimo rezultatus, apariau su pusantriniu (K-150) traktoriumi 780 hektarų žemės, iš kolūkio gavau paskyrą žiguliukui. Smagu buvo, kad tuometinis kolūkio pirmininkas Jurgis Valeckas taip įvertino mano triūsą. Ariau naktimis, vos dvi tris valandas numigęs, kad pasiekčiau tokį rezultatą“, – prisiminė labai malonias gyvenimo akimirkas Bronius.

Apie save, kaimynus, gyvenimo išmintį

Paprašytas papasakoti apie Galsiškių praeitį, Bronislovas sakė, kad šiame kaime buvo apie 12 sodybų. Artimiausi jų kaimynai Lapeliai. Dar gyveno Juodviršiai, Daukai, buvo keli Vilėniškių kiemai, Šlapeliai, Jokubkai.
Vasarą jaunimas linksmindavosi gegužinėse. Jis dviračiu pasišokti nukakdavo ir į Salas, ir į gretimus kaimus. Gegužinės vykdavo ir laukymėje visai šalia jų namų.

Šlapelių (už Šlapelio buvo ištekėjusi jo mama) ir dar kelių sodybų nebeliko melioruojant laukus.
Dabar kaime, be jų, gyvena Lapelienė, pastaruoju metu žiemą dažniau pas dukterį būnanti, ir Matiukai. Genovaitė Matiukienė yra buvusi Jokubkaitė.
„Mano senelis turėjo 15 hektarų žemės. Iš jos 11 hektarų buvo dirbamos, o kita – krūmynai. Dabar žemę dirba pieno ūkį turintis sūnus Algimantas, gyvenantis Mieliūnuose. Dukra Regina įsikūrusi Kupiškyje. Turime tris anūkus. Dukros sūnus Nerijus gyvena Vilniuje. Jau ir proanūkiu Ryčiu mus pradžiugino. Sūnaus dukra Laura studijuoja juvelyriką Vilniuje, o sūnus Paulius įsikūręs Klaipėdoje“, – sakė Bronislovas.

Visa giminė buvo susibūrusi prieš dešimt su viršum metų per Motiejūnų auksines vestuves, kurių iškilmės vyko Svėdasų bažnyčioje, ir pernai per deimantines Adomynėje.
„Kol jauna, sveika buvau, nesunkiai dviračiu numindavau ir iki Adomynės. Dvidešimt metų dirbau kolūkio melžėja. Ta ferma buvo 2 kilometrai nuo čia. Šiuo metu stūkso apgriuvusi, apdegusi. Iš darbo turėjau išeiti anksčiau, kai iki pensijos buvo dar likę keleri metai. Prireikė klubų operacijos.

Dažnai permąstau savo gyvenimą. Galiu pasidžiaugti, kad su vyru gražiai visą laiką sutarėme. Jis darbštus, ne girtuoklis. Tiesa, kartais atvažiuodavo dainuodamas, burnelę išmetęs. Negi barsies. Manau, kad šeimos darna klestėtų, reikia kantrybės, atlaidumo. Ypač moteris turėtų nekurstyti pykčių, būti supratingesnė“, – papasakojo apie save ir išsakė savo nuomonę pašnekovė.

Širdies šauksmo sugrąžinta į tėviškę

Iš Motiejūnų pasuku į trečiąją šio kaimo sodybą, kur gyvena Matiukai. Ši sodyba labiausiai nustebina. Čia ir nuorodą šalia kelio į jos kiemą surandu, kad pakliuvau į Galsiškių ūlyčią. Kieme aptinku daugiau įdomių meniškų akcentų, statinių. Gaila, bet namo durų niekas nepraveria.

Genovaitė ir Edvardas Matiukai prikėlė naujam gyvenimui Galsiškiuose senąją Jokubkų sodybą.
Su sodybos šeimininkais Genovaite Matiukiene (Jokubkaite) ir Edvardu Matiuku, kurie tądien buvo išvykę, susitinku pasikalbėti po kelių dienų su reikalais jiems apsilankius Kupiškyje.

„Galsiškiuose gimiau ir užaugau kartu su dviem vyresnėmis seserimis Birute ir Janina. Birutės, gyvenusios Mieliūnuose, jau nebėra, o Janina įsikūrusi Panevėžyje.

Čia senoji mano senelių Jono ir Marės Jokubkų sodyba. Mano tėvai Juozas ir Marytė Jokubkai kolūkyje dirbo lauko darbininkais. Pro mūsų kiemą ėjo kelias į buvusią kaimo ūlyčią. Taigi tas užrašas ne šiaip sau atsiradęs. Ten gyveno Šlapeliai, Daukai, Juodviršiai. Galsiškiuose buvo apie 11 sodybų. Po karo kai kurie išsikėlė į vienkiemius. Šiuo metu kaimas ištuštėjęs. Vieni žmonės išmirė, kiti išsikėlė arčiau geresnių kelių į Adomynę ar kitur.

Kolūkiniais laikais mūsų kaime, toje vietoje, kur šiuo metu pastatytas šiukšlių konteineris, buvo pieno surinkimo punktas. Jo vedėju dirbo Bronius Lapelis, o jo uošvis Juozas Motiejūnas surinktą pieną veždavo į Salų pieninę. Dabar to kelio nebėra. Suiro medinis tiltas, pastatytas ant aukštų kolonų. Vėliau žmonės žemą tiltuką pasistatė. Tas irgi neatlaikė pavasarinių polaidžių. Dar mes patys buvome surentę šiokį tokį lieptelį. Salos visada mums buvo didelis traukos centras. Čia palaidotas mano tėvas, netoli Salų, Gučiūnuose, buvo vyro tėviškė, jo brolis Salose įsikūręs. Dabar aplinkui dešimt kartų toliau iki ten reikia važiuoti. Kartais prie mūsų sodybos stabteli automobiliai ir jų vairuotojai teiraujasi kelio į Salas, mat navigacija veda juos šiuo trumpiausiu keliu. Deja, tenka jiems sukti atgal.

Matiuko anūkams sumeistrautas žaidimų namelis.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Net ir perbristi vasarą per Šetekšnos upelį nelabai įmanoma. Jo prieigose tikras šabakštynas, užpelkėjusios pievos. Anksčiau saliečiai ten žolę apipjaudavo, o dabar to nebėra“, – pasakojo apie gyvenimo Galsiškiuose niuansus pašnekovė.

Pasak Genovaitės, pradinę mokyklą kaimo vaikai lankė Apirbuose, už Mieliūnų. Adomynėje buvo aštuonmetė mokykla. Jos vyresnioji sesuo Birutė baigė Šimonių vidurinę. Ten ją tėvas arkliu nuveždavo sunkiai išvažiuojamais keliukais, kad arčiau būtų. Su dabar seniūnijos centru tapusiais Šimonimis galsiškiečiams visada buvo nepatogus susisiekimas.

Baigusi aštuonias klases Genovaitė išvažiavo pas tetą į Miežiškius (Panevėžio r.). Ten baigė vidurinę, vėliau Panevėžio pedagoginę mokyklą. Iki pensijos dirbo tame pačiame mieste vaikų lopšelyje-darželyje. Jos vyras Edvardas yra veterinaras.

„Kai abu išėjome į pensiją, nutarėme, kad reikia įsikurti arčiau gamtos. Juolab kad po mamos mirties buvo likusi jau keleri metai tuščia gimtoji mano sodyba. Tai ir sugrįžau į Galsiškius. Po truputį ėmėme tvarkytis. Namuką lentutėmis apkalėme. Vyras mėgėjas meistrauti, anūkams sumeistravo žaidimų aikšteles, namelį ir kitokių sodybos puošmenų prikūrė. Mėgstu auginti gėles. Vasarą visas aplinkos grožis labiausiai atsiskleidžia. Nėra kada nuobodžiauti. Lankau etnografinio ansamblio repeticijas Adomynės laisvalaikio centre, giedu ir bažnyčios chore. Vyras į repeticijas nuveža“, – kalbėjo Genovaitė.

Paklaustas, iš kur polinkis į meną, Edvardas sakė, kad visa tai tikrai iš savo mamos paveldėjęs. Ji gražiai audė, lipdė iš molio. Pastarųjų darbelių ir jį yra išmokiusi.
Atgijusia senelių ir prosenelių sodyba džiaugiasi ir Matiukų dukros Lina ir Aušra, žentai ir trys anūkai. Vasarą čia suvažiuoja ir kiti giminaičiai.

Galsiškių senovės nuotrupos

Galsiškiai žinomi nuo XVII a., kai priklausė karališkajai Pienionių seniūnijai, Šernupio vaitijai. „Kupiškėnų enciklopedijoje“ apie šį kaimą Vidmantas Jankauskas ir Janina Dačiulytė yra pateikę žiupsnelį į krūvą surinktų istorinių faktų.

Šioje enciklopedijoje rašoma, kad iš pradžių kaimas vadintas Dargudžiais arba Dargudiškiais. 1672 metais Pienionių seniūnijos inventoriaus knygoje rašoma, kad Dargudžiuose yra 4 valakai geros žemės. Kaime gyveno Andrius Januškonis, Martynas Misiūnas, Jonas Misiūnas, Grigas Pavilonis, Brazis Valiulionis, kurie dirbo vieną ketvirtadalį gautos ir tiek pat nuomojamos žemės. Kaimas valakų galais ribojosi su Mieliūnais ir etmono Jonušo Radvilos žemėmis ties Šetekšna, o šonais su tam pačiam Radvilai priklausančiu Puidų (Puknių?) kaimu bei S. Striškos valdomis.

Dabartinis kaimo pavadinimas įsigali XVIII amžiuje.
Panaikinus Pienionių seniūniją, kaimas priklausė Šimonių valstybiniam dvarui. 1844 metais čia buvo Augusto Šlapelio, Klemenso Vilėniškio, Tomo Černio, Leono Kavoliūno, Jono Mažylio, Elijo Vilimo, Vinco Tučiaus ūkiai. 1859 metais minimi Kazio Šlapelio, Justino Vilėniškio, Stanislovo Černio, Jurgio Jurėno, Klemenso Mažylio, Tado Motiejūno, Antano Starkaus, Vinco Tučiaus ūkiai.

Kaimo žemės (kartu su ganyklomis) ribojosi su Šetekšnos dvarininko Klimavičiaus, Salų savininko Marikonio, Vaduvų dvarininkės Petkevičienės, Jonavos dvarininko Žurauskio bei valstybinių Šimonių ir Puponių dvarų žemėmis.
1911 metais Galsiškių ūkininkai nutarė skirstytis į vienkiemius. Žemė buvo padalyta į 34 sklypus, arba 19 ūkių.

Nepriklausomos Lietuvos metais kaimas buvo gana neturtingas. Žmonės eidavo dirbti į Šetekšnos dvarą. 1942 m. Galsiškiuose buvo 12 ūkių: Adomo Jančio, Antano Vilimo, Juozo Motiejūno, Kazio Motiejūno, Balio Mazurevičiaus, Onos Vilėniškienės, Anelės Vilėniškienės, Jono Vilėniškio, Jurgio Dauko, Vlado Juodviršio, Juozo Jokubkos, Povilo Šlapelio. Iš viso gyveno 64 žmonės. Kaime kurį laiką veikė pieno separavimo punktas.
Pokario metais partizanaudami žuvo Balys ir Jonas Mazurevičiai, Kazį Motiejūną nužudė stribai, Praną Jančį – partizanai.

Kaimas priklausė Šetekšnos, vėliau – Adomynės kolūkiams; Viluinių, vėliau – Adomynės apylinkei. 1959 metais kaime buvo 46 gyventojai.

Garsūs žmonės ir vietovardžiai

Iš Galsiškių kilęs kalbininkas, gydytojas, kultūrininkas Jurgis Šlapelis (1876–1941).
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Ataugas (krūmai), Astravas, Didesijos, Išdagos, Laibelė, Padubalis, Paliepis, Skaistupis, Vartavietė, Vidupievis (pievos), Dubjosijos, Pintinė (ariamoji žemė), Išdagai (pieva su krūmais), Joniškis, Veselijų kalnelis (kalneliai), Gervakaklys, Gojus, Mykoliškis, Pušlyninė, Vilkobala (balos, balelės), Ganykliniai (pieva ir dirva), Tvoravietė (dirva), Vyžinės (pieva, krūmai, dirva). XIX a. kaimo pieva prie Šetekšnos vadinta Linke.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Edmundas, Gerdvilė, Gertrūda, Margarita, Vaišvydas.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt