Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

BAJORUOSE GYVENA NE KILMINGI, BET – PAPRASTI ŽMONĖS

Jurgita BANIONIENĖ

2017−02−09

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Pirmojo pasaulinio karo metu per kaimą ėjo frontas, sudegė daug sodybų. Žuvę rusų ir vokiečių kariai palaidoti ant šios kalvos prie geležinkelio.
Bajorai – Skapiškio seniūnijos kaimas, nuo Skapiškio nutolęs apie porą kilometrų į pietryčius. Greta yra Kandrėnėliai, Kepuriškis, Laibiškis, Slabada, Šimiškiai. Prie kaimo prieina Misiukiškio miškas, Skapagiris. 2001 m. duomenimis, kaime buvo 17 sodybų, gyveno 32 gyventojai.
Po penkiolikos metų Bajorai gerokai sumažėję. Vos šešios gyvenamos sodybos čia bėra, o ir žmonių kaime toli gražu nebe trys dešimtys. Su jais ir pasikalbėjome – apie gyvenimą, Bajorų kaimo praeitį ir, deja, liūdną perspektyvą.


Bajorų senbuvė

Norint pasiekti skambaus pavadinimo Bajorų kaimą reikia privažiavus Skapiškį sukti į dešinę. Žvyrkeliu iki jo – keli kilometrai. Jokios nuorodos, sakančios, kad čia yra kaimas, neaptiksi. Tik užkalbinti keli pakelėje malkaujantys vyrai patvirtina, kad atvykome į savo kelionės vietą.

Bajorų kaime gimusi, augusi ir gyventi čia vėl grįžusi Germana Toleikienė.
Pirmiausia užsukame pas tikrą ir vienintelę kaimo senbuvę. Čia gimusią, augusią, kuriam laikui gimtinę palikusią ir vėl į ją grįžusią Germaną Toleikienę (Jančytę). Jos sodyba – beveik pačiame kaimo gale. Nors darbų ūkyje netrūksta, dar ir darbininkai pluša, pirtį įrenginėja, Germana pakviečia pasikalbėti. Ji daugiausia apie Bajorus žino, juk visa vaikystė, mokykliniai metai prabėgo šiame krašte. Gimtuosiuose tėvų namuose G. Toleikienė dabar gyvena su mama. Jau keletą metų ją slaugo. Senolė garbaus amžiaus – 93 metų. „Mano mama – Marytė Jančienė, buvusi Jėckutė, Bajoruose gimė, augo. Tėtis – Dominykas Jančys. Jo seniai nebeturiu, nuo 1987 metų. Šiemet jam būtų sukakę lygiai šimtas. Iš Adomynės jis buvo kilęs. Šeimoje buvau vienturtė. Baigusi Skapiškio vidurinę mokyklą išvykau mokytis į Vilniaus valstybinį universitetą. Baigiau istorijos fakultetą, bibliotekininkystę. Tada pagal paskyrimą išvažiavau dirbti į Šiaulius. Dirbau Šiaulių viešojoje bibliotekoje, televizorių gamykloje, reklamos skyriuje. Su komandiruotėmis visa Rusija išmaišyta“, – pasakojo G. Toleikienė.

Gyvendama Šiauliuose moteris sutiko ir būsimą vyrą Kazį. Tikrą žemaitį iš Švėkšnos. Su juo sukūrė šeimą, susilaukė dviejų atžalų – dukros Daivos ir sūnaus Žilvino.

Į gimtinę Germana grįžo kone prieš 30 metų. Iškart po tėčio mirties, nes reikėjo vienai likusiai mamai pagelbėti. Grįžo kartu su vaikais, nes gyvenimiškos aplinkybės susiklostė taip, kad su vyru pasuko skirtingais keliais. Tik pašnekovė džiaugėsi, kad iki šiol su buvusiu sutuoktiniu gražiai bendrauja. „Labiausiai širdį skauda, kad vaikai toli. Anūkai svetur auga, priglausti, apkabinti negali“, – prisipažino Bajorų kaimo gyventoja. G. Toleikienės vyresnėlė Daiva gyvena Vokietijoje, sukūrė šeimą su šios šalies piliečiu. Judviejų dukrelei Johanai Marijai greitai bus dveji. Sūnus Žilvinas pakėlė sparnus į Jungtinę Karalystę. Ten ir pasiliko. Su savo rajone sutikta Justina taip pat augina dukrytę. Airijai Emilijai dar nėra nė metukų. Pašnekovė džiaugėsi, kad vaikai namo retkarčiais sugrįžta. Ir ji Vokietijoje pas dukrą yra viešėjusi – vestuvėse, krikštynose dalyvavo. „Ir pati, jei galėčiau, išvykčiau, bet yra mama, reikia ir ūkį prižiūrėti“, – kalbėjo Germana.

Sumažėjęs jos ūkis – anksčiau daugiau gyvulių laikė, dabar yra kelios karvės, dar prieauglio. Prisipažino, kad visą gyvenimą buvo įpratusi sunkiai fiziškai dirbti, savaitgaliais ir studijų metais, ir jau gyvendama Šiauliuose namo pas tėvus skubėdavo jiems ūkyje padėti.

Į gimtinę – vidinio jausmo vedama

Kaimo istoriją mena šalia kelio stovintis senas kryžius.

Nors nemažai gyvenimo metų praleido mieste, Germana tikino miesčione niekuomet nebuvusi. Niekada nesigailėjo ir į kaimą grįžusi. „Vidinis balsas sakė, kad reikia parvažiuoti. Bajorai man labai mylimas kaimas. Tik dabar jis labai pasikeitęs. Kai augau, čia buvo net 36 sodybos. Šeimose augo po penkis ar dar daugiau vaikų. Kokias puikias gegužines, pamenu, jaunimas organizuodavo. Prie kelio, būdavo, vaikinai berželių pristato, armonika groja, net iš Skapiškio jaunimas atvykdavo. Paskui visi išsivažinėjo. Žmonės kaime vieni kitus labai mylėjo. Dabar iš senųjų gyventojų niekas čia nebegyvena, tik aš belikusi. Kolūkio laikais, kai ėjo melioracija, žmonės traukėsi į Skapiškio miestelį. Tada sodybų labiausiai ir sumažėjo, o juk pilni laukai jų buvo. Turėjo žmonės didelius, gražius namus nugriauti, sodus išgenėti. Viską išdraskė. Melioracija kaimą ištuštino. Dabar Skapiškyje dar gyvena buvę kaimo gyventojai Leonas Beleckas, Antanas Beleckas, Donatas Mačionis, Emilija Lukošiūnienė. Beveik jau nugriauta Vytauto Poškevičiaus sodyba“, – apie kaimo likimą pasakojo moteris.

Dabar, pasak Germanos, šiltų, t. y. gyvenamų, sodybų Bajoruose vos šešios. Buvusiuose Algio Murkos namuose gražiai tvarkosi Laima Ramonenkienė. Labai gyvas kiemas – ne tik šunų, bet ir laisvai po kiemą vaikštinėjančių naminių paukščių pilnas. Deja, šeimininkės namuose rasti nepavyko. Juozo Žiobos namus prižiūri dukros, biteles augina. Žiobų sodybų šiame kaime, anot G. Toleikienės, būta trijų. Antano Žiobos namais rūpinasi dukra Jolanta Žiobaitė.

Pirmas namas įvažiavus į Bajorus – Jono Matuko, o pačiame kaimo gale – Vlado Balio. Šeimininko tarp gyvųjų nebėra, bet namuose gyvasties netrūksta – gražiai tvarkosi anūkė Aistė Košienė. Netoliese yra kaimo kapinaitės, o šalia jų – per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių vokiečių ir rusų karių kapinės. Dar gyvena kaime Ona Vareikienė su Stasiu Pakuliu, Birutė Mačienė, Alvydas Marmokas.

Bajorų kaimo praeitis – knygoje

Bajorai garsūs tuo, kad šis kaimas yra valstybės veikėjo, teisininko, buvusio Lietuvos krašto apsaugos ministro ir ministro pirmininko plk. ltn. Antano Merkio gimtinė. Jo gimtosios sodybos vietoje 1991 m. pastatytas skulptoriaus Henriko Orakausko ir tautodailininko Leono Perekšlio sukurtas stogastulpis – visai priešais G. Toleikienės namus.

Būta Bajoruose ir jaunimo kryžiaus, tik kai melioracija ėjo, ir jis buvo nugriautas. G. Toleikienė pasakojo, kad jos mama dar spėjusi išgelbėti patį metalinį kryžių ir nunešusi jį į kapines. Daug metų jis ten išbuvo, kol kažkas pavogė.

Bajoruose buvo ir dvaras. Laibiškio viensėdyje gyveno Pundzevičiai. Mama Germanai yra pasakojusi, kad jie labai daug žemės turėjo, o jei kas į ją įžengdavo, reikėdavo Pundzevičiams atidirbti.

Besišnekučiuojant G. Toleikienė atnešė knygą. Tai 2009 m. Alenos Balytės-Grigaliūnienės sudarytas leidinys „Bajorų kaimo praeitis“. Medžiagą apie gimtojo kaimo žmones, jų likimus surinkusi, atsiminimus užrašiusi A. Balytė-Grigaliūnienė labai gražiai įamžino savo gimtinę ir jo gyventojus. Prisimintos visos čia gyvenusios šeimos, visi kiemai. Šis darbas – ilgo ir atkaklaus darbo vaisius, puikus prisiminimas visiems, kam Bajorai brangūs.
 
G. Toleikienė paminėjo ir antrą savo kraštietę – Gerdą Jankevičiūtę. Keletą poezijos rinkinių išleidusi moteris savo eilėse dažnai mini gimtąjį kaimą. Praeitais metais Skapiškyje vykusio teatrų festivalio metu savo naujausią knygą ji pristatė ir savo kraštiečiams.

Ona Vareikienė džiaugėsi, kad nors Bajoruose gyventojų labai mažai, visi gyvena draugiškai.
Gyvena draugiškai

Užsukame ir pas G. Toleikienės kaimynus. Namuose randame dabartinius sodybos šeimininkus – O. Vareikienę ir S. Pakulį. Šnektelėjame su Ona. Ji – ne vietinė. Iš Anykščių rajono, o vyras – iš Joniškio. Kai atėjo dirbti į „Skapiškio“ kolūkį, čia abu ir susipažino. „Prieš 12 metų pirkome šią sodybą iš kaimo senbuvio Silicko. Mieste niekada nesame gyvenę, jis ir neviliojo, tad kai pardavinėjo šią sodybą, ją ir įsigijome. Gerai mums čia, ramu, grynas oras. Daržus auginame, anksčiau ir gyvulių laikėme“, – kalbėjo O. Vareikienė.

Šiuo metu ūkio pora atsisakė. Pasak Onos, jokios naudos – pieną kone dykai reikia parduoti, todėl mažai kas gyvulininkyste kaime užsiima. Moteris ilgus metus triūsė kolūkyje, paskui bendrovėje, o kai ir ši iširo, grįžo šeimininkauti į namus.

Paklausta apie Bajorų kaimo šiandieną, ji pasakojo, kad labai mažai gyventojų belikę – senieji kaimo gyventojai išėjo į Anapilį, jaunimas iš kaimo pabėgo, nebėra jiems ką čia veikti, darbų nėra. Bet visi, kurie gyvena, tarpusavyje gražiai sutaria, nesipyksta, jei prireikia – vieni kitiems į pagalbą atskuba.

81 metų Bajorų kaimo gyventojas Jonas Matukas.
Bendraujant su Ona, į kiemą užsuka J. Matukas. Jau beveik Bajorų kaimo senbuvis, čia kone trisdešimt metų gyvenantis.

Jonas papasakojo, kad jo tėviškė – Rokiškio rajonas, Naujikai. Į Skapiškio kraštą atvyko dirbti kolūkyje traktorininku. Įleido čia šaknis. Kupiškio rajone sutiko ir žmoną. Linksmai pasakojo, kad ne jis sutuoktinę, o pati jį „pasigavo“. Dabar J. Matukas vienas, jau dveji metai našlys. Šeima užaugino keturis vaikus – tris sūnus – Povilą, Rimą, Vidą ir dukrą Virginiją. Visi jie netoliese gyvena – duktė Rudiliuose, o sūnūs Kupiškyje ir Noriūnuose.

Ne iškart šeima Bajoruose įsikūrė – kurį laiką gyveno gretimuose kaimuose – Laibiškyje, Kepuriškyje, o galiausiai rado sodybą šiame kaime. „Iš Žiaugrės ją pirkau. Kolūkio pirmininkas Notkus šiuos namus įpiršo. Jau 30 metų čia gyvenu“, – kalbėjo pašnekovas.
Anot J. Matuko, dabar Bajorai smagiai pasikeitę – senųjų gyventojų nebėra, visi iš kitur suvažiavę.

Vyras ūkininkauja. Augina grūdines kultūras, turi 12 hektarų žemės, dar keturis – miško. Energijos ir humoro jausmo nestokojantis bajorietis tikino, kad jėgų ir noro dirbti dar tikrai turi.
Paklaustas, kuo Bajorai garsūs, Jonas sakė, kad jokie bajorai čia tikrai negyvena – tik paprasti žmonės. Tokie, kurių dėka kaimas, nors ir nykstantis, dar nėra ištrintas iš Kupiškio rajono žemėlapio.

Kaimo kapinaitės, kuriose ilsisi daug bajoriečių. Apie 1937 m. ministro pirmininko Antano Merkio iniciatyva jos buvo aptvertos.
Autorės nuotrauka
Ką byloja istorijos šaltiniai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad pirmą sykį kaimas paminėtas 1555 m., kai Stanislovas Jurgaitis Ožakas Skopas fundaciniame rašte Skapiškio bažnyčiai nurodė, jog iš savo valdomo Skapiškio-Mituvos dvaro kartu su kitais 5 kaimais užrašo bažnyčiai 13 valakų, vadinamų Bajorais.

1694 m. Skapiškio parapijos aprašyme nurodoma, kad Bajoriškių kaimas, anksčiau vadintas Skiečiūnais, vienu valakų šonu ribojasi su Kandrėnais, o kitu – su Skapiškiu.
Vėliau Skapiškio bažnyčios inventoriuje Bajoriškiai vadinami klebonijos kaimu. Jis greičiausiai nukentėjo maro metu, nes po jo bebūta tik 4 dūmų. Tada jis jau minimas kaip kunigaikščio Karolio Oginskio nuosavybė.

XVIII a. Bajoriškiai vis dažniau vadinami Bajorais, kurį laiką vartoti ir abu kaimo vardai. 1782 m. Skapiškio parapijos aprašyme minimas Skapiškio dvaro kaimas Bajorai vadinamas seniūno Tyzenhauzo valda. 1838 m. Bajorų savininke nurodoma grafienė Šuazel.
Kaimas nukentėjo 1915 m. karo veiksmų metu, sudegė daug sodybų. 1922 m. ūkininkai išskirstyti į vienkiemius, o Skapiškio pusėje buvusių 13 mažažemių sodybų liko rėžiuose ir taip susidarė atskiras kaimas – Bajorėliai.

1923 m. Bajorų kaime buvo 26 sodybos ir gyveno 142 gyventojai.
1927 m. ministro A. Merkio pastangomis kaimui atiteko servitutai. Ten buvusį mišką grafas Šuazelis iškirto ir medieną pardavė, o kirtimai išdalyti ūkininkams.

Iki XX a. vid. iš kaimo emigravo apie 60 žmonių – net pusė jų – į Braziliją. 1941 m. į Sibirą išvežta Jono Merkio šeima, per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukę į Rusiją žuvo Edvardas Greibus ir Kazimieras Žioba. 1944 m. Užubalio miške baudėjai nušovė nuo kariuomenės besislapstančius brolius Povilą ir Romą Balius. Partizanai sušaudė Bronių Greibų ir Albiną Paškevičių. 1948–1949 m. iš Bajorų į Sibirą ištremtos seserys Žiobaitės, Povilo Kadžiulio šeima, Romas Merkys, Zosė Breskutė. Juozas Tūbelis ir Kazimieras Kadžiulis kalinti lageriuose.

1949 m. Bajoruose įkurtas „Rytmečio“ kolūkis, po metų jis su kitais dviem kolūkiais sujungtas į „Artojo“ kolūkį. Paskui jis buvo padalytas į „Artoją“ ir Laukelius.
Kaimas ypač sumenko po melioracijos, kai išsikėlė daug gyventojų.

Rytinė kaimo dalis buvo vadinama Dirvonais. Pieva už geležinkelio – Pabaliu. Kaime buvo žvyrduobių, vokiečiai 1916 m. ėmė iš čia žvyrą tiesiamai Skapiškio–Suvainiškio siaurojo geležinkelio linijai. Skirstantis į vienkiemius, daugelis sklypų buvo gavę pavadinimus – Antakalnys, Buiviškis, Danizova, Dudiškis, Gegužinė, Jonava, Kalniečiai, Lidiškis, Lieknelis, Linkiškė, Miškinė, Naujasėda ir kt., bet daug jų neprigijo. Dar yra užrašyti tokie vietovardžiai: Barsiukynė, Pabalys (pelkės), Barsiuko kalnelis, Traiskalnis (kalneliai), Naujadaras, Prūdelis, Žąsiukė (pievos), Paežerys (ežerėlis).

Iš Bajorų kaimo yra kilęs fizikas, matematikas Alfonsas Misiūnas, zootechnikas Alfonsas Spaičys.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Edmundas, Gerdvilė, Gertrūda, Margarita, Vaišvydas.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt