Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

ČIOVYDŽIAI. TARP PRAEITIES IR DABARTIES

Jurgita BANIONIENĖ

2016−08−04

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Čiovydžių kaimas yra Kupiškio seniūnijoje. Nuo miesto – visai netoli, vos keli kilometrai. Greta įsikūrę Duoniūnų, Kikonių, Kuosėnų, Mirabelio, Skodinių, Slavinčiškio kaimai. Tuščių sodybų čia nerasi – vienose gyvenama nuolat, antros virtę miesčionių vasarnamiais. Dar yra ir senųjų čiovydiečių, menančių šio kaimo praeitį. Jo istoriją tęsia jaunos šeimos.

Istorija menkai žinoma

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad 2003 metų duomenimis, čia buvo 13 sodybų, gyveno 35 gyventojai. Per kaimą eina Šiaulių–Daugpilio geležinkelis ir Kupiškio–Rokiškio plentas. Teka Kupa, Skodinys.

Senoji Čiovydžių kaimo istorija nėra aiški. Manoma, kad šis kaimas susiformavo Valakų reformos metu. Karališkosios Pienionių seniūnijos Kepurinės vaitijos inventoriuje 1672 m. minimas Savičiūnų ar Savičniūnų kaimas, vienu valakų galu besiribojantis su neįvardijamu užsieniu, galbūt būsimuoju Valiukiškiu prie Kupos upės, o kitu – su Kikovičių (Kikonių) kaimu. Iš vieno jo šono buvo Tyzenhauzo valdos, o iš kito – Duoniūnų valakai. Be abejonės, ten kalbama būtent apie Čiovydžius. Kaimui priklausė 13 valakų geros žemės, o keturioliktas galbūt buvo priskirtas Legovičių kaimui. Po karų su švedais ir rusais kaimas buvo visiškai ištuštėjęs.

Naujasis jo vardas greičiausiai atsirado XVIII a. Yra spėlionių, kad jis kilo iš pavardės Čiovydis. 1738 m. kaime buvo 4 dūmai. 1765 m. Pienionių seniūnijos inventoriuose Čiovydžiai nežinia dėl ko nebeminimi. 1784 m. kaimas nurodomas kaip Čartoriskos valda. 1795 m. jame buvo 15 dūmų (ūkių), 1820 m. – 18 ir 138 gyventojai. Kai buvo panaikinta Pienionių seniūnija, kaimas priskirtas Pienionių (Šimonių) valstybiniam dvarui. 1844 m. buvo 126 gyventojai, 1853 m. – 133. 1898 m. kaime buvo 26 sodybos. 1915 m. einant frontui kaimas sudegė, todėl ūkininkai pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. 1923 m. čia buvo 27 kiemai, gyveno 152 gyventojai.

Šio kaimo gyventojas Jonas Tamošiūnas-Trockis 1947 m. žuvo rezistencijos kovose, Sofija Apšegaitė-Kugenienė, buvusi partizanų rėmėja, kalėjo Dubrovlage, Mordovijoje.

Pokario metais Čiovydžiai priklausė Skodinio tarybiniam ūkiui. 1959 m. kaime buvo Kazio Jonuškos, Jono Zulono, Karolinos Zulonienės, Jono Apšegos, Antano Jurgelionio, Povilo Jurgelionio, Onos Bočiulienės, Liudos Žiūkienės, Prano Pranckūno ir kitų gyventojų ūkiai. Dabar dalis sodybų yra likę senojoje kaimavietėje, kitos išsimėčiusios vienkiemiais Skodinio kairiajame krante.

Čėčkapio kalnelyje prie geležinkelio yra išlikęs vietinės reikšmės archeologinis paminklas – senkapis. Šiame kalnelyje vykdavo aplinkinių kaimų gegužinės.
Išskirsčius į vienkiemius visi pagrindiniai sklypai turėjo savo pavadinimus: Paversmis, Čiovydžiai, Ulitėlė, Sodybinis, Pabendris, Papartinė, Paduboris ir kt.

Iš Čiovydžių kaimo yra kilęs kunigas Povilas Jankevičius, aktorius Petras Zulonas, kariškis Jonas Žiūkas, pedagogas Julius Jonušys, knygotyrininkė Žiedūnė Zaveckienė. Jonas Zulonas apylinkėje garsėjo kaip aludaris. Šis kaimas – mokytojo, „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ etnografinio liaudies teatro vadovo ir režisieriaus Povilo Zulono gimtinė.

Čiovydžių kaimo jaunimo kryžius.
Senieji kaimo gyventojai

Pirmoji sodyba, į kurią užsuku viešėdama Čiovydžiuose – Paulinos ir Romo Bočiulių. Romas – tikras čiovydietis. Čia gimė, augo. Iki šiol su žmona gyvena savo senelių ir tėvelių namuose. „Seniau Čiovydžių kaimas didelis buvo, apie 30 sodybų. Kai ėjo melioracija, daug neliko, į miestus žmonės išsivažinėjo“, – kalbėjo kaimo senbuvis. Greitai aštuoniasdešimtmetį švęsiantis vyras pasakojo, kad dabar tikrųjų senų kaimo gyventojų vos keturi kiemai bėra. Dar gyvena Petras Jurgelionis, Romas Augulis, Povilas Lukošiūnas. „Visi mes – vietiniai, nemažai jau išmirę, o jų vietoje – atėjūnai“, – sakė R. Bočiulis.

Tuščių, užkaltomis langinėmis namų, pasak pašnekovo, kaime nėra, visos nupirktos. Vieni gyvena nuolat, kiti atvažiuoja tik pavasaroti ar savaitgaliais pailsėti. „Negali sakyti, kad kaimas nyksta, tuščių namų nėra, dar visi kiemai laikosi, žmonės žemę dirba“, – tikino R. Bočiulis.

Apie save pasakojo, kad ilgus metus dirbo Skodinio kolūkyje lauko darbininku, trejus metus ir armijoje tarnavo. Dirbdamas susipažino ir su būsima žmona. Paulinos tėviškė – Samarskos kaimas netoli Laukminiškių. Jai atėjus dirbti į kolūkį, jauni žmonės čia ir susitiko. Bočiuliai gražiai sutardami nuėjo netrumpą santuokinio gyvenimo kelią – rudenį atšventė auksines vestuves. Tuokėsi spalio 2-ąją, per Angelus sargus. Užaugino du vaikus. Dukra Virginija gyvena Vilniuje. Sūnaus Arvydo sutuoktiniai neteko.

Džiaugsmas seneliams – penketas anūkų. Dukra susilaukė dviejų berniukų ir mergaitės. Šviesaus atminimo Arvydo žmona ir du sūnūs įsikūrę Kupiškyje. Kiekvieną savaitę aplankyti uošvių atskuba marti Daiva. Ir tąsyk, kai pas Bočiulius lankiausi, nešina reikalingiausiais maisto produktais atvyko.

Seniau Bočiuliai ūkį turėjo, karvę, arklį laikė. Dabar tuo užsiimti sveikata nebeleidžia. „Šuniukas, katiniukas ir vištų keletas, štai ir visas ūkis“, – su šypsena kalbėjo Paulina. Dėmesį patraukia šalia namo sustatyti aviliai. Bitininkyste užsiėmė amžinatilsį jų sūnus, o dabar bitelėmis marti Daiva rūpinasi. Moteris pasakojo, kad bitininkavo jos mama, tad bitininkystės amatas pažįstamas. Šiuo metu laiko dešimt bičių šeimų, sau ir artimiesiems medaus užtenka. Daiva sakė, kad Čiovydžiai jai – mielas kraštas, sūnus Dairodą ir Arminą pas senelius į kaimą irgi labai traukia.

Bočiulių kieme stovi labai senas akmeninis kryžius – dar 1889 m. Romo prosenelio statytas. Netoli sodybos – medinis kaimo jaunimo kryžius. Anot pašnekovo, visas kaimo jaunimas jį statė. Tik pūna šis kryžius, nebėra kam jį tvarkyti ar atstatyti. Šalia jo ir dar vienas akmeninis kryžius stovi.

„Seniau kaime buvo labai daug jaunimo. Susirinkę per dvi gryčias vakarodavo, kokios gegužinės, kermošiai, baliai vykdavo. Dainingi, linksmi žmonės čia gyveno. Šieną pjaudami dainas traukdavo, smagios būdavo talkos. Geriausias kaimo pivorius buvo Lukošiūnas, visam kaimui alaus pridarydavo. Seniau tarpusavyje žmonės labai bendravo, tik dabar kitaip. Mūsų amžiaus žmonių mažai bėra“, – prisiminė vienas seniausių Čiovydžių gyventojų.

R. Bočiulis pamena ir vieną žymiausių savo kraštiečių P. Zuloną. „Jis buvo septynmetės Skodinių mokyklos, kurią lankiau, direktorius. Daugiau čia jo brolis Jonas gyveno, o Povilas jau Kupiškyje namą turėjo, bet pamenu, dažnai atvažiuodavo. P. Zulonas buvo labai aktyvus žmogus, vienas garsiausių Čiovydžių žmonių. Jo gimtuosius namus mūsų kaimynystėje nusipirko Pyragių šeima“, – sakė pašnekovas.

Zulonų namuose šiandien šeimininkauja kiti žmonės – Pyragiai.
Zulonų sodyboje gyvenimas teka toliau

Buvusi Zulonų sodyba – visai netoli. Plika akimi matyti, kad sena, tačiau tvarkoma, prižiūrima. Dabar čia šeimininkauja Kristina ir Egidijus Pyragiai. „Namas senas, 1925 metais statytas, o tvartas net 1886 metais“, – sakė Kristina.

Čiovydžių kaimo gyventojai Kristina ir Egidijus Pyragiai su sūnumi Einiumi.
Į svečius pakvietusi šeimininkė pasakojo, kad šią sodybą su vyru įsigijo prieš dvylika metų. Šeima – nevietinė. Kristina kilusi iš Panevėžio, vyras – iš Biržų rajono, Meilūnų. Sąsajų su mūsų kraštu moteris turėjo. „Mano amžinatilsį dėdė gyveno Biliūnuose. Pro Čiovydžius jis mane veždavo. Šis kaimas man visada toks gražus atrodė, ypač žiemą – kaip iš pasakos“, – teigė Kristina.

Mieste visą laiką gyvenę sutuoktiniai svajojo apie nuosavą sodybą, erdvų kiemą. Netyčia rado skelbimą apie Čiovydžiuose parduodamus namus. „Atvažiavome, išlipau ir iškart supratau, kad tai – mano sodyba“, – prisiminė K. Pyragienė.

Kaimą puošia keli akmeniniai kryžiai.
Pyragiai augina dvi atžalas – trylikametį sūnų Eimantą ir spalį trejų metų gimtadienį švęsiantį Einių. Kristina šeimininkauja namuose, Egidijus pluša prie statybų.

Kristina pasakojo, kad nors yra tikra miestietė, kaime gyvendama jaučiasi puikiai. „Vilniuje šešerius metus gyvenau, bet kai į didmiestį nuvykstu, net purto, norisi atgal į savo kiemą. Čia – ramu, gera“, – tikino pašnekovė.

Kaimynų aplink nedaug – Bočiuliai, šalimais stovinčią sodybą nusipirko žmonės iš Kupiškio, tik vasaroti atvažiuoja. Priešais irgi labai senas namukas stovėjo, bet jį nugriovė.

Kelios Jurgelionių kartos

Dar vienas tikras čiovydietis – Petras Jurgelionis. Ryškiai geltonas namukas šviečia iš tolo. Šioje sodyboje gyvena ir Petro sūnus Gintautas su šeima. Pirmiausiai ant suolelio kieme prisėdę su senuoju šio kaimo gyventoju pasišnekame. „Aš čia gyvenu nuo gimimo, 1935 metų liepos 15 dienos. Iš kaimo ilgiausiai buvau išvykęs dvidešimt dienų į sanatoriją. Tokio kito gyventojo daugiau nerasite, – pradeda pasakoti P. Jurgelionis. – Jei neklystu, kaime buvo 27 kiemai, vidutinio dydžio kaimas. Dabar ir jo beveik nelikę, ir senųjų gyventojų. Tik keturi senbuviai, kiti sodybas perpirkę.“

Kaimo senbuvis – Petras Jurgelionis (dešinėje) gimtajame kaime gyvena su sūnumi Gintautu ir jo šeima. Iš kairės – Gintauto Jurgelionio žmona Jūratė ir dukra Julija.
Autorės nuotraukos
Mažiau, anot pašnekovo, ir bendraujama tarpusavyje. „Vieni sau, kiti – sau. Seniau, kiek prisimenu, nebuvo tokių dalykų, kad kaimynai susipyktų, o jei ir susipykdavo, tik tam kartui – keršto niekas ilgai nelaikydavo. Jei kas mirdavo, tuoj žinią visam kaimui duodavo, visi susieidavo, palaidodavo. Kaime vykdavo ir gegužinės pamaldos. Eidavo vakarais žmonės pas tokią moterį į klėtelę, o pas mus gyveno diedukas, tėvo giminietis, jis giedodavo, kunigo pareigas atlikdavo“, – pasakojo vyras.

P. Jurgelionis sakė, kad Čiovydžiai jam labai brangūs buvo, kol kaimo neišgriovė. „Šimtamečiais medžiais jis buvo apaugęs, net sodybų pro juos nesimatydavo. O per melioraciją sodybas nukėlė, tuos medžius išpjovė. Iš darbo grįždavau jau kaip ne namo, paskui apsipratau, bet tokios traukos kaimui nebebuvo“, – apgailestavo pašnekovas.

Paklaustas, kaip aplinkybės susiklostė, kad visą laiką gimtinėje gyvena, P. Jurgelionis išpasakojo savo istoriją. Vyresnį brolį paėmė į kariuomenę, namuose liko tik sesuo, tėvai prastos sveikatos buvo, todėl nebuvo kam dirbti. Petras buvo pradėjęs lankyti vidurinę mokyklą Kupiškyje, mokslus reikėjo mesti ir eiti ūkininkauti. Paskui susikūrė Skodinio kolūkis, čia ir darbavosi, kol jis gyvavo. „Kai darbo nebebuvo, dviem metams iki pensijos likus su sūnumi pradėjome gaspadoriauti“, – pasakojo vyras.

Su šviesaus atminimo žmona Petras užaugino sūnų Gintautą ir dukrą Vaivą. Ji įsikūrusi Palėvenėje. Gintautas su žmona Jūrate augina keturias atžalas – dukrą Juliją ir tris sūnus – Karolį, Simoną ir Jokūbą. „Gimiau čia, šioje sodyboje. Kupiškyje pabaigiau vidurinę mokyklą, atitarnavau kariuomenėje ir pradėjome ūkininkauti. Jau pusę gyvenimo tuo ir užsiimu“, – pasakojo G. Jurgelionis. Pradėjo nuo 6 ha ir vienos karvės, paskui banda padidėjo iki penkiolikos. Kai pragyventi vien iš gyvulių pasidarė sudėtinga, ėmė dirbti. Į Panevėžį važinėdavęs Gintautas sakė dabar ieškantis darbo arčiau namų. Ūkis irgi sumažėjo. Liko trys karvės, prieauglis ir dar, anot jo, visokios smulkmės – viščiukų, žąsiukų, triušių. Jūratė namuose triūsia. Ji – iš Aukštaičių kaimo netoli Palėvenės. Pasakojo greitai Čiovydžiuose pripratusi, tik ilgą laiką erzino, kad plentas arti. Mat Jurgelioniai įsikūrę visai šalia kelio.

Pasak Gintauto, nemažai sodybų dar Čiovydžiuose yra. Jaunesnės šeimos namus, kurie tinkami gyventi, perka, tvarkosi. „Jei į vieną krūvą visus surinktum, daug gyventojų būtų“, – sakė čiovydietis.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Anastazija, (Nastė), Dagnė, Martinjonas, Martyna, Martynas, Martys, Menas, Milvydė, Vyginta, Vygintas, Vygintė, Vygirda, Vygirdas, Vygirdė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt