Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

PAPILIAI – BROLIŲ IR SESERŲ KAIMAS

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

2016−07−14

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Nuo Utenos plento įvažiuojant į Papilius vaizdą gadina kadaise savo šiuolaikiškumu žavėję, o dabar apleisti pastatai.
Nuo Utenos plento gerai matyti prie piliakalnio prigludęs Papilių kaimas. Į jį suka žvyrkeliukas. Čia Kupiškio seniūnijos valdos. Netoli ir kaimyninė Šimonių seniūnija. Iki jos papiliečiams 7 km, o iki rajono centro – 8 km. Kaimo atstumais – viskas labai arti. Taigi čia ne Dievo užmirštas kampelis, o žmonių pamėgta vieta, turinti savo istoriją ir gyvybinga iki šiol.

Papilių kontrastai

Nuo plento įvažiuojant į Papilius kairėje stovi du daugiabučiai namai, netoli jų, už krepšinio aikštelės, stūkso žole apaugęs, užkaltais langais pastatas. Galima spėti, kad čia kažkada buvo parduotuvė ir kolūkio valgykla. Tas vaizdas gana slogus, lyg po karo būtų. Toliau judame keliuku pro piliakalnį, prie kurio rymo ir kuklus kaimo kryžius. Pirmosios Papilių senbuvių sodybos skendi žalumoje. Pasukę dešiniau įvažiuojame įspūdinga medžių alėja į sodybą su netikėtai šiuolaikišku mediniu namuku.

Taip atrodo dabar po rekonstrukcijos senasis Šlapelių namas.
Amsi šunys. Ant priebučio išeina pasitikti šios sodybos šeimininkė Julė Vanda Černiūtė-Šlapelienė. Moteris svetingai pakviečia į vidų ir mielai papasakoja apie gyvenimą kaime.
„Gimiau ir užaugau gretimoje sodyboje. Šiuo metu ten mano brolis gyvena. Su vyru čia 1963 metais pasistatėme šitą sodybą. Iki tol čia buvo tuščias kalniukas. Stovėdavo kolūkio traktoriai. Dar ankstesniais laikais ten būta Kalvelių sodybos. Kolūkiniais metais naujoms sodyboms statyti buvo išdalyti sklypeliai. Niekas nepaisė, kieno ten anksčiau buvo ta žemė.

Namelis mūsų buvo standartinis, iš medinių plokščių. Vaikai sugalvojo jį rekonstruoti. Daug padėjo žentas Alvydas, dukros Snieguolės vyras, nagingas medžio meistras. Namelį paaukštino, apšiltino. Gera čia gyventi.

Julė Vanda Šlapelienė gimė ir užaugo Papilių kaime.
Daug metų dirbau raguočių fermoje, o vyras buvo traktorininkas. Dauguma kolūkiečių tokius darbus dirbo. Vyras mirė 2004 metais. Viena likusi nebelaikau jokių gyvulių. Visas mano ūkis – du šuniukai. Vienas iš jų kažkada priklydo iš kažkur ir pasiliko.
Dukra gyvena Kupiškyje. Dažnai aplanko, atveža maisto produktų nupirkusi. Atvažiuoja automobilinė parduotuvė ir į kaimą, bet ten labai mažas prekių pasirinkimas ir brangiau. Todėl neperku iš jos.

Sūnus Artūras netoliese, Rakučiuose, ūkininkauja. Kai reikia, aplinką vaikai nušienauja. Dukra su šeima vėliau ketina iš miesto čia persikelti gyventi. Turiu du anūkus ir jau vieną proanūkį“, – pasakojo apie save ir artimuosius pašnekovė.
Pasak jos, kaime gyvulių laiko tik trys ūkininkai. Čia žmonės daugiausia iš pensijų gyvena. Jaunimo labai nedaug kaime likę. Jie dirbti kitur važinėja. Šiaip negyvenamos yra tik dvi sodybos – buvusi Prano Motiejūno ir Povilo Černiaus.

Senieji jų šeimininkai mirę. P. Černiaus du sūnūs partizanai pokariu buvo sušaudyti Liesnosios miške, o tėvai ir kiti šeimos nariai išvežti į Sibirą. Su dviem dukterimis tėvai iš ten sugrįžo atgal. Visi jau išmirė. Dukterys šeimų nesukūrė. Nebuvo kam paveldėti namų.
Motiejūnų vaikams ir anūkams sodyba neberūpi. Jie gyvena kitur. Nori ją parduoti, bet kol kas nesiseka.

J. V. Šlapelienė prisiminė, kad į mokyklą jai reikėdavo eiti 3 km į Skodinius. Žiemą su arkliu ūkininkai paeiliui vaikus į ją veždavo.
Ant piliakalnio vykdavo gegužinės pamaldos. Papiliečiai čia aplinkinių kaimų jaunimą į vakaruškas sukviesdavo. Ant piliakalnio buvo šokiams tinkama, neapaugusi medžiais, vieta. Žiemą, rudenį jaunimas pavakaroti rinkdavosi į didesnę kurio nors ūkininko trobą. Papiliuose nebuvo savo muzikanto. Pagroti prašydavo muzikantus iš kitur.

Iš tėvo pasakojimo moteris sakė girdėjusi, kad per Pirmąjį pasaulinį karą jų kaimas buvo sudegęs. Gyventojai glaudėsi Šimonių girioje. Vyrai įsilipdavo į aukščiausią medį pasižiūrėti, kieno sodyba dega.

Per Antrąjį pasaulinį karą per Papilius judėjo kariuomenė. Vokiečiai gyventojams buvo liepę išsikasti bunkerius, nes bus bombarduojama. Buvo išsikasę tėvai bunkerėlį, bet jo nebeprireikė. Tos bombos jų nepasiekė.

Su sodybos šeimininke pasidairėme po tvarkingą kiemą, pasigrožėjome meniškais jo akcentais ir gėlynais. Gyventi tokioje sodyboje, ko gero, tikra atgaiva sielai.

Rimantas Černius papasakojo apie senuosius kaimo gyventojus.
Tikrų papiliečių mažėja

Kitas stabtelėjimas Papiliuose buvo netoliese – pas ką tik kalbintos pašnekovės brolį Rimantą Černių. Važiuojant į šią sodybą akį patraukė keletas smėlio spalvos karvučių, kurios ganėsi pievoje prie namų. Ne toks dažnas vaizdelis šių dienų Lietuvoje.
Vyriškį radome besiruošiantį išvažiuoti savais reikalais. Visgi jis sutiko šiek tiek laiko skirti ir netikėtam pokalbiui.

„Ši sodyba yra mano tėvų, Aloyzo ir Julijos Černių, palikimas. Dviejų galų namas statytas po 1918 metų, praūžus Pirmajam pasauliniam karui. Seniau stovėjusi troba buvo sudegusi per tą karą. Mano mama buvo Motiejūnaitė, irgi kilusi iš šio kaimo. Papiliuose yra daug besigiminiuojančių kiemų. Čia gyvena mano dvi seserys – J. V. Šlapelienė ir Nijolė Kalvelienė. Papiliuose įsikūrusios ir kupiškėnės mokytojos Eugenijos Katauskienės seserys – Vanda Žanieriūnienė, Danutė Kanišauskienė ir Genovaitė Mėlynienė. Jų tėvai Pelaniai po karo čia atsikėlė iš Ignalinos krašto ir tapo savi. G. Mėlynienės jau miręs vyras Alfonsas Mėlynis buvo čia irgi gyvenančios Genovaitės Žiūkienės brolis. Broniaus Žalnieriūno šeima giminiuojasi su Mickevičiais. Jau mirusi jo sesuo buvo ištekėjusi už Mickevičiaus. Čia suminėti žmonės vietiniai. Gal ir nieko keista, kad visi giminystės saitais susieti – nuo mažens buvo vieno kaimo žmonės, kartu augo, į mokyklą ėjo, užaugę kūrė šeimas“, – kalbėjo pašnekovas.

Dviejų galų namas, statytas praūžus Pirmajam pasauliniam karui, Aloyzo ir Julijos Černių palikimas. Čia gyvena jų sūnus Rimantas.
R. Černius sakė, kad senųjų papiliečių gretos gerokai praretėjusios. Ištuštėjusias sodybas yra perpirkę iš kitur atvykę žmonės. Nemažai jų iš kitų vietovių atsikėlė pastačius daugiabutį namą.

Jo paties vaikai, sūnus Egidijus ir dukra Inga, gyvena Kupiškyje, bet ūkininkauja. Pats ūkininkavimo atsisakęs. Turėtus 14 ha žemės perleido sūnui.
Šiuo metu mėgaujasi užtarnautu poilsiu.

„Kaimo gyvenimą į miestą ir aš buvau išmainęs. Kupiškyje dirbau vairuotoju, šaltkalviu. Karjerą baigiau „Dastros medyje“. Mano žmona Virginija dar dirba bendruomenės slaugytoja Kupiškio socialinės globos namuose. Ji yra kilusi iš Telšių. Ilgai nenorėjo į kaimą keltis gyventi, bet dabar ir jai čia patinka, į darbą netoli važinėti.
Visas mūsų ūkis šiuo metu vištos ir šuva“, – pasakojo apie save pašnekovas.

Nuo Černių sodybos tvenkinio galima grožėtis senuoju piliakalniu.
Autorės nuotraukos
Pasak jo, Papiliai ramus kaimas. Beveik nėra prasigėrusių žmonių. Stinga gal tik bendruomeniškumo. Apleisti pastatai kaimo pradžioje yra vieno ūkininko nuosavybė.
Paskutinį kartą visi papiliečiai buvo susibūrę gal prieš dešimt metų, kai prie daugiabučio namo stovėjęs kaimo kryžius buvo perkeltas prie piliakalnio. Dabar tik vienintelė šventė belikusi – Valstybės dienos minėjimas ant piliakalnio.
„Nebėra kam atgaivinti suėjimo tradicijos“, – apgailestavo R. Černius.

Iš istorijos versmės

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ apie Papilius rašoma, kad tai gana sena vietovė, kurios priešistorinius laikus mena kaimo viduryje stūksantis piliakalnis, vadinamas Piliumi. Čia buvo rasta senovinių lipdytinės keramikos dirbinių. Piliakalnis davė vardą kaimui.

„Papiliai, kaip ir daugelis aplinkinių kaimų greičiausiai susiformavo Valakų reformos laikais. /.../ 1798 metais kaime buvo šie dūmai: Mykolo Černiaus, Jokūbo Stančiko, Mykolo Januškos, Jurgio Jurėno, Andriaus Kalvelio, Igno Naujiko, Simono Jurėno, Juozo Černiaus, Jurgio Lukošiūno, Kazimiero Ivanausko, Mato Černiaus, Jurgio Vizbaro. Iš jų 11 lažininkų, 1 trobelninkas, 49 vyrai, 25 moterys. /.../ 1898 metais kaime buvo 133 gyventojai. Kaimas turėjo pasistatęs mokyklą, bet per Pirmąjį pasaulinį karą ji sudegė. Skirstydamiesi į vienkiemius ūkininkai išsidalijo mokyklai skirtą 1 deš. žemės. Dėl to po karo mokykla kaime nebeatkurta, o įsteigta Kuosėnuose. /.../

1903 metais kaime buvo 108 gyventojai. 1915 metais einant frontui visas kaimas sudegė. 1919–1954 metais buvo Kupiškio valsčiaus seniūnijos (apylinkės) centras. 1923 m. – 20 ūkių, 114 gyventojų. 1929 metais buvo 395,46 ha žemės.

1942 metais kaime buvo Juozo Mėlynio, Kazio Čeknio, Juozo Kalvelio, Petro Minkevičiaus, Jeronimo Indilo, Petro Zulono, Aniceto Kavoliūno, Mykolo Leikos, Prano Motiejūno, Jono Motiejūno, Jono Laužiko, Kazio Vilimo, Napalio Žalnieriūno, Elžbietos Klypienės, Felikso Augustino, Prano Repšio, Broniaus Petrulio, Aloyzo Černiaus, Povilo Černiaus, Domo Jurėno, Adomo Petrulio ūkiai. Iš viso 148 gyventojai.

1948 metais MGB vidaus kariuomenės 24 pulko karių grupė aptiko partizanų stovyklavietę. Per susišaudymą žuvo 1 emgėbistas ir 2 partizanai (Juozas Černius iš Pelyšių ir neatpažintas). 1949 07 23 gavę agentūrinių žinių emgėbistai ties Puožgiriu užklupo ir nušovė partizanus brolius Joną ir Juozą Černius iš Papilių. Į Sibirą buvo ištremtas Juozas Vilimas, Leikų, Repšių šeimos.

1949 09 10 kaime įkurtas „Piliakalnio“ kolūkis. 1953–1964 metais Papiliai priklausė „Mūsų rytojaus“ kolūkiui, 1964–1988 metais – Skodinio tarybiniam ūkiui.

1959 metais kaime buvo Felikso ir Vytauto Augustinų, Algirdo Šilinio, Broniaus Klypo, Napalio Žalnierūno, Broniaus Žalnieriūno, Juliaus Ganatausko, Broniaus Stravinsko, Elžbietos Laužikienės, Jono Laužiko, Prano Motiejūno, Kazio Leikos, Prano Repšio, Julės Čeknienės, Genės Bekevičiūtės, Broniaus Petrulio, Alyzo Černiaus, Povilo Černiaus, Domo Jurėno, Paulės Kalvelytės, Alfonso Mėlynio, Juozo Mėlynio, Marės Kalvelienės, Adolfo Mickevičiaus, Broniaus Kavoliūno, Petro Zulono, Jeronimo Indilo, Vinco Pelanio namų ūkiai. Iš viso buvo 105 gyventojai. 1970 metais – 72 gyventojai, 1989 metais – 108, 2001 metais – 86. 2003 metais buvo 100 gyventojų ir 44 ūkiai.
Iš Papilių kilęs pedagogas Domas Kalvelis, poetas Kazimieras Vilius Laužikas.“

Vietovardžiai

„1935 metais užrašyti vietovardžiai: Čigoninė, Dūba, Gyvačbala, Gražioji pieva, Kiškiakamarys, Lankelė, Paversmis, Prūdelis, Retabarždžiai, Samanynė, Šepetėlė, Urnaklatis, Vabgala, Žydpievė (pievos); Apšūtai, Barždžiukas, Duburas, Dūdiškės, Gaidžkalnis, Morgiakalnis, Piliakalnis, Punčiakėlė, Raudonkalnis (kalvos); Aukštosios, Černiakalnis, Degutinė, Lapkasos/Lopakasai (pakilumos); Erškėtynė, Latgala, Liūnynė, Padubrys, Pajuodymė, Pamargė, Trūdbala (balos, pelkės); kalnelis baloje Varnagrūbė, upelis Graužupis, galinis laukas Galutvoris, ganykla Šaltekšnynė, ariamoji žemė Užubalis.“


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Edmundas, Gerdvilė, Gertrūda, Margarita, Vaišvydas.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt