Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

STUBURŲ KAIMO TUŠTĖJIMO METAS

Jurgita BANIONIENĖ

2016−06−16

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Stuburų kaimas šiandien.
Senas, nelabai didelis Stuburų kaimas yra Alizavos seniūnijoje. Kelias per Stuburus eina nuo Salamiesčio dvaro link Antašavos. Sodybos išsidėsčiusios daugiausia palei vieną gatvės pusę. Vienos – gyvenamos, antros – seniai tuščios. Kaimą puošia keli kryžiai, paminkliniai akmenys, pastatyti pačių stuburiečių iniciatyva. Stuburuose senbuvių nedaug bėra, dauguma gyvena tik po vieną. Čia nuvykę pasidomėjome, kokie Stuburai šiandien, kokį kaimą stuburiečiai pamena anksčiau buvus.

Vardo kilmė

Yra dvi Stuburų kaimo vardo kilmės versijos. Knygos „Salamiestėnai ir jų kraštas“, išleistos 2007 metais, sudarytoja Aldona Janilionienė rašo, kad pavadinimą Stuburams galėjo sugalvoti senimas arba jaunimas: „Senimo versija: „Soko, labai sanais laikais Salomėsčio dvaran užklydįs žmogus iš toli, rodįs mūsų grytėlių pusan ir vis kalbajįs: „Stubos būrų...“ Tai tėp ir pavadino – Stuburais.“ Jei teisybė, tai tik iš kito Lietuvos krašto atkeliavęs ir tegalėjo tokį vardą kaimui duoti: juk čia niekas gryčios arba trobos stuba nevadino, o baudžiauninkų – būrais. Jaunimo versija tokia: „Kas yra žmogui stuburas? Be jo mėsos krūva būtum. Turi stuburą, tai ir laikais.“ Žinoma, gal ir nemoksliška ši versija, bet vis vien ji labai prie širdies: kiekvienam, mylinčiam savo gimtinę, jo kaimas, bažnytkaimis ar miestas – žemės bamba, pasaulio centras.“

Iš kaimo praeities

Stuburų kaimas nuo seno buvo vienpusis. Vienoje gatvelės pusėje gyveno stambūs ūkininkai, kitoje – grytelninkai (bežemiai ir mažažemiai). Ūkininkų kiemų buvo daugiau – apie 27, o bežemių – 5 ar 6. Viso kaimo pievos ėjo pagal Pyvesos upę. Tai buvo šienaujamos pievos, o nušienavus – ganyklos. Pyvesos būta nesraunios, klampios. Tai Šiaurės Lietuvos vidutinio dydžio upė. Ištekėjusi iš pelkių Pandėlio apylinkėse įkrentanti į Mūšą Pasvalio apylinkėse. Aukštupyje nuo Alizavos iki Antašavos nuo senų laikų Pyvesa buvo užakusi. „Senbuviai atsimena, kaip buvo kasama ir valoma Pyvesa. Sausinant žemę prie Pyvesos upės, buvo rasta ilgai dumble gulėjusių ąžuolų. Ąžuolus išsivežė Adomas Petrauskas ir pastatė savo muziejuje Uoginių kaime. Kasimu rūpinosi ir darbininkus samdė Smetonos valdžia. Ištisą vasarą kasė rankomis ir kastuvais didelis pulkas „zimagorų“. Visuose kaimuose buvo pilna nakvojančių vyrų iš visos Lietuvos. Vakarais jie ilgai kepdavo žuvis ant laužo ir šnekėdavo, pasakodavo įvairius nutikimus. Pyvesą platino 1927–1928 m. vasarą. Platinimui naudojo ir žemkasę mašiną. Ji praplatinta 4 km juosta. Po to Pyvesa jau linksmiau tekėjo, gražesnės ir nebeklampios buvo pievos“, – rašė A. Janilionienė.

Kaimų nykimo problema jautri visoje šalyje.
Mažai žemės turintys šio kaimo žmonės eidavo dirbti pas ūkininkus, prasimanydavo įvairių amatų. Gali būti, kad Stuburai apylinkėje buvo aukščiausia vieta, nes pakluonėje stovėjo labai aukštas žėglis, kurį vadino „majaku“. Manyta, kad jį statė caro laikais, bet nugriuvo, o apie 1929 m. Lietuvos valdžia pastatė jį net 41 metro aukščio. Šis stebėjimo bokštas dar kartą buvo atstatytas iki 60 metrų aukščio. Stuburuose buvo daug vienodų pavardžių – keli Janušauskai, Janilioniai, Ažubaliai: Antanas Janilionis – Pakluonės, kitas Antanas Janilionis – Meškiukas, Dominykas Janilionis – Pakrūmės, Petras Janilionis – Juzikis, Jonas Janušauskas – Barzdelė, dar vienas Janušauskas vadintas Stalinu, nes buvo į jį panašus, Antanas Stuoma – Prezidentu, Vaclovas Stuoma – Trumenu, Julius Matuzevičius – Triušiu.
 
Carinės Rusijos priespaudos metais kaimas suskirstytas į rėžius. Palei pagrindinį kelią viena šalia kitos stovėjo šiaudais dengtos trobos. Iš Laukelių į Stuburus atsikėlė septynios šeimos. Stuburų kaimas patyrė kelis gaisrus. Kartą jį sukėlė vaikai, gaisras kilo pačiame kaimo gale, todėl ugnis šiaudiniais stogais perėjo beveik per visą kaimą, daug trobų sudegė.

Iš Stuburų buvo ištremti Povilas Skaistys ir Kazys Ažubalis. Trėmimų grėsė ir daugiau, bet Stuomai, kiti spėjo pasislėpti.
Stuburų gyventojai yra tarnavę caro kariuomenėje. Tai – Povilas Vaitiekūnas, Antanas Janilionis.

Nemažai kaimo žmonių partizanavo – Vytautas Vilčinskas, Antanas Ažubalis, Petrulis, Dragūnas, Petras Banionis, Jurgis Janušauskas.

Knygoje „Salamiestėnai ir jų kraštas“ rašoma, kad paskelbus mobilizaciją Antanina Muralienė vežė savo sūnus Joną ir Albiną registruotis į armiją. Susitiko „skrebus“, šie puolė juos mušti, nepatikėjo, kad registruotis vyksta. Jonas prie Vabalninko buvo nušautas, o Albinas ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Jų ir šio kaimo gyventojo Kosto Muralio atminimo įamžinimu pasirūpino giminaičiai, pastatė akmeninį kryžių ir paminklinį akmenį.
Partizanams vadovavo Albinas Tindžiulis. Buvęs karininkas, lakūnas.
Stuburų kaimo pradžioje yra miškelis, Raisteliu vadinamas. Anksčiau čia grybų, uogų būdavo.

Nemažai stuburiečių mokėjo alaus pasidaryti. Kaimo aludariai buvo Alfonsas Valeckas, Kazys Vilčinskas, Jeronimas Stuoma, Antanas Janilionis, todėl Šv. Antano kermošiui ar darbų pabaigtuvėms visada turėdavo alaus.

„Karai atnešė kaimui daug skausmo ir netekčių. Vėliau ir stuburiečiai susirašė į kolūkį, vėl sunkiai dirbo ir senieji. Dabar kaime daug tuščių namų, mažai gyventojų. Sumanūs ir darbštūs, labai pamaldūs buvo stuburiečiai. Anais laikais gale Stuburų kaimo, prie posūkio į Antašavą, stovėjo kalvė, o netoliese – sena žydo karčema. Rudens vakarais ten vyrai eidavo pasišnekėti, papypkiuoti, o kiti – išgerti. Daug gerti nebuvo iš ko. Visi taupydavo, bet buvo ir tokių, kurie, nepaisydami nieko, nešdavo žydeliui, ką nutvėrę, o tas priimdavo viską: kiaušinius ir grūdus, linus ir vilnas. Bet Stuburų moterys buvo nepėsčios. Kartą moterys susivienijo ir, apsupusios karčemą, išvertė tvoras, iškūlė langus, pripylė sniego ir dar pažadėjo padegti, jei žydas neišsikraustys. Taip žydas paliko Stuburus, į kaimą grįžo ramybė“, – apie Stuburus rašė A. Janilionienė.

Pirmojo visuotinio 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžio apskrities Vabalninko valsčiaus Stuburų kaime buvo 36 ūkininkų kiemai ir 192 gyventojai. 1941 m. kaime buvo 41 kiemas. Paskui pokariu prasidėjo didysis sodybų tuštėjimas. Žuvo J. Povilauskas, A. Ažubalis, J. Muralis ir jo brolis, J. Vaitiekūnas, V. Vilčinskas. Į Sibirą buvo ištremtos K. ir A. Užubalių, E. Užubalienės, J. Dragūno, P. Muralio šeimos. Pirmasis tremtinio dalią patyrė J. Skaistys. 1944 m. jį, 38 ha šeimininką, buvusį šaulį, pagavo enkavedistai ir išvežė.

1990 m. Stuburuose buvo 23 kiemai. Jau tada kaimas buvo apnykęs, nors melioracija dar nėjo. Šiuo metu kaimas mažėja vis sparčiau – senieji gyventojai miršta, vienose sodybose iš kitur atsikėlę apsigyvena, tačiau kitos taip ir stovi tuščios. Alizavos seniūnijos duomenimis, gyvenamąją vietą čia yra deklaravę 42 žmonės, bet gyvena ne visi.
 

Kaimo pradžioje stovi šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis.
Tikras kaimo senbuvis

Dar nuo senų laikų mūsų krašte gyva tradicija kaimuose statyti kryžius. Stuburus puošia net keli. Kaimo pradžioje stovi Stuburų globėjas šv. Jonas Krikštytojas. Šioje vietoje tai – trečias koplytstulpis. Kaimas vietoje senojo statė naują koplytstulpį 1941 metais, šiam sudūlėjus jis vėl atstatytas. 1990 m. birželio 23 d. į koplytstulpio šventinimo iškilmes buvo suvažiavę daugiau nei du šimtai dabartinių ir buvusių kaimo gyventojų. Naują šv. Jono Krikštytojo koplytstulpį iš ąžuolo padarė Henrikas Orakauskas, šventino kunigas Virgilijus Liuima.

Ne kartą atstatytas ir kryžius kaimo gale, prie kelio į Antašavą. Manoma, kad ten būta kapų, todėl ir stovi kryžius prie buvusios Vilučių šeimos sodybos. 2004 m. Aleksandras Vilutis jį atstatė. Padarė kryžių bakšėniškis Petras Dragūnas, o pastatyti padėjo Rimantas Bartaševičius, Edvardas Povilauskas. 2006 m. perkūnija kryžių visai nedidelės audros metu sutrupino į šipulius. A. Vilučio pastangomis jis dar kartą buvo atstatytas.

Aleksandro Vilučio iniciatyva atstatytas kryžius Stuburų kaime.
Iki šiol Stuburuose gyvenantis A. Vilutis – tikras kaimo senbuvis. Čia gimęs 78 metus einantis vyras Stuburuose gyvena nuo pat gimimo. Šviesaus atminimo jo mama irgi buvo stuburietė, o tėvas čia gyventi atėjo užkuriomis. A. Vilutis pasakojo užaugęs kartu su dar dviem broliais. „Algirdas baigė politechnikos institutą Kaune, įsikūręs Šiauliuose, kitas gyvena Raudondvaryje“, – pasakojo jis. A. Vilutis mokėsi amatų mokykloje Panevėžyje, įgijo mechanizatoriaus specialybę. „Tėvelis mirė anksti, liko viena mama, reikėjo jai padėti“, – kodėl grįžo į gimtinę, prisiminė pašnekovas. Parvažiavęs čia ir pasiliko. Darbavosi Salamiesčio kolūkyje, sukūrė šeimą, su žmona užaugino tris vaikus. Apie šeimą prakalbus vyro akyse pasirodo ašaros. Žmonos Angelės nebėra jau seniai. Aleksandras rodo ir ant sienos kabančią šviesaus atminimo sūnaus Dariaus nuotrauką. „Dabar dviese gyvename su sūnumi Nerijumi. Gerai abu sugyvename, aš namie dabar už bobutę – blynus kepu“, – šypsojosi senolis.

Stuburų kaimo senbuvis Aleksandras Vilutis.
Stuburietis pasakojo, kad ūkis jų nedidelis, savo žemės turi, dalį jos nuomoja. Karves laikė, o dabar vieną jautuką teturi. „Karvių nebereikia. Ūkyje turime visi vyrai būti“, – juokavo A. Vilutis.

Anksčiau ir kiaules augino, dabartiniai reikalavimai, anot jo, per dideli, kad tai darytų. Paklaustas apie tai, kaip gimtasis kaimas per tiek metų keitėsi, stuburietis pasakojo, kad nebedaug žmonių kaime yra: „Senieji išmirė, jaunieji išvažiavo. Senbuvių mažai. Kas antra gryčia dyka. O jei gyvenama dar – tai po vieną gyventoją joje.“ Seniau sodybose gausiau žmonių gyventa, šeimos buvo nemažos, po 5–6 šeimos narius.

Edvardas Povilauskas su mama Joana.
Stuburiečių mažėja

A. Vilučio kaimynystėje gyvena Povilauskų šeima. „Aš iš Bakšėnų, į Stuburus atitekėjau 1958 metais“, – pasakojo Joana Povilauskienė. Iš pradžių gyveno vienkiemyje, o 1973 metais su vyru atsikėlė į sodybą, kur gyvena iki šiol. Seniai vyrą palaidojusi J. Povilauskienė su juo užaugino du vaikus. Dukra Laima gyvena Panevėžyje, o drauge įsikūręs sūnus Edvardas su šeima.

Salamiesčio „Dvaro“ kapeloje muzikuojantis Edvardas su žmona užaugino keturias atžalas – du sūnus ir dvi dukras. Jaunylė Neda dar gyvena kartu su tėvais, mokosi Kupiškyje. Anot šio kaimo gyventojo, Stuburai metams bėgant nyksta. „Namai tuštėja, jaunimas išvažiuoja, kaime nelieka, nebėra, kas žemę dirba. Dabar sodybų čia daugiau tuščių nei gyvenamų. Senieji išmirė, vaikai į kaimą gyventi neina, atvažiuoja, žolę apipjauna ir išvyksta“, – kalbėjo E. Povilauskas. Jis prisiminė, kad anksčiau gyvavo graži iniciatyva rengti kaimo suėjimus. Tuo rūpinosi A. Janilionienė, stuburiečius burdavo ir Juozas Vilčinskas. Dabar nebėra kam tuo užsiimti. Patys Povilauskai iš kaimo bėgti nesiruošia. Savos žemės turi, dalį nuomoja, dar gyvulių augina. Po truputį verčiasi.

Jeronimas ir Janina Stuomai.
Iš tolo šviečia gražiai sutvarkyta dar viena šio kaimo sodyba. Čia įsikūrę Jeronimas ir Janina Stuomai. Jeronimas – tikras stuburietis. Čia gimęs, augęs, iki šiol pertvarkytuose gimtuosiuose namuose gyvena. Stuomai užaugino tris dukras. Dažniausiai su šeima pas tėvus vieši Panevėžyje gyvenanti Jūratė. Dar viena duktė taip pat gyvena šiame mieste, o Daiva įsikūrusi Londone. Senelius džiugina net 6 anūkai. „Mes abu jau pensininkai. Gyvulių dar turime – karvytę, viščiukų, kiek mums čia tereikia“, – kalbėjo J. Stuomienė.



J. Stuoma pasakojo, kad abu jo tėvai buvo tikri stuburiečiai, užaugino tris vaikus. Jeronimas dar turi seserį, gyvenančią Panevėžyje. Į tėviškę vyras grįžo mirus tėvui. Teko ir Kupiškyje, ir Salamiestyje padirbėti, Vabalninko technikume Jeronimas įgijo mechaniko specialybę. Žmona Janina kilusi iš Alizavos seniūnijos, Laičių kaimo. „Susituokėme 1974 metais, taigi kartu jau 42 metus“, – sakė ji. Gražiai besitvarkantys, sodybą puoselėjantys Stuomai apgailestavo, kad labai mažai gyventojų Stuburuose belikę. „Nieko čia nebėra, trobos tuščios, senieji mirė, vaikai į kaimą gyventi negrįžta“, – tikino J. Stuomienė. Pasak moters, nelengva dabar žmonėms kaime – gyvulių mažai kas laiko, o ir neverta, kai tiek mažai už juos temoka.


Paulina Tamošiūnienė Stuburuose gyvena daugiau nei tris dešimtmečius. Kartu su anūke Vėjūne.
Jurgitos Banionienės nuotraukos
Paulina Tamošiūnienė Stuburuose gyvena daugiau nei 30 metų. Kilusi iš Daujėnų, Pasvalio rajono, atsikėlusi į mūsų kraštą moteris ilgus metus dirbo melžėja Antašavos kolūkyje, o kai ištekėjo, persikraustė į netolimus Paliepius. „Vaikams mokykla buvo toli, tad persikėlėme gyventi į Stuburus. Salamiesčio kolūkyje melžėja dirbau 25 metus. Su vyru užauginau 5 vaikus“, – apie save pasakojo kaimo gyventoja.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Arkadas, Arkadijus, Eirimė, Jaurimtas, Jaurimtė, Jautra, Jautrė, Norvydas, Norvyda, Norvydė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt