Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kupiškio krašto kaimų istorijos

KAIMAS TAPO SAVAS UŽAUGUS VAIKAMS IR MEDŽIAMS

Jurgita BANIONIENĖ

2016−06−16

Komentarai5    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kikoniečiai Regina ir Jonas Ragauskai su anūke Valentina.
Kikonys – kaimas Kupiškio seniūnijoje, nuo miesto nutolęs apie 5 kilometrus. 2003 metais čia buvo 14 sodybų, gyveno 26 gyventojai. Šiandien Kikonių senbuvių nedaug bėra, sodybos kitiems perparduotos, išsimėčiusios toli viena nuo kitos. Pasikeitęs kaimas, atjaunėjęs.
Apsilankę šiame Kupiškio rajono kampelyje pašnekinome jo dabartinius gyventojus.


Ragauskų dvikiemis

Važiuojant žvyrkeliu nuo Šepetos iš toli matyti kikoniečių Ragauskų vienkiemis. Galima jį ir dvikiemiu vadinti, mat čia atskiruose namuose gyvena kelios šios šeimos kartos – Jonas ir Regina Ragauskai bei jų sūnus Linas su šeima. Pieno ūkio savininkai Ragauskai rajone žinomi žmonės.

Jaukiai karštą vasaros popietę įsitaisę kieme stovinčioje pavėsinėje pirmiausiai pasikalbame su J. Ragausku. „Kikonyse gyvename nuo 1982 metų. Anksčiau čia buvo nemažas kaimas, apie 14–15 kiemų“, – pasakojo jis. Kikonys buvo ten, kur dabar Šepeta, o ji – toliau, kur durpyno cechai. „Kikonyse gyveno daug Balčiūnų, Petrulių, buvęs ministras Gilvydis iš čia yra kilęs, taip pat fotografas Kalvelis. Vienas pačių seniausių kikoniečių – Juozas Kručas. Pas jį nuvykite“, – kalbėjo J. Ragauskas.

Šiandien Kikonys pasikeitę. Senieji gyventojai išmirė, sodybose šeimininkauja kiti.
Anot pašnekovo, kaimas nėra kažkuo išskirtinis. Gamtos paminklų čia nerasime. Išlikę seni kapeliai, tačiau jie medžiais apaugę, nei kryžių, nei jokios nuorodos apie tai, kad jų čia esama, nebėra.

Pats J. Ragauskas kilęs iš Griauželiškių kaimo. „Mes su žmona beveik vietiniai, jos gimtinė – Puponys, o aš iš Griauželiškių, iš ano Šepetos pelkės galo. Dabar ten vien laukai, po melioracijos nieko nebeliko“, – pasakojo vyras.

Prieš atsikeliant į Kikonis Ragauskai gyveno Šepetoje, daugiabučiame Liepų gatvės name. Visuomet norėję savų namų, erdvaus kiemo. Sužinoję, kad Balčiūnai Kikonyse parduoda namus, juos įsigijo.

J. Ragauskas dirbo Šepetos durpių įmonėje gamybos skyriaus viršininko pavaduotoju, vėliau – Skodinio kolūkyje, o nuo 1988 metų pradėjo ūkininkauti. „Bandėme viską – auginome avis, svarainius, grūdus, o paskui perėjome prie karvių. Su jomis – nuo 1993 metų iki dabar“, – sakė kikonietis.

Irena Ragauskienė su sūnumis Tomu (kairėje) ir Justu. 
Šiuo metu ūkį perėmė vienas iš Ragauskų sūnų – Linas. Jam ir žmonai Irenai ūkininkauti padeda du sūnūs – Tomas ir Justas. Pienininkai laiko per trisdešimt karvių. „Mes dabar tikri senjorai“, – su šypsena kalbėjo Jonas. Jaunimui pagal išgales tėvai dar padeda. „Kiek galime, ir mes prisidedame. Buhalterija, apskaita mūsų žinioje, ir į traktorių dar įsėdu, techniką remontuojant patalkinu“, – sakė J. Ragauskas.

Iš viso šeima užaugino tris vaikus. Vyriausias sūnus Jonas įsikūręs netoliese, Kupiškyje, dukra Gražina su šeima gyvena Vilniuje. Senelius džiugina visas pulkas – aštuoni anūkai.
Ragauskų namai tušti beveik niekada nebūna. Dažni svečiai pas tėvus ne tik Jonas su šeima, bet ir iš sostinės bene kas antrą savaitgalį į gimtinę sugrįžtanti Gražina. Kol kalbėjomės, nuo senelio nė per žingsnį nesitraukė jos vyriausias – septynerių Vincentas, paskui atskubėjo ir keturmetė Valentina. Mažiausiam sūnui Leonardui dar nėra nė metukų.
Besišnekučiuojant šalia prisėdo ir į pokalbį įsijungė ir Jono žmona Regina. Kartu jiedu – jau 44 metus. Daugiau nei trisdešimt metų kaip Kikonių gyventojai. Pasiteiravusi, ar mielas jiems tapo šis kaimas, išgirstu, kad tikrai ne iš karto. „Po 25 metų, kai užaugo vaikai ir medžiai“, – tvirtino J. Ragauskas. Smagu, kai visi drauge. Emigracija šeimos nepalietė – nė viena iš atžalų geresnio gyvenimo į užsienį ieškoti neišvyko.

Karvutės kaime – retas reiškinys.
Nors skųstis nėra linkę, Ragauskai pripažino, kad pienininkai dabar išgyvena sunkų metą. Bet tvarkosi, juda į priekį. Anot J. Ragausko, kito pasirinkimo nelabai turi, įdirbis yra – žemės, ganyklos įrengtos, technika supirkta. „Išsiparduosi gyvulius, o kas toliau laukia? Vis tikimės, kad situacija gerės“, – kalbėjo kikonietis.

Šalia vyresniųjų Ragauskų namo stovi kitas – sūnaus Lino ir jo šeimos namas. Čia jie atsikėlė irgi iš Šepetos. Šeimininko namuose neaptinkame, darbuose paskendęs, tačiau šnektelime su Ragauskų marčia Irena ir anūkais. Nemažo ūkio šeimininke tapusi Irena tikina atsakomybės nepabijojusi. „Mano tėvai – ūkininkai, tad darbai ūkyje niekada nebuvo svetimi“, – prisipažįsta iš Pasvalio į mūsų kraštą atitekėjusi moteris. Pagal specialybę ji – konditerė-kulinarė. Savi džiaugiasi, kad puikiai gamina.

Lino ir Irenos vyresnėlis Tomas šiais metais baigė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Justas – dešimt klasių. „Jį technika domina. Turi prie ūkio patraukimą“, – kalbėjo J. Ragauskas.

Patys artimiausi Ragauskų kaimynai – Virgilijus ir Jolanta Sabaliauskai. Tik mažai kada pabendrauti tenka. Savo ūkyje darbų užtenka. „Visi savose sultyse verdame. Dabar visi taip gyvena“, – tvirtino J. Ragauskas.

Šeimininkauja senelių sodyboje

Užsukus į Sabaliauskų sodybą pirmiausia lojimu pasitinka du dideli vilkšuniai. Atskubėjusi šeimininkė ragina užsukti į namus. „Čia – mano senelių, mamos tėvų, Povilo ir Uršulės Jackų, sodyba, – pokalbį pradeda dabartinė jos šeimininkė. – Seniau gyvenome Skodinėliuose, prie miško. Kai vyko melioracija, namus nugriovė, tėvas į gyvenvietę keltis nenorėjo, seneliai priėmė pas save. Man tada buvo apie 13 metų.“

Nuo to laiko amžiaus vidurio sulaukusi moteris šiame senelių apie 1940 metus statytame name ir gyvena. Šeima – trys atžalos. Vyriausioji dukra Aurelija įsikūrusi Londone, sūnui Evaldui – 24 metai, o mažiausia Kamilė – devynmetė, lanko mokyklą Šepetoje. Sabaliauskai daugiau nei dešimt metų ūkininkauja. Turi pieno ūkį – apie 10 karvių.

Pasak pašnekovės, Kikonių kaimo žmonės stipriai pasikeitę: „Kai augau, čia gyveno vyresni žmonės. Dabar jie išmirę, o kaimas atjaunėjęs. Pastarnoko namuose įsikūręs anūkas su šeima, Algio Tučiaus namą nusipirko žmonės iš Kupiškio, žada čia kaimo turizmą plėtoti.“
Kaimo senbuvis

Žvyrkelis, einantis nuo Šepetos į Kikonis.
Autorės nuotraukos
Tikras Kikonių kaimo senbuvis – Juozas Kručas. Norint šio kikoniečio namus surasti reikia grįžti dulkėtu žvyrkeliu Šepetos link. Net neįtartum, kad tarp naujesnių namų įsispraudusi Juozo ir jo žmonos Aldonos sodyba ne Šepetai, bet Kikonių kaimui priklauso. Anot A. Kručienės, čia gyveno nemažai daugiažemių, tad sodybos išmėtytos buvo, o kolūkio laikais jų namus alytukais apstatė. Moteris pasakojo, kad ir greitąją išsikvietus pagal adresą jų neranda, reikia pasakyti, kad per Šepetą važiuotų.

77 metus einantis Juozas čia gyvena visą laiką, nuo pat gimimo. „Kaimas seniau, kai dar nebuvo Šepetos, didelis buvo. Šepeta tik paskui atsirado, kai fabrikas susikūrė. Dabar Kikonių beveik visai nebėra, aš vienas iš senųjų gyventojų palikau. Daug žmonių išmirė – Kalvelis, Dulksnius, Jonas Petrulis, Tučius, Vaitkūnas, Aleksas Balčiūnas, kiti“, – vardijo kikonietis.

Juozas prisiminė, kad anksčiau Kikonyse būdavo dideli žmonių susibūrimai. Mėgdavo kaimynai pavakaroti. „Lempos nuo dainų gesdavo“, – tvirtino pašnekovas. Dabar – kitaip. To bendrumo nebėra, tik kitaip, anot jo, ir būti negali, juk daugelis – gerokai jaunesni, jiems savi džiaugsmai ir rūpesčiai.

J. Kručas pasakojo, kad baigė septynias klases Skodinių septynmetėje mokykloje, įgijo kino mechaniko ir elektromonterio specialybę. Dirbo kolūkyje, montavimo organizacijoje, iki pensijos – Šepetos durpyne. Juozas dar turi brolį, jis baigė jūreivystę, iki šiol gyvena toli nuo gimtinės – Klaipėdoje. O J. Kručas toli nepabėgo. „Kad nebuvo ir kur. Tėvai vieni, reikėjo jiems padėti“, – teigė Kikonių senbuvis.

A. Kručienė kilusi iš Astravų kaimo prie Antašavos. Pora užaugino du sūnus. Vienas padeda tėvams, gyvena kartu su tėvais. Ūkio Kručai nebeturi, paskutinę karvę pardavė. „Tik vištos ir šuniukas liko“, – sakė Aldona.

Ką mena istorija

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ rašoma, kad Kikonių kaimas susiformavo Valakų reformos laikais, priklausė Pienionių karališkajai seniūnijai. Jo pavadinimas (Kikenie) minimas 1642 m. Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje, taip pat Pienionių seniūnijos Kepurinės vaitijos aprašyme 1672 m. (Kikowicze). Tuo metu kaime būta 11 valakų geros ir vidutinės žemės. Vienu galu valakai rėmėsi į Savičiūnų (Čiovydžių) žemę, o kitu – į Šepetos pelkę. Ribojosi su Skodinių ir pono Tyzenhauzo žeme. Būta vieno užsienio su 55 margais žemės. Kaime tegyveno vienas valstietis – Jokūbas Kapštonis. Manoma, kad per XVIII a. pr. didįjį marą kaimas visai ištuštėjo. 1765 m. jis dar minimas Kepurinės vaitijoje, bet nurodomas kaip tuščias. 1795 m. jau minimas Tomo Gradecko dūmas. 1820 m. kaime – 17 dūmų, 140 gyventojų.

Vykstant P. Kiseliovo reformai, 1843 m. šis kaimas iš naikinamos Pienionių seniūnijos dėl artumo perduotas Kupiškio valstybiniam dvarui. 1844 m. čia gyveno 143 gyventojai, 1903 m. – 135.

1915 m. einant frontui ties Kikonimis vyko dideli mūšiai, jų metu visas kaimas sudegė. 1919–1950 m. Kikonys priklausė Kupiškio valsčiaus Papilių seniūnijai. 1920 m. matininkas R. Ivaškevičius išskirstė kaimą į vienkiemius įvairiems ūkiams. Didžiausi buvo A. Kriauzos, K. Augustino, J. Balčiūno. Kaimas ribojosi su Bukėnų, Čiovydžių, Slavinčiškio, Skodinių kaimais, Ažukapio, Šnipeliškio vienkiemiais, Račiupėnų kaimo Pašepetės pievomis, Slavinčiškio girele, valstybiniais Pašepetės ir Juodymo miškais.

1940 m. Kikonių kaimo pakraštyje įsikūrė Šepetos durpių fabrikas, šalia kurio pradėjo augti ir gyvenvietė.
Pokario metais suimtas ir lageryje mirė Petras Petrulis, jo sūnus – Algirdas Anicetas lageryje kalėjo 10 metų. 1948 m. ištremta Valerija Dulksnienė su dukra, Ona Kalvelienė su sūnumi, Ona ir Juozas Kapickai.

1949–1964 m. Kikonys priklausė Skodinio kolūkiui, vėliau – Skodinio tarybiniam ūkiui, Šepetos kolūkiui. 1959 m. kaime kartu su čia gyvenusiais Šepetos durpyno darbuotojais iš viso gyveno 196 žmonės. Paskui jų mažėjo: 1970 m. – 69, 1979 m. – 48, 1989 m. – 38, 2001 m. – 36 gyventojai.

1933–1937 m. kaime veikė Keginių pradžios mokyklos komplektas. Dirbo mokytojai Kazys Augulis, Ona Paulauskienė. Pokario metais kurį laiką vėl veikė pradinė mokykla. 1966 m. joje mokėsi 45, 1968 m. – 52 mokiniai. 1969 m. ji buvo pavadinta Šepetos mokykla.

Kikonių kaimas turi iš šio krašto kilusių garsių žmonių. Čia gimė kunigas Petras Vaitiekūnas, fotomenininkas Jonas Kalvelis, agronomas Alpas Gilvydis.


Skaityti komentarus (5)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Benita, Erta, Everardas, Getautas, Getautė, Gilvilė, Klotilda, Kobutas, Kodravas, Kodravė, Koglandas, Koglandė, Nemira, Salė, Salomėja, Viktorija.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt