Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Kupiškėnų kertala

SUNKU MYLAT SLAPČIU

Palmira KERŠULYTĖ

2016−12−03 1

Atrošė loiškų mono dabotinis, kėp tu gyveni, klausia, labai pasilgįs, vis rošo, kad ošen jom buvus skaisti kėp rožė, meili kėp alkanom duona. Mergiota buvus puiki, kėp nupiešta! Ir vis kožnų laiškėlį tėpos prodada – oi, neraudok, mergėla, neraudok, rūtytala, aš tau parašiau morgų gromatalį. Laiškais do ir dabar slapčiu suslaidžiam, tabar tokia slaptis padaryta, niekas ir nežino kur, draugėla mono poštinykė, tai ti podada mon loiškų. Vis ir pasarmotija, vyrų gėrų turi, o su kavalierium groji. Nieko negaliu padarytėn, širdis savo gieda. Tai kad jaunystaj mas labai draugovom. Buvom susdabojį, meilan didalan abudu inskliopijį, vis dainuodavau klausdama, kur tu manį padabojai, ar bažnyčioj po bobinčium, ar tarp mergėlių stoviunčių?

Ale tavai nelaida žėnytis, mat biednas buvo. Raudojau raudojau, sakiau, kad meila iš bodo nemiršta, runkas bučiavau, prašiau tėvėlių, kad laistų ažu to myliamo bernėlio. Sokė, bernėlio meilumas lig tulžės kartumas, meila atsiras, kė gyvinstat. Raiks pasklotėn, raiks užsiklotėn, skabinėjimu sotūs nebūsta. Ramino, ar tu iš meilas, ar iš piršlių, gyvėnimas tas pats apsižėnijus. Raudojau, nėt gerkla ažkimo, misliau, kad viškum pasbaigsiu, par nevolių tavai išvora raudunčių tekėt, kur gerasna vieta. Daržėlį lapėliai išsprogo, kvėtkai žėdelius sukrova, o mono širdala ne iš džiaugsmo, iš didalas širdės sopas raudojo.
 
Tik va gerai yr pasakyta, jėgu par veselias juokias jaunoja, tai paskui raudos. Negaliu skųstis, gėras gyvėnimas apsižėnijus išėjo. Mat gėrų vyrų pripiršo giminas, ne kavaitas, vienatūris, šumnus labai, ujujui. Tekėk ažu tokio kavalieriaus ažsimarkus. Žmogus tinkamas ūky buvo, iš palivorko, bagotas, ir jom nei tų tūkstunčių raikė. Ale kėtrias tūkstuntis mon tavas dova pasogos ir do kumelytį, kalmoškų. Dabar susidaboja potys, o seniau tai ba piršlio jau neapsižėnis, vis piršia, nusoko, kokių žmonių, kiek bus pasogos, visa. Pavydas kaiminkom, kad toks bagotas jėma, laida visokius raištus, norėjo atraišytėn, dova kavalieriui ir du puslitriu, kad pas man nebavažiot, visa, šitas nieko nežiūrėjo. Piršlys gudras buvo, ne iš kėlmo spirtas, ir kavalierius murku murku apė manį sukinėjos, vuodagų kraipa, mokėjo apsisuktėn ir apė tėvelius.

Vyrėlis išvažiovo molkų šindėn miškan, o mon vėnoj runkėlaj balta plunksnala, untroj – dabotinio gromatala. Iš plūksnos taka visa, ko burnala nebūt išdrįsus pasakytėn. Kų darysi, ne iš petės dorbas – su plūksnu. Tai va ir lieju, kas unt širdės gulia.

Mono mielasai! Oi, tu pabaigėla svieto, kėp tomsta moki pasakytėn! Iš tavo burnalas lipšnūs žodėliai – Dievo ausalan ir mono sanon širdalan. Tamstala esi saldus kėp pienas, bijau, kad nesurūgtum. Tabar ir mon tavo patagrapija saldžiai graži. Ažumesiu poterėlius, pakalbasiu, o Vėšpatė, pasgailak mūsų, griešnykų, paprašysiu, kad Tau paloimytų Dievas, kad dot sveikotų, kad toliau gražiai gyvintum. Nebaišeis tėp meiliai pasbučiuotėn, kad jau lūpos apkėpį, kėp ir jodylu ištaptos. Gol kad vis dėginu su gelažiniu šaukštu, medinio tingiu pasimtėn. Ok tu, jėjem mono, tai būdavo, kėp lindai su pasbučiovimu, nėt lūpos pritindavo. Do ir dabar tunkiai vapso, kė prisimanu. Siunčiu Tau buč žundėlin kairiojan ir labų dėnų...

Įdadu savo gromatalį konvartan, antrašų apipiešiu. Nunašu slaptuvan, grait lakiu namo, raikia kopūstus pabaigt virtėn. Pažiūrėjau, masa do nemunka, negriebiu. Kauliokų ir masa gardasna. Va, ir soko, nejieškok žuvės ba ošakų, o masos ba kaulų. Sugrįš sušolįs iš miško vyrėlis, olkanas, bus kėp padūkįs, piktas, nėt lūpa vipsas. Ošen akvotijau, tai ir virt, ir kėpt, visa išmokino bobuta. Pritaisau sočiai, skaniai visako kėp didžiausiom krikštynom, gol mažiau ir Dievas man koros? Iš raugintų burokėlių viralų tunkiai vardu. Ba koršto viralo tai ne pietūs. Brace gi, nusiparku žuvės, tai paliaukos kad privardu. Nusbosta visa iš miltų, išvardu bulbų dėl atomainos. Bulbišnykų ketvirtotai supjausčius iškepu, su sviestu apvožiu, tadu jė atsilaidžia, susismožija. Primyliu primyliu vyrėlį, ramu kėp pas tatulį až pėčiaus. Mono žmogus nigdi nedainuoja – no ryto kova, pėtų zacirka, balta kepura, juoda kazirka.