Kupiškėnai didžiuojasi savo žemės dukra, Kupiškio krašto Garbės piliete mokytoja Felicija Jakutyte. Balandžio 8 dieną jai sukanka 90 metų. Paskutinė jos auklėtinių karta, 31 moksleivis, mokyklą baigė 1975m. Ši, XXXVI mokyklos abiturientų laida, su pagarba ir meile prisimena savo buvusią mokytoją. Poetiškai skamba dabar Čikagoje gyvenančios Vitalijos Galvanauskaitės–Valuckienės žodžiai: „Tik po metų atstumo supratau, kodėl mokykliniai prisiminimai yra patys gražiausi, kodėl klasiokai patys geriausi draugai. Tai – AUKLĖTOJA.“ Buvusi auklėtinė prisimena momentą, kai mokytoja Felicija Jakutytė pirmą kartą atėjo į triukšmingą klasę. Mažutė, besišypsanti. Žiūrėjo į moksleivius, dar besistojančius iš suolų, baigiančius kalbėti, ar kažko ieškančius. Šypsojosi. Ne su ironija ar pašaipa. Nuoširdžiai, atlaidžiai. Jokių komandų. Ir staiga – tyla. Ir tyloje suskamba posmai, citatos. Gal ne visai suprantamos, bet juntamos. – Prisimenu tą sunkiai apibūdinamą jausmą – lyg pakyli nuo žemės, ir kažkokia nežinoma jėga neša kažkur, kur gera. Liūdniausia būdavo nusileisti į kasdienybę ir eiti atsakinėti... Dar prisimenu vasarą, Andrioniškį, palapines, naminio pieno kvapą. Siautimas dieną, palapinių perstatymus naktį. Ir Auklėtoja kartu, šalia, nepastebima ir nepamokslaujanti. O kur dar išvykos prie Lėvens, į Kiškio mišką. Nenuostabu, kad nesuvaldomas noras lėkti į gamtos prieglobstį liko lig šiol, – gražiausias gyvenimo nuotrupas pasakoja buvusi auklėtinė. Paskutinis skambutis. Auklėtojos paskutiniai linkėjimai, patarimai, einantys iš širdies į širdį. Visam gyvenimui. Paskutinė pamoka. Vitalijai visam laikui išliko auklėtojos žodžiai: – Atsimenu žodžius: „Gyvenimas – kaip jūros bangos. Čia išmeta į keterą, čia nusviedžia žemyn. Nepritrūkit jėgų....“ Tarsi iš praeities, kaip Marselio Prusto romanuose kaimiška krosnimi ir pyragaičiais padvelkia Linusio Aleknos mokykliniai prisiminimai. Buvo labai gera pradinėje mokykloje – jauki, krosnimi šildoma klasė, erdvus kiemas pertraukoms. Iki šiol atmintyje išliko ilgosios pertraukos arbata su nepakartojamo kvapo „pončkomis“. Bet greit prabėgo tie ketveri metai. Nuo 1968m. rugsėjo – į kitą mokyklą. Didelę, kažkokią svetimą, pilną žymiai didesnių ir vyresnių mokinių. Keičiasi ir mokymo forma – atskirų disciplinų mokys ir vis kitas mokytojas. Ramybės nedavė klausimas, o kas gi bus klasės auklėtojas? L.Alekna grįžta į vaikystę: – Buvau pats mažiausias klasėje ūgiu. Bet kai atėjo mūsų naujoji auklėtoja, net man ji pasirodė tokia nedidelė, smulkutė (tik prabėgus keliolikai metų vieną kartą į galvą atėjo mintis, kad kažin ar mums kam nors pavyks per savo gyvenimą ją praaugti, nors ūgiu tikrai lenkiam... ). Kaip dabar prisimenu jos pirmą kreipinį: „Mano vaikai“. Nors vėliau dar daug kartų teko girdėti į mus, auklėtinius, taip kreipiantis, bet stipriausią įspūdį paliko kaip tik tas, pirmasis kartas. Auklėtoja Felicija Jakutytė mokė lietuvių kalbos – rašyti, atpasakoti tekstą, nagrinėti literatūros kūrinius. Tai gal kiek „žmogiškesni“ dalykai, negu matematika ar fizika. Galbūt ir todėl Auklėtojos pamokos atrodė lengvesnės, ne tiek daug nerimo sukeldavusios prasčiau pasiruošus. Ji kažkaip sugebėdavo pasiekti tikslą ne barimu, ne pastabų į pažymių knygelę rašymu. Atrodė, kad neišmokti, nepasiruošti pamokai, gauti blogą pažymį – tiesiog gėda. Šioji klasė nebuvo rami. Jei jau išsiskirdavo, tai visur: ir iš geros pusės, ir kaip neklaužados. Dažnai už tai kliūdavo ne moksleiviams, bet auklėtojai. L.Alekna pasakoja: – Po to ji ateina į klasę, bando būti rūsti, bartis. Bet nelabai jai tai pavykdavo. Galop pasiguodžia, kad turi nemalonumų dėl mūsų. O tada jau mums patiems tampa jos gaila, tad kaip mat pasitempiam, ir problemų nebelieka. Mokyklos vadovybė net ketino šią klasę išsklaidyti. Bet, kaip vėliau sužinojo moksleiviai, lėmė auklėtojos apsisprendimas dar pabandyti juos suvaldyti. Ir suvaldė. Ne griežtumu, barimu, priekaištavimu. O gerumu, švelnumu, mokėjimu įžvelgti kad ir nedėkingoje situacijoje ką nors gero, gražaus. – Atsimenu tokį epizodą: tuo metu buvo populiaru berniukams užsiauginti kuo ilgesnius plaukus. Mokyklos vadovybė tam labai priešinosi ir griežtai reikalaudavo nešioti trumpas, tvarkingas šukuosenas. Už tai, kad ilgai nenusikirpome, kliuvo pylos ir auklėtojai. Tai ji atėjo ir pasiskundė, kad ją bara už mūsų plaukus. Daugiau raginti nereikėjo – visi nusikirpo, – detales pasakoja Linas. Labai sustiprino klasės kolektyvą ir kartu dar sutvirtino ryšį su auklėtoja mūsų išvykos į Andrioniškį, prie Šventosios upės. Tokios vasaros išvykos su palapinėmis tapo gražia ir laukiama tradicija. Pernai, po daugelio metų, ši moksleivių karta vėl pabandė nors trumpam susibėgti į tą pačią vietą. Žinoma, auklėtoja kartu. Tokia pat guvi, linksma, sąmojinga. O įvairių prisiminimų iš mokyklos laikų išsaugojusi gal daugiau ir už pačius buvusius auklėtinius.Jau gerokai po vidurnakčio, paklausus, ar nenorėtų eiti ilsėtis, auklėtoja atsakė: „Tai kad dar nenoriu“. Kad mums tiek energijos ir ištvermės! – pasakojo L.Alekna ir pridūrė: – Jau ir mums greitai penkiasdešimt. Pabirome po Lietuvą kas kur. Sukūrėme savo gyvenimus. Rečiau ir Kupiškyje apsilankome. Bet visada, praeinant pro mokyklą, galva nejučiomis pasisuka į kitą gatvės pusę. Čia gyvena auklėtoja. Ne visada randame laiko ir užbėgti nors trumpam. Bet visada, apsilankęs mielos ir mylimos auklėtojos namuose, išeini lyg kokios šviesos prisipildęs. Sušilęs siela. Buvusi auklėtinė Danutė Gerštautaitė–Kutrienė, skaitydama F.Jakutytės knygą „ Prisiminimai apie Kupiškio kraštą ir jo žmones“, lyg kalbasi su jos autore: – Jūs man pasakojate, kaip mylėjote savo tėvelius, kaip Jums gera buvo gyventi „Jakutynėje“, kaip mynėte dviračiu kiekvieną savaitgalį po 20 kilometrų pirmyn ir atgal, į gimtąjį Kupiškį ir vėl į darbo vietą Meilūnuose. Jūs rašote apie tai, lyg būtų buvę visai nesunku numinti tokį kelią. Danutė pabrėžia, kad auklėtoja – pirmiausia pačios aukščiausios kultūros žmogus. Ir nuostabiai geras žmogus, kokių galima ir daugiau sutikti Kupiškio krašte. O toliau išryškėja sugebėjimas pasakyti tai, kas reikalingiausia, per konfliktą tarp mokinių ar jų ir mokytojų, sugebėjimas bendrauti su vaikais taip, kad pagarbą pajustų net „ sunkiai auklėjamas“ ar atsivertų uždaras, savim nepasitikintis vaikas – tai gal būt ir iš prigimties. Bet pirmiausia – iš „Jakutynės“, į kurią sugrįžta vėl ir vėl tie, kurie buvo auklėtiniais prieš 28 metus. Sugrįžta tam, kad pasikrautų gyvenimo džiaugsmu ir tikėjimu, kad gyvenimas yra gražus, kad žmogus yra aukščiau viso to, kas su juo beatsitiktų. Visi auklėtiniai negalėjo kuo nuoširdžiausių žodžių savo mokytojai, sveikindami su jubiliejumi. Kaip sako buvusi auklėtinė Raimonda Verikaitė–Irkinienė tiek metų sulaukia tik patys kilniausi ir daugiausia savęs atiduoti sugebantys žmonės. Ji dėkoja už parodytą gyvenime tikrąjį kelią, už suformuotus gyvenimo idealus, kurie nekinta amžiais ir mokytojos dėka galima juos apčiuopti, už parodytą didžiulę toleranciją, už įskiepytą meilę žmogui, taurumui, sąžiningumui, kuklumui bei draugiškumui. Auklėtinė prisimena: – "Mes susitikome penktoje klasėje, išsiskyrėme po šešerių metų, tačiau visada Jus jutau greta. Sunkiausiu savo gyvenimo metu, kai subyrėdavo pačios kurti idealai, kaip uola, į kurią galėjau atsiremti, buvote Jūs, tiesiog buvo gera, kad esate, kad suprasite, nepasmerksite ir vėl atversite širdies duris... Būkite dar ilgai su mumis, tegu Jus lydi palaima, stiprybės Jūsų rankoms, gerumo širdžiai, daug dar saulėtų dienų, pilnų skaidrios minčių tėkmės. Parengė Jūratė Nedveckaitė ...