Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kamara

SIPSALON TRAUKIA ŽMONES IR PILIAKALNIO PASLAPTINGUMAS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−06−30

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Liepos 14-ąją Sipsalos piliakalnyje vėl susiburs iš Likalaukių, Astravų, Maugarų, Didžprūdžių, Gyvakarų bei kitų artimesnių vietovių žmonių ir net iš už keliasdešimties kilometrų įleidusių šaknis išeivių. Pagyvenusių, pačio stiprumėlio ir dar visai mažų.

Padavimas šiurpindavo arkliaganius

“Kiekvienas kaimas atsiveža suolų, stalų, pastaruosius apdeda suneštinėmis vaišėmis sau ir seniai matytam jaunystės dienų bičiuliui, - dalijosi mintimis pašnekovai. - Tokia kaimų gegužinė sutartą dieną vyksta paprastai nuo pietų iki pavakario, tačiau jaunimas užsibūna ir iki vėlumos, gal net norėdamas pamatyti kokį nors vaiduoklį iš padavimo, perpasakojamo nuo senovės iki šių dienų.”

Neva ant kalnelio, esančio ne per toliausiai nuo piliakalnio ir vadinamo Šunpakaušiu, vidurnaktį vis kas nors pasirodydavo – jautukas, raitelis ant balto žirgo, čigonas, žydas, o dažniausiai tai didžiulis šuo.
Štai ir posmas iš garsiosios mūsų krašto poetės Uršulės Tamošiūnaitės sueiliuoto padavimo: “Naktį sėdi šuva juodas,/ Asunt galva kaip ir puodas./ Gal pinigai ti senybos,/ Senų laikų neteisybos”.

Pasak garbaus amžiaus pašnekovų, dėl tų pripasakotų vaidenimųsi daugiausia baimės būdavo į pirmąsias naktigones jojantiems pusbernėliams, juolab kai vyresnio amžiaus vyrų sykiu su jais nebūdavo.

Akmenų takas – mūsų laikmečio

Sipsalos piliakalnis – ties Likalaukių ir Astravų kaimų riba, tačiau nuo seno vienodai juo didžiuojasi visi aplinkiniai gyventojai ir jiems svarbiomis progomis ten susirenka.Tarpukario laikus menantieji pabrėžia, jog kaimų vaikinai ir mergaitės vieni prieš kitus norėdavo pasirodyti kuo skambesniu dainavimu.

Prieš kurį laiką, kai buvo aptikta, kad tąja riba tarp kaimų žemių eina akmeninis takas, pamanyta, jog tas pėdsakas irgi iš “senybos” laikų, tačiau vėliau paaiškėjo, jog tai buvęs išminčiaus Juozo Laužiko iš Astravų sprendimas – kam iš laukų surinktus akmenis laikyti krūvoje, jeigu galima pakloti taką. Tarsi žmogus būtų jautęs, jog tas buvusias žemės ribas sodiečiams vis dėlto teks susirasti.

Dar netyrinėtas

Sipsalos piliakalnis (jis dar vadinamas ir Likalaukių) laikytinas viena iš seniausių gyvenviečių, nes kaip rašoma istorinėse knygose, būtent tokios – upių ar pelkių apsuptose aukštumėlėse – ir kūrėsi. “Kas dabar bepasakys, kam iš tikrųjų toji gamtos dovana tarp Pyvesos ir Vilkupio upių tarnavo? Gal žmonėms nuo priešo puldinėjimų saugotis, o gal maisto atsargos ten buvo laikomos", - dalijosi samprotavimais rajono Savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus specialistas paminklosaugai Vincas Dičkus. Tokie dalykai esą visai netyrinėti. Bet specialistų pažymose užsimenama, jog šio piliakalnio viršutiniame žemės sluoksnyje aptikta genčių gyvenvietėms būdingų molinių gaminių šukių.

Užrašyta, bet nepadaryta

Jau kelintą dešimtmetį Sipsalos piliakalnis - valstybės saugomas archeologinis paminklas, tačiau, pasak šmaikščialiežuvių, jis vis dėlto yra negero “vaidinuoklio” įtakoje. Dar 1982 metais vieno tikrintojo buvo užfiksuota, jog šis piliakalnis yra be privalomos tokiam objektui lentelės,bet ir dabar tokia pat situacija – ant betoninio stulpo galima įžiūrėti tik šviesesnį lopinį, vadinasi, kažkoks pritvirtinimas ant jo buvęs. Tačiau kažkam parūpo tą metalo lentelę nuplėšti ir už keletą rublių ar jau litų - parduoti. Taip pat daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog kelią į Sipsalos senovinę gyvenvietę sunku rasti pravažiuojantiems turistams, nes tokių nuorodų nėra. Be vietinio žmogaus paaiškinimo ir dabar nelengva surasti šį piliakalnį ir privažiavus prie Sipsalą gožiančio miškelio.

Pasak V. Dičkaus, respublikinės reikšmės archeologinius paminklus ženklinančios lentelės daromos centralizuotai ir tuo rūpinasi Kultūros paveldo departamentas. Jo žiniomis, paskelbtas konkursas. Kol toks žymeklis bus sukurtas, patvirtintas ir pagamintas, praeis dar keleri metai. Be to, kuo mažiau žmonių ant piliakalnių trepsi, tuo šiems archeologiniams paminklams sveikiau. Negalima jų kasinėti, apsodinti kad ir gražiausiais krūmeliais.Tačiau būtų naivu pradėti drausti Sipsalos aplinkiniams gyventojams kartą per vasarą prie šio piliakalnio susirinkti. Juolab kad tokiomis progomis piliakalnis dar ir nušienaujamas, pačių gyventojų iniciatyva paremontuojamas ir keliukas į jį, nupjaunamos jį gožiančios ir trukdančios automobiliu važiuoti medžių šakos. O savo gimtinėje Astravuose nuolat apsilankantis Pranas Skardžius iš Kupiškio dar papriekaištavo ir Kupiškio seniūnijos valdžiai, kad senasis Likalaukių-Astravų kelias jos valdose jau daug metų nematė žvyro. Iš seniūno Juliaus Vytauto Semėno jis sužinojo, kad toji atkarpa vis nepatenka į remontuotinų žvyrkeliukų planą. Pasak Antašavos kolūkiui daug metų vadovavusio Albino Vaižmužio, toks darbas vieną kartą buvo padarytas ir kolūkio sąskaita, nes žmonės būtų labai pasipiktinę, jeigu į savąją šventę piliakalnyje būtų turėję ir vidurvasarį bristi per purvyną. A. Vaižmužis dar pridūrė, jog šventės Sipsaloje būdavo rengiamos daugiausia pačių kaimiečių iniciatyva. Renginio šeimininkų pakviestas yra ten ir jis dalyvavęs.

Piliakalnis buvo aukštesnis

Senyvų vietinių gyventojų paaiškinimu, Sipsalos piliakalnis jiems buvo ir paliko labai miela vieta, nors žmogui iš kito krašto gali atrodyti, kad nesunku aptikti ir daug patrauklesnių aikštelių tokiems suėjimams.
Janina Lauciuvienė, seniai gyvenanti Maugaruose, o užaugusi Dumbliūnuose, pasakojo, kad prieš kelis dešimtmečius Sipsalos piliakalnis dar nebuvo taip giraitės užgožtas ir iš toli matydavosi ten kūrenamo laužo dūmai. Ir pats piliakalnis jos vaikystėje kitaip atrodęs negu dabar. Pamena, mokydamasi pradinėje mokykloje, o tai buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, su bendraamžiais ten ekskursavo. Buvo žiemos metas ir jie, vaikai, užsimanė gulomis nusiridenti nuo to aukštoko kalnelio. Jų mokytoja Stefanija Dagienė labai baiminosi, kad jie taip šėldami neužsigautų.

Dabar nuo Sipsalos ridentis tikrai nebėra kaip. Kodėl šis piliakalnis taip sudubęs, iš dalies paaiškino netoli nuo jo, Astravų kaime, užaugęs Pranas Skardžius. Aštuoniasdešimtmetis vyras pasakojo, jog aplinkinių kaimų jaunuoliai sutarė 1943 metų birželio pradžioje Sipsaloje surengti didelę gegužinę ir iš anksto jai ruošėsi, prireikė ne vienos talkos tai vietai tvarkyti. Kalnelyje padarė apvalią aikštelę, aplink ją - sankasą atsisėsti. Kiek tolėliau aplink visą kalnelį pasodino ąžuoliukų, berželių, o scenos vietai pažymėti – ir dekoratyvinių krūmelių. Jų yra išlikusių iki šiol. O medžiai – jau šešiasdešimtmečiai – yra į ką pažiūrėti. Kiek sodino – tiek prigijo. Karo metais tokių patvarkymų piliakalnyje niekas nedraudė, gal šiam archeologiniam paminklui, pasak P. Skardžiaus, dėl savo neišmanymo ir pakenkę, tačiau tokiomis savo pastangomis vis dėlto parodę, kad ši vieta, nors ir šiurpinančiais pasakojimais apipinta, jiems yra brangi.

Partizanai irgi glaudėsi Sipsaloje

Pašnekovai prisiminė, jog buvo laikotarpis, kai linksmybės Sipsalos piliakalnyje žmonėms neberūpėjo. Netoli nuo tos istorinės vietos aplinkinių kaimų vyrai - kovotojai už Lietuvos laisvę, priklausę Algimanto apygardos Šarūno rinktinei partizanai, buvo įsirengę slėptuvę. Joje dvi dešimtys vyrų turėjo prieglobstį bent trejus metus. Vėliau jis sovietinės valdžios karinių struktūrų kovai su pasipriešinimo dalyviais buvo aptiktas ir 1948 metais sunaikintas. Kone iš kiekvieno kaimo buvo partizanų, o iš kai kurių šeimų - ir po keletą, nemažai šių kovotojų žuvo. Jų atminimas pirmą kartą buvo pagerbtas Astravų kapinėse prie J. Laužiko savo brolių ir kitų partizanų atminimui pastatyto paminklo.

Visi nori prie piliakalnio

Ankstesniųjų susibūrimų Sipsalos piliakalnyje dalyviai, tarp jų ir Elena Skukauskaitė-Keršulienė, gimusi, užaugusi Likalaukiuose ir niekada nesvajojusi šio kaimo palikti, pridūrė, jog ir kolūkmečio laikais jaunimas sekmadieniais, grįžęs iš bažnyčios, rinkdavosi prie Sipsalos piliakalnio. O jei tarp jų būdavo muzikantas, tai ir pasilinksmindavo. Šokėjams pagrieždavo Juozas Burokas, taip pat ir josios brolis Jonas Skukauskas.Vardijo ji ir be dainos neįsivaizdavusius laisvalaikio Aldutę Silevičiūtę, Praną Skardžių. Pastarasis sakė, jog savuoju sopranu nepralenkiama bažnyčios chore ir jaunimo suėjimuose Sipsaloje buvo Elena Skukauskaitė. Elena, tautinius šokius poroje šokusi su Broniumi Keršuliu, liko su juo poroje ir visam gyvenimui.

Pasak E. Keršulienės, Sipsala jiems buvo ir liko labai brangi vieta.
Ten nueiti ištaiko laiko parvažiavę į namus sūnus Kęstutis iš Kauno ir dukra Jovita iš Kupiškio, lekia ten nežinia ko ieškodami ir vaikaičiai. Šiaip tame Laužikų miškelyje dygsta grybai, sirpsta žemuogės, o rugpjūtyje išlenda iš po lapų ir riešutų kekės.

J. Lauciuvienė sakė, jog Keršulių sūnus Kęstutis aplinkinių kaimų gyventojų vasaros šventes Sipsaloje, įvykusias 2001 ir 2002 metais, yra įamžinęs vaizdajuostėse. Daug kas turi prisiminimui nuotraukų. Bet kasmet vėl laukia susitikimo su giminaičiais, kaimynais, iš anksto kvietinėja gyvenančius Panevėžyje, Pasvalyje, Kupiškyje ar kitur.
Tenka ir jai prie tradicinės Sipsalos šventės prisidėti ne tik užkandžiais, dėl meninės programos kartais pasitarti ir su Antašavos kultūros namų direktore Vanda Muraliene. Anksčiau žinomesni kaimų aludariai atvažiuodavo į “vaidinuoklių” karaliją ir su miežinio statinėlėmis, tačiau pastaruoju metu vaišinasi pirktiniu alučiu.

Čigonams nereikia rodyklių

Pasak E. Keršulienės, Lietuvoje gyvenantys čigonai tikriausiai nežino, kad ir jų gentainis minimas Likalaukių piliakalnio padavimuose, tačiau šioje vietoje ne kartą ir jų taborų apsistota.Vieną kartą ji turėjusi žvitriai čigonėlei net patarnauti - pašildyti vandens jos kūdikiui išmaudyti.

Jos vyras Bronius beveik vien dėl gražumo laiko kumelę. Ši neseniai susilaukusi jauniklio. Taigi jų “kuzei”, labai saugojančiai savo vaiką, sužvingus būsimos šventės naktį, nereikėtų išsigąsti, kad jau ant Šunpakaušio pasirodys vaidinuoklis raitelis.
Bet kurios šventės nuotaika, pasak pašnekovų, labai priklauso nuo dalyvių sumanymų, žaismingumo. Anais metais visiems padarė įspūdį Juozas Barzdenis, nekreipęs dėmesio į savo senyvą amžių ir iš Daršiškių atvažiavęs arkliu. Deja, šio žmogaus jau nebėra tarp gyvųjų. Patys didžiausi iniciatoriai sukviesti aplinkinius ir išeivius kone iš dešimties kaimų į vidurvasario šventę Sipsaloje yra Petras Žekonis iš Dumbliūnų, Gediminas Laužikas iš Astravų. O iš tikrųjų labai svarbus kiekvienas, dalyvaujantis šeimų ar jau vienišais likusių žmonių susibūrime. Sipsala vis tebėra paslaptinga, vyresniųjų pasakojimus apie ją užrašinėja ir jaunieji kraštotyrininkai. Leidinio “Kelias veda Kupiškin” antroje dalyje yra paskelbtas Irenos Lauciūtės-Šidlienės apie šią vietovę užrašytas pasakojimas.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Felė, Felicija, Felicijonas, Felicijus, Felicita, Feliksas, Felius, Josvyda, Josvydas, Jovyda, Jovydas, Vaidvilas, Vaidvilė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt