|
|
|
Kamara SIPSALON TRAUKIA žMONES IR PILIAKALNIO PASLAPTINGUMAS
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2007−06−30 |
Liepos 14-Ä…jÄ… Sipsalos piliakalnyje vÄ—l susiburs iÅ¡ Likalaukių, Astravų, Maugarų, DidžprÅ«džių, Gyvakarų bei kitų artimesnių vietovių žmonių ir net iÅ¡ už keliasdeÅ¡imties kilometrų įleidusių Å¡aknis iÅ¡eivių. Pagyvenusių, paÄio stiprumÄ—lio ir dar visai mažų.
Padavimas Å¡iurpindavo arkliaganius
“Kiekvienas kaimas atsiveža suolų, stalų, pastaruosius apdeda suneÅ¡tinÄ—mis vaiÅ¡Ä—mis sau ir seniai matytam jaunystÄ—s dienų biÄiuliui, - dalijosi mintimis paÅ¡nekovai. - Tokia kaimų gegužinÄ— sutartÄ… dienÄ… vyksta paprastai nuo pietų iki pavakario, taÄiau jaunimas užsibÅ«na ir iki vÄ—lumos, gal net norÄ—damas pamatyti kokį nors vaiduoklį iÅ¡ padavimo, perpasakojamo nuo senovÄ—s iki Å¡ių dienų.â€
Neva ant kalnelio, esanÄio ne per toliausiai nuo piliakalnio ir vadinamo Å unpakauÅ¡iu, vidurnaktį vis kas nors pasirodydavo – jautukas, raitelis ant balto žirgo, Äigonas, žydas, o dažniausiai tai didžiulis Å¡uo.
Å tai ir posmas iÅ¡ garsiosios mÅ«sų kraÅ¡to poetÄ—s UrÅ¡ulÄ—s TamoÅ¡iÅ«naitÄ—s sueiliuoto padavimo: “Naktį sÄ—di Å¡uva juodas,/ Asunt galva kaip ir puodas./ Gal pinigai ti senybos,/ Senų laikų neteisybosâ€.
Pasak garbaus amžiaus pašnekovų, dėl tų pripasakotų vaidenimųsi daugiausia baimės būdavo į pirmąsias naktigones jojantiems pusbernėliams, juolab kai vyresnio amžiaus vyrų sykiu su jais nebūdavo.
Akmenų takas – mÅ«sų laikmeÄio
Sipsalos piliakalnis – ties Likalaukių ir Astravų kaimų riba, taÄiau nuo seno vienodai juo didžiuojasi visi aplinkiniai gyventojai ir jiems svarbiomis progomis ten susirenka.Tarpukario laikus menantieji pabrėžia, jog kaimų vaikinai ir mergaitÄ—s vieni prieÅ¡ kitus norÄ—davo pasirodyti kuo skambesniu dainavimu.
PrieÅ¡ kurį laikÄ…, kai buvo aptikta, kad tÄ…ja riba tarp kaimų žemių eina akmeninis takas, pamanyta, jog tas pÄ—dsakas irgi iÅ¡ “senybos†laikų, taÄiau vÄ—liau paaiÅ¡kÄ—jo, jog tai buvÄ™s iÅ¡minÄiaus Juozo Laužiko iÅ¡ Astravų sprendimas – kam iÅ¡ laukų surinktus akmenis laikyti krÅ«voje, jeigu galima pakloti takÄ…. Tarsi žmogus bÅ«tų jautÄ™s, jog tas buvusias žemÄ—s ribas sodieÄiams vis dÄ—lto teks susirasti.
Dar netyrinÄ—tas
Sipsalos piliakalnis (jis dar vadinamas ir Likalaukių) laikytinas viena iÅ¡ seniausių gyvenvieÄių, nes kaip raÅ¡oma istorinÄ—se knygose, bÅ«tent tokios – upių ar pelkių apsuptose aukÅ¡tumÄ—lÄ—se – ir kÅ«rÄ—si. “Kas dabar bepasakys, kam iÅ¡ tikrųjų toji gamtos dovana tarp Pyvesos ir Vilkupio upių tarnavo? Gal žmonÄ—ms nuo prieÅ¡o puldinÄ—jimų saugotis, o gal maisto atsargos ten buvo laikomos", - dalijosi samprotavimais rajono SavivaldybÄ—s administracijos KultÅ«ros ir Å¡vietimo skyriaus specialistas paminklosaugai Vincas DiÄkus. Tokie dalykai esÄ… visai netyrinÄ—ti. Bet specialistų pažymose užsimenama, jog Å¡io piliakalnio virÅ¡utiniame žemÄ—s sluoksnyje aptikta genÄių gyvenvietÄ—ms bÅ«dingų molinių gaminių Å¡ukių.
Užrašyta, bet nepadaryta
Jau kelintÄ… deÅ¡imtmetį Sipsalos piliakalnis - valstybÄ—s saugomas archeologinis paminklas, taÄiau, pasak Å¡maikÅ¡Äialiežuvių, jis vis dÄ—lto yra negero “vaidinuoklio†įtakoje. Dar 1982 metais vieno tikrintojo buvo užfiksuota, jog Å¡is piliakalnis yra be privalomos tokiam objektui lentelÄ—s,bet ir dabar tokia pat situacija – ant betoninio stulpo galima įžiÅ«rÄ—ti tik Å¡viesesnį lopinį, vadinasi, kažkoks pritvirtinimas ant jo buvÄ™s. TaÄiau kažkam parÅ«po tÄ… metalo lentelÄ™ nuplÄ—Å¡ti ir už keletÄ… rublių ar jau litų - parduoti. Taip pat daugiau kaip prieÅ¡ ketvirtį amžiaus buvo atkreiptas dÄ—mesys į tai, jog keliÄ… į Sipsalos senovinÄ™ gyvenvietÄ™ sunku rasti pravažiuojantiems turistams, nes tokių nuorodų nÄ—ra. Be vietinio žmogaus paaiÅ¡kinimo ir dabar nelengva surasti šį piliakalnį ir privažiavus prie SipsalÄ… gožianÄio miÅ¡kelio.
Pasak V. DiÄkaus, respublikinÄ—s reikÅ¡mÄ—s archeologinius paminklus ženklinanÄios lentelÄ—s daromos centralizuotai ir tuo rÅ«pinasi KultÅ«ros paveldo departamentas. Jo žiniomis, paskelbtas konkursas. Kol toks žymeklis bus sukurtas, patvirtintas ir pagamintas, praeis dar keleri metai. Be to, kuo mažiau žmonių ant piliakalnių trepsi, tuo Å¡iems archeologiniams paminklams sveikiau. Negalima jų kasinÄ—ti, apsodinti kad ir gražiausiais krÅ«meliais.TaÄiau bÅ«tų naivu pradÄ—ti drausti Sipsalos aplinkiniams gyventojams kartÄ… per vasarÄ… prie Å¡io piliakalnio susirinkti. Juolab kad tokiomis progomis piliakalnis dar ir nuÅ¡ienaujamas, paÄių gyventojų iniciatyva paremontuojamas ir keliukas į jį, nupjaunamos jį gožianÄios ir trukdanÄios automobiliu važiuoti medžių Å¡akos. O savo gimtinÄ—je Astravuose nuolat apsilankantis Pranas Skardžius iÅ¡ KupiÅ¡kio dar papriekaiÅ¡tavo ir KupiÅ¡kio seniÅ«nijos valdžiai, kad senasis Likalaukių-Astravų kelias jos valdose jau daug metų nematÄ— žvyro. IÅ¡ seniÅ«no Juliaus Vytauto SemÄ—no jis sužinojo, kad toji atkarpa vis nepatenka į remontuotinų žvyrkeliukų planÄ…. Pasak AntaÅ¡avos kolÅ«kiui daug metų vadovavusio Albino Vaižmužio, toks darbas vienÄ… kartÄ… buvo padarytas ir kolÅ«kio sÄ…skaita, nes žmonÄ—s bÅ«tų labai pasipiktinÄ™, jeigu į savÄ…jÄ… Å¡ventÄ™ piliakalnyje bÅ«tų turÄ—jÄ™ ir vidurvasarį bristi per purvynÄ…. A. Vaižmužis dar pridÅ«rÄ—, jog Å¡ventÄ—s Sipsaloje bÅ«davo rengiamos daugiausia paÄių kaimieÄių iniciatyva. Renginio Å¡eimininkų pakviestas yra ten ir jis dalyvavÄ™s.
Piliakalnis buvo aukštesnis
Senyvų vietinių gyventojų paaiškinimu, Sipsalos piliakalnis jiems buvo ir paliko labai miela vieta, nors žmogui iš kito krašto gali atrodyti, kad nesunku aptikti ir daug patrauklesnių aikštelių tokiems suėjimams.
Janina LauciuvienÄ—, seniai gyvenanti Maugaruose, o užaugusi DumbliÅ«nuose, pasakojo, kad prieÅ¡ kelis deÅ¡imtmeÄius Sipsalos piliakalnis dar nebuvo taip giraitÄ—s užgožtas ir iÅ¡ toli matydavosi ten kÅ«renamo laužo dÅ«mai. Ir pats piliakalnis jos vaikystÄ—je kitaip atrodÄ™s negu dabar. Pamena, mokydamasi pradinÄ—je mokykloje, o tai buvo prieÅ¡ AntrÄ…jį pasaulinį karÄ…, su bendraamžiais ten ekskursavo. Buvo žiemos metas ir jie, vaikai, užsimanÄ— gulomis nusiridenti nuo to aukÅ¡toko kalnelio. Jų mokytoja Stefanija DagienÄ— labai baiminosi, kad jie taip Å¡Ä—ldami neužsigautų.
Dabar nuo Sipsalos ridentis tikrai nebÄ—ra kaip. KodÄ—l Å¡is piliakalnis taip sudubÄ™s, iÅ¡ dalies paaiÅ¡kino netoli nuo jo, Astravų kaime, užaugÄ™s Pranas Skardžius. AÅ¡tuoniasdeÅ¡imtmetis vyras pasakojo, jog aplinkinių kaimų jaunuoliai sutarÄ— 1943 metų birželio pradžioje Sipsaloje surengti didelÄ™ gegužinÄ™ ir iÅ¡ anksto jai ruoÅ¡Ä—si, prireikÄ— ne vienos talkos tai vietai tvarkyti. Kalnelyje padarÄ— apvaliÄ… aikÅ¡telÄ™, aplink jÄ… - sankasÄ… atsisÄ—sti. Kiek tolÄ—liau aplink visÄ… kalnelį pasodino ąžuoliukų, berželių, o scenos vietai pažymÄ—ti – ir dekoratyvinių krÅ«melių. Jų yra iÅ¡likusių iki Å¡iol. O medžiai – jau Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imtmeÄiai – yra į kÄ… pažiÅ«rÄ—ti. Kiek sodino – tiek prigijo. Karo metais tokių patvarkymų piliakalnyje niekas nedraudÄ—, gal Å¡iam archeologiniam paminklui, pasak P. Skardžiaus, dÄ—l savo neiÅ¡manymo ir pakenkÄ™, taÄiau tokiomis savo pastangomis vis dÄ—lto parodÄ™, kad Å¡i vieta, nors ir Å¡iurpinanÄiais pasakojimais apipinta, jiems yra brangi.
Partizanai irgi glaudÄ—si Sipsaloje
Pašnekovai prisiminė, jog buvo laikotarpis, kai linksmybės Sipsalos piliakalnyje žmonėms neberūpėjo. Netoli nuo tos istorinės vietos aplinkinių kaimų vyrai - kovotojai už Lietuvos laisvę, priklausę Algimanto apygardos Šarūno rinktinei partizanai, buvo įsirengę slėptuvę. Joje dvi dešimtys vyrų turėjo prieglobstį bent trejus metus. Vėliau jis sovietinės valdžios karinių struktūrų kovai su pasipriešinimo dalyviais buvo aptiktas ir 1948 metais sunaikintas. Kone iš kiekvieno kaimo buvo partizanų, o iš kai kurių šeimų - ir po keletą, nemažai šių kovotojų žuvo. Jų atminimas pirmą kartą buvo pagerbtas Astravų kapinėse prie J. Laužiko savo brolių ir kitų partizanų atminimui pastatyto paminklo.
Visi nori prie piliakalnio
Ankstesniųjų susibÅ«rimų Sipsalos piliakalnyje dalyviai, tarp jų ir Elena SkukauskaitÄ—-KerÅ¡ulienÄ—, gimusi, užaugusi Likalaukiuose ir niekada nesvajojusi Å¡io kaimo palikti, pridÅ«rÄ—, jog ir kolÅ«kmeÄio laikais jaunimas sekmadieniais, grįžęs iÅ¡ bažnyÄios, rinkdavosi prie Sipsalos piliakalnio. O jei tarp jų bÅ«davo muzikantas, tai ir pasilinksmindavo. Å okÄ—jams pagrieždavo Juozas Burokas, taip pat ir josios brolis Jonas Skukauskas.Vardijo ji ir be dainos neįsivaizdavusius laisvalaikio AldutÄ™ SileviÄiÅ«tÄ™, PranÄ… Skardžių. Pastarasis sakÄ—, jog savuoju sopranu nepralenkiama bažnyÄios chore ir jaunimo suÄ—jimuose Sipsaloje buvo Elena SkukauskaitÄ—. Elena, tautinius Å¡okius poroje Å¡okusi su Broniumi KerÅ¡uliu, liko su juo poroje ir visam gyvenimui.
Pasak E. Keršulienės, Sipsala jiems buvo ir liko labai brangi vieta.
Ten nueiti iÅ¡taiko laiko parvažiavÄ™ į namus sÅ«nus KÄ™stutis iÅ¡ Kauno ir dukra Jovita iÅ¡ KupiÅ¡kio, lekia ten nežinia ko ieÅ¡kodami ir vaikaiÄiai. Å iaip tame Laužikų miÅ¡kelyje dygsta grybai, sirpsta žemuogÄ—s, o rugpjÅ«tyje iÅ¡lenda iÅ¡ po lapų ir rieÅ¡utų kekÄ—s.
J. LauciuvienÄ— sakÄ—, jog KerÅ¡ulių sÅ«nus KÄ™stutis aplinkinių kaimų gyventojų vasaros Å¡ventes Sipsaloje, įvykusias 2001 ir 2002 metais, yra įamžinÄ™s vaizdajuostÄ—se. Daug kas turi prisiminimui nuotraukų. Bet kasmet vÄ—l laukia susitikimo su giminaiÄiais, kaimynais, iÅ¡ anksto kvietinÄ—ja gyvenanÄius Panevėžyje, Pasvalyje, KupiÅ¡kyje ar kitur.
Tenka ir jai prie tradicinÄ—s Sipsalos Å¡ventÄ—s prisidÄ—ti ne tik užkandžiais, dÄ—l meninÄ—s programos kartais pasitarti ir su AntaÅ¡avos kultÅ«ros namų direktore Vanda Muraliene. AnksÄiau žinomesni kaimų aludariai atvažiuodavo į “vaidinuoklių†karalijÄ… ir su miežinio statinÄ—lÄ—mis, taÄiau pastaruoju metu vaiÅ¡inasi pirktiniu aluÄiu.
Čigonams nereikia rodyklių
Pasak E. KerÅ¡ulienÄ—s, Lietuvoje gyvenantys Äigonai tikriausiai nežino, kad ir jų gentainis minimas Likalaukių piliakalnio padavimuose, taÄiau Å¡ioje vietoje ne kartÄ… ir jų taborų apsistota.VienÄ… kartÄ… ji turÄ—jusi žvitriai ÄigonÄ—lei net patarnauti - paÅ¡ildyti vandens jos kÅ«dikiui iÅ¡maudyti.
Jos vyras Bronius beveik vien dÄ—l gražumo laiko kumelÄ™. Å i neseniai susilaukusi jauniklio. Taigi jų “kuzeiâ€, labai saugojanÄiai savo vaikÄ…, sužvingus bÅ«simos Å¡ventÄ—s naktį, nereikÄ—tų iÅ¡sigÄ…sti, kad jau ant Å unpakauÅ¡io pasirodys vaidinuoklis raitelis.
Bet kurios šventės nuotaika, pasak pašnekovų, labai priklauso nuo dalyvių sumanymų, žaismingumo. Anais metais visiems padarė įspūdį Juozas Barzdenis, nekreipęs dėmesio į savo senyvą amžių ir iš Daršiškių atvažiavęs arkliu. Deja, šio žmogaus jau nebėra tarp gyvųjų. Patys didžiausi iniciatoriai sukviesti aplinkinius ir išeivius kone iš dešimties kaimų į vidurvasario šventę Sipsaloje yra Petras Žekonis iš Dumbliūnų, Gediminas Laužikas iš Astravų. O iš tikrųjų labai svarbus kiekvienas, dalyvaujantis šeimų ar jau vienišais likusių žmonių susibūrime. Sipsala vis tebėra paslaptinga, vyresniųjų pasakojimus apie ją užrašinėja ir jaunieji kraštotyrininkai. Leidinio “Kelias veda Kupiškin†antroje dalyje yra paskelbtas Irenos Lauciūtės-Šidlienės apie šią vietovę užrašytas pasakojimas.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
AgnetÄ—, AgnÄ—, AgnietÄ—, Adeliaras, Eisvaldas, EisvaldÄ—, EisvydÄ—, Gostarta, Gostartas, Gostautas, GostautÄ—, Gostautas, Traidenis.
|
