Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Kamara

SEKLYČIA - NE GIMINĖS, O PAVARDĖS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−05−26

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Glemžų seklyčios, Alizavos kultūros namuose kuriamo muziejaus, vienas iš svarbiausių akcentų - kitąmet minėsimas dešimtmetis.
Apie šio kultūros židinio puoselėjimą kalbėjomės su Jolanta Užusieniene, Alizavos kultūros namų direktore, ir su keletu Glemžų.


J. Užusienienė papasakojo, jog pradėti rinkti iš miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų senovinius daiktus, pasmerktus sukūrenti ar patekti į metalo laužyną, sąvartynus, buvo jos mamos, Irenos Meiluvienės, anksčiau vadovavusios Alizavos kultūros namams, mintis. Toks sumanymas patikęs ir jai, Jolantai, todėl mielai talkininkavo mamai. Sėdusi ant dviračio važiuodavo į Girsteikius, Repeniškį, Žadeikius, Raguvą ar Zasinyčias. Keliukais nuvinguriuodavo į atokiau buvusias senas sodybas ir iš ten dažniausiai grįždavo vis su kokiu nors rakandu. Pasak Jolantos, tokių etnografinę vertę turinčių daiktų išsaugojimu tuomet buvo susidomėję ir kitų rajono vietovių klubinių įstaigų, mokyklų darbuotojai, todėl alizavietės kultūrininkės ėmė mąstyti, kaip išsiskirti iš to vienodumo, jog būtina rasti savąjį kertinį akmenį. Juo tapo pavardė.

J. Užusienienė prisiminė vaizdingą vienos alizavietės pasakymą: “Vaikeli, kurion pusėn akmenį mesi, vis į Glemžos lauką ar kiemą pataikysi”. Šie jos žodžiai ir nulėmė sprendimą: Alizavoje reikia jos apylinkėse populiariausios pavardės - Glemžų - seklyčios. “Ne giminės, o pavardės”, - akcentavo ji mums kalbantis, o apie galimą po Lietuvą dabar jau plačiai paplitusios Glemžos pavardės žmonių giminystę, pasak aštuntąją dešimtį bebaigiančio Apolinaro Glemžos, jei skaičiuotume nuo Adomo ir Ievos laikų, ji tikrai galima.
Glemžų seklyčios steigimas užtruko kelerius metus, jai gauta netikėčiausių eksponatų. Antai Povilas Glemža pateikė Kuokiškio kaimo, senojo gatvinio, planą, kuriame įbraižytos net septynių Glemžų sodybos.

Seklyčios steigimo idėja labai sudomino išeives, Kėdainiuose gyvenančias seseris Glemžaites - Otiliją Vasiliauskienę ir Almą Briedienę. Mokytojomis dirbusios moterys sumanė, kuo prisidėti prie Glemžų pavardės seklyčios steigimo. Ponia Otilija sukūrė iš skiautinių Lietuvos ir gimtojo krašto žemėlapius su “slėpiniais”. Verti uždangalėlius, o po jais vis įtaigus tekstas, pavyzdžiui, “Per šią seklyčią - ir savąją širdį atversk ir perskaityk”.
Skaistgiryje gyvenusio Antano Glemžos dukterys pasirūpino ir šio sambūrio simboliu - vėliava.

Pasak J. Užusienienės, seklyčia labai praturtėjo per pirmąjį Glemžų, kilusių iš Alizavos krašto, sąlėkį. Tąkart suplaukė jie iš Vilniaus, Kauno, Tauragės, Šiaulių, Druskininkų, Kėdainių ir, žinoma, vietiniai ar kiek tolėliau nuo Alizavos seniūnijos įsikūrę. Vien iš kitų rajonų, didmiesčių atvykusiųjų užsiregistravo 57 dalyviai.

Keletos Glemžų šeimų geneologinis medis atskleidė, jog ir garsiųjų Kupiškio krašto kultūrininkių Stefanijos, Michalinos ir Elvyros Glemžaičių tėvas Mykolas buvo kilęs irgi iš Alizavos krašto - iš Repeniškio. Tad ir jo vaikaitis Jonas Rimantas Glemža, architektas, paminklosaugininkas, atvyko į susitikimą ne tuščiomis rankomis - nuo tada ant muziejaus sienos kaba jo padovanotas vienas iš šios šeimos daiktų - laikrodis. Labai pasipildė žmonių Glemžos pavarde nuotraukų ekspozicija.

Alizavos kultūros namų direktorė sakė, jog apskritai muziejuje esama apie 350 eksponatų. Jie gauti ne vien iš žmonių Glemžos pavarde. Audimo stakles padovanojo Irena Einorienė iš Kalnagalių, ąžuolinę spintą - Emilija Bickuvienė, medsukį - Juzė Boguševičienė. XX amžiaus pirmosios pusės sodiečių nešiotų drabužių kolekciją, kurią norėtų turėti ne vienas etnografijos muziejus, atsirado bibliotekininkės Laimutės Dešriuvienės dėka. Pririkiuota dešimtmečiais naudotų žarijomis kaitinamų lygintuvų. Jolanta pabrėžia, jog tokių daiktų žmonės savo namuose jau nebeturi, bei pasidžiaugia, kad laiku suskubta keletą jų gauti.
Tačiau išlieka ir atskiras rūpestis - vis papildyti ir to kampelio - Glemžų seklyčios ekspoziciją.

Bronius Glemža iš Zasinyčių yra padovanojęs kadaise avėtas klumpes, miestelyje gyvenanti Aldona Glemžienė - daugiau kaip prieš 80 metų jos tėvelio sumeistrautą lovą.
J. Užusienienės palydėti pas Aldoną ir Apolinarą Glemžas, iš jų išgirdome, jog Glemžų pavardės seklyčia jiems yra svarbi. Sulaukę svečių iš Argentinos, šeimininkės pusseserės Olgos ir jos vyro Osvaldo, pakvietė juos apsilankyti ir kultūros namuose esančiame muziejuje. Jie labai domėjosi visais eksponatais, daugelį jų nufotografavo, kad galėtų apie Lietuvą dalytis įspūdžiais vaizdingai.

Jau žinodamos, kad jo žmona yra padovanojusi muziejui lovą, kurioje, vaikaičių tvirtinimu, ir jie norėtų dabar miegoti, Apolinaro Glemžos juokais paklausėme, ar neketina jis Glemžų seklyčiai padovanoti savąją armoniką. Žmogus suprato mūsų pašmaikštavimą, o kad atkreipėme dėmesį į visai šeimai svarbų instrumentą, tai dar ir jautriai pagrojo bei pasakė, kad ši armonika į jo rankas patekusi neįprastai: prašymą tokį instrumentą įsigyti pateikęs Maskvos vienai parduotuvei ir gavęs tą siuntinį paštu. Manąs, kad tą armoniką dovanoti muziejui dar per anksti, jis ir pats griežiąs, ir sūnus Ričardas, gyvenantis Vilniuje, apsilankęs pas tėvelius, vis ją nusikelia nuo spintos, ir vaikaitis Ignas, kaip ir kiti jų giminės vyrai, savarankiškai griežti išmoko. Pats Apolinaras Glemža kaimo muzikantu tapęs paauglystėje. Teisybė, pirmiausia tėvelis buvo pristatęs jį būgną mušti. Alfonsas Glemža buvo 20 hektarų ūkininkas, tačiau laiko savo pomėgiui muzikuoti irgi ištaikydavo.
Pašnekovas sakė, kad tarp jo ir Otilijos bei Almos Glemžaičių giminystės tikrai esama - jie - brolių vaikai.

J. Užusienienė atviravo, jog ruošdamiesi Glemžų seklyčios dešimtmečiui turėsią nemažai rūpesčių. Į Kupiškio kultūros centro direktorių jau kreiptasi dėl inventoriaus eksponatams sudėlioti, pačiai patalpai būtiniausio remonto.

Su aktyviausiais seklyčios rėmėjais teks aptarti tolimesnės veiklos gaires. Ir iki šiol šiame unikaliame muziejuje-seklyčioje buvę ne tik vienos pavardės žmonių susitikimai, bet ir iškiliausių asmenų jubiliejiniai minėjimai. Vienas iš paskesniųjų - Dianos Romualdos Glemžaitės (Bulovienės), poetės, žūties rezistencinėje kovoje 50-osioms metinėms renginys.
Aplankę anksčiau Juodiniuose, Girbučiuose, o pastaruosius 50 metų Alizavoje gyvenančią Eugeniją Glemžienę, sužinojome ir jos nuomonę apie populiariausiai pavardei skirtosios seklyčios vaidmenį. Lietuvos laisvės kovotojos statusą turinti moteris tvirtino, jog yra pasitaikę nesutarimų - išeiviams Glemžoms, atvažiavusiems čia tik pasisvečiuoti, reikia vienokio pabendravimo, o vietiniams - paprastesnio pasišnekėjimo. Net buvo taip, kad po iškilaus renginio jo dalyviai susėdo prie stalų visai skirtingose vietose.

Jos dukra Rita Žurauskienė, prieš dvejus metus vedusi Glemžų seklyčios renginį, motinai yra dievagojusis, jog daugiau tokios atsakomybės neprisiimsianti, nes visiems įtikti neįmanoma.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Arkadas, Arkadijus, Eirimė, Jaurimtas, Jaurimtė, Jautra, Jautrė, Norvydas, Norvyda, Norvydė.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt