Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Gyvenimo ratas

MIŠKININKUI STASIUI KARAZIJAI – 85

Jurgita BANIONIENĖ

2015−12−10

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Miškininkas Stasys Karazija.

Nuotrauka iš asmeninio

Stasio Karazijos albumo

Stasys Karazija – vienas žymiausių Lietuvos miškininkystės mokslo kūrėjų, įnešusių svarų indėlį į biogeocenotinę miško kaip ekosistemos sampratą. Jo mokslinė veikla susijusi su Lietuvos miško ekosistemų struktūros tyrimais, kurių rezultatai padėjo spręsti fundamentinius miško biologijos ir ekologijos klausimus ir praktiškus miško ūkinės veiklos uždavinius. Garsaus kraštiečio vaikystė prabėgo Terpeikių kaime. Kupiškyje jis baigė gimnaziją. Iki šiol gimtinėje akademikas – dažnas svečias. „Traukia grįžti, ypač dabar, vyresniame amžiuje, sukyla sentimentai“, – kalbėjo garbingą 85 metų jubiliejų minintis S. Karazija.

Gyvenimą paskyrė miškininkystei

Miškininkas, biomedicinos mokslų habilituotas daktaras S. Karazija gimė 1930 m. gruodžio 14 d. Terpeikiuose, ūkininko ir eigulio šeimoje. 1937–1941 m. jis lankė Lukonių pradžios mokyklą, 1942–1949 m. mokėsi Kupiškio gimnazijoje. 1949–1954 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete. Jau studijuodamas aktyviai reiškėsi studentų visuomeniniame gyvenime, ypač mokslinės draugijos veikloje. Studijų metu dirbo laborantu Miškų tyrimo institute.

Su pagyrimu baigęs Miškų ūkio fakultetą, buvo paskirtas Šimonių girininku Rokiškio miškų ūkyje, vėliau darbavosi Šakių miškų ūkio vyriausiu miškininku. Čia įgavo miškininkystės praktinio darbo įgūdžių, vėliau labai pravertusių tolimesnėje veikloje.

Plečiantis Miškų tyrimo institutui, S. Karazija buvo pakviestas dirbti mokslinį darbą. 1960 – 1961 m. buvo Miško dirvožemių ir miško tipologijos skyriaus vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Kartu mokėsi neakivaizdinėje aspirantūroje, apgynė mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnį tema „Lietuvos beržynų tipai ir produktyvumas“.

S. Karazija daugiau nei keturis dešimtmečius vykdė miško tipologijos, bendrijų cenotinės struktūros pažinimo tyrimus, nagrinėjo medynų struktūros formavimo ir ūkininkavimo juose savitumus, miškų apsaugines funkcijas ir jų vaidmenį landšafto ekologijai.

Apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją, taip pat daktaro disertaciją „Pietų Pabaltijo miškų tipologinė klasifikacija kaip jų sudėties optimizavimo ir produktyvumo padidinimo pagrindas“, sudarė genetiniu principu pagrįstą Lietuvos ir Kaliningrado srities miškų tipologinę klasifikaciją.

1994–1997 m. S. Karazija vadovavo Lietuvos miškų institutui, nuo 1998 m. – instituto senato pirmininkas. 1993 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Yra paskelbęs daugiau nei 230 mokslo darbų, straipsnių. Profesorius yra knygų „Lietuvos miškų tipai“, „Miškai ir saugomos teritorijos“ autorius. Su kitais yra parengęs leidinius „Pietų Pabaltijo miškų tipologijos ir biogeocenologijos klausimai“, „Lietuvos miškų augalai“, „Miškininkystė“, monografijas „Lietuvos ąžuolynai: išsaugojimo ir atkūrimo problemos“, „Ekologinis miškų vaidmuo Lietuvoje“, informacinius leidinius „Lietuvos miškų institutas“, „Kupiškio gimnazijos X laida“, vadovėlį aukštosioms mokykloms „Miško ekologija“.

Nuo 1988 m. miškininkas aktyviai dalyvavo Lietuvos miškininkų sąjūdžio veikloje, buvo Miškų ūkio ministerijos mokslo techninės tarybos, Aplinkos ministerijos konsultacinės tarybos narys, nuo 1985 m. Botanikos instituto specializuotos tarybos narys, Vytauto Didžiojo universiteto jungtinės doktorantūros komisijos narys, Mokslo tarybos ekspertas. Skaitė paskaitas Lietuvos žemės ūkio universiteto (dabar – Aleksandro Stulginskio) studentams ir doktorantams.

Gyvi prisiminimai


Telefonu susisiekėme su Kaune šiuo metu gyvenančiu akademiku S. Karazija. Jis pasakojo, kad Kupiškio krašte prabėgusius gražiausius vaikystės, jaunystės metus iki šiol pamena su nostalgija. „Mano vaikystė prabėgo Terpeikiuose, augome trys broliai ir dvi seserys. Lankiau Lukonių pradžios mokyklą, ten baigiau 4 skyrius, tada perėjau mokytis į Subačiaus pradžios mokyklą, o iš ten jau – į Kupiškio gimnaziją. Ją ir baigiau. Mokykliniai metai buvo sunkūs, mačiau visus pokario žiaurumus, todėl šie prisiminimai šaltoki. Dabar mokiniai, mokytojai viskuo skundžiasi, tačiau mokytis šiuo metu – rojus. Mes labai vargome, net vadovėlių neturėjome. Buvome jubiliejinė – dešimtoji gimnazistų laida. Draugiška, ypač ryšiai sustiprėjo paskutiniais mokslo metais“, – kalbėjo S. Karazija.

Pirmą kartą susitikę prabėgus dešimčiai metų nuo mokyklos baigimo, į klasės draugų susitikimus jie rinkdavosi kas penkerius metus. Pasak S. Karazijos, daugiausia tokių susitikimų yra buvę Kupiškyje, į draugę burtasi ir kitose vietose – Šimonyse, Kretingoje, Vilniuje, Kaune. Buvusių gimnazistų gretos retėja, todėl pasak S. Karazijos, vargu ar pavyks dar kartą susitikti.

Žymaus kraštiečio vaikystė prabėgo prie miško. „Tai Terpeikių miškas, tačiau visi jį vadino Mediniu. Galbūt todėl, kad augau netoli jo ir pasirinkau miškininkystės mokslus“, – teigė pašnekovas. Su mišku buvo susijęs ir jo tėvas. „Tėvai buvo ūkininkai, tačiau netoli augo valdiškas miškelis, tėvas ten dirbdavo eiguliu, vadinamuoju miško sargu. Algos už tai nemokėdavo, tačiau duodavo malkų. Prie namų buvo ir krūmuotos ganyklos, ten vaikystėje piemenavau, tad su mišku nuolat susidurdavau“, – pasakojo kupiškėnas.

S. Karazija prisiminė, kad svarstė rinktis statybą, melioraciją ar miškininkystę. Jau buvo nutaręs stoti į politechnikos institutą, tačiau paskutinę minutę apsigalvojo ir pasirinko studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete.

Visą gyvenimą miškininkystei paskyręs akademikas iki šiol pamena pirmąjį Šimonių girininko darbą. „Šimonyse buvo pirmoji mano darbovietė, tai buvo nauja patirtis, tikroji miškininkystės praktika. Paskui dirbau vyr. miškininku Šakiuose. 30 metų darbavausi Lietuvos miškų institute, tačiau dirbant mokslinį darbą ryšiai su miškininkais niekada nenutrūko“, – pasakojo pašnekovas. Nors nuo 1990 m. institute nebedirba, tačiau bendradarbiavimas vyksta. Iki šių metų S. Karazija buvo ir mokslo žurnalo „Miškininkystė“ redaktorius, tačiau šių pareigų atsisakė.

„Šiuo metu esu pensininkas. Turime sodą, ten darbuojuosi, mėgstu skaityti, dažnai renkuosi istorinę literatūrą“, – apie tai, kaip gyvena dabar, pasakojo profesorius.
Su medike žmona Aldona S. Karazija užaugino dvi dukras – Astą ir Daivą. Asta, kaip ir mama, tapo gydytoja, o Daiva dirba Europos Parlamente vertėja. Senelius džiugina ir vienintelis anūkas.

Paklaustas, ar dažnai parvažiuoja į savo tėviškę, S. Karazija pasakojo, kad esant progai stengiasi aplankyti čia gyvenančius gimines. Gimtajame krašte gyvena jo sesuo, taip pat seserų ir brolio vaikai. Turi ir nuosavo miško.

Minint Stasio Karazijos 80-ies metų jubiliejų 2010 m. gruodžio 11 dieną Lukonių pradinės mokyklos salėje vyko popietė „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Jubiliatas – centre.  
Nuotrauka iš Kupiškio viešosios bibliotekos Lukonių padalinio archyvo
Lankosi gimtinėje

Kad su akademiku iki šiol pavyksta palaikyti glaudžius ryšius, džiaugiasi ir Kupiškio viešosios bibliotekos Lukonių padalinio vyresnioji bibliotekininkė Loreta Aleksiejūnienė. „Iki šiol profesorius S. Karazija dažnokai iš Kauno, kur gyvena, atvyksta į tėviškę. Čia jo laukia sesuo Janina, gražus pulkelis kitų artimųjų. Gyvenimo brandą ir pilnatvę liudija iš tėvų paveldėtame miške sodintas ąžuolynas, kurį rūpestingai prižiūri. Gavęs kvietimą, gerbiamas kraštietis visada sutinka dalyvauti bibliotekos ir laisvalaikio centro renginiuose. Vienas iš žymesnių – 2010 m. gruodžio 11 dieną vykusi popietė „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, skirta kraštiečio gimimo 80-mečiui“, – sakė bibliotekininkė.

Panašus susitikimas S. Karazijos 85 metų sukakčiai paminėti Lukonių pradinės mokyklos salėje rengiamas ir šių metų gruodžio 12 dieną.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Audra, Audrė, Audrius, Audrys, Audronė, Audronis, Audronius, Audrūnas, Dainotas, Juntautas, Juntautė, Matilda, Rimgaudė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt