 |
|
|
2024 m. balandžio 19 d., penktadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
GYVENIMAS NUO 75 METų AUKšTUMOS
Leonas ApÅ¡ega. AutorÄ—s nuotrauka Jis gimÄ— 1940 metų gruodžio 10 dienÄ… Kinderių kaime, netoli Å imonių, KupiÅ¡kio rajone. Savo gimtajame kraÅ¡te 1947 m. pradÄ—jo lankyti Gaigalių pradinÄ™ mokyklÄ…, 1959 m. baigÄ— Å imonių vidurinÄ™ mokyklÄ…, 1962 m. – Panevėžio hidromelioracijos technikumÄ…, o 1987 m. – Lietuvos žemÄ—s Å«kio akademijÄ… ir įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybÄ™. Beveik visi L. ApÅ¡egos gyvenimo metai prabÄ—go gimtajame KupiÅ¡kio kraÅ¡te. Jis net tris kadencijas buvo renkamas rajono meru. 2008 metais politikas iÅ¡Ä—jo į pensijÄ…, bet iki Å¡iol aktyviai dalyvauja rajono visuomeniniame gyvenime, yra iÅ¡rinktas į Å¡ios kadencijos SavivaldybÄ—s tarybÄ…. Jubiliejinio gimtadienio iÅ¡vakarÄ—se ir pasikalbÄ—jome su garbiuoju kupiÅ¡kÄ—nu apie prabÄ—gusius gyvenimo metus, nuveiktus darbus, Å¡iandienos džiaugsmus ir rÅ«pesÄius. Kokie ryÅ¡kiausi JÅ«sų vaikystÄ—s prisiminimai? Savo vaikystÄ—s prisiminimus galiu padalyti į dvi dalis – tamsius, skaudžius ir Å¡viesius, gražius. Esu karo ir pokario vaikas, iÅ¡gyvenÄ™s visus to laikotarpio baisumus. MaÄiau Å imonių miestelio aikÅ¡tÄ—je ant grindinio suguldytus rezistentų lavonus, pažeme skrendanÄius SkapiÅ¡kio link vokieÄių lÄ—ktuvus. Nuo bombardavimo su tÄ—vais slÄ—pÄ—mÄ—s bunkeryje – pakriauÅ¡Ä—je iÅ¡kastame griovyje. Ä®strigo į atmintį Å¡audymai, vakarinÄ—s paÅ¡vaistÄ—s, kurios atsirasdavo užsidegus sodyboms. MaÄiau ir Å imonių kultÅ«ros namų susprogdintÄ… salÄ™ su ten žuvusių jaunuolių palaikų pÄ—dsakais. Pamenu, kaip buvo tremiama į SibirÄ… Kalvelių Å¡eima iÅ¡ Liesnosios kaimo. Lyg dabar matau – susodinti jų vaikai į arklinį vežimÄ…, o po kojomis sukrÄ—sta teÅ¡la duonai kepti. Daugiau nieko nespÄ—jo tie žmonÄ—s pasiimti iÅ¡ namų. MaÄiau ir bado. Augome penki vaikai. Praūžus kolektyvizacijai iÅ¡ tÄ—vų buvo atimtas tvartas, klojimas, pusÄ— sodo. Už darbadienius tÄ—vas gaudavo kelis maiÅ¡us dirsių. Vargo visi. Naktį žmonÄ—s bulvių, paslÄ—ptų kasant, eidavo į kolÅ«kio laukus tamsoje ieÅ¡koti, kad galÄ—tų pramisti. Mums tikras iÅ¡sigelbÄ—jimas buvo Å imonių giria. Arkliniu vežimu ten važiuodavome grybauti. Grįžę namo per naktį visa Å¡eima grybus tvarkydavome – vienus atrinkdavome džiovinti, kitus mama užraugdavo kubiliuke. Prisiuogaudavome bruknių, spanguolių uogienei. TÄ—velis laikÄ— Å¡iek tiek biÄių. Daug jų laikyti neleido valdžia. Ä® mokyklÄ… Ä—jau su medpadžiais, avikailio skrandute, o kuprinÄ™ knygoms atstojo kulkosvaidžio Å¡ovinių metalinÄ— dėžė. Augau labai geroje Å¡eimoje. TÄ—vai buvo itin tvarkingi, darbÅ¡tÅ«s žmonÄ—s, viskÄ… atiduodavo savo vaikams. Tai buvo Å¡viesioji mano vaikystÄ—s pusÄ—. Kiek galÄ—jo, jÄ… tÄ—vai praÅ¡viesindavo. Kaip vyriausiam Å¡eimos vaikui, man kliuvo priedermÄ— prižiÅ«rÄ—ti savo jaunesnius brolius ir seseris. MokÄ—jau ir vystyklus pakeisti ir žinojau, kokio karÅ¡tumo pienelį vaikui reikia paduoti. Manau, kad tai irgi buvo gerai. UgdÄ— atsakomybÄ—s jausmÄ…. Bene paÄios smagiausios ir nerÅ«pestingiausios vaikystÄ—s akimirkos buvo sveÄiuojantis pas senelius. JaunystÄ—s metais turÄ—jau labai daug gerų draugų. Su jais iÅ¡maiÅ¡ydavau gegužines Papiliuose, Kinderiuose, Gaigaliuose, Å imonyse, Å epetoje, Puože. Anuomet kaime jaunimo nestigo. Kuo svajojote bÅ«ti užaugÄ™s ir iÅ¡ kur tas noras atsirado? NorÄ—jau bÅ«ti melioratorius. Baigdamas vidurinÄ™ mokyklÄ…, gal 9 ar 10 klasÄ—je, vasaromis uždarbiaudavau. Vežiojau melioratoriams su statine kurÄ… į laukus. Smalsavau, kÄ… jie dirba. Vyrai leisdavo ir prie „Stalineco“ traktoriaus vairo pasÄ—dÄ—ti, ir truputį jį pavairuoti. Patiko melioratorių kasdienybÄ—. Tad ir pasirinkau tÄ… specialybÄ™ studijuoti. Beveik visÄ… laikÄ… dirbote vadovaujamÄ… darbÄ…, kuris Jums gerai sekÄ—si. Kaip Jums atrodo, lyderiu gimstama ar tampama? Manau, kad tam tikros lyderio savybÄ—s ir paveldimos, ir iÅ¡ugdomos. Charakteriu esu panaÅ¡us į mamÄ…. Kaip ir ji, visada mÄ—gau bÅ«ti tarp žmonių, bendrauti su jais. Mokykloje visokių Å¡unybių prikrÄ—sdavau ir kitus pakurstydavau. Jei kas nutikdavo, tai manÄ™s suaugusieji ieÅ¡kodavo kaip galimo tų paikysÄių organizatoriaus. AiÅ¡ku, tai bÅ«davo palyginti nekalti jaunimo paÅ¡Ä—liojimai. MÄ—gau apie save burti žmones ir jiems vadovauti. Mano jaunatviÅ¡ka energija pasireikÅ¡davo vaidinant mokyklos dramos bÅ«relyje, dalyvaujant tautinių Å¡okių kolektyve. Å okÄ—jai Å¡imonieÄiai rajone net pirmÄ…jÄ… vietÄ… apžiÅ«roje buvo užėmÄ™. Tikrasis mano sugebÄ—jimas vadovauti, sutarti su žmonÄ—mis ir kartu su jais siekti tam tikrų tikslų iÅ¡ryÅ¡kÄ—jo ir sustiprÄ—jo pradÄ—jus dirbti ir savarankiÅ¡kai kabintis į gyvenimÄ…. Kokios gi buvo tos pamokos? Pirmasis mano, kaip vadovo, sugebÄ—jimų iÅ¡bandymas – pirmoji darbovietÄ— Vievyje. BaigÄ™s technikumÄ… pradÄ—jau dirbti darbų vykdytoju organizacijoje, kuri tiesÄ— Vilniaus–Kauno autostradÄ…. Man buvo paskirta vadovauti dviem žemkasių brigadoms, iÅ¡ viso 140 žmonių. ReikÄ—jo perprasti jų charakterį, susipažinti, kad galÄ—Äiau su visais sutarti. Man pavyko. Per dvejus metus įgijau darbininkų pagarbÄ…. Po tarnybos kariuomenÄ—je ten vÄ—l sugrįžau ir buvau mielai priimtas. Visgi traukÄ— gimtinÄ—. Palikau Vievį ir sugrįžau į KupiÅ¡kį. Pirmiausia norÄ—jau įsidarbinti NoriÅ«nų MSV. Tik tuomet diplomuotų melioratorių ten nereikÄ—jo. Ä® darbÄ… priÄ—mÄ— Antanas Povilonis, tuometinio Skodinio tarybinio Å«kio direktorius. IÅ¡ pradžių mÅ«sų kontora buvo Aleksandrijoje. Tapau prieÅ¡gaisrinÄ—s ir darbo saugos inžinieriumi. PamaÄiau, kad ta sritis ten visiÅ¡kai apleista. Kaip ir kÄ… dirbti, nebuvo jokių nurodymų. SÄ—dÄ—ti rankas sudÄ—jus ir nieko neveikti man buvo nepakeliama. Savo iniciatyva nuvažiavau į Vilnių, susiradau žemÄ—s Å«kio profsÄ…jungų bÅ«stinÄ™ ir pasidomÄ—jau, kÄ… prieÅ¡gaisrinÄ—s ir darbo saugos specialistas privalo dirbti. Gavau ten Å¡Å«snį pareiginių instrukcijų, kurių laikydamiesi privalo dirbti traktorininkai, melžėjos, net buhalteriai. Grįžęs tas instrukcijas iÅ¡kabinÄ—jau įdÄ—jÄ™s į stiklinius rÄ—melius dirbtuvÄ—se, fermose, kontoroje. Apvažiuodavau vasarÄ… motociklu, o žiemÄ… arkliu visÄ… Å«kį. PasirÅ«pinau, kad visur bÅ«tų gesintuvų prikarstyta, kad jie laiku bÅ«tų pripildomi. Esu gamtos mÄ—gÄ—jas. Tuomet dirbau kartu su Å¡viesaus atminimo Gaudentu Å iliniu. Jis buvo Skodinio tarybinio Å«kio vyr. inžinierius. Kartu su juo pradÄ—jome tvarkyti dirbtuvių teritorijÄ…, sodinti medelius. RespublikinÄ—je apžiÅ«roje mÅ«sų pastangas įvertino prizine vieta. Visa garbÄ— atiteko direktoriui A. Poviloniui, bet ir manÄ™s su G. Å iliniu neužmirÅ¡o. Žurnalistai kalbino, gavome garbÄ—s raÅ¡tus. Toks įvertinimas anuomet prilygo stebuklui, buvo labai nekasdieniÅ¡kas. VÄ—liau gavau padÄ—kų už rÅ«pinimÄ…si darbų sauga. Mano iniciatyvumÄ… pastebÄ—jo. Po dvejų metų pasikvietÄ— Å«kio direktorius ir sako, kad esu kvieÄiamas atvykti pas tuometį rajono ŽemÄ—s Å«kio valdybos virÅ¡ininkÄ…. IÅ¡sigandau. Maniau, kad kažkÄ… negero padariau. DrebanÄia Å¡irdimi pravÄ—riau to skyriaus vadovo Boleslovo Bogatyriaus kabinetÄ…. Matau, sÄ—di toks plikas seniokas. Jis pradÄ—jo klausinÄ—ti, kaip man sekasi, o aÅ¡ vis lemenu, ar kas blogai, gal kÄ… negerai darau. „Mes norime tave paskirti kolÅ«kio pirmininku“, – kai iÅ¡girdau tuos žodžius, tai vos nenugriuvau. Pasakiau, kad kaip kaimo vaikas iÅ¡manau kaimiÅ¡kus darbus, bet vadovauti tikrai nežinau kaip kolÅ«kiui reikÄ—tų. Man labai patinka dabartinÄ—s pareigos ir nenorÄ—Äiau nieko keisti. Tokių mano iÅ¡vedžiojimų niekas nebesiklausÄ—. PasakÄ—, kad kitÄ… dienÄ… ruoÅ¡Äiausi važiuoti į Žaidelius, į „Tiesos“ kolÅ«kio visuotinį kolÅ«kieÄių susirinkimÄ…. DÄ—l teisybÄ—s turiu pasakyti, kad A. Povilonis mane jau buvo pamažu pradÄ—jÄ™s rengti panaÅ¡iam darbui. Buvau kvieÄiamas į specialistų pasitarimus. GirdÄ—davau, kaip direktorius iÅ¡bara prastai pareigas atliekanÄius agronomus, zootechnikus, kokius trÅ«kumus liepia jiems iÅ¡taisyti. Buvau siunÄiamas patikrinti, kaip tie trÅ«kumai Å¡alinami. Ä® „Tiesos“ kolÅ«kį mane nuvežė tuometinis rajono vyr. zootechnikas Petras AukÅ¡tikalnis. Pamenu, buvo labai daug sniego. Susirinkimas vyko 1968 metų kovo 1 d. mokyklos salÄ—je. Ten manÄ™s papraÅ¡Ä— pasisakyti, iÅ¡ kur esu. Kažkas iÅ¡ kolÅ«kieÄių paklausÄ—, ar karvÄ™ moku melžti, ar atskiriu miežio grÅ«dÄ… nuo kvieÄio. GavÄ™ teigiamus mano atsakymus visi netrukus pritarÄ—, kad tapÄiau naujuoju jų kolÅ«kio vadovu. Vakare grįžau į Kinderius, kur gyvenau pas tÄ—vus. Mama sužinojusi, kad esu naujai iÅ¡keptas pirmininkas, pradÄ—jo verkti ir aimanuoti, kad pakliuvau į bÄ—dÄ…. Sukau galvÄ…, kaip kitÄ… dienÄ… reikÄ—s nusigauti į Žaidelius, bet ryte maÅ¡ina „Gaz 69“ atvažiavo tuometinis „Tiesos“ kolÅ«kio vairuotojas Petras MiÄelis ir nuvežė į darbÄ…. Kontora iÅ¡ pradžių buvo DaukuÄių kaime sunkiai važiuotam pasiekiamoje vietoje. Joje radau buvusį pirmininkÄ… PetrÄ… Kairį, buhalteres. ReikÄ—jo perimti visus reikalus. KolÅ«kis buvo skurdokas. Gyvuliai laikyti dviejose nedidelÄ—se fermose LaiÄiuose ir Rudikuose ir iÅ¡sklaidyti pas žmones. GrÅ«dams sandÄ—lių irgi nebuvo. Jie taip pat buvo priglausti kaimieÄių klÄ—tyse. KolÅ«kieÄiai dirbo suskirstyti į 4 brigadas. Netrukus apgyvendino pas Danielių BalÄiÅ«nÄ… Žaideliuose, antrame trobos gale. Nupirko man arklį, kad galÄ—Äiau raitas jodinÄ—ti ir kasdien apžiÅ«rÄ—ti savo valdas. 1973 metais prie „Tiesos“ kolÅ«kio prijungÄ— „LÄ—vens“ kolÅ«kį, kurio centras buvo PalÄ—venÄ—lÄ—s kaimas. Taip atsirado Žaidelių kolÅ«kis. KolÅ«kio pirmininku dirbau beveik 20 metų. Su Å¡iomis pareigomis atsisveikinau 1987 metų rugpjÅ«Äio 1 d. Tas laikotarpis siejasi su gerais prisiminimais. KolÅ«kiui vadovauti man sekÄ—si. ÄŒia sutikau ir bÅ«simÄ… savo žmonÄ… PalmirÄ…. Buvau darbÅ¡tus, žmonių neskriaudžiau, visiems stengiausi padÄ—ti. Daug tenykÅ¡Äių žmonių jau nebÄ—ra gyvų. Ir dabar dažnai savo apmÄ…stymuose daugelį prisimenu. Blogai dirbti negalÄ—jau. To reikalavo savigarba ir sąžinÄ—. Esu sakÄ™s kažkam, kad mama neleistų prastai dirbti. Tai buvo ne tik paÅ¡maikÅ¡tavimas, bet ir didelÄ— tiesos dalis. Ji labai domÄ—josi mano reikalais. Jei laikraÅ¡tyje pamatydavo kolÅ«kių pasiekimų lentelÄ—je suprastÄ—jusius žaidelieÄių rodiklius, vis skambindavo ir teiraudavosi, kodÄ—l taip yra, kad turiu stengtis, nes bus jai gÄ—da žmonÄ—ms į akis pažiÅ«rÄ—ti. Palikau pirmininko postÄ… tikrai viskÄ…, kiek įmanoma, padarÄ™s. Tebuvo likÄ™s tik mažas lopinÄ—lis nemelioruotos žemÄ—s. PosÅ«kis į didžiÄ…jÄ… politikÄ… Jums buvo atsitiktinumas ar natÅ«rali iki tol JÅ«sų nuveiktų darbų, patirties tÄ…sa? Anuomet, kaip žinote, buvo viena partija ir viena tiesa. Jei norÄ—jai dirbti vadovaujamÄ… darbÄ…, turÄ—jai bÅ«ti tos sistemos dalis. PrasidÄ—jus SÄ…jÅ«džiui (1987–1990 m.), Ä—jau KupiÅ¡kio rajono tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pirmojo pavaduotojo, ŽemÄ—s Å«kio valdybos virÅ¡ininko pareigas. Tokių funkcionierių SÄ…jÅ«džio dalyviai į savo gretas nepriÄ—mÄ—. Buvome „tarkuojami“ SÄ…jÅ«džio mitinge prie Pyragių ežero. Kai mÅ«sų rajone SÄ…jÅ«dis 1990 metų rinkimuose į Lietuvos AukÅ¡ÄiausiÄ…jÄ… TarybÄ… – AtkuriamÄ…jį SeimÄ… iÅ¡kÄ—lÄ— Algimanto NasvyÄio kandidatÅ«rÄ…, rajono žmonÄ—s sukruto, kad negerai, kad nÄ—ra savo kraÅ¡to kandidato. Tuomet susivienijÄ™ AntaÅ¡avos ir „VienybÄ—s“ kolÅ«kių žemdirbiai iÅ¡kÄ—lÄ— mano kandidatÅ«rÄ… dalyvauti tuose rinkimuose. Kad pasirinko mane, buvo Dievo pirÅ¡tas. AÅ¡ tiesÄ… sakant pats nerodžiau iniciatyvos veltis į tuos reikalus, nesupratau gerai, kas darosi. PolitinÄ— situacija keitÄ—si vos ne kasdien. Gal didmiesÄiuose žmonÄ—ms buvo daug aiÅ¡kiau, kas darosi, bet Äia, provincijoje, dar buvo likÄ™ daugiau stagnacijos ir nežinios. Mano vietoje tuomet galÄ—jo atsidurti ir kitas žmogus. TurinÄių autoritetÄ… tarp žemdirbių, savo darbais įrodžiusių vadovavimo gebÄ—jimus buvo ne vienas žmogus. Pavyzdžiui, Albinas Vaižmužis, Adolfas Žilius, Sigitas Liaukonis ir kiti. Patriotizmo daigai, atsidavimas Lietuvai nuo gimimo, manau, užkoduoti mano genuose. Didelis laisvos Lietuvos patriotas buvo mano tÄ—velis. Sovietiniais metais jis slapta iÅ¡ kažkur gaudavo ir skaitydavo draudžiamÄ… literatÅ«rÄ…. Mama labai bijojo, kad jis neįkliÅ«tų tuometinei valdžiai ir net tÄ… literatÅ«rÄ… nutvÄ—rusi degindavo. Mokykloje aÅ¡ ir komjaunuoliu nebuvau, nes religingi mano tÄ—vai neleido stoti į Å¡iÄ… organizacijÄ…. DÄ—l to ir į aukÅ¡tÄ…jÄ… mokyklÄ… įstojau daug vÄ—liau. TÄ—velis prieÅ¡ mirtį svajojo pamatyti vÄ—l iÅ¡keltÄ… trispalvÄ™. Jo svajonÄ— iÅ¡sipildÄ—. Kartu stovÄ—jome, kai SÄ…jÅ«džio dalyviai KupiÅ¡kyje virÅ¡ banko pastato po daugelio metų vÄ—l tÄ… vÄ—liavÄ… iÅ¡kÄ—lÄ—. Per ceremonijÄ… tÄ—velis apsiverkÄ—. PasakÄ—, kad dabar galįs ramiai numirti. Taigi, toliau susiklostÄ™s mano likimas buvo ir lemtingas atsitiktinumas, ir logiÅ¡ka plika akimi nematomų, pasÄ…monÄ—je užkoduotų dalykų tÄ…sa. Rinkimų dienÄ… sÄ—dÄ—jau namie ir laukiau, kas bus. Apie deÅ¡imtÄ… vakaro man pradÄ—jo skambinti iÅ¡ mažesnių kaimo rinkimų apylinkių ir sveikinti, kad pas juos surinkau daugiausia balsų. Maždaug vidurnaktį sulaukiau ir savo varžovo A. NasvyÄio vizito su gÄ—lių puokÅ¡te. Jis mane pasveikino laimÄ—jus rinkimus. (Su A. NasvyÄiu gerai sutariame iki Å¡iol. RetkarÄiais susitikÄ™ mielai pasiÅ¡nekame.) Naktį pradÄ—jo į namus veržtis ir kiti sveikintojai. Ryte iÅ¡girdau ir per respublikines žinias praneÅ¡imÄ…, kas laimÄ—jo rinkimus. Netrukus į namus atneÅ¡Ä— vyriausybinÄ™ raudona juosta pažymÄ—tÄ… telegramÄ…, kad kovo 10 d. turiu prisistatyti į AukÅ¡Äiausiosios Tarybos rÅ«mus kaip deputatas. Kas Å¡iuo metu Jums teikia gyvenimo pilnatvÄ™, džiugina ir kelia nerimÄ…? Dabar visas džiaugsmas mano Å¡eima. Su žmona užauginome du sÅ«nus – Virginijų ir Audrių. Turime keturis anÅ«kus – KasparÄ… (13 m.), LaurynÄ… (12 m.), SimonÄ… (9 m.) ir VytautÄ… (7 m.). Taigi ApÅ¡egų pavardÄ— neiÅ¡nyks. Gerai, kad esame visi sveiki, kad vaikai turi darbÄ… ir jiems puikiai sekasi. Dabar jau kartais noriu pabÅ«ti vienas, o ne žmonių Å¡urmulyje kaip anksÄiau. Visgi politika dar manÄ™s nepaleidžia. Tebesu rajono Tarybos narys. Taigi atsiduoti tik savo namų reikalams dar negaliu. Laiko atima dalyvavimas įvairių komitetų, komisijų veikloje. Laisvalaikiu mÄ—gstu apie namus pasikrapÅ¡tinÄ—ti, dar ir į medžioklÄ™ iÅ¡siruoÅ¡iu. LaiÄiuose sutvarkiau buvusiÄ… uoÅ¡vÄ—s gimtÄ…jÄ… sodybÄ…. Ten irgi mÄ—gstu pabÅ«ti. Dar rÅ«pinuosi savo miÅ¡ko prie AndrioniÅ¡kio tvarkymu. Esu ne vienos rajono bendruomenÄ—s krikÅ¡tatÄ—vis, tad mane kvieÄia į jų renginius, sukaktis. DÄ—l rajono reikalų nesu pesimistas. ÄŒia, manau, viskas taip, kaip ir pas kitus. Gal ir buvo kažkiek neveiklumo, bet kaip liaudis sako, Å¡uniui muÅ¡ti lazdÄ… visada rasi. Labiausiai kelia nerimÄ… Lietuvoje vis kylantys įvairÅ«s korupcijos skandalai. Manau, kad pasauliui Å¡iuo metu realesnÄ— ne atominio karo, bet klimato kaitos problema. DÄ—l jos gali žemÄ™ užklupti sausros, audros, žmonija gali pristigti maisto. Turime visi pasistengti, kad taip neatsitiktų. Kokius nuveiktus darbus laikote paÄiais svarbiausiais? Didžiausias darbas – dorai, sąžiningai nugyventas gyvenimas, pastatytas namas, užauginti vaikai. Å iame pasaulyje savo misijÄ… atlikau. Galiu ir mirti. Dabar praÅ¡au tik Dievo, kad dar leistų man, kiek liko, pasidžiaugti gyvenimu. 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai Aistė, Eikanta, Eikantas, Eikantė, Eirimas, Eirimė, Eirimtas, Eirimtė, Laisvūnas, Laisvūnė, Leonas, Nodravas, Nodravė, Nogailas, Nogailė, Nogintas, Noginta, Putrimas, Simonas, Simona, Timonas. 
|
|
Jūs esate 9 004 099 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
