Kupiškėnų mintys

2019 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Gyvenimo ratas

DURPIŲ NAUDAI SUPRASTI REIKĖJO DEŠIMTMEČIŲ

Ingrida NAGROCKIENĖ

2015−09−03

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

1940 m. statytų Durpių kariko fabriko pastatai: pašiūrė žaliavai, vartai, gatavos žaliavos sandėlininko būdelė. 1957 m.
 St. Kisieliaus nuotrauka
Viena seniausių šiuo metu Kupiškio rajone veikiančių įmonių „Durpeta“ kitais metais švęs 80 metų jubiliejų. Čia triūsė ne vienos mūsų krašto kartos darbininkai. Iš pradžių darbas vyko rankomis ir durpių vertę mažai kas suprato. Tačiau tuomet Šepetoje dirbę žmonės jau turėjo elektrą, šiltą vandenį, nemenkus atlyginimus ir smagius šokių vakarus kas dieną.
Dabartinėje įmonėje jau naudojamos moderniausios technologijos ir gauta produkcija pasiekia per 40 užsienio šalių.


Durpės nesulaukė pirkėjų

Durpių įmonės pradžia laikomi 1936 metai, kai Lietuvos pieno centro valdyba Šepetoje pastatė durpių kraiko fabriką. Tokius duomenis ir visą vienos didžiausių mūsų rajono įmonių „Durpeta“ istoriją savo knygoje „Šepeta gyvenimo tėkmėje“ aprašė autorė Alma Kisielienė.

Pačioje pradžioje prie fabriko buvo pastatyti trys lentiniai sandėliai, nutiesta geležinkelio atkarpa, pastatytas stebėjimo bokštas, kontora ir gyvenamasis pastatas su garažu. Durpėms presuoti iš Vokietijos atgabenti du presai.
Daugiausia darbo visgi teko paprastų darbininkų rankoms. Todėl produkcija buvo gana brangi, o durpių naudą mažai kas suprato.

Netrukus durpių kraiko fabrikas dėl mažo produkcijos populiarumo buvo uždarytas. Jo vietoje įrengta lentpjūvė ir malūnas, kurių paslaugos žmonėms pasirodė daug reikalingesnės. O durpynuose likę geležinkeliai tarnavo romantiškiems pasivaikščiojimams po pelkes.
Karo metais fabrike dingo ar buvo sunaikinta daug buvusio turto.

Kelmų rautuvas.

Ryšiai su partizanais

1944 metais Šepetos fabrikas vėl bandė keltis, tik šį kartą durpes siūlyta naudoti kurui. Treji pastangų metai nešė tik nuostolius: gautos produkcijos vėl nepavykdavo realizuoti. Fabrike dirbo keturi žmonės.
1948 metais fabriką perėmė mėsos ir pieno ministerijos ir pavertė jį medžio apdirbimo dirbtuvėmis. Tais metais čia jau dirbo 13 žmonių.
1949–1951 metais ši vieta tarnavo įvairiai tarai bei medžio gaminiams gaminti ir po metų pavadinta Šepetos taros fabriku.

1953 metais į fabriką vėl grįžo planai kasti durpes. Gamyklą perėmė ir senąjį pavadinimą grąžino Durpių pramonės trestas. Tačiau nauji šeimininkai neskubėjo ir 65 darbuotojus dar paliko dirbti su medžiu. O jų darbą apsunkino atimdami visas transporto priemones, kuriomis buvo gabenama mediena iš aplinkinių miškų. Tad fabriko darbas vėl sustojo.

Galiausiai visą gamybą sujaukė įtarimai dėl bendradarbiavimo su partizanais. 1952 metais visi fabriko vadovaujantys darbuotojai buvo pasodinti į kalėjimą dėl ryšių su priešais. Siųsti revizoriai atliko patikrinimą fabrike ir rado daug nusižengimų bei nuostolių.
1954 m. vėl pradedamas gaminti durpių kraikas.

Dėl meilės neteko darbo

Nuo 1943 iki 1957 metų fabrikui vadovavo ne vienas asmuo: Bronius Vaitiekūnas, Dilys, Jonas Žąsinas. Vieni jų buvo mokyti žmonės, kiti – savamoksliai.
Triukšmingiausiai, ko gero, sekėsi dirbti Grigorijui Kolesnikovui. Dėl jo sukeltų muštynių buvo atleistas visas vadovaujantis kolektyvas. Incidentas kilo Pagelažių durpyne, kur direktoriaus meilužė išvažiavo kelti savo kvalifikacijos. Atvykęs čia G. Kolesnikovas išvydo linksmybes ir supykęs paleido kumščius.

Kitą dieną atvykę aukštesnieji viršininkai patikrino visas fabriko sąskaitas ir apkaltino darbuotojus suklastotais duomenimis apie fabriko gamybą.
Iš karto po šio incidento į Šepetą pasiunčiamas naujas vadovas Juozas Kalnutis, kuris vadovavo ir naujam personalui. Didėja ir durpių kraiko gamyba.

Šepetos medžio apdirbimo dirbtuvių pirmoji mašina ir jos vairuotojas Bronius Pastarnokas.
Dirbo rankomis

Tuo metu (1957–1968 m.) Šepetos fabrike visi durpių kraiko darbai vyko rankomis. Vienintelis mechanizmas – lokomobilis.
Dirbdavo nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Per pelkės rytinį pakraštį ėjo geležinkelio linija ir 18 atšakų į vakarus. Pagal jas buvo iškasti grioviai. Tarp geležinkelio atšakų plytėjo 100 metrų pločio gamybos laukai – vadinti karjerais. Juose ir triūsė darbininkai.

Durpių kasėjai turėjo specialius kastuvus: 50 cm pločio ir 15 cm ilgio. Durpes reikėjo kasti kastuvo dydžio gabalais. Pasiskirstę kas 12 metrų kasėjai kasdavo durpes ir jas klodavo ant nekastų. Iškasus 100 metrų skersai gamybos lauko, nusidriekdavo pelkės nusausinimo tinklas.

Vieno kasėjo norma būdavo pusė griovelio. Norėdami užsidirbti žmonės čia kasdavo nuo ryto iki sutemų, kol įveikdavo du griovelius (apie 100 kub. metrų durpių).
Tolesnį darbą durpyne perimdavo moterys. Jos neštuvais susirinkdavo durpes ir dėdavo jas džiūti į vadinamuosius „šulkinėlius“ – ratu sudėtus penkis durpių gabalus. Šiuos atsižvelgiant į oro sąlygas reikėdavo vis perkrauti.

Administracijos darbuotojai. Vyr. inžinierius St. Kisielius, buhalterės A. Pastarnokienė, G. Žąsininė, L. Babickienė, direktorius J. Kalnutis.

F. Lukšio nuotrauka 1958 m.

Išdžiūvusios durpės būdavo kraunamos į vagonus ir gabenamos į presavimo cechą. Per dieną dvi darbuotojos atgabendavo po 4–5 vagonėlius.
1958 m. gamykla įsigijo dreziną ir palengvino moterų darbą.

Darbininkų netrūko

Atgabentos į presavimo cechą durpės būdavo išpilamos į duobę. Toliau jos patekdavo į draskytuvą, kuris sumulkindavo gabalus. Vėliau durpės sukipuojamos vielomis. Šį darbą atlikdavo malkomis kūrenamas lokomobilis. Šis prietaisas tarnavo ne tik durpių gamybai. Jis gamino elektrą, šildė vandenį. Tuo galėjo naudotis ir paprasti darbuotojai.

1954–1963 m. gamybos sezono metu dirbdavo 500–650 žmonių. Žiemą likdavo tik vadovaujantis personalas, kuris privalėdavo ieškoti darbo jėgos kitam sezonui. Surasti darbininkų durpynui nebuvo sunku – žmones viliojo gana geri atlyginimai. Viena darbo diena kolūkyje tuomet kainavo 7 kapeikas ir 200–300 g grūdų. Šepetos fabrike darbuotojai uždirbdavo po 250–350 rublių per mėnesį ir kas antrą dieną galėdavo nusipirkti kepaliuką duonos nestovėdami ilgose eilėse.

Dauguma durpyno darbininkų gyveno pas žmones, nuomodami kambarius. Juose būdavo apgyvendinama tiek darbininkų, kiek tilpdavo lovų. Vietos maistui pasigaminti nebelikdavo, taigi darbininkai dažniausiai valgydavo sausą maistą. Iš lokomobilio parsinešdavo šilto vandens arba kurdavo laužus kiemuose.

Nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, durpyno žmonės buvo labai linksmi – kas vakarą rengdavo šokių vakarus. Pavasarį eidavo į pelkes gyvačiauti.

Gamyba plėtėsi kartu su gyvenviete

Nuo 1957 m. auga durpių gamyba Šepetoje. Fabrikas plečiasi, statomi nauji pastatai, tiesiamos geležinkelio atšakos, įvestas vandentiekis.
Tačiau 1959 m. žiemą kilo didelis gaisras. Užsidegė lokomobilis ir ugniagesiai nieko nebegalėjo padaryti. Sudegė visas pastatas su įranga.

Netrukus gamykla atsitiesia. Nuo 1960 metų vėl tiesiami geležinkeliai, pastatyti gyvenamieji ir ūkiniai namai darbininkams, pastatytas kontoros pastatas, kur įsikūrė ir parduotuvė, valgykla, ryšių centras, medicinos punktas.
Tarybiniais laikais buvo populiaru fabrikams lenktyniauti tarpusavyje. Šepetos gamykla nuolat pirmaudavo tokiose varžytuvėse.

1974 m. Šepetos durpių kraiko gamykla buvo sujungta su Panevėžio durpynų kontora ir pavadinta Šepetos durpių įmone. Savo valdžią panevėžiečiai mūsų durpyne išlaikė iki 1988 m.

Durpių realizacija sekėsi neblogai. Už pasiimtas durpes iš įmonės valstybė kolūkiams mokėdavo kompensacijas, tad šie tuo dažnai ir pasinaudodavo.
1974–1988 m. Šepetos durpių įmonėje dirbo 150–190 darbuotojų, apie 40 tarnautojų ir 35 nepramoninio ūkio darbuotojai.

Pokyčiai šalyje ir įmonėje

1985 m. durpės imtos presuoti į maišus.
1988 metais pradėjo dirbti ir dabartinis generalinis direktorius, iš Šilutės atvykęs durpininkas Jonas Kantautas. Po dvejų metų pradėta substratų gamyba.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1994 m. įregistruojama UAB „Durpeta“. Tai buvo naujas įmonės etapas. Tuometiniams ir buvusiems darbuotojams duota ar parduota 63,5 proc. bendrovės akcijų, kitos akcijos bandytos parduoti kitiems Lietuvos gyventojams. Šis procesas truko aštuonerius metus ir parduota tik 2,1 proc. akcijų.
Nuo 1998 iki 2005 metų Kupiškio verslininkas Gintaras Rapkauskas iš akcininkų supirko 50,1 proc. „Durpetos“ akcijų ir 1999 m. leidžiama J. Kantautui būti „Kuršėnų tyras“ valdybos pirmininku.

Dideliais žingsniais į priekį


Šiuo metu J. Kantautas eina UAB „Durpeta“ generalinio direktoriaus pareigas. O pati įmonė skųstis dėl durpių realizavimo jau nebegali – itin išaugo substratų poreikis tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse.

Bendrovės „Durpeta“ internetinėje svetainėje skelbiama, kad 2010 m. įmonėje pastatyta nauja substratų gamykla pripažinta viena moderniausių Baltijos šalyse. Gamykloje įdiegta kompiuterinė procesų valdymo ir kokybės kontrolės sistema. Įmonės specialistų, įvairių pasaulio šalių profesionalių augintojų bei konsultantų bendro darbo rezultatas – substratų duomenų bazė, kurioje sukaupta daugiau nei 500 receptų gėlėms, daržovėms, dekoratyviniams augalams ir pan.

Šiuo metu čia perdirbamos šviesios gabalinės durpės, rudos bei juodos durpės. Be durpių, į substratų sudėtį pagal poreikį dedami įvairūs priedai: trąšos, klintmilčiai, molis, smėlis, perlitas, mikroelementai, biohumusas, kokoso plaušas ir kt. Įmonės produkcija eksportuojama į daugiau nei 40 pasaulio šalių.

Per metus „Durpetoje“ išgaunama per 500 tūkst. kub. m durpių, dirba 160 nuolatinių darbuotojų, dar per 120 priimama durpių gavybos sezonui vasarą. Įmonė dalyvauja didžiausioje pasaulinėje augalininkstės bei technologijų parodoje „IPM“ Esene (Vokietija), parodose Lenkijoje, Ispanijoje bei kt.

Nuo 2000 metų įmonė pelnė ne vieną svarų apdovanojimą už savo veiklą.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Galmantė, Minas, Minbartas, Minbartė, Minė, Mingailas, Mingailė, Stefa, Stefanija;

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt