Kupiškėnų mintys

2019 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Bendruomenė

KULTŪRA – BENDRUOMENĖS NARIO GYVENIMO UŽPILDYMAS

Jurgita ŽIUKAITĖ

2006−04−22

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kultūros centro vitražų salėje vykusiame seminare „Kultūros centro ir bendruomenės partnerystė“ dalyvavo kaimo bendruomenių vadovai, muziejininkai, kaimo kultūros darbuotojai.
Seminarą vedė Plungės rajono Babrungo seniūnijos bendruomenės pirmininkė Janina Danelienė, Kultūros ministerijos Profesionalaus ir mėgėjų meno skyriaus vedėja Irena Seliukaitė.

J. Danelienė savo bendruomenei vadovauja jau penkeri metai, 18 metų yra dirbusi kultūros srityje, tad ir šios veiklos ypatybės jai nesvetimos. Lektorė daugiausia dalijosi praktine patirtimi. Pasak jos, bendruomeniškumas atėjęs iš amžių, galima sakyti – nuo Adomo ir Ievos, kai stojo du žmonės. Ji akcentavo dvasinės kultūros plėtrą per partnerystę, kadangi visi mūsų žingsniai tam, jog būtų geriau.
Lektorė teigė, jog bendruomenėje dėmesį turime skirti visiems, neišskirdami nė vieno. Žinoma, kai kuriems prakalbinti reikia nemažai pastangų. Tačiau kultūrinėmis formomis galima pastebėti, ar žmogus gali įsijungti į veiklą, kokia sfera jam patraukli. Tai priklauso nuo žmogaus tipo. J. Danelienė išskyrė du žmonių tipus: ieškantįjį (nebijo rizikuoti, išeina iš už rėmų, ieško partnerių ir pan.) bei griežtąjį, ieškantį panašumų, besilaikantį taisyklių. Efektyviai veiklai reikalingi abiejų tipų žmonės, tereikia rasti formų, kokias užduotis jiems duoti, kultūriniame plane numatyti vietą žmonėms, kurie nepriklauso jokiems būreliams ir pan.
„Stebuklų jums nepasakoju, tik padrąsinu, kaip ir savo babrungiškius. Neturime kultūros namų, renkamės didesnėse trobose. Per kiemus keliaujame su suaugusiųjų švietimo mokykla,“ - sakė J. Danelienė, papasakojusi apie savosios bendruomenės sumanymus, peraugančius iki tarptautinių projektų. Bendruomenė augina vaistinguosius ir prieskoninius augalus, plečiami jų plotai ketinama įkurti kooperatyvą. Vienos vasaros stovyklos metu šulinyje pasibaigus vandeniui išsiplėtojo programa, finansuojama anglų. Bendruomenės vadovė ragino nepraleisti nė vienos idėjos – kvailų minčių nėra.
I. Seliukaitė, kalbėdama apie kultūros centrų ir bendruomenės ryšius, teigė, jog kultūros įstaigų misija - tenkinti bendruomenės narių kultūrinius poreikius. Į kolektyvus suburiama aktyvioji dalis, bet itin svarbu ir antroji pusė – žiūrovai. „Kultūros įstaiga turi siekti aukštesnio lygio. Kas suformuoja poreikį, pvz., teatrui? Reikia susimąstyti, ar paveiki publiką taip, jog ji žiūri net tik tavo, bet ir kitus teatrus. Pasyvaus stebėtojo lygio formavimas – svarbus uždavinys. Reikia stengtis jį kelti, jog nedominuotų tik agitbrigados stilius. Mėgėjiška veikla gali suskambėti profesionalia gaida“, - sakė I. Seliukaitė. Ji pabrėžė etninį kiekvieno regiono savitumą kaip nacionalinės kultūros pamatą.
Kultūros įstaiga, dirbdama su bendruomene, pasak lektorės, gali nuveikti didžiulį darbą. Kur kultūros darbuotojas turi didelę nišą, dirbdamas su bendruomene? Yra senoji ir jaunoji karta. Iš pastarosios galima lipdyti pilietį, tereikia tik su žmonėmis užsiimti. Bendruomenės lyderiui į pagalbą turėtų ateiti kultūros žmogus. Etninėms žinioms perteikti I. Seliukaitė siūlė močiutės mokyklą. Anot jos, kiekvienoje seniūnijoje yra žmonių, su kuriais niekas nebendrauja, vienišų, norinčių pasakoti, tačiau neturinčių kam sekti pasakų, dainuoti dainų močiučių. Kaip įprasminti jų gyvenimus, iliustruoja Panevėžio rajono Miežiškių kaimo bendruomenės pavyzdys – jų sumanymas įsteigti „Močiutės seklyčią“, atsiradęs iš reikalo. Miestelyje nebuvę vaikų darželio, kam prižiūrėti dirbančių tėvų atžalas. Pagloboti vaikus sutikusios kelios močiutės, kurioms tėvai savo mažuosius suvesdavo į šalia kultūros centro esantį namelį. „Šiandien Miežiškiuose – trys ansambliai, o prasidėjo viskas nuo močiučių perteiktų liaudies vertybių. Dabar ne tik miesto vaikui reikia aiškinti, kaip duona atsiranda. Miežiškiečiai atrado trobą, kur krosnis stovi, – ėjo vaikai žiūrėti viso duonos kepimo proceso. Galima šimtą kartų mokyti nemėtyti duonos ir pan., bet nieko nepadarysi neparodydamas“, - įtaigiai pasakojo I. Seliukaitė.
Lektorė teigė, jog tradicinių amatų mokymas – ta veikla, kurios nebemokoma šeimose ir ką gali puikiai atlikti senoji karta. Etninė kultūra – didelė pagalba šiuolaikinei augančiai žiauriai kartai. „Niekas nebeseka pasakų. Linkuvos pradinių klasių mokytoja buvo apstulbusi išvydusi, jog iš 20 pirmokų tik dviem buvo sekamos pasakos. O juk jomis perteikiamos dvasinės vertybės, gyvenimo išmintis“, - teigė lektorė. Iš močiučių galima prisirinkti ir žaidimų, ratelių. Įvairiose šventėse nebūtinai turi būti koncertuoti kolektyvas - visus galima įjungti į ratelius.
Kalbėdama apie kalendorinių švenčių šventimą I. Seliukaitė akcentavo, jog visos kalendorinės šventės – pagrindas suburti bendruomenę, tačiau iš šventės išmetus sakralinę dalį, ji dažniausiai tampa šou renginiu. „Reikia remtis tame krašte buvusiomis tradicijomis, panaudoti vietinę medžiagą. Pvz., Kaziuko mugė būdinga išskirtinai Vilniaus kraštui. Reikia rasti savam regionui savitus reiškinius, o ne beždžioniauti. Kupiškio krašte galbūt galėtų atgimti šeškaturgis, apie kurį rašė Juozas Baltušis“, – kalbėjo lektorė. Švenčiant Velykas ir Kalėdas ji agitavo neignoruoti sakraliųjų jų dalių. Pirmąsias šių švenčių dienas dera praleisti namų aplinkoje, atkurti šeimos susėdimą prie stalo ir šiukštu tą dieną neorganizuoti jokių renginių.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Benita, Erta, Everardas, Getautas, Getautė, Gilvilė, Klotilda, Kobutas, Kodravas, Kodravė, Koglandas, Koglandė, Nemira, Salė, Salomėja, Viktorija.

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt