Kupiškėnų mintys

2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai

 

 

Amžių sandūroje

KRAŠTOTYRINIO DARBO ENTUZIASTĖ IŠ ŠEPETOS

Banguolė ALEKNIENĖ

2013−10−22

Komentarai3    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vilija Paukštienė bibliotekininkystei atidavė daugiau nei keturiasdešimt savo darbo metų.
Autorės nuotrauka
Šepetos bibliotekoje besidarbuojanti Vilija Paukštienė daugiau nei keturiasdešimt metų sukasi tarp knygų ir jas skaityti mėgstančių žmonių. Jos akiratyje ir šio krašto praeitis, papročiai, senieji amatai. Bibliotekininkė po kruopelytę renka nykstančių kaimų istorijas, aprašo gražiausias sodybas, vietinius papročius. Kasdien fiksuojamas Šepetos bibliotekos metraštis jau virto trijų dalių Šepetos bibliotekos istorija.

Iš pačios Vilijos buvo įdomu išgirsti, kaip ji vertina savo kraštotyrinį darbą, kas gi ją skatina ta praeitimi domėtis, kokių ateities planų ir svajonių turinti.


Istorija aplankuose

Šiuolaikiškai atnaujinta Šepetos biblioteka tikrai masina čia užeiti ir ilgėliau užtrukti. Pirmiausia su bibliotekininke Vilija sukame prie lentynų, kuriose išrikiuota aplankuose įsegta visa jos pačios sukaupta kraštotyrinė informacija.

Pasak Vilijos, ji labiausiai vertinanti kraštotyrinį darbą „G. Šilinio sodyba“, kurį pradėjo 1999 m., kai dar buvo gyvas pats šios sodybos Slavinčiškyje šeimininkas – garsus mūsų krašto sodininkas, aplinkos puoselėtojas. Šį darbą labai gerai įvertino ir Kupiškio viešosios bibliotekos darbuotojai. Ypač už čia pateiktą paties G. Šilinio ranka užrašytą pasakojimą apie dekoratyvinio sodo kūrimą savoje sodyboje ir jo sudarytą dekoratyvinių medžių bei krūmų sąrašą.

2006-aisiais, prabėgus metams po G. Šilinio mirties, Vilija dar kartą apsilankė šioje sodyboje ir savo darbą papildė naujomis nuotraukomis bei savo pastabomis.
Kitas Vilijai ne mažiau svarbus jos darbas – „Šepeta ir jos gyventojai“. „Mano tikslas buvo kuo daugiau surinkti duomenų apie senuosius šepetiškius. Mūsų gyvenvietė palyginti jauna. Tad galėjau užrašyti nemažai autentiškų pasakojimų. Bėgant metams jie taps neįkainojama vertybe. Jau dvi studentės šiais duomenimis pasinaudojo rengdamos savo darbus“, – pasakojo pašnekovė.

Vilijos aprašytas nykstantis Rakučių kaimas jau tapo istorija. Šiuo metu jame belikęs tik vienas gyventojas, o tų žmonių, kurie dalijosi prisiminimais, jau nebėra. „Narplioti praeities istorijas – man įdomiausias darbas. Kai pradedi klausinėti, tai ir ima vyniotis tas klausimų ir atsakymų nesibaigiantis kamuolys“, – teigė Vilija.

Ne mažiau įdomi ir kita šios bibliotekininkės surinkta informacija apie tremtinius, apie pirmuosius Šepetos ūkininkus, apie duonos kepimą ir kitokius papročius. Iš kasmet rašomos bibliotekos kronikos Vilija jau parengė trijų dalių bibliotekos istoriją. „Šiemet turiu parengti Šepetos bendruomenės istoriją. Nuo jos susikūrimo pradžios 2005 m. buvo rašomas jos veiklos metraštis. Tad man belieka visa tai sisteminti“, – dalijosi artimiausiais darbo planais bibliotekininkė.

Biografijos nuotrupos

Vilija savo šaknis Šepetoje įleido 1982 m., kai Akmenės kaime, maždaug 5 km nuo Alizavos, jos tėvų namus, kuriuose ji gyveno ir sukūrusi šeimą, nušlavė melioracija. „Iki šiol Alizavos kraštui jaučiu didelę nostalgiją. Nuvažiuoju į Juodinius pas seserį, aplankau tėvų kapus Alizavos kapinėse. Būtume gyvenę ten, jei ne melioracija. Svajoju patyrinėti savo tėviškės istoriją. Bet tuo gal užsiimsiu, kai išeisiu į pensiją“, – atviravo pašnekovė.

Vilija yra pokario vaikas. Jos gimtinė Latvijoje, Jelgavos r., Kraštų kaime. Ten tėvai kurį laiką gyveno norėdami išvengti tremties. Mat mamos broliai buvo partizanai, be to, ir žemės tėvai turėjo. Į Lietuvą visa jų šeima sugrįžo apie 1954 m. Vilijai buvo maždaug dveji metukai. „Šeimoje buvau jauniausias vaikas. Tėvai apie praeitį tais laikais nepasakojo. Kai už gerą darbą su jaunimu gavau sąjunginę komjaunimo premiją, buvau labai nustebinta ir pamaloninta. Tik vėliau buvo susivokta, kad ta premija skirta ne tos pakraipos žmogui. Sovietiniais metais tremtinių, rezistentų artimieji buvo pažymėti valdžios neprielankumo ženklu“, – pasakojo Vilija.

Išsipildė ne iš karto

Apie bibliotekininkės darbą ji svajojo nuo mokyklos. Daug laiko praleisdavo pas savo pusseserę Aldoną Šidlauskaitę, kuri tuo metu dirbo Sabuliškių bibliotekoje. Dešimtoje klasėje jai buvo kilusi mintis mesti mokslus ir taip pat susirasti bibliotekininkės vietą. Jaunai merginai norėjosi kuo greičiau tapti savarankiška, gyventi atskirai nuo tėvų. Tą norą kurstė ir pusseserė. Tačiau apie Vilijos sumanymą išgirdęs brolis, tuo metu Vilniaus universiteto studentas, ją greitai atkalbėjo ir pirmiausia liepė baigti vidurinę mokyklą. „Nenoriai, bet taip ir padarau. Baigiau vidurinę mokyklą. Studijuoti neišvažiavau, nes po abiturientų išleistuvių vakaro staiga mirė mano mama, ir visi planai žlugo. Prasidėjo darbo paieškos. Bibliotekoje iš pradžių darbo neradau. Teko padirbėti Aukštupėnų apylinkės karinės įskaitos vedėja. Po metų perėjau dirbti į Kupiškio muzikos mokyklą raštvede-sekretore. Tik 1972 m. gruodį tapau bibliotekininke. Mat mano pusseserė iš Sabuliškių perėjo dirbti į rajoninę biblioteką Kupiškyje. Prisimenu šios bibliotekos vedėjos Kostės Kleniauskienės pasakytus žodžius: „Dirbk taip, kad po kelių mėnesių nereikėtų atleisti.“ Tais laikais bibliotekininkas turėjo dirbti įvairius darbus. Fermų raudoniesiems kampeliams darydavome įvairius stendus, kartu su kolūkių brigadininkais surašinėdavome kolūkiečių gyvulius. Per įvairius rinkimus dalyvaudavome rinkimų komisijose, būdavome aktyviausi apylinkės deputatai“, – pasakojo Vilija.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"


Skaityti komentarus (3)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė.

 

 

 

 

 

 

 

 

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  Kupiškio krašto kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI
Kroštas brungiausias: Kupiškėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Įkainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  Aukštaičių kraštas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  Požiūris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandūroje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raštas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiškėnų  |  Šėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  Mūsų žmonas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  Pilietiškumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: kupmin@takas.lt